Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-06-09 · Administracinė byla Nr. eI2-2788-595/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-09
Bylos Nr.
eI2-2788-595/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00951-2021-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Fausta Vitkienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdyba
Kategorijos
  • 15.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Administracinė byla Nr. eI2-2788-595/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00951-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Faustos Vitkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo įvykdymo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A.G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos (toliau – ir VPK) 2021-03-04 sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 21-IL-10-00833-e (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės nėra motyvuotos, todėl yra neteisėtas ir naikintinas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Ginčijamas sprendimas pažeidžia pareiškėjo interesus. Atsakovas klaidingai interpretuoja ir taiko įstatymo nuostatą, remiasi tik apie praeityje priimtus pareiškėjo atžvilgiu apkaltinamuosius nuosprendžius (2011, 2013 ir 2014 metais), nepagrįstai vadovavosi praeityje pareiškėjo padarytomis veikomis ir šį faktą laikė pakankamu pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas neva nuolat nesilaiko teisinio reguliavimo, negerbia valstybėje galiojančios tvarkos, todėl laikytinas keliančiu pavojų asmenų sveikatai ir gyvybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Nuo veikų padarymo praeityje praėjo daug metų, pareiškėjo teistumas už sprendime nurodytas veikas baudžiamosios justicijos prasme yra išnykęs, todėl iš esmės vertinti tik pareiškėjo praeityje padarytus veiksmus negatyviai ir jį laikyti kaip keliantį grėsmę, yra neadekvatu ir neteisinga. Pareiškėjas nekelia grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kadangi yra nepriekaištingos reputacijos asmuo daugybę metų, jis teigiamai charakterizuojamas darbdavių, nėra jokių pareiškėją neigiamai charakterizuojančių duomenų. Iš to darytina išvada, jog minėti duomenys yra praradę aktualumą ir negali patvirtinti pareiškėjo galimo pavojingumo visuomenei. Kitų objektyviai egzistuojančių aplinkybių ir motyvų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjas kelia pavojų visuomenei arba sau atsakovas nenurodė. Nors įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į teisinius gėrius tikimybė, tačiau toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai ir turi būti pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįsti tokio pavojaus kilimo realumą. Šiuo atveju, vien tik ginčijamame Sprendime paminėtų veikų padarymas praeityje, vertinant jas pagal veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį, neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įvertinus pareiškėjo praeityje padarytas veikas, kurios išvardintos ir aprašytos ginčijamame Sprendime, matyti, jog tiek nurodytų veikų pobūdis, tiek jų kiekis bei padarymo laikas nesuponuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo būtinybės. Pareiškėjo teistumas yra išnykęs, per šį laikotarpį pareiškėjas nėra padaręs nusikalstamos veikos, yra doras ir sąžiningas, teigiamai charakterizuojamas darbdavių. Be to, Sprendime nurodyta, kad patikrinimų metu Administracinių nusižengimų registre per paskutinius dešimt metų pažeidimų neužfiksuota. Esami duomenys rodo, kad pareiškėjas pakeitė gyvenimo būdą, teigiamai charakterizuojamas darbdavių, šiuo metu nėra pareikšta pareiškėjui jokių įtarimų ar skundų.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad skundas nepagrįstas, todėl prašo jį atmesti.

Nurodo, kad gavus pareiškėjo prašymą dėl leidimo išduoti leidimą ginklui buvo atliktas patikrinimas ir nustatyti pareiškėjo teistumai praeityje. Patikrinimų metu Administracinių nusižengimų registre per paskutinius dešimt metų pažeidimų neužfiksuota.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 str. 1 d. įtvirtintas įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės, valstybės saugumą. Teisė turėti ir laikyti ginklus nėra konstitucinė teisė, taip pat nėra teisė saugoma Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos. Tai teisė, kuri įgyjama pagal įstatymo nuostatas. Pabrėžia, kad ginklai gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Pažymi, kad Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis charakterizuojamas teigiamai, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimus. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai.

Pabrėžia, kad pareiškėjo nusikalstamas elgesys buvo tyčinis, sąmoningas teisei priešingas veikimas, o tai rodo pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms bei leidžia spręsti, jog pareiškėjas yra linkęs nusižengti. Pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

Nustatyti ir aukščiau išdėstyti faktai apie A. G. padarytas nusikalstamas veikas, jų pobūdį, vertinant kaip visumą, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir nepaisant taikytų įstatymų numatytų sankcijų, linkusį ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Žmogus, kuris sistemingai pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus, kitus teisės aktus, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Tik nepriekaištingą reputaciją turintis asmuo gali gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ar gauti leidimą naudotis ginklais. Daro išvadą, kad ateityje laikydamas šaunamuosius ginklus, jis gali kelti grėsmę visuomenės saugumui. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad ginklai ir jų šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi aiškius įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką, todėl policijai yra deleguotos funkcijos užtikrinti, kad ginklų bei jų šaudmenų įsigijimo, laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo bei panaikinimo sąlygų ir tvarkos būtų tinkamai laikomasi. Teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais.

Atsakovo manymu, išnagrinėjus A.G. atžvilgiu turimą medžiagą bei atsižvelgiant į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės, nustatyta pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyra, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo sąlygos bei tvarką reglamentuojančios teisės normos, ir priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2021-03-04 sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 21-IL-10-00833-e, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021-02-05 Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje buvo gautas A. G. prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. 362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 17 ir 18 punktais buvo atlikti patikrinimai.

Patikrinimų metu nustatyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis A. G. 2011-10-26 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kuris 2011-12-08 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo patikslintas nutartimi, pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų, viešosios tvarkos pažeidimas) ir vadovaujantis LR BK 75 str. pagrindais (bausmės vykdymo atidėjimas) paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (652 LT) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. 2013-04-29 išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro Kauno APT Savivaldybių probacijos skyriaus. 2013-01-10 įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 4 d. (kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata ir numatytą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų) ir vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 64 str. 3 d. (bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika) pagal 2013-01-10 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendį paskirta bausmė subendrinta su 2011-10-26 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, bei paskirta galutinė bausmė terminuotas laisvės atėmimas 3 metai 6 mėnesiai. 2013-03-17 Kaišiadorių rajono policijos komisariate A. G. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 138 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymas). 2013-05-03 Kauno apygardos prokuratūroje priimtas nutarimas ikiteisminio tyrimo nutraukimas baudžiamojoje byloje Nr. 63-1-00124-13 pagal LR BK 138 str. 1 d., vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., LR BK 212 str. 1 d. 1 p. (baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; Ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra šio Kodekso 3 ar 3 straipsnyje numatytų aplinkybių). 2014-02-12 įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu pagal 138 str. 2 d. 8 p. (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų) ir jam paskirta terminuota 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 63 str. 4 d., 63 str. 9 d. (bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas) prie 2013-01-10 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir paskirta galutinė – 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2014-07-07 įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu 2014-02-12 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl galutinės subendrintos bausmės A. G. pakeistas, vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 64 str. 3 d. (bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika), prie Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013-01-10 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 metų 10 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo bausmės dalies pridėti dalį Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės – 1 metus ir skirti galutinę subendrintą bausmę – 3 metus 10 mėnesių 15 dienų terminuoto laisvės atėmimo. 2016-02-12 Kauno apylinkės teismas priėmė nutartį paleisti A. G. lygtinai neatlikus 1 metų 11 mėnesių 9 dienų laisvės atėmimo bausmės. 2017-12-28 išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro Kauno APT savivaldybių probacijos skyriaus.

Administracinių nusižengimų registro duomenimis per paskutinius dešimt metų pareiškėjo pažeidimų neužfiksuota.

2021-03-04 Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato sprendimu Nr. 21-IL-10-00833-e pareiškėjui A.G. buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus remiantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, padarius išvadą, jog A. G. charakterizuojantys duomenys neabejotinai rodo, kad pareiškėjas gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešąjam ar visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Šie klausimai yra detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. 362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą).

Aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, jog šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (LVAT 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-974/2014).

Sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju esami duomenys apie pareiškėją neginčijamai patvirtina jo neigiamą kaip asmenybės vertinimą, nepaisant to, kad, kaip teigia pareiškėjas, nusikalstamai priešingai teisei jis elgėsi prieš daug metų, teistumas išnykęs. Vertinant turimus duomenis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas nėra pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, jog šių duomenų ir įrodymų visuma rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, nepaisymo vertybinių nuostatų nustatytos valstybėje tvarkos atžvilgiu. Nusikalstamų veikų pobūdis ir kiekis sudaro rimtą pagrindą abejoti pareiškėjo argumentais, jog jis yra pakeitęs požiūrį ir elgesį, polinkio daryti nusikalstamas veikas neturi. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jis šiuo metu darbdavių yra vertinimas labai gerai (pateikė tai patvirtinančias charakteristikas,) taip pat tai, kad Administracinių nusižengimų registre jau dešimt metų nėra registruotų jokių jo teisės pažeidimų, bei, kaip minėta, kad išnykęs teistumas, teismo vertinimu, šiuo atveju esant žinomiems svariems duomenims, kurių pagrindu negali būti išduotas pareiškėjui leidimas laikyti ir nešioti ginklą, vertintini kritiškai, nesuponuojantys priešingos, nei Sprendime padarytos atsakovo išvados. Juolab, pareiškėjas nepateikė jokių kitų jo teigiamą, pasikeitusį elgesį apibūdinančių argumentų, patvirtinančių įrodymų, kurie paneigtų jo praeityje nusikalstamo elgesio aktualumą šių dienų kontekste. T. y. kaip minėta, šiame kontekste svarbu yra tai, jog pakanka įžvelgti grėsmę, nebūtinai tokia grėsmė turi būti jau iškilusi ir reali. Tokią teismo praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019). Pažymėtina, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nusikalstamas elgesys buvo tyčinis, ne vienkartinis, sąmoningas teisei priešingas veikimas, o tai rodo pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms bei leidžia spręsti, jog pareiškėjas yra linkęs nusižengti. Pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

Konkrečiai pasisakant dėl pareiškėjo argumento, jog jo teistumas išnykęs ir to pagrindu jis neturi būti vertinamas negatyviai ar kaip asmuo keliantis grėsmę, teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2011-11-17 nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Taigi, teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje. Faktai apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, jų pobūdį, kiekį, periodiškumą, vertinant juos kaip visumą, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Tik nepriekaištingą reputaciją turintis asmuo gali gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ar gauti leidimą naudotis ginklais. Nepriekaištingos reputacijos asmens kriterijai nurodyti Įstatymo 18 straipsnyje ir pareiškėjas į šį kriterijų sąrašą nepatenka.

Teismas sutinka su atsakovo nurodytu situacijos vertinimu, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. Teisė turėti ir laikyti ginklus nėra konstitucinė teisė, taip pat nėra teisė saugoma Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos. Tai teisė, kuri įgyjama pagal įstatymo nuostatas. Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus. Priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių.

Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje turi vadovautis ir VAĮ 3 straipsnyje, 10 straipsnyje įtvirtintais principais ir nuostatomis. VAĮ straipsnio 10 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2020-11-01) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Tikrinant viešojo administravimo subjekto priimtą Sprendimą bendrine prasme VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). LVAT yra konstatavęs, kad, vertinant individualaus administracinio akto atitiktį motyvuotumo imperatyvui, tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu; visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015).

Nagrinėjamu atveju teismas vertina, jog atsakovo Sprendimas visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, sprendime pateikta informacija yra tiksli ir aiški, išsami, yra nurodytos aiškios prašymo netenkinimo priežastys, teisinis pagrindas. Atsakovo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pagrindo teigti, jog atsakovas pažeidė VAĮ 3, 10 straipsnyje nurodytus reikalavimus priimant Sprendimą, nėra.

Todėl remiantis nurodytais argumentais, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Sprendimą pagal pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl aukščiau išdėstytų išvadų nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo - įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.

Netenkinus pareiškėjo skundo, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jolita RasiukevičienėVita ValeckaitėFausta Vitkienė