Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-16 · Administracinė byla Nr. I-2717-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-16
Bylos Nr.
I-2717-554/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
D. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2717-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00470-2015-3.Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei, Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui – D. Z. ,atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K. ,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5000 EUR neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2012-05-30 iki 2013-01-07.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5-10) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad atskirais laikotarpiais nuo 2012-05-30 iki 2013-01-07, atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, jis atsisakydavo gyventi paskirtame būryje, todėl jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos ir jis būdavo patalpinamas į baudos izoliatoriaus kameras. Iš esmės pareiškėjui drausminės nuobaudos buvo skiriamos už tai, kad jis sąmoningai nenurodydavo priežasčių (neįvardijo konkrečių asmenų), kurios jam trukdė gyventi konkrečiame būryje. Paskirtų drausminių nuobaudų jis neskundė teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas raštu Alytaus PN administraciją buvo informavęs, kad jis pats nerūkantis ir pageidauja bausmę baudos izoliatoriuje atlikti nerūkančiųjų kamerose. Baudos izoliatoriuje nerūkančiųjų kameros buvo Nr. 9 ir Nr. 10, tačiau pareiškėjas visą laiką buvo patalpinamas į vieną kamerą su rūkančiais asmenimis. Dėl to pareiškėjui nuolat trukdavo gryno oro, skaudėdavo galvą, sutriko miegas, jautėsi pažemintas, susirgo depresija.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 12-16) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas nuolat atsisakydavo gyventi paskirtame būryje ir nenurodydavo jokių priežasčių, todėl jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos ir jis būdavo patalpinamas į baudos izoliatoriaus kameras. Drausminės nuobaudos buvo skiriamos laikotarpiu nuo 2012-06-13 iki 2013-01-08. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo paskirtos 6 drausminės nuobaudos ir jis buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kameras. Pareiškėjas skunde minimu terminu buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kameras Nr. 10, 16, 17, 27, 28. Pareiškėjas ne visą laiką nurodydavo, kad pageidauja būti patalpintas į nerūkančiųjų kamerą, todėl buvo talpinamas į kamerą, kurioje būdavo laisvų vietų. Kai išreikšdavo valią, jog pageidauja būti nerūkančiųjų kameroje, būdavo patalpintas į kamerą Nr. 10. Atskirais atvejais pareiškėjas išreikšdavo valią, jog pageidauja būti patalpintas į vieną kamerą su rūkančiais asmenimis. Atsakovas ir jo atstovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų neturtinės žalos ir, tuo pačiu, neigiamų pasekmių buvimą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad nuo 2009 pareiškėjas sistemingai daro tyčinius nusikaltimus (b.l. 18, TIS Liteko duomenys). Nuo 2012-05-30 iki 2015-02-28 pareiškėjas 6 kartus lankėsi Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnyboje dėl padidėjusio kraujospūdžio ir narkotikų (opijatų) vartojimo (b.l. 17). Laikotarpyje nuo 2012-06-13 iki 2013-01-08 pareiškėjui 6 kartus buvo taikytos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų už Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 2 p. reikalavimų pažeidimus, nes be teisėto pagrindo atsisakė gyventi paskirtame būryje (b.l. 19, 21-30, 33, 34). 2012-11-23 prašyme (b.l. 31) pareiškėjas prašė Alytaus PN administracijos baudos izoliatoriuje paskirti jį į nerūkančiųjų asmenų kamerą. Atsakovas 2012-11-27 raštu (b.l. 32) informavo pareiškėją, kad 2012-11-26 pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10, kuri kaip ir kamera Nr. 9, yra skirta nerūkantiems asmenims. Pareiškėjui taip pat paminėtame rašte buvo nurodyta, jog savo valią būtina išreikšti kiekvieną kartą, prieš patalpinant į baudos izoliatoriaus konkrečią kamerą. 2012-09-05, 2012-09-21, 2012-10-09, 2012-11-08 nutarimų (b.l. 25, 26, 27, 29) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas asmeniškai sutiko būti patalpintas į vieną kamerą su rūkančiais asmenimis. Visais kitais atvejais pareiškėjas išreiškė valią būti patalpintas į nerūkančiųjų asmenų kamerą. 2010-08-16 Alytaus PN Direktoriaus įsakymo Nr. 1-211 (b.l. 20) duomenys patvirtina, kad baudos izoliatoriuje nerūkantiems asmenims yra skirtos kameros Nr. 9, 10, 31.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Paminėto įstatymo 19 str. 4 d. nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 p. yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Konstatuotina, kad vadovaujantis paminėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad baudos izoliatoriuje nerūkantiems asmenims buvo skirtos kameros Nr. 9, 10, 31. Pareiškėjas tik nuo 2011-26 buvo patalpintas į kamerą Nr. 10, nors anksčiau, paskyrus drausmines nuobaudas, buvo patalpintas į rūkančiųjų asmenų kameras. 2012-06-28, 2012-07-13, 2012-10-25 nutarimuose pareiškėjas aiškiai išreiškė valią būti patalpintas į nerūkančiųjų asmenų kamerą, tačiau buvo talpintas į kitas kameras, o ne į kameras Nr. 9, 10, 31.

Teismas konstatuoja, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str., Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjo teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Administracinėje byloje taip pat nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nesutinka būti kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau atskirais laikotarpiais buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais ir tai yra pakankamas pagrindas svarstyti klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo (ABTĮ 57 str.).

Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2011-01-25 sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) taip pat yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN administracija, laikydama pareiškėją kamerose kartu rūkančiais nuteistaisiais, pažeidė paminėtas teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) normas ir pareiškėjo teisę į sveikatai saugią aplinką.

Teismas taip pat pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų (ABTĮ 57 str.).

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas, jam sukeltus dvasinius išgyvenimus ir t.t. neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teismas, atsižvelgdamas į ką tik aptartas išvadas, pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Be to, kaip jau buvo paminėta, teisės aktais garantuota pareiškėjo teisė buvo pažeidinėjama sąlyginai neilgą laiko tarpą ir periodiškai, atskirais atvejais jis pats sutikdavo būti vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis (b.l. 24, 25, 26, 27), be to, užfiksuotas vartojęs narkotikus (ABTĮ 57 str.). To pasėkoje teismas daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p., 4 p.). Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, jau eilę metų tyčia darydamas tyčinius nusikaltimus (b.l. 18), taip pat sistemingai pažeidinėdamas rėžimo reikalavimus Alytaus PN, sąmoningai siekė savo gyvenimo kokybės pablogėjimo, nes objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: patalpinimą į pataisos namus, baudos izoliatorių – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi bei kryptingi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Z. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo D. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius