Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-220/2013 m.

Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00739-2012-7

2013 m. gegužės 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 150 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 2 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai pridėta neatlikta 1 metų 10 mėnesių 4 dienų laisvės atėmimo bausmė, paskirta 2012-02-03 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir galutinė bausmė paskirta – 4 metai 10 mėnesių 4 dienos laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. R. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 15 d. apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini) kamerų tipo patalpos Nr. 20 tualete, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su nuteistuoju P. A., prieš pastarojo valią, įrėmė šaukšto kotą P. A. į pilvo sritį, grasindamas padaryti sužalojimus, ir tokiu būdu palaužęs nukentėjusiojo pasipriešinimą, vertė pastarąjį ranka masturbuoti jo lytinį organą, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pasinaudojęs P. A. palaužta valia dėl aukščiau panaudotų grasinimų, liepė šiam atsitūpti, po ko įvedė savo varpą nukentėjusiajam į burną ir taip oraliniu būdu seksualiai prievartavo P. A..

Nuteistasis M. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-17 nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, jog nusikaltimo dėl kurio yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu nedarė, o byloje nėra ir negalėjo būti įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę. Apelianto teigimu, teismas tyrė tik jį kaltinančius įrodymus ir visai nenagrinėjo išteisinamųjų įrodymų, tokiu būdu teismas neužtikrino nešališkumo principo.

Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusysis jį apšmeižė, ką patvirtina pastarojo pareiškimas, kurį prideda prie skundo. Pirmosios instancijos teisme nebuvo išaiškintos visos aplinkybės. Apelianto teigimu, klaidingas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad jis patalpoje Nr. 20 išbuvo ilgiau nei parą, kadangi pagal registracijos žurnalą patalpintas ten buvo 2012-06-14 apie 16 val., o iškeltas – 2012-06-15 apie 12 val. Be to, apeliantas nurodo, kad kartu su juo bei P. A. minėtoje patalpoje buvęs liudytojas N. B. parodė, jog nieko nematė, o teismo metu buvo šališkas apelianto atžvilgiu bei nurodė, kad laiko pyktį.

Nuteistasis M. R. skunde nurodo ir tai, kad pareigūnai liudytojai S. G., J. P., K. T. parodymuose teigė, jog 2012-06-15 būtent P. A. turėjo savadarbį peiliuką ir juo prisidėjęs sau prie kaklo grasino susižaloti, kas ir buvo nustatyta specialisto išvadoje. Be to, kameroje atlikus kratą buvo rastas metalinis valgomasis šaukštas, tačiau nukentėjusysis teigė, kad apeliantas buvo įrėmęs į pilvą peilį. Kadangi jokių sužalojimų P. A. pilvo srityje nustatyta nebuvo, pasak apelianto, nukentėjusysis melavo dėl prievartavimo. Tuo labiau, kad teismas teigė, jog nuteistojo spermos nukentėjusiojo P. A. burnoje nerasta. Apeliantas teigia neturėjęs jokių lytinių santykių su P. A., o tapęs šmeižto auka.

Apeliantas taip pat skunde prašo prijungti prie baudžiamosios bylos 2 raštelius ir pareiškimą, pasak jo, rašytus nukentėjusiojo P. A., kaip įrodymus, kad jis buvo apšmeižtas. Taip pat prašo iškviesti teismo medicinos ekspertą ir patikslinti duomenis dėl P. A. pilvo sužalojimo, įbrėžimų nebuvimo ir spermos likučių nebuvimo.

Nuteistojo M. R. nuomone, nukentėjusysis P. A. ant jo galėjo supykti dėl to, kad apeliantas paprašė persikelti į viršutinį gultą ir nukentėjusįjį taip sugėdino. Tačiau, pasak apelianto, teismui melagingai buvo pateikta, kad nukentėjusysis neturėjo galimybės išeiti iš kameros ar kitaip kreiptis į pareigūnus, nes kiekvieną rytą pareigūnai vykdo nuteistųjų patikrinimą. Tokiu būdu, apeliantas kategoriškai nesutinka su apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo jį naikinti.

Teismo posėdyje nuteistasis M. R. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo nuteistas M. R. yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Iš bylos medžiagos metyti, kad nuteistasis M. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė padaręs nusikaltimą, kuris jam inkriminuotas, teigė, jog tai nukentėjusysis P. A. jį apšmeižė, o apeliacinės instancijos teismui pridėjo, neva, nukentėjusiojo rašytus raštelius bei pareiškimą. Kolegijos nuomone, tokią apelianto versiją nuneigia tiek nukentėjusiojo P. A. parodymai, kurie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo, tiek kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai.

Nukentėjusysis P. A., pirmosios instancijos teisme parodė, jog įvykio metu, būnant tualete, pajuto, kad nuteistasis M. R. kažką įrėmė jam į šoną bei perspėjo, kad nerėktų, nes kitaip subadys. Vėliau M. R. liepė jį tenkinti seksualiai masturbuojant jo varpą ranka bei paimant jo varpą į burną. Bijodamas apelianto grasinimų, nukentėjusysis tai padarė (b. t. 1, b. l. 128-129).

Tokią nukentėjusiojo versiją patvirtino ir byloje apklausti liudytojai.

Nors liudytojas N. B. parodė, kad paties įvykio nematė, tačiau nurodė, kad P. A. prašė jo pakviesti prižiūrėtoją, nes M. R. prie jo kabinėjosi, norėdamas, kad P. A. jam suteiktų seksualines paslaugas. Vėliau, apie 24 val. P. A. ir M. R. buvo kartu tualete apie 10-15 min., vėliau sužinojo, kas tarp jų įvyko. P. A. jam pasirodė išsigandęs, pasimetęs. Matė, kaip P. A. išsiveržė iš kameros, norėdamas susižaloti ir girdėjo, kad pareigūnams sakė, kad į kamerą negrįš (b. t. 1, b. l. 54-55, 130-131).

Liudytojas R. U. ((duomenys neskelbtini) Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas) parodė, kad pokalbio metu su P. A., pastarasis paaiškino, kad jį seksualiai išprievartavo M. R., grasindamas jį sužaloti. Iš kameros išbėgo su geležte ir grasino susižaloti tik todėl, kad nenorėjo grįžti į kamerą, nes vengė ten buvusio M. R. (b. t. 1, b. l. 129).

Kiti byloje apklausti liudytojai – (duomenys neskelbtini) pareigūnai – K. T., J. P., S. G., taip pat patvirtino ir analogiškai paaiškino, kad 2012-06-15 P. A. kategoriškai atsisakė grįžti į kamerą, sakė viską paaiškins raštu. Savo pareiškime nurodė, kad prieš jį M. R. panaudojo seksualinę prievartą, grasino jei išeis iš kameros turės nemalonumų. P. A. aiškino, kad kaltinamasis jam buvo įrėmęs kažkokį aštrų daiktą (b. t. 1, b. l. 130-131) .

Byloje esančiame kratos protokole nurodyta, kad kratos metu kameroje Nr. 20 buvo rastas ir paimtas šaukštas (b. t. 1, b. l. 12).

Daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas metalinis šaukštas, rastas 20-oje patalpoje, kur buvo patalpintas M. R., šaukšto kotas nenusmailintas, nepritaikytas nusikalstamai veikai (b. t. 1, b. l. 13-14).

Esant tokiems įrodymams, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo M. R. kaltė pilnai įrodyta tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais bei kita byloje surinkta medžiaga. Netikėti nukentėjusiojo P. A. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, jie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo bei patvirtinti kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Tai, kad apeliantas skunde nurodo, jog nukentėjusysis teigė, kad jam į šoną buvo įremtas ne šaukštas, o peilis, negali būti vertinama kaip siekis apšmeižti M. R., nes kaip parodė ir pats nukentėjusysis, jis gerai nematė, kokį daiktą įrėmęs laikė nuteistasis, vėliau buvo nustatyta, kad tai šaukšto kotas.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad sužalojimų nukentėjusiojo pilvo srityje nebuvo rasta, kaip ir spermos nukentėjusiojo burnoje, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo P. A. versijos, kad jam buvo grasinama į šoną įrėmus kažkokį daiktą ir jis buvo seksualiai prievartaujamas. Nukentėjusysis teigė, kad iš karto po įvykio burną išsiskalavo.

Nuteistasis M. R., prašydamas jį išteisinti, savo skundo argumentuose nurodo, kad kartu su skundu teismui pateikti, neva, nukentėjusiojo rašyti rašteliai bei pareiškimas įrodo, kad apeliantas buvo apšmeižtas. Kolegijos nuomone, minėti rašteliai ir pareiškimas neįrodo, kad juos rašė būtent pats nukentėjusysis, be to, teisme atlikus įrodymų tyrimą, apeliantas dėl minėtų raštelių atsiradimo aplinkybių paaiškino, kad jis nupirko nukentėjusiajam arbatos, cigarečių, o P. A. parašė tą pareiškimą. Tokiu būdu, darytina išvada, kad minėti rašteliai bei pareiškimas negali būti vertinami kaip įrodymai byloje ir nukentėjusiojo P. A. prisipažinimas, kad jis apeliantą apšmeižė.

Apeliantas taip pat prašė paskirti ekspertizę dėl minėtų raštelių, tačiau kolegija mano, kad tam nėra jokio pagrindo.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai išaiškino visas aplinkybes, ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo M. R. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 150 str. 1 d.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo M. R. apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti nuteistojo M. R. apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.