Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir ieškinį laikyti nepaduotu civilinėje byloje Nr. 2-256-280/2016 pagal pareiškėjo L. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Šioje byloje kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą bei laikė nepaduotu jo ieškinį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas 2015 m. liepos 24 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo; atsakovės atstovais nurodė Kauno apylinkės ir Kauno apygardos teismus, trečiuoju asmeniu – Kauno apygardos prokuratūrą. P

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi nustatęs ieškinio trūkumus, nurodė pareiškėjui patikslinti atsakovės atstovus, pateikti ieškinio aplinkybes patvirtinančius įrodymus, reikiamą procesinių dokumentų ir jų priedų skaičių, pateikti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindą (b. l. 59-61). Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 7 d. nutartimi iš esmės paliko nepakeistą paminėtą teismo procesinį sprendimą, patikslinęs nutarties rezoliucinę dalį, nustatęs pareiškėjui terminą iki 2016 m. sausio 28 d. turi pateikti teismui reikiamą ieškinio ir jo priedų kopijų skaičių (b. l. 76-78).

Lietuvos apeliacinio teismo nustatytu terminu pareiškėjui nepateikus reikiamų dokumentų, Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 4 d. nutartimi L. M. ieškinį laikė nepaduotu. Pareiškėjui apskundus šią nutartį ir nurodžius, kad jis nėra gavęs Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties, pirmosios instancijos teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi panaikino 2016 m. vasario 4 d. nutartį ir nustatė naują terminą – iki 2016 m. kovo 10 d., ieškinio trūkumams pašalinti (b. l. 80-81; 85-86; 90-91).

2016 m. kovo 7 d. pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Skundžiama nutartimi teismas atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, o ieškinį laikė nepaduotu ir grąžintiną pareiškėjui. Tokią nutartį teismas grindė tuo, kad 2016 m. vasario 19 d. nutartis dėl termino trūkumams pašalinti neskundžiama, o ieškinys laikytinas nepaduotu per nustatytą terminą nepašalinus jo (ieškinio trūkumų).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2016 m. vasario 19 d. nutartis nėra apeliacijos objektas, nes šiuo procesiniu sprendimu buvo nustatytas tik naujas terminas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartyse nurodytam ieškinio trūkumui – reikiamam ieškinio ir jo priedų skaičiui pateikti, pašalinti.

CPK 334 straipsnis nustato, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka gali būti peržiūrimas šio kodekso nustatytais atvejais bei tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. CPK normos nenustato, kad teismo nutartis, kuria pratęstas procesinio dokumento trūkumų šalinimo terminas, dalyvaujančių byloje asmenų galėtų būti apskųsta apeliacinės instancijos teismui. Tolesnės proceso eigos požiūriu toks teismo procesinis sprendimas ne užkerta, o priešingai, sudaro galimybę pasinaudoti ieškinio trūkumų šalinimo institutu ir tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Taigi prieinama prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis, kuria nustatytas naujas ieškinio trūkumų šalinimo terminas, atskiruoju skundu neskundžiama.

Nėra pagrindo teigti, kad 2016 m. kovo 7 d. atskirajame skunde, kaip teigia apeliantas, buvo kvestionuojama ne 2016 m. vasario 19 d. teismo nutartis, o 2016 m. vasario 4 d. nutartis. Nors paminėto skundo rezoliucinėje dalyje apeliantas nesukonkretino, kokią teismo nutartį prašo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, šio dokumento įžanginėje dalyje aiškiai nurodė, kad atskirasis skundas teikiamas dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d., o ne dėl 2016 m. vasario 4 d. nutarties. Be to, apeliantas neturėjo pagrindo skųsti 2016 m. vasario 4 d. nutarties, nes ji buvo panaikinta 2016 m. vasario 19 d. nutartimi, patenkinus jo (apelianto) 2016 m. vasario 13 d. atskirąjį skundą.

Atsisakęs priimti pareiškėjo 2016 m. kovo 7 d. atskirąjį skundą teismas iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, tačiau jį priėmė pažeidžiant proceso teisės normas, ir toks pažeidimas turėjo įtakos kitam esminiam procesiniam pažeidimui – sprendimui laikyti ieškinį nepaduotą.

Atsisakymą priimti atskirąjį skundą teismas grindė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kuris nustato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi ši teisės norma nustato atsisakymo priimti ieškinį, o ne atskirąjį skundą, vieną iš pagrindų. Nagrinėjamu atveju atsisakyti priimti 2016 m. kovo 7 d. atskirąjį skundą dėl 2016 m. vasario 19 d. teismo nutarties, kuri nėra apeliacijos objektu, teismas turėjo CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 338 straipsnio pagrindu.

Lingvistinis, sisteminis ir loginis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų, kurios reglamentuoja pirmosios instancijos teismo veiksmus, gavus atskirąjį skundą dėl atitinkamo procesinio sprendimo, aiškinimas leidžia teigti, kad atskirojo skundo priėmimo klausimą teismas turi išspręsti nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas. Taigi apelianto 2016 m. kovo 7 d. atskirojo skundo priėmimo klausimas vėliausiai turėjo būti išspręstas 2016 m. kovo 10 d., tačiau tai buvo padaryta tik 2016 m. kovo 14 d., pažeidus CPK 334 straipsnyje nustatytus terminus. Teismas, paminėta nutartimi išsprendė ir ieškinio trūkumų pašalinimo klausimą, pripažinęs, kad jie (trūkumai) nustatytu terminu nepašalinti, dėl to laikė ieškinį nepaduotų, nusprendęs jį (ieškinį) grąžinti apeliantui. Tokia nutartimi teismas ignoravo 2016 m. vasario 19 d. nutartimi nustatytą terminą ieškinio trūkumams pašalinti (2016 m. kovo 10 d.). Atskirojo skundo padavimas, iki bus išspręstas jo priėmimo klausimas, įvertinus tai, kad atsisakius priimti atskirąjį skundą, toks veiksmas taip pat gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, sustabdo teismo nutarties, dėl kurios jis paduotas, įsigaliojimą ir vykdymą. Apelianto procesinių dokumentų turinys leidžia teigti, kad jis (apeliantas) neturi teisinio išsilavinimo, nėra atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl paduodamas 2016 m. kovo 7 d. atskirąjį skundą, jis (apeliantas) negalėjo žinoti, kad teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis neskundžiama (teismas nutartyje to nenurodė). Apskundęs 2016 m. vasario 19 d. nutartį, apeliantas neturėjo pagrindo vykdyti skundžiamos teismo nutarties dėl ieškinio trūkumų pašalinimo. Teismas, išsprendęs 2016 m. kovo 7 d. skundo priėmimo klausimą pažeisdamas CPK nustatytus terminus, priėmęs nutartį atsisakyti priimti atskirąjį skundą po to, kai pasibaigė apeliantui nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus, ignoravęs tai, kad nutartis dėl trūkumų šalinimo, ją apskundus nevykdoma, nesudarė jam (apeliantui) galimybės šią nutartį įvykdyti išsprendus atskirojo skundo priėmimo klausimą. Taip teismas ne tik pažeidė CPK 334 straipsnio nuostatas, nesilaikė bendradarbiavimo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7, 8 str.), bet ir pažeidė apelianto teisę į teisminę gynybą (CPK 5 str.). Paminėtos aplinkybės yra pagrindas skundžiamą teismo nutarties dalį, kuria L. M. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo laikytas nepaduotu ir gražinamas jį padavusiam asmeniui, panaikinti.

Skunde apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo ieškinys buvo priimtas Kauno apygardos teismo teisėjo 2015 m. liepos 24 d. rezoliucija. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ant Kauno apygardos teismui pateikto apelianto ieškinio esanti 2015 m. liepos 24 d. teismo žyma liudija apie procesinio dokumento gavimo teisme, o ne ieškinio priėmimo faktą, ir šiam dokumentui suteiktą numerį (b. l. 5). 2015 m. liepos 27 d. rezoliucija ieškinys buvo paskirtas teisėjui Mindaugui Šimoniui, kuris, susipažinęs su ieškinio turiniu, įvertinęs tai, kad apeliantas, reikalaudamas žalos, kaltina Kauno apylinkės ir Kauno apygardos teismų teisėjus dėl neteisėtų veiksmų, paminėjęs ir jį (teisėją Mindaugą Šimonį), nusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo ir kreipėsi į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkę spręsti dėl ieškinio perdavimo kitam apygardos teismui. Nei vienas iš paminėtų procesinių sprendimų nesudaro pagrindo apeliantui teigti, kad Kauno apygardos teismas buvo išsprendęs jo ieškinio priėmimo klausimą. Kadangi Kauno apygardos teismas ieškinio priėmimo klausimo nesprendė, atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad šis teismas nenustatė jokių ieškinio trūkumų. Priešingai nei teigia apeliantas, 2016 m. sausio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-26-407/2016 Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad Panevėžio apygardos teismas, išsprendęs ieškinio priėmimo klausimą, teisėtai ir pagrįstai nustatė jo (ieškinio) formos trūkumą – reikiamo ieškinio ir jo priedų kopijų skaičiaus nepateikimą. Šis Lietuvos apeliacinio teismo procesinis sprendimas įsiteisėjo nuo jo priėmimo momento, jo kvestionuoti apeliantas neturi teisės (CPK 339 str., 345 str. 1 d.).

Kadangi pirmosios instancijos teismas, laikęs ieškinį nepaduotu ir grąžinęs jį apeliantui, šiurkščiai pažeidė ieškinio trūkumų pašalinimo institutą bei atskirojo skundo priėmimo klausimus reglamentuojančias procesines teisės normas, o taip pat ir asmens teisę į tinkamą teisminę gynybą, teisę pašalinti ieškinio trūkumus nustatytais terminais, terminą dėl ieškinio trūkumų pašalinimo turi nustatyti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjo L. M. ieškinys Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo laikytas nepaduotu, ieškinį ir jo priedus grąžinant jį padavusiam asmeniui, panaikinti.

Kitą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.