- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-15
- Bylos Nr.
- 2A-991-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-03559-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė (pran.), Natalija Cikoto, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- A. Š.-V., A. Š.
- Atsakovas
- Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. S. S.
- Trečiasis asmuo
- A. I., L. V.
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Š.-V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. –V. ieškinį atsakovams Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. S. S., tretiesiems asmenims A. I., L. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2010-11-23 atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimtą įsakymą Nr. Ž49-2958 toje dalyje, kurioje buvo nustatytas atsakovui R. S. S. išnuomojamos ir parduodamos žemės sklypo dalies dydis bei žemės sklypo dalies dydis, liekantis valstybės nuosavybėje; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-03-08 Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovo R.S. S. 292/444 dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 450 ir 2011-03-24 0,0038 ha ploto žemės sklypo dalies nuomos sutartį Nr. 49/2011-65; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-06-02 Nacionalinės žemės tarnybos ir R.S. S. susitarimo dėl žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo. Nurodė, kad yra kavinės–baro, esančio adresu (duomenys neskelbtini) savininkė. Pastato, kuriame yra ieškovės kavinė – baras, paskirtis – administracinė, jam priskirto žemės sklypo paskirtis – kita. Atsakovų susitarimas, įsakymas dėl parduodamos ir išnuomojamos valstybinės žemės atsakovui R.S. S. nustatymo, valstybinės žemės pardavimo ir nuomos sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai – Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 4 p. nuostatai, numatančiai, kad žemė neprivatizuojamam, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kuriuos įrašytos Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, todėl negalioja nuo jų priėmimo/sudarymo momento.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja derinti naudojimosi žemės sklypu tvarką su jo naudotojais. Pažymėjo, kad ginčijamu susitarimu nustatyta konkreti dalis, kuria naudosis R. S. S., nepažeidžia žemės sklype esančių statinių naudotojų teisių ir teisėtų interesų ir užtikrina, kad šiame žemės sklype esančių pastatų ir kitų statinių, jų dalių ar juose esančių patalpų savininkams ir kitiems teisėtiems naudotojams bus sudarytos visos galimybės pateikti prie jų valdomų pastatų ar kitų statinių (jų dalių ar juose esančių patalpų) buitiniams, ūkiniams ir eksploataciniams poreikiams tenkinti, taip pat juos aptarnauti ir eksploatuoti.
Atsakovas R. S. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas administracinės paskirties pastatas, kuriame atskirais nekilnojamaisiais daiktais yra suformuotos 3 negyvenamosios paskirties patalpos ir 4 gyvenamosios paskirties patalpos. Teigė, jog gyvenamojo namo patalpų gyvenamoji paskirtis yra vyraujanti. Pažymėjo, kad sklypo privatizacijos metu galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 13 str. 4 p. numatė atvejus, kuomet žemė, esanti istorijos ir kultūros paminklų teritorijoje, galėjo būti privatizuojama – tai tokiose teritorijose esantys žemės sklypai prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Dėl šios priežasties atsakovas 152/444 dalį sklypo, tenkančią nuosavybės teise valdomai rūsio patalpų daliai, nuomojasi iš valstybės, o kitą dalį, proporcingai tenkančią jo nuosavybės teise valdomoms gyvenamosios paskirties patalpoms, privatizavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-11-26 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovo R. S. S. naudai 3 700 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės valstybės naudai 41, 65 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 57, 37 kv.m. negyvenamoji patalpa – kavinė, esanti (duomenys neskelbtini); atsakovui R. S. S. name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso 726885/1000000 dalys pastate esančių negyvenamųjų (rūsio) patalpų, gyvenamoji patalpa – butas, (duomenys neskelbtini), gyvenamoji patalpa – butas, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamoji patalpa, (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatė, kad tarp atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos, kaip pardavėjo, ir R. S. S., kaip pirkėjo, 2011-03-08 buvo sudaryta 292/444 dalies žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 450, 2011-03-24 tarp atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos, kaip nuomotojo, ir R. S. S., kaip nuomininko, buvo sudaryta 0,0038 ha ploto žemės sklypo dalies nuomos sutartis Nr. 49/2011-65 (b.l. 35-37). Nuo 2011-03-16 atsakovai yra minėto žemės sklypo bendraturčiai, atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai priklauso nuosavybės teise 152/444 dalys, o atsakovui R. S. S. – 292/444 dalys minėto žemės sklypo. Atsakovai 2011-06-02 notarine forma sudarė susitarimą dėl žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo pagal CK 4.81 str.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 4 p. numatė, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Nurodė, kad galiojantys teisės aktai nepateikia detalios namų valdos sąvokos, tačiau iš Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 str. 2 d. – 4 d., 13 str. 4 p. nurodytų namų valdos požymių nėra pagrindo išvadai, jog namų valda laikytinas tik viešajame registre įregistruotos gyvenamosios paskirties pastato eksploatavimui būtinas žemės sklypas. Pažymėjo, kad Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), yra suformuotos 3 negyvenamosios paskirties ir 4 gyvenamosios paskirties patalpos, dėl to sprendė, kad ginčo pastato paskirtis – gyvenamoji. Nurodė, kad atsakovui R. S. S. nuosavybės teise priklauso 3 iš 4 gyvenamųjų patalpų (butų) ir dalis negyvenamųjų (rūsio) patalpų, todėl konstatavo, kad atsakovas tinkamai realizavo savo teisę proporcingai privatizuoti žemės sklypo dalį.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčijamo privatizavimo sandorio sudarymo metu galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 p. ir netinkamai vertino byloje pateiktą išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko dėl pastato paskirties. Pažymi, kad kasacinis teismas c.b. Nr.3K-3-355/2011 konstatavo, jog norint pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. įtvirtinta išimtimi privatizuoti žemės sklypą, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu parduodamame žemės sklype visų pirma turi egzistuoti privatus gyvenamasis namas ir šalia jo gali būti kiti namų valdos statiniai, tuo tarpu pagal Nekilnojamojo turto registro įregistruotus duomenis pastato paskirtis yra administracinė. Pažymi, kad kol galiojo imperatyvi Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. nuostata, ji, kaip pastato bendraturtė, negalėjo teisėtai realizuoti savo teisės nupirkti žemės sklypo dalį. Apeliantės teigimu, atsakovams sudarius neteisėtą žemės sklypo dalies pardavimo sutartį, kartu buvo sudarytos neteisėtos sąlygos atsakovams susitarti dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos, ignoruojant kitus pastato bendraturčius, kurie taip pat yra realūs žemės sklypo naudotojai ir turi teisę pareikšti savo pageidavimus dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo.
2. Nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog Savivaldybės įsakymai prilygintini detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Apeliantės teigimu, įvertinus 1999-03-09 LR Vyriausybės nutarimu Nr.260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) 2.4 p., 3 p., 30.11p., Teritorijų planavimo įstatymo 21 str. 3 d., LR Vyriausybės 2010-07-21 nutarimu Nr.1124 patvirtintu „Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miesto teritorijose tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas), darytina išvada, jog Savivaldybės įsakymai nėra tas žemės sklypo planas, kuris pagal minėtų teisės aktų reikalavimus yra prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Pažymi, kad Savivaldybės įsakymuose buvo nustatyti tik žemės sklypo duomenys, nebuvo patvirtintas joks planas, kaip tai numato Aprašo 21-25 p., pateiktos žemės sklypo schemos neatitinka Apraše išdėstytų reikalavimų, nebuvo atliktos jokios kitos procedūros apraše, susijusios su rengiamo plano rengimu ir derinimu su visuomene. Pažymi, kad Savivaldybės įsakymai galėjo būti priimti tik po to, kaip pagal Teritorijos planavimo įstatymo 21 str. 3 d. ir Aprašo reikalavimus būtų parengtas žemės sklypo planas, kuris yra prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentams.
4. Nurodo, kad dėl ginčijamų dokumentų neteko galimybės naudotis žemės sklypo ribose esančiu vidiniu kiemu, įskaitant automobilio parkavimo galimybę, privažiuoti prie jai nuosavybės teise priklausančios kavinės patalpos įėjimo, tuo tarpu atsakovui R. S. S. ginčijamų dokumentų pagrindu nepagrįstai suteiktas prioritetas naudotis žemės sklypu kitų Pastato bendraturčių atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad prie ginčijamo atsakovų susitarimo pridėtame žemės sklypo vidinės tvarkos plane yra nustatyta, kad žemės sklypo dalis žemės sklypo plane pažymėta indeksu „B/106“ yra priskirta atsakovo R. S. S. savarankiškam naudojimui, tuo tarpu atstumas tarp žemės sklype esančios vidinės kiemo atraminės sienos, pažymėtos tašku 26, ir tašku 27 pažymėtos, atsakovui R. S. S. priskirtos žemės sklypo dalies, pažymėtos indeksu „B/106“, yra vos 1, 47 m. ilgio, o bet kurio automobilio plotis yra gerokai didesnis už 1, 47 m., taigi, nei apeliantė, nei kitas pastato bendraturtis neturi galimybės įvažiuoti į žemės sklype esantį vidinį kiemą.
5. 2012-12-13 apeliantė gavo kavinės patalpų nuomininko UAB „BS&CO” 2012-12-13 antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuota, kad pastato vidiniame kieme yra sumontuota metalinė tvora, apie kurią apeliantei nebuvo žinoma. Ši tvora yra pastatyta toje žemės sklypo dalyje, kuri prie susitarimo pridėtame žemės sklypo vidinės tvarkos plane pažymėta indeksu „B/106“ ir nepagrįstai riboja galimybes privažiuoti iš pastato kiemo vidinės pusės prie kavinės patalpų, bet ir prie jų laisvai prieiti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. S. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; apeliantės prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus atmesti; taikyti senaties terminą; priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
1. Nurodo, jog apeliantė neginčijo Savivaldybės įsakymų, nenurodė faktinės aplinkybės bei nepateikė įrodymų dėl jų prieštaravimo įstatymams, atsakovai dėl to neteikė jokių atsikirtimų, ir pirmos instancijos teismas neturėjo pareigos šių aplinkybių vertinti ir dėl jų pasisakyti – tai nebuvo nei ieškinio pagrindas, nei ieškinio dalykas. Atsakovo teigimu, nurodyti argumentai dėl Savivaldybės įsakymų vertinti kaip naujų reikalavimų pareiškimas apeliaciniame skunde, kurie negali būti pareikšti atsakovams, tuo labiau nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, nes tokius reikalavimus draudžia CPK 320 str.
Šalies argumentai
2. Teigia, jog apeliacinis skundas negali būti tenkinamas dėl apeliacinio skundo trūkumų, kadangi ieškiniu buvo prašoma panaikinti atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2010-11-23 įsakymą Nr.Ž49-2958 dalyje, kuria nustatytas žemės sklypo dalies, proporcingai tenkančios atsakovui, dydis, pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento tarp atsakovų sudarytą žemės sklypo dalies nuomos sutartį, tačiau apeliaciniame skunde nepateikiami nei teisiniai, nei faktiniai argumentai, kuriais remiantis apeliantė ginčija atsakovui proporcingai tenkančios žemės sklypo dalies dydį, nepateikiami argumentai dėl sklypo dalies nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodytų reikalavimų, peržengtų apeliacinio skundo ribas, nes turėtų pats sugalvoti apeliacinio skundo argumentus.
3. Pažymi, jog apeliantė neginčija, kad ginčo pastate yra 4 gyvenamosios paskirties patalpos – butai, kurie sudaro 75 proc. viso pastato ploto. Atsižvelgiant į tai, bei Taisyklių 2. 1 p. ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 1 d., pastatas yra daugiabutis namas, kuriam priskirtas žemės sklypas yra priskirtinas namų valdos žemės sklypui, kuris gali būti privatizuojamas vadovaujantis Taisyklių 7 p., o nuomojamas Taisyklių 32 p. Dėl to, anot atsakovo, taikytina Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. numatyta išimtis. Apeliantės argumentas, kad pastato paskirtis yra administracinė, atmestinas, nes yra paneigtas byloje esančiais įrodymais.
4. Teigia, jog apeliantė yra praleidusi senaties terminą viešojo administravimo aktams ginčyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1-2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, Valstybės žinios, 2006-09-26, Nr. 102-3957). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje materialinių teisės normų netinkamas aiškinimas yra pagrindas iš dalies pakeisti skundžiamą teismo sprendimą; taip pat konstatuoja pagrindo išeiti už pareikštų reikalavimų ribų buvimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Apeliantė (ieškovė) nagrinėjamoje byloje prašė panaikinti 2010-11-23 atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimtą įsakymą Nr. Ž49-2958 toje dalyje, kurioje buvo nustatytas atsakovui R. S. S. išnuomojamos ir parduodamos žemės sklypo dalies dydis bei žemės sklypo dalies dydis, liekantis valstybės nuosavybėje; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-03-08 Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovo R. S. S. 292/444 dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 450 ir 2011-03-24 0,0038 ha ploto žemės sklypo dalies nuomos sutartį Nr. 49/2011-65; pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2011-06-02 Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovo R. S. S. susitarimą dėl žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo; apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir tenkinti visus jos ieškinio reikalavimus.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais. Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d., Nr. VIII-370 red.) 13 str. 4 p. numatė draudimą privatizuoti valstybinę žemę, jeigu jį yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Draudimas privatizuoti žemę miestų teritorijose, įrašytuose į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, buvo panaikintas 2012-03-15, t.y. skundžiamo 2010-11-23 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. Ž49-2958 priėmimo metu ir 2011-03-08 Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovo 292/444 dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ši norma galiojo. Teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovų atstovų argumentu, kad atsakovui R. S. S. buvo taikyta įstatymo numatyta šios normos išimtis - žemės sklypo dalis buvo parduota kaip namų valda, nes, nors pastato, esančio (duomenys neskelbtini), paskirtis viešojo registro duomenimis yra administracinė, atsakovui priklauso 4 butai arba 75 proc. pastato ploto ir tokios aplinkybės leidžia teigti, kad namo paskirtis – gyvenamoji. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-11-09 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3k-3-355/2011, analogiškoje situacijoje išaiškino, kad valstybinė žemė parduodama įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Taisyklių 3 p. nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Teritorijų planavimo įstatymo 21, 22 str. nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose teritorijų planavimo dokumentams, nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Tai reiškia, kad tam, jog būtų galima pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. įtvirtinta išimtimi privatizuoti žemės sklypą, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu parduodamame žemės sklype turi egzistuoti privatus gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai. Tokių statinių buvimas yra būtina sąlyga žemės sklypui, esančiam miesto teritorijoje, įrašytoje į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, įsigyti. Statinio paskirtis – statinio viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomus reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose (Statybos įstatymo 2 str. 77 d.).
Dėl išdėstyto sutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo Žemės reformos įstatymo aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje; pirmosios instancijos teismas be pagrindo pritarė atsakovų argumentams dėl atsakovui R. S. S. taikytinos įstatymo numatytos išimties; statinio paskirtis viešajame registre – administracinis pastatas, tuo tarpu faktas, kad tame pastate atsakovui priklausančios 4 patalpos įregistruotos kaip butai, nekeičia viešajame registre nurodytos pastato paskirties. Apeliantė nagrinėjamoje byloje nuosekliai ginčijo valstybinės žemės pardavimo sutartį dėl jos prieštaravimo imperatyviai Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 p. normai, tačiau reikalavimas dėl 2010-11-23 atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimto įsakymo Nr. Ž49-2958 2 p., kuriuo buvo nutarta parduoti atsakovui R. S. S. valstybinės žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), panaikinimo, pareikštas nebuvo. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje keliamas disponavimo valstybine žeme teisėtumo klausimas, kas sudaro viešąjį interesą, pripažįsta, sprendžia, kad yra pagrindas išeiti už pareikštų reikalavimų ribų ir konstatuoti paminėto įsakymo antro punkto, kuriuo nutarta parduoti atsakovui R. S. S. valstybinės žemės sklypo dalį, prieštaravimą paminėtai imperatyviai Žemės reformos įstatymo normai ir negaliojimą nuo minėto įsakymo priėmimo momento.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2010-11-23 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. Ž49-2958 2 p., kuriuo nutarta parduoti žemės sklypo dalį atsakovui R. S. S., ir 2011-03-08 Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovo 292/444 dalies valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis jų priėmimo ir sudarymo metu prieštaravo imperatyviai įstatymo normai, todėl yra niekiniai ir negalioja nuo jų priėmimo ir sudarymo momento; taikytina restitucija – parduotas žemės sklypas grąžinamas valstybės nuosavybėn, atsakovui R. S. S. grąžinami sumokėti pagal valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį sumokėti pinigai (CK 1.80 str.). Dėl išdėstyto teismo sprendimo dalis, kurioje atsisakyta patenkinti ieškovės reikalavimą pakeičiama (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Tačiau apeliantė akcentuoja ne tik imperatyvios materialinės teisės normos pažeidimą priimant ginčijamus įsakymą ir sutartis su atsakovu R. S. S. dėl žemės sklypo dalies privatizavimo ir nuomos, bet ir jos, kaip pastato dalies savininkės, subjektyvios teisės naudotis priskirto pastatui žemės sklypo dalimi pažeidimą. Apeliantės įsitikinimu, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo kokia nors forma suderinti pastatui priskirto žemės sklypo nuomą ir privatizavimą su kitais pastato bendraturčiais, jų tarpe ir su apeliante, kavinės, esančios pastate, savininke. Nesuderinus pastatų bendrasavininkų interesų, susiformavo situacija, kai atsakovas, kuriam buvo priskirta didesnė žemės sklypo dalis, trukdo naudotis vidiniu kiemu, įvažiuoti į jį ir pan. Apeliantė ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimtą įsakymą Nr. Ž49-2958 toje dalyje, kurioje buvo nustatytas atsakovui R. S. S. išnuomojamos ir parduodamos žemės sklypo dalies dydis bei žemės sklypo dalies dydis, liekantis valstybės nuosavybėje, motyvuodama, kad ginčijamo įsakymo dalis prieštarauja Taisyklių 2.4, 3, 30.11 p. reglamentavimui. Taisyklių punktuose numatyta, kad žemės sklypai gali būti parduodami ir išnuomojami pagal detaliuosius planus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu, Aprašu; Apeliantės teigimu, darytina išvada, jog Savivaldybės įsakymai nėra tas žemės sklypo planas, kuris pagal minėtų teisės aktų reikalavimus yra prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, tuo tarpu byloje pateikti 2010-08-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymas Nr. A30-634 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, jo pakeitimas ir priedai nėra tas žemės sklypo planas, kuris pagal Teritorijų planavimo įstatymo ir Aprašo normas yra priliginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, kadangi savivaldybės įsakymuose buvo tik nustatyti žemės sklypo duomenys, prie įsakymų pateiktos schemos neatitinka apraše išdėstytų reikalavimų, nebuvo atliktos jokios Apraše numatytos procedūros, susijusios su plano rengimu ir derinimu su visuomene ir pan. Apeliantės įsitikinimu, be tinkamai parengto ir suderinto su visuomene detaliojo plano patvirtinimo žemės sklypo nuomos ir privatizavimo procedūros negalėjo būti pradėtos, todėl jos skundžiama įsakymo dalis (kuria nustatytos valstybei ir atsakovui R. S. S. sklypo dalys), žemės nuomos sutartis ir susitarimas dėl sklypo naudojimosi tvarkos yra neteisėti. Tokiu būdu apeliantė savo reikalavimus panaikinti 2010-11-23 atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimtą įsakymą Nr. Ž49-2958 toje dalyje, kurioje buvo nustatytas atsakovui R. S. S. išnuomojamos ir parduodamos žemės sklypo dalies dydis bei žemės sklypo dalies dydis, liekantis valstybės nuosavybėje, 2011-03-24 0,0038 ha ploto žemės sklypo dalies nuomos sutartį Nr. 49/2011-65 ir 2011-06-02 Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovo R. S. S. susitarimą dėl žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo pagrindžia tuo, kad paminėti dokumentai prieštarauja Taisyklėse nustatytoms normoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės minimos Taisyklių normos nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl apeliantės motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus administracinį aktą ir sutartis. Pažymėtina, kad 2010-08-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo Nr. A30-634 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, jo pakeitimo ir priedų teisėtumas ir pagrįstumas, atitikimas nagrinėjamoje byloje kvestionuojamas nebuvo. Byloje nustatyta, kad ginčijamų administracinio akto ir sutarčių priėmimo metu apeliantė į atsakovą - Nacionalinę Žemės tarnybą dėl žemės sklypo nuomos dalies nesikreipė, buvo pasyvi, nemėgino įgyvendinti savo teisės išsinuomoti namui priskirto žemės sklypo dalį, todėl apeliantės samprotavimai, kad ji neteko galimybės daryti įtaką žemės sklypo paskirstymui tarp namo bendrasavininkių per detaliojo plano matmenų svarstymą ir derinimą su visuomene, jos subjektyvios teisės naudotis žemės sklypu pažeidimo nepagrindžia.
Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad ji neįrodė, jog susitarimas pažeidžia jos, kaip sklypo naudotojos teises. Apeliantė nurodo, kad ginčijamo susitarimo 2 punkte ir prie susitarimo pridėtame žemės sklypo vidinės tvarkos plane nustatyta, kad žemės sklypo dalis žemės sklypo vidinės tvarkos plane yra priskirta atsakovo savarankiškam naudojimui, atstumas tarp žemės sklype esančios vidinio kiemo atraminės sienos, pažymėtos tašku 26 ir tašku 27 pažymėtos atsakovui priskirtos žemės sklypo dalies yra vos 1,47 m. ilgio, t.y. akivaizdu, kad nei apeliantė, nei kitas pastato bendraturtis, išskyrus atsakovą, neturi galimybės įvažiuoti į žemės sklype esantį vidinį kiemą, nes bet kurio automobilio plotis yra didesnis nei 1,47 m. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės ginčijamo susitarimo dėl sklypo dalių naudojimosi 5 punktu atsakovas R. S. S. užtikrino, kad šiame žemės sklype esančių pastatų ir kitų statinių savininkams ir kitiems teisėtiems naudotojams bus sudarytos visos galimybės patekti prie jų valdomų pastatų ar kitų statinių (jų dalių ar jose esančių patalpų) buitiniams, ūkiniams ir eksploataciniams poreikiams tenkinti, taip pat juos aptarnauti ir eksploatuoti (1 t., b.l 31). Dėl išdėstyto, apeliantės argumentai dėl įvažiavimo į vidinį kiemą apsunkinimo pagal susitarimo sąlygas, susitarimo neteisėtumo nepagrindžia. Apeliantė gali susitarti dėl įvažiavimo į vidinį kiemą tvarkos; įsipareigojimo užtikrinti pastatų ir kitų statinių savininkams ir kitiems teisėtiems naudotojams galimybes patekti prie jų valdomų pastatų ar kitų statinių (jų dalių ar jose esančių patalpų) pažeidimo atveju, apeliantė turi teisę reikalauti įpareigoti atsakovą pašalinti pažeidimus. Tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje pareikšta nebuvo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl skundo argumentų, susijusių su teisės naudotis žemės sklypo dalimi pažeidimu, nepasisako.
Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo R.S. S. atsikirtime į apeliacinį skundą pateiktu prašymu taikyti vieno mėnesio senaties terminą viešojo administravimo aktams ginčyti ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Teismo posėdžio metu atsakovo R. S. S. atstovas paaiškino, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje sužinojimo apie administracinio akto priėmimą neįrodinėjo, vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą su skundu dėl administracinio akto panaikinimo nėra ieškinio senaties terminas. Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje šis terminas vertinamas kaip procesinės teisės kreiptis į teismą terminas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo jį taikyti ex officio. Teisėjų kolegija sutinka, kad terminas administraciniam aktui apskųsti yra procesinis terminas reikalavimui pareikšti, tačiau ir šio termino taikymas yra susijęs su sužinojimo apie ginčijamus administracinius aktus momentu. Tokio momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teisme reikalavimas dėl šio termino taikymo pareikštas nebuvo, taigi šalių argumentai dėl senaties termino taikymo ar netaikymo, įrodymai apie sužinojimo momentą laikytini naujomis aplinkybėmis, kurios negali būti apeliacijos dalyku (CPK 306 str. 2 d.)
Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovės atsakovo R. S. S. 3 700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad patenkintas vienas iš ieškovės pareikštų reikalavimų, priteistų atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma sumažinama iki 2 000 Lt. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 555 Lt už apeliacinio skundo padavimą. Žyminio mokesčio dalis už patenkintą ieškinio reikalavimą dėl žemės privatizavimo sutarties nuginčijimo - 228 Lt. Atsakovas R. S. S. patyrė 2 000 Lt procesinio dokumento (atsiliepimo) rengimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, bei atlikus šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, atsakovui priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą iš dalies pakeisti: panaikinti 2010-11-23 atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo priimtą įsakymą Nr. Ž49-2958 2 punktą, kuriuo buvo nutarta parduoti atsakovui R. S. S. žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-03-08 Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovo R. S. S. 292/444 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 450 ; taikyti restituciją – gražinti 292/444 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybei, priteisti iš valstybės atsakovui R. S. S. 7 598,93 Lt; sumažinti bylinėjimosi išlaidų sumą, priteistą iš ieškovės A. Š.-V. atsakovui R. S. S. iki 2 000 Lt.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės A. Š.-V. atsakovui R. S. S. 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.