Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo

V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. trisdešimties parų areštu, pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams.

Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. a), 63 str. 5 d. 2 p. pagrindu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2002-08-05 iki 2002-08-23 ir nuo 2007-08-07 iki 2008-02-20, bausmės pradžią V. S. skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, kardomąją priemonę-suėmimą paliekant galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Pritaikius V. S. atžvilgiu 2002-11-07 įstatymo „Dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 5 str. neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu.

Iš V. S. valstybės naudai priteista 4955,19 Lt (keturi tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt penki Lt 19 ct išlaidų dėl ekstradicijos).

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad jis tyčia šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą pasižyminčius nepaprastu cinizmu ir ypatingu įžūlumu susijusius su pasipriešinimu piliečiui, užkertančiam kelią chuliganiškiems veiksmams bei grupėje iš anksto susitarusių asmenų, padarė atvirą svetimo turto pagrobimą ir grupėje iš anksto susitarusių asmenų panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo iš pastarojo perduoti jam turtą, o būtent:

jis 2002-07-28, apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), prie ežero poilsiavietėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas grupe su J. M. tyčia šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, kas pasireiškė tuo, kad kai J. M. su ypatingu cinizmu, nusimovęs glaudes rodė lytinius organus ežere besimaudančiai nepilnametei A. Ž., o R. Ž. paliepus, J. M. nutraukti tokius jo chuliganiškus veiksmus, abu teisiamieji nukentėjusiajam R. Ž. grasindami jį užmušti, o pastarajam įsėdus į automobilį „Mazda 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pradėjus juo važiuoti, V. S. koja spyrė į šoninį automobilio keleivio pusės stiklą – 270 Lt vertės ir jį išdaužė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Be to, jis, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, už nusikaltimus nuosavybei, grupėje iš anksto susitarusių asmenų 2002-07-28, apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), prie ežero, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas grupe su J. M. atvirai pagrobė iš V. B. dviratį „Boxter“, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. B. 300 Lt turtinę žalą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d.

Be to, jis 2002-07-28, apie 18.00 val., turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, būdamas girtas, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, kartu su J. M., kaime, prie ežero, pakrantėje, skirtoje poilsiauti, atvirai pagrobę iš V. B. dviratį „Boxter“, panaudojo fizinį smurtą, t. y. jis sudavė nukentėjusiajam V. B. du smūgius kumščiu į veidą, o J. M. suėmęs nukentėjusiajam už kaklo jį smaugė, po ko V. S. sudavus nukentėjusiajam dar du smūgius kumščiu į galvą ir tuo padarius V. B. lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, atvirai reikalavo iš pastarojo 50 Lt už dviračio ,,Boxter“ sugrąžinimą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo iš naujo nagrinėti bylą, kadangi byla buvo nagrinėta nesiremiant faktais, byloje daug pažeidimų, prašo peržiūrėti teismo sprendimą ir teisingai įvertinti kiekvieno šiame incidente dalyvavusio konkretaus asmens veiksmus.

Į bylos nagrinėjimą nebuvo iškviestas nei nukentėjusysis R. Ž., nei jo liudytojai. Tarp jo ir nuteistojo J. M. nebuvo jokio susitarimo, veika įvyko spontaniškai, veikė ne grupėje. Jis nesitikėjo tokio J. M. elgesio, jis čia niekuo dėtas. Jis išeiginę dieną su kaimynu M. B. truputį išgėrė ir kaimynui užsimanius išsimaudyti ežere (duomenys neskelbtini) kaime apsistojo ties liepteliu. Praėjus maždaug valandai ties jų atvažiavo automobilis „Žiguli“, kuriame sėdėjo J. M. ir dar pora asmenų. Su J. M. jį niekas nesiejo, jie buvo tik pažįstami. J. M. laiką leido su savo kompanija; J. M. kažkam nuo lieptelio rėkė, mojo rankom, kvietė plaukti pas jį, pliaukštelėjo sau per nuogą užpakalį, nėrė vandenin, o jam išlipus, nuo kito kranto pasigirdo vyriškio keiksmai J. M.. Jis nekreipė į tai ypatingo dėmesio, nes nematė kam J. M. rėkė ir rodė apnuogintą užpakalį. Jie apsižodžiavo, vyriškiai aname krante automobiliu pajudėjo link jų. Pamatęs jų krante stovintį automobilį „Mazda“, o šalia jo vyriškį, besibarantį su J. M., nuskubėjo J. M. į pagalbą. Pamatęs jį, nepažįstamasis suskubo sėstis į automobilį, automobiliui staigiai truktelėjus iš vietos, išgirdo duslų garsą ir išvydo kaip J. M. nusileido ant kapoto. Pamanęs, kad J. M. užpuolė, jis koja pataikė į keleivio pusėje esančių durelių stiklą, jis tikslo išdaužti stiklą neturėjo. Mašina greitai, kartu su J. M. ant kapoto nutolo. Jis nuėjo padėti M. ir jau būdamas buvusiose dirbtuvėse pamatė du kaukazo aviganius, todėl paprašė pas darbininką kirvio apsiginti nuo šunų. Priėjęs arčiau pamatė kaip J. M. ir Ž. stumdėsi ir koliojosi. Pamatęs jį L. ginklu iššovė į žemę, jis numetė kirvį ir pasakė, kad nori išsivesti J. M., L. neprieštaravo. Tą ir padarė. Apie J. M. veiksmus ant kapoto, apie ką kalbėjo M., Ž. ir L., jis nežino. Tarp dviejų krantų yra apie 300 m., įvykis įvykęs ant jų kranto, kai Ž. vyko pagalbos kviesti, bet iš to taško, kur poilsiavo Ž., eina 4 keliukai ir tik vienas jų veda prie jų kranto. Konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis Ž.. Ž. chuliganiškų J. M. veiksmų pasekoje atvažiavo pamokyti J. M.. Jis sąmoningai partrenkė J. M. ant kapoto. Nuo įvykio vietos iki L. teritorijos 200 m, visą šį atstumą J. M., būdamas ant važiuojančios mašinos kapoto tikrai nieko nesmaugė, nes tai praktiškai neįmanoma. Todėl, mano, visa tai melas. Apeliantas nori ekspertizės, kad paneigti nukentėjusiojo žodžius, kad būtų nufilmuota įvykusio incidento schema.

Jis negirdėjo, kaip J. M. reikalauja 3000 dolerių už partrenkimą, nes tik ėjo pas juos. Šiais veiksmais galima kaltinti tik J. M.. Pilietis Ž. atidarė su L. pievagrybių auginimo cechą. L. yra milicijos kapitonas iki 1991, bylą vedė komisariatas, kur anksčiau jis dirbo. Jis dažnai matydavo komisarą, kuris jį sulaikė, kartu su L.. Jį apklausinėjo prie to pačio komisaro.

Jis anksčiau buvo teistas, bet jau atsėdėjo už tai. Jis kaltę dėl epizodų su V. B. pagal 225 str. 2 d. ir 271 str. 1 d. pripažįsta, nuostolius atlygino. Jis pripažįsta, kad be šeimininko sutikimo paėmė dviratį, norėdamas nulėkti iki priešingo kranto ir nuvažiuoti lenta į vandenį. Į nukentėjusiojo veiksmus jis atsakė smūgiu iš delno į veidą. Kodėl prie šito prisijungė M., jis nežino, prašo jį teisti tik už jo klaidas. Jokių pinigų iš B. jis nereikalavo. Matė, kaip po jo dviratį paėmė M. ir dėjo jį į mašinos bagažinę, prispaudė nukentėjusiojo galvą po pažastimi. Teisme nukentėjusysis parodė, kad iš jo pinigų reikalavo M., M. tai pripažino ir nurodė, kad apeliantas apie tai nežinojo. Jų veiksmus skyrė laiko tarpas ir tikslai.

Jis padarė išvadas ir atliko jam paskirtas bausmes, su J. M. jau seniai nebendrauja. Jis išvažiavo į Rusiją, savo vaikystės miestą. Rusijoje gyveno pavyzdingo piliečio gyvenimą: dirbo, turėjo žmoną studentę, 2006-08-28 gimusią dukrą. Įteisinti santykių su žmona negalėjo, nes tam reikėjo užklausimo į Lietuvą ar yra vedęs. Tada nusprendė įgyti Rusijos pilietybę ir Lietuva užklausė dėl jo ekstradicijos. Rusijoje, iš Lietuvos, jam buvo Rusijos Generalinės prokuratūros pateikti kaltinimai dėl 3 epizodų. Epizodas su nukentėjusiuoju R. Ž. (BK 225 str. 2 d.) ir epizodas, padalintas į du, su nukentėjusiuoju V. B. pagal BK 271 str. 2 d. ir 273 str. 2 d. Po jo paaiškinimų apie baudžiamosios bylos sufabrikavimą, Lietuva epizodą su Ž. atmetė ir atsiuntė naują kaltinimą, kuriame 225 str. 2 d. nebuvo ir jis turi dokumentą, kuriame jį kaltina tik pagal 271 str. 2 d., 273 str. 2 d., Rusijos federacijos BPK 462 str. sakoma, kad Lietuvos Respublika prisiima atsakomybę teisti tik pagal teisingai apibrėžtus ir pateiktus kaltinimus, bet jis buvo nuteistas pagal seną – sufabrikuotą bylą, nekviečiant į teismą nei nukentėjusiojo, nei jo liudytojų. Rusija, kaip šalis, jam garantavo, kad jis bus teisiamas tik pagal tuos straipsnius, kuriuos jai nurodė Lietuva. Lietuvos teisėsauga prisiėmė pareigą teisti jį tik pagal LR BK 271 str. 2 d., 273 str. 2 d.. Jis nori baigti 5 verslo užsakymus Rusijoje iki vasaros pabaigos, todėl jis sutinka sėdėti iki rugpjūčio, jei iš karto turės galimybę išvykti. Anksčiau jis visuomet prisipažindavo, todėl juo netikėti nėra pagrindo. Pats nusikaltimas grubus, bet nesunkus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Kolegija kritiškai vertina nuteistojo V. S. paaiškinimus, tame tarpe apie tai, kad, kaip jis paaiškino pirmosios instancijos teismo posėdyje, J. M. nusiėmė glaudes ir nėrė į vandenį, o daugiau nieko nepadoraus nedarė, kai privažiavo nukentėjusysis Ž., jis buvo vandenyje ir negirdėjo, ką sakė, kai pamatė, kad J. M. užgriuvo ant kapoto, išlipo iš vandens ir ėjo pažiūrėti kas atsitiko. Automobilis atsitrenkė į M. ir jis užgriuvo ant automobilio dangčio, automobilis važiavo toliau, (t.3, b.l. 44-43) į langą spyrė koja, kad automobilis sustotų ir jo paaiškinimus apeliaciniame skunde, kad jis nematė kam J. M. rėkė ir rodė apnuogintą užpakalį, kuriam apsižodžiavus, vyriškiai aname krante automobiliu pajudėjo link jų. Pamatęs jų krante stovintį automobilį „Mazda“, o šalia jo vyriškį, besibarantį su J. M., nuskubėjo J. M. į pagalbą. Pamatęs jį, automobilis staigiai truktelėjus iš vietos, išgirdo duslų garsą ir išvydo kaip J. M. nusileido ant kapoto. Pamanęs, kad J. M. užpuolė, jis koja pataikė į keleivio pusėje esančių durelių stiklą, jis tikslo išdaužti stiklą neturėjo. Kolegija kritiškai vertina nuteistojo V. S. paaiškinimus, tame tarpe ir apie tai, kad, kaip jis paaiškino pirmosios instancijos teismo posėdyje, jokių pinigų iš nukentėjusiojo V. B. (t.3, b.l. 44, 79, 81) nereikalavo, pinigų už dviratį tikrai nereikalavo, su J. M. nesitarė. Šiuos nuteistojo parodymus kolegija vertina kaip nuteistojo siekimą išvengti bausmės už padarytus nusikaltimus. Kaip matyti iš bylos, įtariamojo paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštarauja savo paties, nuosekliems ir nenuosekliems liudytojų, nukentėjusiųjų ir kito nuteistojo parodymams. Ikiteisminio tyrimo, 2002-08-06 įtariamojo apklausos, metu, V. S. paaiškino (t.1, b.l. 150-151), kad jis pamatė, kad iš kitos pakrantės, ten stovėjęs automobilis, pajudėjo jų kryptimi, pavažiavęs apie 50 m. sustojo, iš jo išlipęs vyriškis priėjo prie iš vandens išlipusio J. M., ir trenkė jam kumščiu į veidą. Tai pamatęs jis nuskubėjo gelbėti draugo, šoko į vandenį ir nuplaukęs išlipo iš vandens, kai pribėgo, R. Ž. jau sėdėjo automobilyje ir buvo užvedęs variklį. J. M. stovėjo abiem rankom įsirėmęs į variklio dangtį, bandydamas neleisti automobiliui važiuoti, tačiau vairuotojas nesustojo, paspaudė greičio pedalą ir jis, būdamas ties keleivio pusės durelėmis, ranka trenkė į priekinių durelių stiklą ir jį išdaužė. 2002-08-12 teismo posėdžio metu dėl kardomosios priemonės pratęsimo (t.1, b.l. 167) jis dėl chuliganizmo parodė, kad J. atostogaujančiam žmogui parodė užpakalį, jis važiavo mašina į J. pro jį ir užkliuvo, todėl išdužo stiklas. 2002-10-24 Akistatos su R. B. metu V. S. parodė, kad (t.1, b.l. 180), kad kai jis išniro iš vandens, J. M. bandė suimti vyriškį už atlapų, vyriškis jau sėdosi į automobilį, kai pribėgo jis ir ranka išdaužė keleivio šoninį stiklą, nes taip stengėsi sustabdyti automobilį, kuris ėmė važiuoti numušdamas priešais stovintį J. M.. J. M. stovėjo įsirėmęs abiem rankoms į priekinį variklio dangtį, neleisdamas automobiliui važiuoti. 2002-10-24 Akistatos su R. Ž. metu V. S. parodė, kad (t.1, b.l. 183) J. M. nuplaukė pirmas į tą pakrantę, kur įvykio metu buvo R. Ž., o jis nuplaukė po jo, tarp jų jau vyko konfliktas. Pamatęs jį prieinantį, R. Ž. įsėdo į ir užvedė automobilį. Tuomet R. Ž. ėmė važiuoti ant J. M. ir jis sudaužė ranka keleivio šoninį stiklą. Iš šių paaiškinimų matyti, kad V. S. skirtingai nurodo aplinkybes, buvusias prieš automobilio stiklo išdaužimą ir automobilio stiklo išdaužimo aplinkybes ir motyvus.

Ikiteisminio tyrimo, 2002-08-06 įtariamojo apklausos, metu, V. S. paaiškino, kad (t.1, b.l. 150-151) jis nuėjo pėsčiomis į dirbtuves. Kirvuką jis paėmė, nes žinojo, kad yra didelis šuo ir šeimininkas jį gali paleisti. Jis kieme pamatė stovinčius V. L., kuris rankoje laikė pistoletą ir R. Ž., jis rankoje laikė revolverį. 2002-10-17 kaltinamojo apklausos metu V. S. paaiškino (t.1, b.l. 189), kad dirbtuvių kieme V. L. laikė pistoletą, šalia jo stovėjo R. Ž. ir laikė pagalį, tiksliau, metalinį vamzdį. Jokio fizinio konflikto tarp vyrų ir J. nebuvo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis parodė, kad (t.3, b.l. 43) ten buvo dideli šunys. Apeliaciniame skunde nurodė, kad pamatė du kaukazo aviganius. Iš šių paaiškinimų matyti, kad V. S. paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaringi, ženkliai prieštarauja vieni kitiems, todėl jie nepaneigia liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų ir jais tikėti kolegija neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ir nukentėjusiųjų R. Ž. (t.2, b.l. 67-68), R. B. (t.2, b.l. 68-69), A. Ž. (t.2, b.l. 69-70), liudytojų A. B. (t.2, b.l. 74-75), M. Š. (b.l. 75-76) parodymus, duotus 2003-01-31 teismo posėdžio metu. Tarp nukentėjusiųjų R. Ž., R. B., A. Ž. parodymų prieštaravimų nėra, jų parodymai yra nuoseklūs, atitinka 2002-07-28 įvykio vietos apžiūros protokolą, iš dalies sutampa su nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo metu duotais parodymais. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiųjų parodymais.

Nukentėjusysis V. B. jau ikiteisminio tyrimo, 2002-07-29 apklausos metu nuosekliai išdėstė jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, nurodydamas, kad (t.1, b.l. 63-64) prie jo pirmas priėjo S., paėmė jo dviratį, po to priėjo J. M., nunešė jo dviratį į bagažinę, o pastarajam sugrįžus, S. pasakė, kad jie įvertino jo dviratį 50 Lt ir jei jis nori atgauti savo dviratį, jiems turi sumokėti 50 Lt. Jis mokėti atsisakė, S. pradėjo jį mušti. V. B. 2002-07-31 liudytojo papildomos apklausos metu parodė, kad (t.1, b.l. 65) V. S., kreipdamasis į jį, pasakė, kad dviratį įvertino 50 Lt, J. M. pasakė bėgti į namus ir atnešti pinigus, bet tuoj persigalvojo. J. S. stovėjo iš kairės ir nieko nesakęs sudavė jam vieną smūgį, nuo šio smūgio jis nugriuvo, atsistojo, atsitraukė, J. M. pasakė, kad jis nuveš iki namų, V. S. jam sudavė dar vieną smūgį į veidą. V. B. 2002-09-02 papildomos liudytojo apklausos metu taip pat parodė, kad J. M. ir V. S. naudotą smurtą jis suprato kaip būdą jį įbauginti, kad jis išsigandęs sutiktų sumokėti jiems 50 Lt ir atgautų dviratį. Jis suprato, kad jiems buvo reikalingas ne dviratis, o pinigai. V. B. 2003-01-31 teismo posėdžio metu parodė (t.2, b.l. 70-72), kad S. prašė atiduoti dviratį, atėmė dviratį ir vedė link J. M.. J. M. įdėjo dviratį į automobilio „Žiguli“ bagažinę, J. M. sakė, kad kas jo bagažinėje, tas jo, dviratį įvardijo 50 Lt. S. atėjo ir trenkė į veido sritį, jis atsistojo, J. M. liepė bėgti namo pinigų. Jį mušė už dviratį, daugiau jį mušė S.. Už dviratį reikalavo 50 Lt. Pirmosios instancijos teismo posėdžio V. B. (t.3, b.l. 44-45) parodė, kad jis suprato, kad J. M. ir V. S. veikė kartu. Kai reikalavo pinigų, pasakė, kad gali nubėgti pinigų namo, bet jie pasakė, kad nereikia bėgti namo. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, juos iš dalies patvirtina pirmosios instancijos teismo aptartas teismo medicinos ekspertizės aktas Nr.4198 ir nukentėjusiųjų paaiškinimai.

Nuteistojo V. S. kaltės nepaneigia net ir nuteistojo J. M. teismo metu duoti parodymai, kadangi jie buvo nenuoseklūs, iš dalies prieštaravo tiek jo ankstesniems parodymams, tiek V. S. paaiškinimams. Nuteistasis J. M. 2003-02-20 teismo posėdžio metu paaiškino (t.2, b.l. 88-89), kad 2006-06-26, iš ryto, atvažiavo prie ežero nusimaudyti, eidamas iš vienos pakrantės į kitą, važiavo automobilis link jo. S. buvo susiginčijęs su vairuotoju, jis šoko ant variklio dangčio ir nuvažiavo iki L.. Jis ėjo į kitą ežero pusę ir staiga pajudėjo automobilis, kuris važiavo į jo pusę ir jam nieko neliko, tik užšokti ant dangčio, jis buvo priverstas užšokti. 2003-02-20 J. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu 2008-02-13 jau parodė, kad jį R. Ž. su mašina nustūmė (t.3, b.l. 76-77), t.y. parvertė ant važiuojančio automobilio dangčio, pripažino savo kaltę, kad atsigulė ant variklio dangčio. Parodė, kad dviračio nevogė, tik paėmė jį iš ežero, kažkas ten buvo numetęs, su V. S. susitaręs nebuvo. S. nieko nedarė, tik stovėjo ir kalbėjosi su V. B., apie ką jie kalbėjo, jis negirdėjo, bet, berods, nekonfliktavo, nes balso nekėlė, jis prie jų priėjo, paprašė paskolinti dviratį, jaunas vaikinas nesutiko, tada paėmė dviratį ir išvažiavo, o grįžęs pasakė, kad jam dabar privalo sumokėti, nes geruoju nenorėjo duoti dviračio, reikalavo 50 litų, pasakė, kad gražins dviratį, kai sumokės jam pinigus, V. S. tuo metu šalia jau, atrodo, nebuvo. Nežino ar V. S. važinėjo su dviračiu. Tuo tarpu 2003-02-20 teismo posėdžio metu J. M. paaiškino (t.2, b.l. 88-90), kad apie 17-18 val. vėl nuvažiavo prie ežero. Matė S. girtą važinėjantį su dviračiu, su B. nebendravo, nebuvo net priėjęs, iš B. nereikalavo pinigų už dviratį. V. S. kaltės nepaneigia net ir tai, kad J. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu 2008-02-13 visą kaltę dėl vagystės ir turto prievartavimo prisiėmė vienas, nes ši J. M. versija nenuosekli, ją taip pat paneigia nukentėjusiojo V. B. parodymai, kuriais teismas tiki.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamoji byla Nr. 2K–522/2006) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Esant bendrininkavimui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-640/2006) visi bendrininkai atsako pagal vieną ir tą patį įstatymą už visas veikas padarytas bendrininkų, nepriklausomai nuo jų individualaus indėlio. Iš įrodymų visumos matyti, kad, šiuo atveju, bendrininkų veiksmai buvo nukreipti į vieną tikslą – sutrikdyti viešąją rimtį, įvykdyti dviračio vagystę, turto prievartavimą, o jų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, matant kito bendrininko veiksmus ir atitinkamai veikiant.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. S. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. (BK, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, BPK, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir BVK, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 10¹ str.) įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, V. S. asmenybę, kad materialinę žalą nukentėjusiesiems atlygino nuteistasis J. M., atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistasis V. S. padarė du tyčinius nesunkų (BK 11 str. 3 d., 284 str. 1 d.) ir sunkų nusikaltimus (BK 11 str. 5 d., 181 str. 2 d.) ir baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 str. 178 str. 4 d.). V. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe.

V. S. dirba (t.2, b.l. 162), anksčiau 3 kartus teistas (t.1, b.l. 121-122, 131-132, 133-134, 125-130), jo teigimu, turi šeimą, mažametį vaiką, pažeisdamas jam paskirtą kardomąją priemonę, slapstėsi Rusijos Federacijoje. Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis V. S. tyčinius nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, todėl jis yra recidyvistas (BK 97, 27 str. 1 d.) ir jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam V. S. teismas jau yra atidėjęs bausmės vykdymą (t.1, b.l. 131-132), lygtinai paleidęs neatlikus visos bausmės (t.1, b.l. 121), tačiau ir po to nuteistasis išvadų nepadarė, nenorėjo paklusti įstatymų reikalavimams, padarė nusikaltimą ir buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kurią atliko (t.1., b.l. 122, 125-130). Dvi nusikalstamas veikas ir baudžiamąjį nusižengimą, už kuriuos nubaustas, padarė per vieną dieną, o vengdamas atsakomybės už minėtas veikas, pažeisdamas jam paskirtą kardomąją priemonę, slapstėsi Rusijos Federacijoje. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, ženkliai mažesnę nei BK 181 str. 2 d. sankcijoje numatytas tos bausmės rūšies vidurkis ir neženkliai didesnes nei 178 str. 4 d. (BK 49 str. 3 d.) ir 284 str. 1 d. sankcijose numatyti paskirtų bausmių rūšies vidurkiai.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo pagarsinti R. Ž. ir S. Ž. teisme duoti parodymai (t.3., b.l. 78), prokurorui nurodant, kad tuo atveju, jei kaltinamasis turės klausimų, tai teismas imsis visų priemonių surasti R. Ž. ir kviesti liudyti teisme. Byloje buvo pagarsinta skelbiama bylos medžiaga (t.3, b.l. 78), tame tarpe ir teismo posėdžių protokolai, kuriuose buvo fiksuoti nukentėjusiųjų, liudytojų ir nuteistojo parodymai ir paaiškinimai. Tačiau nei gynėjas advokatas J. Kaganas, nei nuteistasis V. S. prašymo apklausti teismo posėdyje minėtus nukentėjusiuosius ir liudytojus ar jiems užduoti klausimus nepareiškė, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo iškviestas nei nukentėjusysis R. Ž., nei jo liudytojai, nepagrįstas.

Pažymėtina, kad prašyme „Dėl sulaikyto kaltinamojo V. S. ekstradicijos“ (t.2, b.l. 171-174) bei „Dėl papildomos informacijos pateikimo vykdant prašymą išduoti Lietuvos Respublikai V. S.“ (t.2, b.l. 182), yra nurodyti iš esmės identiški kaltinimai tiems, už kuriuos jis nuteistas (BK 271 str. 2 d., 273 str. 2 d., 225 str. 2 d.) ir Lietuvos Respublikos BK minėtų straipsnių, o taip pat ir 2000 redakcijos Lietuvos Respublikos BK 284, 178, 181 str. išrašai. Nuteistasis apeliaciniu skundu neprašo sugriežtinti jam paskirtosios bausmės, o BK 271 str. 2 d., 273 str. 2 d., 225 str. 2 d. numatytos griežtesnės bausmės nei už 2000 m. redakcijos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., BK 178 str. 4 d. ir BK 181 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas. Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad iš pradžių, Rusijoje, iš Lietuvos jam buvo pateikti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d., BK 271 str. 2 d., 273 str. 2 d., bet po to jam buvo pateikti kaltinimai tik pagal BK 271 str. 2 d. ir 273 str. 2 d. Byloje nėra duomenų, jog V. S. kaltinimas pagal BK 225 str. 2 d. buvo panaikintas, tačiau iš teisėjos V.Vaivadienės rašto „Dėl papildomos informacijos pateikimo vykdant prašymą išduoti Lietuvos Respublikai V. S.“ (t.2, b.l. 182), matyti, kad buvo tikslinti kaltinimai pagal BK 271 str. 2 d. ir 273 str. 2 d., nurodant, kad „Nukentėjusiajam V. B. dėl vagystės padaryta 300 Lt turtinė žala“ ir „Fizinis smurtas, kuriuo kaltinamas V. S., prieš nukentėjusįjį V. B. pasireiškė tuo, kad sudavė nukentėjusiajam du smūgius kumščiu į veidą, bei, kad V. S. kartu su kitu kaltinamuoju J. M., suėmęs už kaklo smaugė nukentėjusįjį, po ko tęsdami nusikalstamus veiksmus, sudavė dar du smūgius kumščiu į galvą, dėl ko padarė nukentėjusiajam V. B. lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo“. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. tikslintas nebuvo, todėl pakartotinai įteiktas nebuvo. Veikos kvalifikuotos pagal naująjį BK teisingai, nes numatytos švelnesnės bausmės.

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat neduoda pagrindo švelninti bausmės – tai, kad V. S. turi šeimą, vertintina teigiamai ir į tai jau atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. S. švelnią bausmę. Tai, kad, nuteistojo V. S. teigimu, nukentėjusysis Ž. su L. turėjo bendrą verslą, kad L. buvo milicijos kapitonu, nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę ar keisti apylinkės teismo nuosprendį.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. nuosprendį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.