- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-07
- Bylos Nr.
- A-520-2332-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02637-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išvados dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. S. (toliau – ir pareiškėjas, P. S.) skundu prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus VPK) 2011 m. lapkričio 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS6-83 dalį, kurioje tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys (nustatyta, kad patirtas sužalojimas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų) ir įpareigoti atsakovą Vilniaus VPK paskirti ekspertizę jo sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, o ją atlikti pavesti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisijai (toliau – ir CMEK).
Skunde paaiškino, kad dirba Vilniaus VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 3-iojo būrio patruliu. 2011 m. lapkričio 2 d. Vilniaus VPK, atlikęs tarnybinį patikrinimą dėl traumos, kurią pareiškėjas patyrė 2011 m. rugpjūčio 31 d. vykdydamas tarnybinę užduotį, t. y. bandydamas sulaikyti įtartiną asmenį, parengė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-83 „Dėl Vilniaus VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulio P. S. traumos tarnybos metu“, kurioje konstatavo, kad pareiškėjo susižalojimas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, todėl kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas.
Paaiškino, kad 2010 m. rugpjūčio 31 d. patruliuodamas kartu su patruliu I. P. apie 00.30 val. iš Vilniaus VPK Operatyvaus valdymo skyriaus gavo pranešimą, kad Stanevičiaus g. 23, Vilniuje, prie mokyklos iš automobilio garsiai groja muzika, yra triukšmaujama. Atvykę į iškvietimo vietą, nuėjo ieškoti triukšmaujančių asmenų. Besivydamas įtartiną asmenį, pareiškėjas užkliuvo už neapšviestų laiptų, vedančių link Stanevičiaus g. 9 namo, ir griuvo ant kairės rankos. VšĮ Vilniaus universitetinėje ligoninėje jam buvo padaryta rentgeno nuotrauka ir nustatytas krūtinės raumens įplyšimas bei išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad tarnybinio patikrinimo metu negauta objektyvių duomenų, įrodančių tarnybinių pareigų vykdymą, susijusį su padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir šis įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas. Taip pat negauta duomenų, liudijančių, kad būta pasipriešinimo valstybės tarnautojui, pareigūnas susižalojo dėl savo paties veiksmų, o ne dėl padidėjusio pavojaus ar rizikos, nes ėjimas paskui įtartiną asmenį pats savaime nesukelia nei rizikos, nei pavojaus pareigūno sveikatai ar gyvybei. Nustatyta, kad tiesioginio kontakto su kitu asmeniu nebuvo, t. y. pareigūno sunkią traumą lėmė ne bandančio pasprukti vaikino neteisėti veiksmai, o paties patrulio P. S. neatsargumas. Pareiškėjas susižalojo vykdydamas tarnybines pareigas, nustatytas pareigybės aprašyme, t. y. saugodamas viešąją tvarką ir užkirsdamas kelią nusikaltimui. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę, pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti. Pareiškėjas, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, negalėjo pasielgti kitaip, o tik dėti visas pastangas sulaikyti įtarimą sukėlusį asmenį ir patikrinti jo dokumentus. Trauma patirta vykdant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis, vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Nurodė, kad nesutinka su tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytu teiginiu, jog sužalojimą lėmė jo paties neatsargumas, o ne bandančio išvengti sulaikymo asmens neteisėti veiksmai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, dirbdamas operatyvinėje grupėje, ignoravo atsargaus elgesio tarnyboje standartus, todėl tarnybinio patikrinimo išvada, kad pareiškėjas susižalojo dėl savo neatsargumo, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad P. S. traumą patyrė vykdydamas savo, kaip policijos pareigūno, pareigas – siekdamas patikrinti įtarimą sukėlusį asmenį bei vykdydamas tiesiogines tarnybines funkcijas, nurodytas jo pareigybės aprašyme. Tarnybinio patikrinimo metu negauta duomenų, liudijančių, jog būta pasipriešinimo valstybės tarnautojui, pareigūnas susižalojo dėl savo paties veiksmų, o ne dėl padidėjusio pavojaus ar rizikos (ėjimas paskui įtartiną asmenį pats savaime nesukelia nei rizikos, nei pavojaus pareigūno sveikatai ir gyvybei). Taip pat nustatyta, kad tiesioginio kontakto su kitu asmeniu nebuvo, t. y. pareigūno sužalojimą nulėmė ne bandančio pasprukti vaikino neteisėti veiksmai, o paties patrulio P. S. neatsargumas. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis nustato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Šiuo atveju pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl minėtame straipsnyje nurodytų priežasčių, ir todėl nėra pagrindo išmokėti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje nustatytos kompensacijos. Kompensacijų mokėjimo paskirtis, atsižvelgiant į jų dydžius ir skyrimo sąlygas, yra kompensuoti galimą sveikatos sutrikdymą ar gyvybės praradimą, atsiradusį būtent dėl tarnybos ypatumų, o ne dėl įprastų (normalių) tarnybos sąlygų, kuriomis savo pareigas atlieka visi kiti valstybės tarnautojai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Vilniaus VPK 2011 m. lapkričio 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS6-83 dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo tarnybinių pareigų vykdymo siejimas su padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimu ar nebuvimu priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios susiklosto atliekant atitinkamą tarnybos funkciją. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo tarnybos pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teigė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas atvyko pagal iškvietimą ir, pastebėjęs įtarimą sukėlusį asmenį, jį vijosi. Atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjas traumą patyrė vykdydamas savo, kaip policijos pareigūno, pareigą sulaikyti įtarimą sukėlusį asmenį, kai sekdamas iš paskos P. S. netyčia griuvo ant laiptelių ir susižeidė petį. Tačiau tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareigūno sužalojimą nulėmė ne bandančio pasprukti vaikino neteisėti veiksmai, o paties patrulio P. S. neatsargumas, kas lėmė, jog pareigūnas patyrė sunkią traumą.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3010/2011) konstatavo, kad pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju veikė siekdamas jo tarnybos funkcijomis apibrėžto tikslo (sulaikyti teisės pažeidimu įtariamą asmenį) ir elgėsi adekvačiai susidariusiai situacijai. Teismo vertinimu, policijos pareigūnas tam tikroje situacijoje, kuri buvo nagrinėjamomis aplinkybėmis, bėgdamas paskui bandantį pasprukti nusikalstama veika ar teisės pažeidimu įtariamą asmenį, t. y. jį persekiodamas, veikia ekstremaliomis, normalioms gyvenimo sąlygoms neįprastomis (nebūdingomis) aplinkybėmis, tai pareigūnui kėlė padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką sveikatai ir/ar gyvybei. Tokiomis aplinkybėmis pareigūnas paprastai negali numatyti visų išorinių, nuo jo valios nepriklausančių veiksnių. Teismas konstatavo, kad atsakovas padarė neteisingą išvadą, jog nebuvo priežastinio ryšio tarp pareiškėjo vykdytų tiesioginių funkcijų ir padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas susižalojo dėl savo neatsargumo ar nepakankamo fizinio pasirengimo, nei tarnybinio patikrinimo išvadoje, nei teisme nebuvo pagrįsti ir įrodyti. Neatsargumo sąvokos Vidaus tarnybos statutas neapibrėžia. Didelis neatsargumas teisine prasme apibrėžiamas kaip paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai asmuo numato ar gali numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas, persekiodamas nuo sulaikymo bandantį pabėgti įtariamą asmenį, ignoravo atsargaus elgesio tarnyboje standartus, todėl tarnybinio patikrinimo išvada, kad pareiškėjas susižalojo dėl savo neatsargumo, yra nepagrįsta. Todėl konstatavo, kad nagrinėjama situacija pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį kvalifikuotina kaip pareiškėjo susižalojimas vykdant tarnybos pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ir/ar sveikatai. Panaikino Vilniaus VPK 2011 m. lapkričio 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS6-83 dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat teismas pabrėžė, kad tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimas teismo sprendimu, kai jame konstatuojama, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas kompensacijos skyrimo sąlygas, vidaus tarnybos statutinei įstaigai sukuria pareigą siųsti pareigūną į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, t. y. sukuria pareigą vykdyti administracinę procedūrą dėl kompensacijos skyrimo. Pabrėžė, kad pareiškėjo siuntimo į CMEK klausimą turi spręsti ne teismas, bet atsakovas. Duomenų, kad atsakovas pažeis minėtą pareigą, teismas neturi.
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliacinį skundą tenkinti, taip pat prašo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.
Atsakovas pabrėžia, kad P. S. traumą patyrė tuo metu, kai vykdė savo, kaip policijos pareigūno, pareigas bei vykdydamas tiesiogines tarnybines funkcijas. Teigia, kad pareigūnas susižalojo dėl savo paties veiksmų, neatsargumo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines traumos kilimo aplinkybes ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Pabrėžia, kad pareigūnas privalėjo apie persekiojimą pranešti patruliniu ryšiu, informacija apie tai, kad buvo vykdomas persekiojimas, pirmą kartą paminėta tik tarnybiniuose pranešimuose, todėl objektyvių duomenų apie tai, jog buvo persekiojamas įtariamas asmuo, nėra.
Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja skirtingą tokio pobūdžio bylų praktiką (nutartys byloje A756-3010/2011; A62-2/2012, A143-1721/2006, A662-2995/2011, A143-152/2010, A143-193/2010; A502-2258/2009, A556-263/2009, A39-297/2009; A438-2525/2011), todėl būtų tikslinga sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.
Mano, kad pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl tarnybinių praeigų atlikimo, ir nesant padidinto pavojaus, o pareigūnui už patirtą traumą buvo kompensuota išmokant Sodros išmoką.
Atsiliepimas
Pareiškėjas P. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas individualias susižalojimo faktines aplinkybes, iš esmės rėmėsi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla A756-3010/2010). Pabrėžia, kad būtent asmens, bandančio išvengti patikrinimo neteisėti veiksmai ir aktyvus sulaikymo vengimas, nulėmė jo patirtą traumą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normą, įtvirtintą Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato – patvirtintos 2011 m. lapkričio 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS6-83 dalies, kurioje tarp pareiškėjo P. S. patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys (nustatyta, kad patirtas sužalojimas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų), teisėtumas ir pagrįstumas.
Ginčydamas minėtą tarnybinio patikrinimo išvadą pareiškėjas P. S. siekia gauti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją. Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis). Vidaus tarnybos statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas įstatymu (Vidaus tarnybos statutu) nustatytomis sąlygomis, kurių įgyvendinimo tvarką detalizuoja atitinkami šio Statuto įgyvendinamieji teisės aktai. Padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai yra vienas iš vidaus tarnybos ypatumų, tačiau tai savaime nėra pagrindas mokėti statutiniam valstybės tarnautojui kompensaciją kiekvienu sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo atveju. Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka yra nustatoma (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas priskirtinas vienam iš šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.
Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo gali būti mokama nustačius, jog atitinkama konkreti situacija priskirtina vienam iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pažymėtina, kad dvejais pirmaisiais minėtoje įstatymo normoje numatytais atvejais dėl kompensacijos mokėjimo yra būtina nustatyti, ar konkreti tarnybos pareigų atlikimo situacija, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo, yra būtina išsiaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas, arba šių būklių (sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas) atsiradimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu; antra, ar tarnybos pareigos, kurias pareigūnas atliko šių būklių (sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo) atsiradimo metu buvo atliekamos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas kompensacijos mokėjimo atvejis (pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) yra skirtas reglamentuoti toms situacijoms, kai pareigūno sveikatą sutrikdo tretieji asmenys dėl atitinkamų pareigūno teisėtai atliktų veiksmų vykdant savo tarnybos pareigas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A502 -2258/2009; 2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-193/2010; 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A756-1509/2010). Šiuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nurodyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą yra būtina išsiaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai.
Ar pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), t. y. vadovaujantis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – ir Taisyklės). Įgyvendinant pirmiau minėtą Vidaus tarnybos statuto nuostatą, vadovaujantis Taisyklėmis, vidaus reikalų statutinėje įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Taigi Taisyklėse numatyta tarnybinio patikrinimo išvada lemia, ar pradedama administracinė procedūra dėl kompensacijos skyrimo (pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ir kt.). Tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatoma, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar jo sveikatos sutrikdymas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų gauti kompensaciją, kompensacijos skyrimo procedūra galima tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvada teisės aktų nustatyta tvarka yra pakeičiama arba panaikinama.
Pareiškėjas P. S. nagrinėjamu atveju apskundė jam nepalankią atsakovo išvadą, skundu prašė išvadą panaikinti, pripažinti, kad jo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, įpareigoti atsakovą paskirti ekspertizę ir ją pavesti atlikti CMEK.
Pareiškėjas teigė, kad patyrė sužalojimą tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, o šių tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir taip įgijo teisę į kompensaciją pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2010 m. rugpjūčio 31 d. patruliuodamas kartu su patruliu I. P. apie 00.30 val. iš Vilniaus VPK Operatyvaus valdymo skyriaus gavo pranešimą, kad Stanevičiaus g. 23, Vilniuje, prie mokyklos, iš automobilio garsiai groja muzika, yra triukšmaujama. Pareigūnai, atvykę į iškvietimo vietą, nuėjo ieškoti triukšmaujančių asmenų. Ties Stanevičiaus g. 9 namu pastebėjo įtartiną asmenį, apžiūrinėjantį automobilius. Nusprendęs jį patikrinti, įtartinam vaikinui paspartinus žingsnį, P. S. jį vijosi, ir, sparčiai lipdamas neapšviestais laiptais, griuvo ant kairės rankos. Atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes pripažino pagrįstomis, t. y. nenustatė, jog pareiškėjas susižalojo kitomis aplinkybėmis. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad jei buvo persekiojamas asmuo, įtariamas galimai padaręs administracinį pažeidimą ar nusikaltimą, tai apie tai patrulis turėjo pranešti radijo ryšiu, tačiau šiuo atveju duomenų, kad tai buvo padaryta (pranešta), nėra, šie duomenys atsirado tik tarnybiniuose pranešimuose. Šios apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas susižalojo esant kitoms aplinkybėms, nes tarnybinio patikrinimo išvadoje bei nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje yra nustatyta, kad patruliai pastebėjo įtartiną vaikiną, nusprendė jį patikrinti ir sekė iš paskos, kai pareiškėjas susižeidė, ir konstatuota, kad pareiškėjas susižeidė, vykdydamas tiesiogines funkcijas.
Atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje, pripažinęs, kad pareiškėjas susižalojo vykdydamas tiesiogines tarnybines funkcijas, padarė išvadą, kad pareiškėjo pareigų vykdymas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia išvada, skunde teigė, kad susižalojo vykdydamas tarnybines pareigas, nustatytas pareigybės aprašyme, t. y. saugodamas viešąją tvarką ir užkirsdamas kelią nusikaltimui. Nurodė, kad trauma patirta vykdant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis, vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis), pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus pripažino įrodytais, pagrįstais ir jų pagrindu priėjo prie išvados, kad byloje nagrinėjama situacija pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį kvalifikuotina kaip pareiškėjo susižalojimas vykdant tarnybos pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ir/ar sveikatai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta.
Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje apibrėžtos policijos pareigūno bendrosios teisės, iš jų ir teisė pagrįstai įtariant, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas, nusprendęs patikrinti įtartiną asmenį, apžiūrinėjantį automobilius, o įtartinam vaikinui paspartinus žingsnį, vijosi, ir, sparčiai lipdamas neapšviestais laiptais, griuvo ir susižalojo. Atsižvelgiant į bendrą faktinių aplinkybių visumą (atvykimas į įvykio vietą, įtartino asmens sekimas, nepažįstama vieta, tamsus paros laikas), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiesioginis priežastinis ryšys tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo, susijusio su padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ar sveikatai buvo. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas susižalojo dėl savo paties neatsargumo. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas, vykdydamas savo funkcijas, turėjo galimybę imtis kitokių priemonių tam, kad pradėjusį bėgti įtariamąjį galėtų pasivyti kitokiu būdu, t. y. tokiu būdu, kuris būtų leidęs pareiškėjui bėgti saugiai ir išvengti susižalojimo.
Aptariamu atveju pareigūnas (pareiškėjas) vykdė jam priskirtas tarnybines funkcijas bei uždavinius, vertino situaciją, ją suvokė, sprendžiant pagal įvykio aplinkybes, kaip iškilusią grėsmę visuomenės saugumui ar kaip įvykdytą teisei priešingą veiką ir ėmėsi pirminių minimaliausių veiksmų, siekdamas aiškumo, abejonių pašalinimo, bet tokiu būdu padidindamas rizikos faktorių savo sveikatai bei gyvybei, kas ir pasitvirtino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar pareigūno susižalojimas tarnyboje yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, ar yra nelaimingas atsitikimas darbe, nesusijęs su minėtomis sąlygomis, yra nurodęs, kad pareigūno susižalojimas tarnyboje nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, kai nėra situacijos, kurioje pareigūnas turėtų padėti kitam asmeniui, persekioti galimą teisės pažeidėją ar pats gintis nuo užpuolimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1987/2008).
Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, netinkamai išaiškino ir nustatė minėtas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad administracinių teismų praktika nustatant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų buvimą pareigūnų susižalojimo vykdant tarnybos pareigas nenuosekli, todėl prašo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai administracinei bylai nagrinėti, taip pat nurodo, atsakovo vertinimu, išsiskyrusios praktikos pavyzdžių – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A756-3010/2011, A62-2/2012, A143-1721/2006, A662-2995/2011, A143-152/2010, A143-193/2010, A502-2258/2009, A556-263/2009, A39-297/2009, A438-2525/2011. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo kreiptis dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo, kadangi administracinių teismų praktika nagrinėjamu klausimu formuojama individualiai vertinant, ar tarnybinių pareigų, kurių metu patirtas pareigūno susižalojimas (sužalojimas), atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ir/ar sveikatai. Tiek atsakovo nurodomuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose, tiek kituose procesiniuose sprendimuose Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinamos vienodai.
Pažymėtina, kad atsakovo nurodomose administracinėse bylose Nr. A413-152/2010, Nr. A502-2258/2009 pareigūnų susižalojimai įvyko jų tarnyboje įprastinėmis aplinkybėmis (pvz., lipant laiptais tarnybinėse patalpose, vairuojant automobilį), todėl nenustačius padidėjusio pavojaus ar rizikos, minėti susižalojimai įvertinti kaip nelaimingi atsitikimai. Administracinėje byloje Nr. A62-2/2012 nustatytos faktinės aplinkybės taip pat nebuvo pagrindu pripažinti pareiškėjo sužalojimą atliekant tarnybines pareigas, susijusias su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ir/ar sveikatai. Nurodytoje byloje pareiškėjas buvo sužalotas prilaikant girtą asmenį, kuris griuvo ir sužalojo pareigūną. Teismas nutartyje pažymėjo, kad, nesant duomenų, kad sulaikomas asmuo būtų priešinęsis, elgęsis agresyviai ar atlikęs kokius nors pavojingus veiksmus, girto asmens prilaikymas negali būti siejamas su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.
Administracinėse bylose Nr. A143-193/2010 ir A662-2995/2011 pareiškėjų patirti susižalojimai dalyvaujant praktinių mokymų bei užsiėmimų metu taip pat įvertinti kaip nelaimingi atsitikimai, pažymėjus, kad sportavimas ar tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytini tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Atsakovo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-2525/2010 nagrinėtu atveju pareigūnas buvo sužalotas įvykus techniniam lifto, kuriuo leidosi, gedimui. Šis įvykis teismo įvertintas kaip nelaimingas atsitikimas.
Administracinėje byloje A143-1721/2006 pareiškėjo patirtas sužalojimas nebuvo priskirtas sužalojimui, įvykusiam vykdant tarnybos pareigas, kadangi pareiškėjas leistinais įrodymais nepagrindė savo versijos, kad susižalojo vykimo į tarnybą metu vykdydamas tarnybos pareigas – garažų masyve pastebėjo vyriškį, kažką darantį vieno garažo spynai. Pritrūkus įrodymų patvirtinti pareiškėjo pozicijai, pareiškėjo skundas buvo atmestas.
Nurodytoje administracinėje byloje Nr. A39-297/2009, kuri buvo baigta bylai suteikiant Nr. A502-297/2009, buvo nagrinėjama situacija, kai pareiškėjas buvo sužalotas eismo įvykyje, t. y. kitomis aplinkybėmis, nei kad yra nagrinėjamos šioje byloje. Administracinėje byloje Nr. A143-67/2009 pareiškėjo skundo reikalavimas dėl kompensacijos už patirtą sužalojimą priteisimo buvo netenkintas dėl to, kad pareiškėjas neskundė tarnybinio patikrinimo išvados, kuri buvo surašyta dėl jo patirto sužalojimo, o nenuginčijus tarnybinio patikrinimo išvados – pažymėjo teismas nutartyje – reikalavimas dėl kompensacijos išmokėjimo negali būti tenkinamas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 straipsniai). Dėl to atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.