Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės 487-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir atsakovo V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo 487-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovui V. V. dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, nepagrįstai gautų pajamų ir nustatyto mokesčio priteisimo, tretieji asmenys D. B., N. L., V. B., R. U., K. K., G. S., G. L., A. S., D. M., H. K., V. Č., R. G., S. G., L. Ž., UAB „Stebulė“, A. A., A. Z., M. K., D. K., V. B., I. Z., J. C., A. Z., E. V., A. M., M. M., J. R., G. R. dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, nepagrįstai gautų pajamų ir nustatyto mokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1-2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-09-21 nutarimas, Valstybės žinios, 2006-09-26, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas V. V. laikotarpiu nuo 2000-03-02 iki 2011-04-07 buvo 487 – osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (toliau – Bendrija) pirmininkas. Nekilnojamojo turto registre 2006-10-13 atsakovo V. V. vardu įregistruotos nuosavybės teisės į pagalbinę patalpą A-7, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės įregistravimo pagrindas – 2006-09-22 Garažų statybos bendrijos pažyma Nr.30 (t.1, b.l. 93). Ieškovė ieškiniu siekė pripažinti minėtą pažymą negaliojančia, priteisti iš atsakovo su ginčo patalpos naudojimu gautas sumas, taip pat priteisti iš atsakovo 7 086, 30 Lt 2010-03-04 Darbo sutarties pagrindu išmokėtas lėšas. Pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies – pripažino, jog 7 086, 30 Lt suma, atsakovo gauta kaip darbo užmokestis 2010-03-04 Darbo sutarties pagrindu, buvo išmokėta neteisėtai. Kitus ieškinio reikalavimus atmetė, nurodęs, jog ieškovės ginčijama pažyma nėra sandoris, o tik nustatytos formos dokumentas, patvirtinantis pirkimo – pardavimo sandorio sudarymą bei jo įvykdymą. Tuo tarpu įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, jog atsakovas nuosavybės teisę į ginčo patalpą įgijo teisėtai.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai, ieškovė nurodo argumentus dėl ginčo patalpos pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu bei netinkamai byloje pateiktų įrodymų vertinimo.

Kolegija pažymi, kad nuosavybė yra įgyjama tik įstatymo nustatytu pagrindu (CK 4.47str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2006-09-22 pažyma Nr. 30 nėra sandoris CK 1.63 str. 1 d., apibrėžiančios sandorio sąvoka, prasme, ji nenustato šalių teisių ir pareigų, todėl šios pažymos pripažinimas negaliojančia nesukeltų šalims jokių teisinių pasekmių. Pirmos instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovo daiktinių teisių į patalpą A-7 atsiradimo pagrindas yra pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas sumokėjo Bendrijai nustatyto dydžio piniginį įnašą už minėtą patalpą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad pirmos instancijos teismas teisinių santykius dėl ginčo patalpos įgijimo kvalifikavo kaip pirkimą – pardavimą, nereiškia, jog šiuo atveju taikytinos CK nuostatos dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo sąlygų, formos. Pagal ginčo pažymos sudarymo metu galiojusių 1996-10-03 Bendrijos įstatų 14. 6 p., Bendrijos narys, išmokėjęs pajų, turėjo teisę įgyti nuosavybės teisę į jam priklausantį boksą (stovėjimo vietą) garaže, o į bendrojo naudojimo patalpas, konstrukcijas ir inžinerinę įrangą garaže – bendrosios dalinis nuosavybės teisę. Šiuo atveju ginčo patalpa – yra ne garažo boksas, o pagalbinė patalpa, kuri vadovaujantis DNSBĮ 2 str. buvo bendra dalinė garažų savininkų nuosavybė. Šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog iš pradžių Bendrijos nariai ketino ginčo patalpoje įrengti šilumos mazgą, tačiau šis ketinimas nebuvo įgyvendintas ir patalpa buvo laikoma tuščia, kartais naudojama kaip sandėlis (t.1, b.l.5). Kadangi šio ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustatė atskiros tvarkos Bendrijai disponuoti jos nariams dalinės nuosavybės teise priklausančias objektais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl ginčo patalpos perleidimo teisėtumo, spręstina vadovaujantis minėta Bendrijos įstatų 14. 6 p. nuostata. Iš į bylą pateikto Bendrijos 2004-02-25 visuotinio susirinkimo protokolo nustatyta, jog susirinkime dalyvavusių Bendrijos narių balsų dauguma buvo nuspręsta ginčo patalpą suteikti bendrijos nario A. R. nuosavybėn (už tai, kad jis apie 2 000 Lt savo lėšų panaudojo bendram garažo stogui), o pastarajam parduodant jam nuosavybės teise priklausančią patalpą Nr. 22 (garažo boksą), jis turi parduoti pagalbinę patalpą pirmininkui V. V. už 2000,00 Lt (t.1, b.l.91). Taigi šio Bendrijos visuotinio susirinkimo metu buvo priimtas sprendimas ne tik dėl ginčo patalpos nuosavybės perleidimo A. R., bet ir dėl atsakovo, kaip Bendrijos pirmininko, teisės su šiuo turtu elgtis savo nuožiūra – ginčo patalpą parduoti, nupirkti ar palikti Bendrijai. Pažymėtina, jog visuotinio narių susirinkimo nutarimai yra privalomi bendrijos nariams, o nesutinkantis su nutarimu bendrijos narys turi teisę ginčyti jį teismine tvarka. Nagrinėjamu atveju, Bendrija ar atskiri jos nariai neginčijo 2004-02-25 visuotiniame Bendrijos susirinkime priimto sprendimo dėl ginčo patalpos perleidimo. Į bylą pateiktas 2006-09-12 kasos pajamų orderio kvitas patvirtina, jog atsakovas sumokėjo 2 000 Lt sumą, kaip pajų už pagalbinę patalpą, todėl vadovaujantis Bendrijos 1996-10-03 įstatų 14. 6 p. bei 2004-02-25 visuotinio susirinkimo protokolu, teisėtai įgijo nuosavybę į ginčo patalpą. Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestini apeliantės argumentai dėl ginčo patalpos perleidimo sandorio pripažinimo niekiniu dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties notarinės formos nesilaikymo.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus dėl įgaliojimo, Bendrijos suteikto atsakovui 2004-02-25 visuotiniame narių susirinkime, negaliojimo. Anot apeliantės, teismas nurodė, kad minėtame susirinkime atsakovui buvo duoti įgaliojimai savo nuožiūra elgtis su ginčo patalpa, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įgaliojimo terminas nebuvo nustatytas, vadovaujantis CK 2.142 str. 1 d., įgaliojimo terminas buvo vieneri metai, taigi atsakovui 2006-09-12 sumokant 2 000 Lt pajų už ginčo patalpas, įgaliojimas jau buvo pasibaigęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams taiko pavienes teisės normas, reglamentuojančias atskirus teisinius santykius. Kaip minėta, atsakovo teisę į ginčo patalpas patvirtina 1996-10-03 Bendrijos įstatų 14. 6 p., nustačiusio jos nario nuosavybės teisės į bendrijai priklausančių objektų įgijimo tvarką, kurios šiuo atveju buvo laikytasi. Ginčo patalpos nuosavybė teisė atsakovo buvo įgyta sumokant Bendrijos įstatų 14.6 p. nustatytą pajų, ir tai padaryti atsakovui nebuvo reikalingas Bendrijos įgaliojimas, kadangi 2 000 Lt sumą atsakovas sumokėjo veikdamas savo, kaip Bendrijos nario, o ne Bendrijos vardu ir interesais.

Atmetusi nurodytus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su atsakovo lėšomis, gautomis disponuojant jam nuosavybės teise priklausančia ginčo patalpa.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys - priteista iš jo 7 086, 30 Lt be pagrindo įgytų lėšų ir 797, 31 Lt palūkanų, iš viso – 7 883, 61 Lt suma. Nurodo, jog apylinkės teismas visiškai nevertino 2010 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje vykusio Bendrijos narių balsavimo raštu, kuriuo jam, kaip pirmininkui, buvo nustatytas 30 Lt mėnesinis atlyginimas nuo kiekvieno garažo bokso bei bendras garažo įnašas – 50 Lt per mėnesį nuo kiekvieno garažo bokso. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl šio apelianto argumento, pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl Bendrijos atsakovui išmokėtų piniginių lėšų ir 2010-03-04 sudarytos darbo sutarties, šios darbo sutarties sudarymo metu galiojęs Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 str. 3 p. numatė, kad bendrijos pirmininko darbo apmokėjimo sąlygas ir tvarką įgaliotas nustatyti bendrijos narių susirinkimas, tuo tarpu 1996-10-03 Bendrijos įstatų 23.5 p. numatė, kad bendrijos apmokamų darbuotojų etatų sąrašo ir tarnybinių atlyginimų tvirtinimas yra visuotinio bendrijos narių susirinkimo kompetencija. Minėtos teisės aktų nuostatos numatė, jog klausimas dėl atsakovui mokėtino darbo užmokesčio priskirtas Bendrijos narių susirinkimo kompetencijai. Į bylą šalys nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl 2010-03-04 darbo sutartimi atsakovui nustatyto 663,72 Lt per mėnesį dydžio darbo užmokesčio, būtų spręsta visuotinio bendrijos narių susirinkimo. Byloje taip pat nebuvo pateikta sprendimo, kuriuo Bendrijos narių susirinkimo įgalinimai nustatyti Bendrijos pirmininko darbo užmokesčio dydį būtų buvę suteikti Bendrijos pirmininkui. Tuo tarpu atsakovo į bylą pateiktas Bendrijos narių ir jų parašų sąrašas, kuriais priimti nutarimai nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti atsakovui 30 Lt per mėnesį iš kiekvieno bokso, bendro garažo įnašą nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatant po 50 Lt per mėnesį iš kiekvieno bokso, nepatvirtina, jog aukščiau minėti teisės aktų reikalavimai nustatant atsakovo atlygį jam einant Bendrijos pirmininko pareigas buvo įgyvendinti. Pažymėtina, jog ginčo darbo sutarties sudarymo metu galiojusio DNSBĮ 21 str. 7 d. nustatė, jog bendrijų susirinkimai yra protokoluojami; protokolus pasirašo susirinkimo pirmininkas ir susirinkimo sekretorius; protokolai registruojami pagal raštvedybos taisykles ir saugomi ne mažiau kaip 10 metų. Byloje nėra Bendrijos visuotinio narių susirinkimo protokolo, kuriame atsakovui būtų nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos. Priešingai, pateiktas 2009-12-30 Bendrijos susirinkimo protokolas patvirtina, jog Bendrija nutarė atlyginimo atsakovui, kaip Bendrijos pirmininkui, nuo 2010-01-01 kol kas nemokėti (t.1. b.l.41). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimo atsakovo apeliaciniam skundui argumentu, jog ginčo darbo sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai nenumatė tokios Bendrijos pirmininko darbo užmokesčio nustatymo formos, kaip jos narių apklausa raštu. Apeliantas argumentą dėl netinkamo minėto sąrašo vertinimo argumentuoja ir kasacinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-370/2009, kurioje pažymėta, jog pagal CK 4.85 str. 5 d. įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisė balsuoti raštu įgyvendinama nepriklausomai nuo to, nustatyta tokia balsavimo procedūra bendrijos įstatuose ar ne. Ši teisė suteikta įstatymu, o jos įgyvendinimo tvarka apibrėžiama Vyriausybės įgaliotos institucijos priimtame teisės akte – Daugiabučio namo savininkų bendrijos pavyzdinių įstatų VI skyriuje, todėl, net ir nepakeitus įstatų, tačiau vykdant balsavimo raštu procedūras laikantis Daugiabučio namo savininkų bendrijos pavyzdinių įstatų VI skyriuje numatytų reikalavimų, toks balsavimas ir jo pagrindu priimami sprendimai yra teisėti. Teisėjų kolegija pažymi, jog net ir tuo atveju, jeigu atsakovo į bylą pateiktas Bendrijos narių, pasirašiusių už atlyginimo atsakovui nustatymą, sąrašas būtų vertinamas kaip Bendrijos narių balsavimas raštu, į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad šio klausimo išsprendimui buvo organizuotas Bendrijos narių susirinkimas, nustatyta jo darbotvarkė, t.y. nėra kitų teisės aktų nustatytų sąlygų pripažinti, jog klausimas dėl atsakovo atlyginimo nustatymo buvo išspręstas Bendrijos narių susirinkimo (DNSBĮ 21 str. 2 d., 1996-10-03 Bendrijos įstatų 24 p.). Taigi apelianto argumentai, kad visiems Bendrijos nariams, tiek balsavusiems raštu, tiek ir nedalyvavusiems balsavime, buvo žinoma apie jam, kaip Bendrijos pirmininkui, mokamą darbo užmokestį, atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl apelianto argumento, jog tuo atveju, jeigu jam nebūtų buvęs mokamas atlyginimas, jis nebūtų sutikęs eiti Bendrijos pirmininko pareigų, pažymėtina, jog dar 2003-02-06 Bendrijos narių susirinkimo buvo nuspręsta atsakovui nebemokėti atlyginimo nuo 2003 m. kovo mėn. (t.1, b.l.40). Duomenų, jog nuo minėtos datos iki 2010-03-04, kuomet buvo sudaryta ginčo darbo sutartis, atsakovui Bendrija būtų nustačiusi atlygį už einamas pirmininko pareigas nėra, tačiau šias pareigas jis ėjo nuo 2000-03-02 iki 2011-04-07, kai nesutikdamas su Bendrijos sprendimu nemokėti jam darbo užmokesčio, turėjo galimybę pasitraukti iš užimamų pareigų.

Pripažinęs pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo konstatuota, jog atsakovas neturėdamas teisinio pagrindo įgijo 7 086, 30 Lt sumą, kaip darbo užmokestį, teisėta ir pagrįsta, apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl apelianto argumentų susijusių su ieškinio senaties termino taikymu DK 27 str. 2 d. pagrindu.

Apelianto argumentai dėl netinkamo į bylą įtrauktų trečiųjų asmenų atstovavimo nesudaro pagrindo naikinti teisingo ir pagrįsto pirmos instancijos teismo sprendimo. Pažymėtina, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, jog visi į bylą įtraukti tretieji asmenys buvo informuoti apie prieš atsakovo pradėtą teisminį procesą (t.1, b.l.28-36; 146; 150-172), todėl apelianto argumentai dėl galimo trečiųjų asmenų teisių pažeidimo atmestini.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas procesinių bei materialinių teisės normų nepažeidė, todėl sprendimo keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo. Apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Šalys pareiškė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Iš ieškovės pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, matyti, jog ieškovė už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą patyrė 800 Lt išlaidų (t.2, b.l.56); atsakovas už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą surašymą bei atstovavimą patyrė 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (t.2, b.l.74). Nors pastarosios šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra detalizuotos, t.y. nėra nurodyta, kiek konkrečiai atsakovas sumokėjo atstovui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad nurodytos sumos iš esmės yra panašios ir skiriasi nežymiai, atmetusi apeliacinius skundus, šalių atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymo išlaidas įskaito ir papildomai kiekvienai nepriteisia.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.