Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės M. G., jo gynėjui advokatui Ramūnui Putinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas laiduotojo A. Ž. atsakomybėn be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, M. G. paskirta 15 MGL (564.90 eurų) dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią nuteistasis privalo sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atleistas už tai, kad jis 2016 m. rugpjūčio 25 d., apie 0.55 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su sugyventine J. G. metu, tyčia, abejomis plaštakomis suėmė ją už abiejų dilbių ir tąsydamas bei nepaleisdamas jos vienos rankos, kita plaštaka suėmė ją už plaukų ir tąsė. Po to, laikydamas ją tokioje padėtyje, privedė prie durų ir išstūmė pro duris, dėl to ji nuo vieno laiptelio nugriuvo ant kiemo grindinio. Po to, jis ne mažiau kaip 3 kartus įspyrė gulinčiai J. G. į nugarą, padarydamas minkštųjų audinių sumušimą ir kraujosruvas abiejose alkūnėse, kairiame žaste, minkštųjų audinių sumušimus bei odos nubrozdinimus ir kraujosruvas dešiniame rieše, kairėje mentėje, tai J. G. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip mušdamas savo sugyventinę J. G., sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo. Kauno apylinkės teismas, įvertinęs, kad M. G. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, administracine tvarka baustas tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, visiškai pripažino savo kaltę ir dėl savo poelgio gailėjosi, davė nuoseklius parodymus, kritiškai įvertino savo elgesį, dirba, taip pat jog byloje nėra duomenų, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos padarymo būtų padaręs kitas nusikalstamas veikas, M. G. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teismas padarė išvadą, kad M. G. teigiamą įtaką gali daryti ir laikytinas vertu teismo pasitikėjimo A. Ž., todėl sprendė, kad jis yra tinkamas laiduotojas kaltinamajam.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Mindaugas Šukys prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendį – M. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ir gydytis nuo alkoholizmo; vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, 73 straipsniu, paskirti M. G. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą – 6 mėnesius, skaičiuojant šį terminą nuo teismo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi neteisėtai atleido M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat paskyrė netinkamą laiduotoją.Skunde cituojamas BK 40 straipsnis ir pažymima, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumą, bet ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Akcentuojama, kad kiekvienu atveju teismas, taikydamas BK 40 straipsnio nuostatas, yra įpareigotas apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar yra nesusiformavę. Nes būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Teigiama, kad nagrinėjamoje byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, kadangi nėra visiško kaltės pripažinimo. Remiamasi teismų praktika, kurioje pasisakyta apie visišką kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos, ir tvirtinama, kad nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą. Atkreipiamas dėmesys, kad M. G. ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. rugsėjo 5 d. atsisakė duoti parodymus, taip pat cituojamas 2016 m. lapkričio 30 d. įtariamojo apklausos protokolas, M. G. parodymai, duoti 2017 m. vasario 14 d., 2017 m. balandžio 12 d. bylos nagrinėjimo teisme metu. Pažymima, kad net keliuose teismo posėdžiuose M. G. ir jo gynėjas prašė iškviesti kitus liudytojus, rinkti kitus įrodymus, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis nekaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tik paskutiniame teismo posėdyje M. G. pasakė, kad prisipažins ir duos tikruosius parodymus apie įvykį. Dėl to, anot apelianto, kyla abejonių ar teismas atkreipė dėmesį į ikiteisminio tyrimo metu atliktų M. G. apklausų skaičių ir išreikštą jo poziciją nepripažinti kaltės bei atsisakyti duoti parodymus, vėliau juos duodant neišsamius, klaidinant ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir apsunkinant padaryto nusikaltimo išaiškinimą. Skundo autoriaus manymu, negalima teigti, kad šiuo atveju M. G. iš esmės pripažino savo padarytą nusikalstamą veiką. Jis savo parodymuose nurodė, kad viskas nutiko netyčia, t. y. jis veikė nusikalstamu neatsargumu, nors ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Apelianto teigimu, darytina išvada, kad M. G. prisipažinimas ir atgaila neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų. Dėl to laidavimo taikymas negalimas.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada dėl laiduotojo tinkamumo, skunde cituojama BK 40 straipsnio 3 dalis ir pabrėžiama, kad paprastai asmenimis, vertais pasitikėjimo, teismas laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką. Pripažindamas asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, teismas turi atsižvelgti ir į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į tokio asmens charakteristiką (darbovietės administracijos, visuomeninės organizacijos ir pan.), nustatyti, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę, ar panaikinti ir pan. Anot skundo autoriaus, taikant laidavimo institutą visada būtina vertinti, kokį poveikį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui gali daryti laiduotojas ir ar iš viso toks poveikis yra galimas. Kritikuojant pirmosios instancijos išvadą dėl A. Ž. kaip laiduotojo tinkamumo, skunde akcentuojama, jog A. Ž. apeliantui paklausus apie tai, kokiu dažnumu susitinka su M. G., nurodė, kad tai atsitinka gal tik porą kartų per mėnesį. Skundo autoriaus nuomone, tinkamas laiduotojas turėtų kuo dažniau asmeniškai ir tiesiogiai (ne techninių komunikacijos priemonių pagalba) kontroliuoti kaip elgiasi ir taisosi jo laiduojamasis. Tačiau šiuo atveju asmuo, kuris galbūt pamato laiduojamąjį tik kas dvi savaites, negalėtų būti tinkamas laiduotojas. Apelianto manymu, tinkamu laiduotoju gali būti tik gerokai artimesnis asmuo, kuris turi galimybę su laiduojamuoju susitikti bent jau 3-4 dienas per savaitę ir kontroliuoti laiduojamąjį bei daryti jam teigiamą įtaką. Tuo tarpu asmuo, kuris gyvena kitame mieste, turi 2 darbovietes, savo šeimą, nėra tinkamas laiduotojas, nes tiesiog fiziškai negali skirti pakankamai daug laiko vykdyti savo prisiimtą pareigą laiduoti.Skunde tvirtinama, kad esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad M. G. taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra neteisingas, per švelnus, todėl už nusikalstamą veiką jam turėtų būti paskirta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė. Ši bausmė skirtina atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei tai, kad M. G. parodymai neturėtų būti laikomi kaip prisipažinimas, taip pat esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, kad M. G. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kadangi M. G. nusikalto artimoje aplinkoje, kas laikytina padidintos rizikos zona, bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose bei gydymasis nuo alkoholizmo.Atsiliepime į apeliacinį skundą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. G. prašo prokuroro skundą atmesti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovas prašė prokuroro skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinis skundas atmetamas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 302 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016,2K-52-648/2017).Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 40 straipsnį ir atleido M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi M. G. prisipažinimas ir atgaila neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų, nes M. G. savo kaltę pripažino tik paskutiniame teismo posėdyje tikėdamasis būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, iki tol jo parodymai buvo neišsamūs, klaidinantys ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir apsunkinantys nusikalstamos veikos išaiškinimą. Taip pat nurodo ir tai, kad teismas paskyrė netinkamą laiduoją, kadangi pastarasis nėra pakankamai artimas asmuo, neturi galimybės tiesiogiai kontroliuoti laiduojamąjį ir daryti jam teigiamą įtaką, nes gyvena kitame mieste ir retai mato kaltinamąjį. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus M. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės motyvus, šiuo atveju neturi jokio pagrindo su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti ir konstatuoti, kad M. G. pirmosios instancijos teismas nuo baudžiamosios atsakomybės atleido nepagrįstai. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad M. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir J. G., gindamasis nuo pastarosios smūgių jis abiejų rankų plaštakomis suėmė jai už rankų, mano, jog už riešų, tačiau tikslių vietų neprisimena, vėliau, J. G. ketinant išvažiuoti, jis, norėdamas ją sulaikyti, abiejų rankų plaštakomis vėl suėmė J. G. už rankų, tikslių vietų neprisimena, laikė ją, įvyko tąsymasis, ji besimuistydama ištrūko iš jo rankų ir neišlaikiusi pusiausvyros nugriuvo nuo vieno laiptelio ant trinkelių, jis užkliuvo už kažkurios jos vietos, tačiau jis tyčia J. G. nestūmė ir nesmūgiavo jai rankomis ir kojomis (t. t, b. l. 101-102, 104-106). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2017 m. balandžio 12 d. M. G. taip pat nurodė, kad bandydamas sulaikyti J. G. nuo jos smūgių suėmė ją už riešų, vėliau su J. G. vėl susitąsė, kai ji ketino išvažiuoti, jie abu susistumdė, dėl ko J. G. nukrito ant nugaros nuo laiptelio ant žemės, negali tiksliai pasakyti, ar tai jis pastūmė, ar ji tiesiog ištrūko iš jo rankų, tyčia jos nestūmė, nenorėjo, kad ji susižalotų, tačiau mėlynės J. G. galėjo atsirasti dėl visų tų veiksmų (t. 2, b. l. 8-10). 2017 m. gegužės 16 d. teisiamajame posėdyje M. G. pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ir parodė, kad gerai visko neprisimena, tačiau pripažįsta, kad abiejų rankų plaštakomis suėmė J. G. už dilbių, tąsė ją už plaukų ir pastūmė, gailisi dėl savo padarytų veiksmų ( t. 2, b. l. 34-35). Taigi, nurodyti parodymai patvirtina, kad M. G. nors ikiteisminio tyrimo metu ir 2017 m. balandžio 12 d. teisiamojo posėdžio metu neigė tyčia padaręs nusikalstamą veiką, tačiau pripažino esmines faktines veikos aplinkybes. O kaip anksčiau minėta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. Dėl paminėtų priežasčių teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas teisingai įvertino M. G. parodymus ir pagrįstai laikė jo prisipažinimą dėl sugyventinei J. G. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus jos sužalojimo atitinkančiu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Abejonių M. G. nuoširdžiu gailesčiu dėl įvykdyto nusikaltimo aukštesniajam teismui taip pat nekyla. Sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.). Iš nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto M. G. paaiškinimų, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, matyti, kad jis pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos laisva valia, nurodė, jog gailisi dėl padarytų veiksmų. Be to, priešingai nei teigia prokuroras, apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes jis teisingus parodymus davė viso proceso metu, o ne tik paskutinio teisiamojo posėdžio metu. Taigi, remiantis byloje surinktų įrodymų visuma konstatuojama, kad yra ir antroji BK 40 straipsnio 2 dalyje numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduodamas pagal laidavimą kaltinamojo sesers sutuoktiniui A. Ž., neįvertino, kad pastarasis nėra pakankamai artimas asmuo kaltinamajam, gyvena kitame mieste ir su M. G. susitinka tik porą kartų per mėnesį, kartu cituojama kasacinės instancijos teismo nutartis, kurioje nurodoma, jog taikant laidavimo institutą, būtina vertinti, kokį poveikį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui gali daryti laiduotojas ir ar iš viso toks poveikis yra galimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroro skunde nurodyta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015 priimta nagrinėjant bylą dėl nusikaltimo valstybės tarnybai. Iš tiesų teismai, taikydami BK 40 straipsnį nusikaltimų valstybės tarnybai bylose, yra įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas, ypač – statutinis valstybės tarnautojas, – kuriam inter alia taikomi ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto reikalavimai ir kuris be jokio papildomo auklėjamojo poveikio privalo laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų, yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar yra nesusiformavę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2011, 2K-140/2015, 2K-120-489/2016, 2K-52-648/2017). Nes būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos teikia papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-895/2015, 2K-52-648/2017). Tačiau šioje byloje nei asmuo, kuriam pritaikytas BK 40 straipsnis, nei nusikalstamos veikos aplinkybės nesiejamos su valstybės tarnyba. Pažymėtina, kad pats savaime asmens giminystės ryšys (šioje byloje – laiduojamojo sesers vyras) ir gyvenimas atskirai, apeliaciniame skunde nesant kitų argumentų, pagrindžiančių netinkamą BK 40 straipsnio 1 ar 3 dalies taikymą, negali tapti pagrindas atsisakyti taikyti laidavimo institutą.Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai aptarė M. G. asmenybę, tikėtiną teigiamą laiduotojo poveikį jo tolesniam elgesiui ir konstatavo, kad šioje byloje taikytinas BK 40 straipsnis.Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, taip pat 1 ir 3 dalyse nurodytos sąlygos buvo įvertintos pažeidžiant baudžiamojo įstatymo normas. Kauno apylinkės teismas, nustatęs atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumą, tinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir pagrįstai M. G. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma M. G. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali (tačiau neprivalo) būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas parinko M. G. tinkamą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Šią baudžiamojo poveikio priemonę teismas skyrė motyvuotai – atsižvelgęs į M. G. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltinamojo asmenybę, teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis būtų įgyvendinta tik paskyrus prokuroro pageidaujamą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.