Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį bei nuteistas:

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 260 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį arešto bausme 10 (dešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu griežtesnei bausmei apimant švelnesnę ir paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas A. B.. Dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. N. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. B., laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 19 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, pasikėsino neteisėtai disponuoti psichotropine medžiaga turėdami tikslą ją platinti, t. y. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, A. B. užsakius internetu, o D. N. 2012 m. liepos 9 d. sumokėjus bankiniu pavedimu nenustatytam asmeniui už šį užsakymą 3 617,16 Lt, įgijo labai didelį kiekį, ne mažiau kaip – 566,295 g katinonų darinių grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – 4-metil-N-etilkatinono (sinonimas 4-MEC), kurią iki 2012 m. liepos 19 d. bendru sutarimu laikė A. B. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), ir kartu pasvėrę dalį šios medžiagos, t. y. 485,52 g su tikslu ją parduoti liudytojui Nr. 1, veikusiam Kauno rajono apylinkės teismo teisėjos 2012 m. liepos 4 d. nutarties, kuria leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagrindu, 2012 m. liepos 19 d. A. B. atgabenus šią psichotropinę medžiagą automobiliu FIAT BRAVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), 13.25 val. šį labai didelį kiekį – 485,52 g katinonų darinių grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – 4-metil-N-etilkatinono, už 23 000 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam Kauno rajono apylinkės teismo teisėjos 2012 m. liepos 4 d. nutarties, kuria leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagrindu, o likusią dalį – 80,775 g katinonų darinių grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – 4-metil-N-etilkatinoną (sinonimas 4-MEC), laikė A. B. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), kol 2012 m. liepos 19 d. laikotarpiu nuo 14.35 val. iki 15.20 val., kratos metu, šią medžiagą surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnai.

Be to, D. N. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2012 m. liepos 19 d., savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo platinti neteisėtai laikė nedidelį kiekį – 0,12 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių), kurias 2012 m. liepos 19 d. laikotarpiu nuo 15.10 val. iki 15.50 val., kratos metu, surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Iš to seka, kad teismas spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažinti įrodymais, turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatymuose nustatytiems reikalavimams ir nustatyti, ar jie patikrinti BPK numatyta tvarka.

NVIV sankcionavimo tvarka nustatyta BPK 159 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, jog tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti NVIV, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Minėta procesinė prievartos priemonė – nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai – gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik prokurorui iš asmens gavus informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Iš bylos duomenų matyti, kad 2012 m. liepos 3 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo Kauno apskrities VPK Kauno r. PK KPS tyrėjo A. K. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, jog Kauno apskrities VPK Kauno r. PK KPS atliekant informacijos patikrinimą buvo gauta duomenų, kad D. N., (duomenys neskelbtini) platina narkotines-psichotropines medžiagas (1 t., b. l. 1, 5). Kaip matyti šis tyrėjas kitame tos pačios dienos tarnybiniame pranešime dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, įslaptintas liudytojas Nr. 1 ir liudytojas A. L. davė parodymus byloje apie D. N., kuris platina narkotines medžiagas (1 t., b. l. 10). Liudytojas A. L. buvo apklaustas būtent 2012 m. liepos 3 d. ir parodė, kad pažįsta D. N. ir jų santykiai draugiški. Bendraujant su juo šis jam pasiūlęs pirkti ir prekiaut narkotine medžiaga „kristalu“. Už vieną kilogramą minėtos medžiagos prašė 38 000 Lt, tačiau jis atsisakė prekiauti ir apie tai pranešė policijos pareigūnams (2 t., b. l. 27). Liudytojas Nr. 1 savo parodymuose paaiškino tik 2012 m. liepos 19 d. įvykusias aplinkybes ir teigė nieko nežinantis apie ankstesnes D. N. nusikalstamas veikas (2 t., b. l. 24). Iš to sektų, kad apie D. N. daromą nusikalstamą veiką buvo gauta tik iš liudytojo A. L., tačiau teismo posėdžio metu apklausus ikiteisminio tyrimo pareigūnus paaiškėjo, kad dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą šioje byloje dėl D. N. buvo atliekamas kitas operatyvinis tyrimas ir užvesta operatyvinė sekimo byla, kurios išslaptinta dalis buvo pateikta pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 2-17). Siekiant įsitikinti šių parodymų patikimumu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija juos vertina visų aplinkybių kontekste. Vienas iš išslaptintų dokumentų yra Kauno apskrities VPK Kauno r. PK KPS tyrėjo L. D. 2012 m. balandžio 26 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad pareigūnai jau disponavo operatyviniais duomenimis apie D. N. kaip apie asmenį kartu su bendrininkais galimai vykdantį nusikalstamą veiką numatytą BK 260 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, dėl ko pradėjo operatyvinio sekimo bylą. Tuo metu galiojo Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas (toliau – Operatyvinės veiklos įstatymas), kurio pagrindu operatyvinės veiklos subjektai (specialius valstybės įgaliojimus turintys krašto apsaugos, vidaus reikalų, muitinės sistemų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniai, kuriems pavedama operatyvinė veikla ir kurių pareigūnai įgaliojami ją vykdyti) turėjo teisę taikyti eilę operatyvinių veiksmų, kurie išvardinti šio įstatymo 7 straipsnyje, tame tarme ir nusikalstamos veikos imitacijos modelį, bet pagal šiame įstatyme numatytą tvarką. Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelį sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Kauno apskrities VPK Kauno r. policijos komisariatas 2012 m. birželio 12 d. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui K. B. pateikė teikimą Nr. 20-65-OV-390 (RN) dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) taikymo, kuris sankcionuotas 6 mėnesių terminui, t. y. nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. (4 t., b. l. 6-7). Nuteistasis D. N. nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galėjo būti pradėtas NVIV, nes tai paneigia 2014 m. spalio 14 d. surašytas Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas dėl operatyvinių veiksmų atliktų nuteistojo atžvilgiu. Jame užfiksuota, kad vykdant 2012 m. birželio 13 d. sankcionuotą NVIM Nr. 20-65-OV-390(RN)/05-04(RN) 2012 m. birželio 27 d., apie 17.30 val. NVIM vykdytojas (duomenys neskelbtini) iš D. N. įgijo 2 g narkotinės medžiagos – pagal susitarimą kanapių pakaitalą ir jam buvo pasiūlyta pirkti 1-2 kg psichotropinės medžiagos – pagal susitarimą vadinamos „kristalas“. NVIM vykdytojas tą dieną įgytas medžiagas iš kart perdavė policijos pareigūnams (4 t., b. l. 8-9). Be to, šias aplinkybes pripažino ir pats nuteistasis D. N. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodydamas, kad yra perdavęs tabaką, bet ne prie (duomenys neskelbtini) namo, o prie savo darbo L. draugui (4 t., b. l. 22-32). Specialisto išvadoje Nr. 140-(3778)-IS1-4318 nurodyta, kad tirti pateiktas plastikinis maišelis su augalinės kilmės medžiaga 1,952 g, kur įgyta 2012 m. birželio 27 d. iš D. N., yra psichotropinė medžiaga – JWH-210 (1-pentil-3-(4-etil-1-naftoil)indolas (4 t., b. l. 10-11). Visa tai parodo, kad dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą šioje byloje buvo ankstesnių operatyvinių duomenų apie D. N. galimai daromas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1-3 dalyse, kurie buvo gauti nepažeidžiant tuo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo. Turint pirminę operatyvinę informaciją ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, prokuroras turėjo pagrindą prašyti taikyti procesinę prievartos priemonę – NVIV bei gavo teismo leidimą. Tai atitinka BPK 159 straipsnio nuostatas.

Kitų procesinių prievartos priemonių taikymas, tame tarpe ir NVIV, teisėtomis daro ne tik jų sankcionavimo, bet ir jų realizavimo teisėtumas. BPK 159 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, atliekant NVIV, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad net ir esant NVIV sankcionavimo pagrindams, kito asmens provokacija padaryti nusikalstamą veiką šį procesinį veiksmą daro neteisėtą. Provokacija apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Pagal LAT formuojamą teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Analogiškai provokacija apibrėžiama ir EŽTT jurisprudencijoje, nurodant, kad provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (žr. Texeira de Castro; Eurofinacom v. France). Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad be valstybės pareigūnų ar privačių asmenų, vykdančių pareigūnų užduotis, įsikišimo, aktyvaus dalyvavimo, kurstymo padaryti nusikalstamą veiką asmuo, kaltinamas ar įtariamas nusikalstamos veikos padarymo, tos veikos nebūtų padaręs. NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtiną, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. LAT praktikoje pripažįstama, kad nustatant ar asmuo buvo provokuojamas turėtų būti atsižvelgiama ne vien tik į NVIV dalyvių veikimo būdą realizavimo metu, t. y. į tai, ar buvo NVIV atliekančio asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, bet į visus faktus nustatytinus iš visų bylos aplinkybių, įskaitant aplinkybes, nesusijusias su NVIV dalyvių veikla, visumos (LAT nutartis Nr. 2A-P-2/2009). Šioje baudžiamojoje byloje, BPK 159 straipsnio pagrindu atliekant NVIV, nusikalstama veika negalėjo būti ir nebuvo išprovokuota, kadangi, iki nusprendžiant taikyti BPK 159 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę, nusikalstama veika jau buvo pradėta daryti, t. y. iki teisėsaugos pareigūnų įsikišimo į nusikalstamos veikos eigą buvo duomenų, kad D. N. disponuoja ir prekiauja kažkokiomis nežinomomis cheminėmis, galimai psichotropinėmis (ar narkotinėmis) medžiagomis. Tai patvirtina byloje esantys liudytojų A. G., L. D. parodymai, kad policijoje buvo gauta informacija apie D. N. disponavimą kažkokiomis nežinomomis cheminėmis, galimai psichotropinėmis (ar narkotinėmis) medžiagomis (3 t., b. l. 143-147, 163-165). Liudytojas A. L. nuosekliai viso bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad būtent D. N. jam pasiūlė įsigyti psichotropinės medžiagos sinonimu 4-MEC ir nurodė galimą įsigyti šios medžiagos kiekį 1-2 kg (3 t., b. l. 147-148). Nuteistasis A. B. teigė, kad dar 2011 metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, D. N. paprašė jo užsakyti ir atsiųsti apie 300 g medžiagos 4-MEC (4 t., b. l. 57-67). Tai, kad A. L. buvo užsiminęs apie draugą, kuris gali atsiųsti miltelius, yra pervedinėjęs du kartus pinigus per Ūkio banką tam pačiam gavėjui su tokia pačia paskirtimi „grožio (kosmetikos) prekių reikmenys“, perdavęs tabaką pripažino ir pats D. N. teismo posėdžio metu (4 t., b. l. 22-32). Apie D. N. padarytas pinigų perlaidas 2011 m. patvirtina ir AB „Šiaulių bankas“ pateiktas sąskaitos išrašas, kuriame nurodoma, jog 2011 m. gruodžio 14 d. D. N. pervedė 680 Eur sumą KEMEO GROUP INC Norvik banke, t. y. tam pačiam gavėjui, iš kurio buvo įsigytos narkotinės medžiagos ir 2012 m. liepą (2 t., b. l. 166-167).

Taigi, byloje nenustatyti nei leidimo atlikti NVIV sankcionavimo tvarkos pažeidimai, nei provokacijos padaryti nusikalstamą veiką faktas. Darytina išvada, kad nuteistasis D. N. nebuvo kurstomas ar provokuojamas daryti nusikalstamą veiką, o Kauno rajono apylinkės teismo sankcionuotais ir policijos pareigūnų kontroliuojamais liudytojo Nr. 1 ir liudytojo A. L. veiksmais buvo tik prisijungta prie jau daromų nusikaltimų, t. y. net ir netaikant NVIV nuteistasis D. N. ir toliau būtų atlikęs neteisėtus veiksmus. NVIV buvo atliekami pagal teisės aktuose numatytą tvarką, jų nepažeidžiant, todėl visi įrodymai, surinkti šio procesinio veiksmo metu yra tinkami ir leistini BPK 20 straipsnio prasme.

Nuteistasis D. N. savo apeliaciniame skunde teigia, kad šios nusikalstamos veikos iniciatorius buvo liudytojas A. L., o ne jis. Tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurie jau buvo aptarti vertinant NVIV pagrįstumą, t. y. pačių nuteistųjų D. N. ir A. B. parodymai, banko sąskaitų išrašai. Be to, iš A. L. ir D. N. susitikimo metu užfiksuotų pokalbių stenogramų matyti, kad nors D. N. ir kalba maskuojančiai, tačiau žino kiek laiko trunka siuntinio su narkotinėmis medžiagomis atsiuntimas, nurodo, kad rado iš ko pasiskolinti ir surinko 12, kad dabar pradės daryti biznį, kalbėdamas telefonu užsimena apie sąskaitos rekvizitų paruošimą, imasi iniciatyvos ir 2012 m. liepos 17 d. teiraujasi, kada atvyks pasiimti, nes jau prekė gauta ir ją bandė, tikslina, kad atsiimti turi 600, o ne pusę kilogramo ir pats nurodo susitikimo vietą M. (1 t., b. l. 75-76,79). Nuteistojo D. N. iniciatyvą patvirtina ir liudytojo G. S. parodymai, jog būtent D. N. jo prašė paskolinti 1 000 Eur, kuriuos vėliau D. N. įnešė į banką darydamas pavedimą už siuntinio atsiuntimą (2 t., b. l. 32-33). Liudytojas A. L. parodė, kad 2012 m. liepos 19 d. dėl susitikimo pirmas skambino D. N. ir tai patvirtina mobiliojo ryšio telefono „Nokia N 800“, kuris priklausė D. N., apžiūros protokolas (2 t., b. l. 14-20, 30-31, 3 t., b. l. 147-148). Tai, kad būtent D. N. darė spaudimą liudytojui A. L. patvirtino ir A. G. (3 t., b. l. 143-147). Visi aukščiau aptarti įrodymai tik patvirtina, jog šio nusikaltimo iniciatorius buvo nuteistasis D. N., o ne A. L..

Nuteistasis nepagrįstai abejoja liudytojo A. L. ir nuteistojo A. B. parodymų patikimumu kiek tai liečia D. N. veiksmus. Šių asmenų parodymus iš esmės patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. liudytojų R. K., A. G., L. D., liudytojo Nr. 1, iš dalies ir paties nuteistojo D. N. parodymai, kratos, sekimo, pokalbių suvestinių protokolai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotų pokalbių suvestinės. Dėl šių priežasčių teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo A. L. ir nuteistojo A. B. parodymais. Nuteistasis nepagrįstai liudytojo A. L. suinteresuotumą grindžia kitoje byloje esančiais duomenimis ir pareigūnų parašytu raštu, nes tai visai neįrodo šio liudytojo suinteresuotumo būtent šios bylos baigtimi. Liudytojas A. L. teisme parodė, kad pažįstą D. N., kitoje byloje yra teisiami kartu su D. N. už vagystę. Jis nenurodė, jog yra susipykę ar vienas prieš kitą priešiškai nusiteikę (3 t., b. l. 120-123). Be to, iš LITEKO sistemoje esančių duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu buvo nuteistas A. L. už vagystę, kurią jis pats pripažino. Iš to seka, kad A. L. neturėjo pagrindo apkalbėti ar pykti ant D. N..

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta už tai, kad asmuo neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Taigi šio straipsnio 3 dalies dispozicijoje nėra įvardytas nusikaltimo padarymo tikslas, o baudžiamoji atsakomybė kyla vien tik už tai, jei kaltininkas disponavo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir gabenantis asmuo bent bendrais bruožais suvokė, koks yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis. Nuteistasis D. N. neginčija, kad įgijo, laikė ir pardavė didelį kiekį „kristalo“, tačiau teigia nežinojęs, kad minėta medžiaga uždrausta vartoti.

Pagal suformuotą teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnį asmeniui, kuris gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė, kyla ir tuo atveju kai šis nors bendrais bruožais suvokia, jog jo turimos medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, ir pan. Iš byloje esančių suvestinių protokolų, liudytojo A. L. parodymų, banko išrašų, pažymų dėl slapto sekimo matyti, kad D. N. suvokia, kad jis su A. B. įgijo, laikė bei pardavė būtent psichotropinę medžiagą, nes susitikimo metu su A. L. jos neįvardina, mokant už užsakymą paskirtyje nurodo „grožio (kosmetikos) prekių reikmenys“, nors iš kratos protokolo matyti, kad jau ant pačios siuntos buvo užrašyta „4-M 733“ (1 t., b. l. 123-124). Nuteistasis A. L. ir liudytojui Nr. 1, kurie turi įgyti šią medžiagą, susitikimą paskiria nuošalioje vietoje šalia Nemuno upės, vėliau, jau nuvykę prie prekybos centro „Maxima bazė“ kur jų laukė liudytojas Nr. 1, sekančiam kartui pasiūlo susitikti nuošalesnėje ir saugesnėje vietoje, kur nėra vaizdo stebėjimo kamerų ir mažiau žmonių. Būtent D. N. nurodo kainą už minėtą medžiagą, t. y. už 600 gramų prašo 22 000 Lt, plius prieš tai jau buvo paimtas 1 000 Lt avansas. Nuteistųjų parodymai, jog patys bandė šią medžiagą, nurodė jos poveikį. Be to, D. N. būdamas jauno amžiaus, bet jau bandęs minėtą medžiagą, turintis dantų techniko profesiją žmogus, bendraudamas su A. B. kalbėjo ir apie įvairius kvaišalus, žinodamas, jog narkotinės ir psichotropinės medžiagos Lietuvos Respublikoje yra uždraustos, negalėjo nesuvokti, kad tokių medžiagų pirkimas internetu ir jų parsisiuntimas yra lygiai toks pat nelegalus ir draudžiamas, kaip ir disponavimas psichotropinėmis medžiagomis. Kiti nustatyti nuteistojo veiksmai siūlymas ir pardavimas tokios medžiagos rodo, kad jis veikė sąmoningai ir kryptingai. Visi šie ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai tik patvirtina, kad nuteistasis D. N. žinojo disponavęs uždrausta psichotropine medžiaga, todėl pagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Apeliantas nesutinka ir su tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, nes jo tėvų namuose rastos psichotropinės medžiagos priklausė ne jam. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė M. N., M. N. bei A. M. parodymus ir byloje nepašalino abejonių, prieštaravimų ir nesutapimų.

Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Pagal teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas – tai tokių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Nuteistasis D. N. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad jo gyvenamosios vietos kratos metu rasti daiktai priklauso jam išskyrus kanapes (2 t., b. l. 78-79, 4 t., b. l. 22-32). Teisme liudytojai M. N., M. N. bei A. M. savo parodymuose nurodo, jog maišelį su kanapėmis prie namo tvoros tvarkydama aplinką prieš pora metų iki kratos rado ir parsinešė bei pasidėjo ir pamiršo tarp maišelių su augalų sėklomis liudytoja M. N.. Teisėjų kolegija įvertina, kad liudytoja M. N. apie tai, jog ji rado narkotines medžiagas ir padėjo namuose prie savo sėklų duoda 2012 m. rugpjūčio 31 d. (2 t., b. l. 35-36). Tokius jos parodymus M. N. patvirtino tik 2013 m. liepos 4 d. (2 t., b. l. 38-39), o liudytoja A. M. apklausta 2012 m. spalio 5 d. tvirtina, jog tėvų namuose nėra laikiusi ar mačiusi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir tik teisme pradėjo tvirtinti, jog kanapes rado mama (2 t., b. l. 42-43, 3 t., b. l. 119-120). Taigi minėti liudytojai apie M. N. rastus ir namie padėtus narkotikus duoda parodymus praėjus daugiau nė mėnesiui po atliktos kratos. Jie yra D. N. artimi giminaičiai ir gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai vertinami labai atidžiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tokių šių liudytojų parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje ištirti įrodymai ir net gi priešingai, juos paneigia. 2012 m. liepos 19 d. kratos protokole užfiksuota, kad buvo atliekama krata name, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtos kratos metu pareigūnai rado namo virtuvės spintelėje toje pačioje vietoje leidimą laikyti ginklus Nr. 254, kuris pagal civilinėje apyvartoje esančių ginklų registro pažymą priklauso D. N. (2 t., b. l. 96), elektroninį įrenginį su trimis antenomis GSM 36 DCS, polietileninį maišelį su augalinės kilmės medžiaga ir popieriaus ritinėlį (1 t., b. l. 97-98). Liudytojas M. D. teisme parodė, jog kratos metu iš karto buvo surašomas kratos protokolas, narkotinės medžiagos buvo rastos kartu su kitais D. N. priklausančiais daiktais – leidimu laikyti ginklus, elektriniu įrenginiu su trimis antenomis (3 t., b. l. 135-138). Kratos metu dalyvavęs nuteistojo tėvas M. N., kuris pasirašė kratos protokolą bei neturėjo jokių pastabų dėl kratos metu rastų daiktų. Be to, atlikus asmens ir namų kratą pas A. B. nebuvo rasta narkotinių medžiagų kanapių (ir jų dalių) ar kanapių dervos, tik ant svarstyklių rasti pėdsakai (1 t., b. l. 103, 123-124). Nuteistasis A. B. teisme parodė, kad D. N. iš jo skolinosi svarstykles, kurias atvežė 2012 m. liepos 19 d. (3 t., b. l. 57-67). Specialisto išvadoje Nr. 140-(4079)-IS1-1920 3 punkte nurodoma, kad sausa, susmulkinta augalinė medžiaga iš plastikinio maišelio yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios masė 0,12 g ir ant elektroninių svarstyklių rasti psichotropinės medžiagos – 4-metil-N-etilkatinonas (sinonimas 4-MEC) pėdsakai bei narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių) ar kanapių dervos sudėtyje esančių kanabinoidų pėdsakai (1 t., b. l. 156-159). Visi šie įrodymai tik patvirtina, kad kratos metu rastos narkotinės medžiagos buvo D. N. žinioje ir jis suprato kokią medžiagą laiko savo tėvų namuose. Taigi D. N. padaryta veika, atsižvelgiant į narkotinės medžiagos nedidelį kiekį, teisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Nuteistasis kelia abejones ir dėl kratos atlikimo, kartos protokole padarytų įrašų patikimumo, kurio metu buvo rastos kanapės.

Pagal BPK 145 straipsnio 3 ir 4 dalis krata daroma pagal motyvuotą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ir dalyvaujant buto, namo ar kitų patalpų savininkui, nuomotojui, valdytojui, pilnamečiui jų šeimos nariui ar artimajam giminaičiui. Kratos tvarka numatyta BPK 149 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu), t. y. pareigūnas, pradėdamas kratą, privalo paskelbti nutartį ar nutarimą dėl kratos, po to pareikalauti atiduoti nutartyje ar nutarime nurodytus dokumentus. BPK 179 straipsnyje nurodoma tyrimo veiksmų eiga ir rezultatų fiksavimas (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu). Iš šio straipsnio matyti, kad įstatymų leidėjas numatė privalomą protokolo surašymą, o fotografavimas, filmavimas, daromi garso ir vaizdo įrašai, pėdsakų atspaudai ir išliejos, sudaromi planai ir schemos bei naudojami kitokie fiksavimo būdai gali būti pasirenkami, o gali būti ir nepasirenkami. 2012 m. liepos 18 d. tarnybiniu pranešimu dėl kratos atlikimo kreipėsi tyrėjas A. K. (1 t., b. l. 91). Tą pačią dieną Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė L. L. su prašymu Nr. 10-(314)-989 dėl nutarties priėmimo atlikti kratą kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą (1 t., b. l. 92). Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 18 d. nutartimi nutarė atlikti kratą pas D. N. namuose bei pagalbinėse patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), siekiant surasti narkotines-psichotropines medžiagas, elektronines svarstykles joms sverti, įpakavimo maišelius bei kitus daiktus galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti (1 t., b. l. 96). Ant minėtos Kauno rajono apylinkės nutarties yra nuteistojo tėvo M. N. parašas ir sakinys, jog su nutartimi susipažino (1 t., b. l. 97). 2012 m. liepos 19 d. buvo surašytas kratos protokolas, po kuriuo pasirašė kratos metu dalyvavęs nuteistojo D. N. šeimos narys, jo tėvas M. N., pastabų dėl jo nepateikė. Be to, jam buvo pateiktas ir šio protokolo egzempliorius, už kurį jis taip pat pasirašė (1 t., b. l. 98). Visa tai tik patvirtina, kad atliekant kratą nebuvo pažeistas BPK numatytos tvarkos ir reikalavimai. Teisėjų kolegija įvertina tai, jog kratos protokole buvo padaryti įrašai apie tai, kad prieš pradedant kratą D. N. buvo paskelbta 2012 m. liepos 18 d. nutartis dėl kratos. Po to pareikalauta atiduoti nutartyje nurodytus daiktus, dokumentus. D. N. pareiškus, kad nėra, buvo pradėta krata. Tačiau dėl minėto įrašo pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas vyr. tyrėjas M. D., kuris nurodė, jog su kolegomis dalyvavo darant kratą name, esančiame (duomenys neskelbtini). Juos į namus įleido vyresnio amžiaus vyras. Atliekant kratą visi buvo vienoje vietoje, rado augalinės kilmės medžiagos polietileniniam maišelyje, mobiliųjų telefonų, ryšio slopintuvą, šovinį, kompiuterių, registruotus ginklus, kažkokius dokumentus. Kratoje dalyvaujantis asmuo prieš atliekant kratą buvo supažindintas su nutartimi, buvo klausinėjamas apie rastus daiktus. Augalinės kilmės medžiagą rado virtuvėje šalia ryšio slopintuvo, rūkomojo popieriaus ir kažkokių dokumentų. Kratos protokole surašė taip kaip rado, o patalpoje buvęs ir stebėjęs atliekamą kratą M. N. neturėjo pretenzijų dėl protokolo, pastabų nepateikė, protokole pasirašė. Pripažįsta, kad surašant kratos protokolą buvo padaryta klaida į protokolą įrašant D. N., nes nutartis buvo išrašyta D. N. vardu, todėl ir įrašė šį asmenį ir į protokolą. Realiai kratoje dalyvavo M. N. (3 t., b. l. 135-138). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kratos protokolo įžanginėje dalyje buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, ir tai nėra pagrindas pripažinti kratos protokolą negaliojančiu ar abejoti jame surašytų duomenų patikimumu.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Tai numatyta ir BK 41 straipsnyje, nes greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiriamas ir bausmės teisingumo tikslas. Visu pirma, bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad tam tikromis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius įstatyme numatytos kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Tačiau tokia galimybė gali būti taikoma tik viena kryptimi – bausmės švelninimo linkme. Dėl to BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas labai sunkiems nusikaltimams, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas D. N. už šią nusikalstamą veiką taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę 4 (keturiems) metams. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau paskyrė per griežtą bausmę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nusikaltimo padarymo metu D. N. buvo jauno amžiaus, anksčiau neteistas, dirbo, turi neuniversitetinį išsilavinimą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 89-95, 99). Nagrinėjant bylą teisme įsidarbino antroje darbovietėje, t. y. LSMU Dantų ir žandikaulių ortopedijos klinikoje dantų techniku, kurios charakterizuojamas teigiamai, kaip labai darbštus, atsakingas, pareigingas, aukštos kvalifikacijos, tobulinantis savo žinias darbuotojas, Karmėlavos seniūnas D. N. irgi apibūdina teigiamai. Iš teismui pateiktų pažymėjimų matyti, kad D. N. dalyvauja konferencijose ir taip gilina savo žinias (3 t., b. l. 112, 4 t., b. l. 34-40). Per bylos nagrinėjimo laikotarpį naujų nusikalstamų veikų nepadarė, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiama ir į tai, kad nuteistasis pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, o specialistas A. Ž. paaiškino, jog įstatymo leidėjas 2010 m. spalio 26 d. įvedė darinių sąvoka, nes atsirasdavo vis naujos ir naujos narkotinės medžiagos, kurios buvo panašios į amfetamino darinius. Pagal tą įstatymą medžiaga 4 –MEC pateko į kontroliuojamų medžiagų sąrašus 2011 m. rugpjūčio 10 d. (4 t., b. l. 139-141). Visa tai rodo, kad nors už šių psichotropinių medžiagų disponavimą kyla baudžiamoji atsakomybė iš kart kai jos būna įtrauktos į draudžiamų naudoti medžiagų sąrašą, tačiau D. N. disponuotos medžiagos į sąrašus įtrauktos prieš metus, jos tuo metu nebuvo plačiai žinomos. Teisėjų kolegijos manymu susiklosčius minėtai situacijai, kuri nėra tipinė, o bendrininkų veiksmai yra tolygūs, griežtesnės laisvės atėmimo bausmės skyrimas tik D. N. aiškiai prieštaraus teisingumo principui.

Įvertintina ir ta aplinkybė, kad Kauno apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems švelnesnes bausmes negu numatyto BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija, nurodė abiems iš esmės tokius pačius motyvus: D. N. ir A. B. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis, nusikaltimas padarytas daugiau atsitiktinai, taip susiklosčius aplinkybėms, yra jauno amžiaus, neturintys kriminalinės praeities, nepadarė naujų nusikaltimų, charakterizuojami teigiamai, dirba, bausmės tikslai nebus pasiekti juos izoliavus labai ilgam laikui nuo visuomenės, nebuvo susiformavusios antivisuomeninės nuostatos iki nusikalstamo poelgio. Tačiau visiškai neargumentuoja, kodėl D. N. už tą pačią nusikalstamą veiką skiria laisvės atėmimo bausmę 4 (ketveriems) metams, o A. B. – 2 (dvejiems) metams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius šių nuteistųjų skirtingų padaryto nusikaltimo ir asmenybės pavojingumų, jiems turi būti skiriamos vienodos bausmes. Visa tai įvertinus D. N. už tą pačią aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką turi būti skirta švelnesnė bausmė, t. y. laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Bausmė paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, yra teisinga ir jos nėra pagrindo mažinti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir skiriama galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį, kuria D. N. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir paskirta bausmė, pakeisti:

D. N., pripažintam kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 260 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu šią bausmę ir bausmę paskirtą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį subendrinti apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.