Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-419-648-2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-22
Bylos Nr.: 1A-419-648-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-00753-2012-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Artūras Pažarskis (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Angelė Ikasalienė
Nukentėjusysis: A. V.
Nuteistasis: M. T.
Advokatai: Edgaras Dereškevičius, Vytenis Gubavičius

Kategorijos

1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-419-648/2013

Teisėjas Antanas Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00753-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.19.4.; 2.1.7.4. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Angelės Ikasalienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Linai Butkuvienei, Irmai Greičiuvienei,dalyvaujant prokurorei Julijai Jolitai Kryževičienei,nukentėjusiajam A. V., jo atstovui advokatui Vyteniui Gubavičiui,nuteistajam M. T., jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.

A. V. iš M. T. priteista 1 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, tyčia viršijo savo įgaliojimus, dėl ko didelės žalos patyrė fizinis asmuo ir valstybė, o būtent: jis, būdamas (duomenys neskelbtini) komisariato (toliau - Komisariatas) (duomenys neskelbtini) tyrėju, viršijo savo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, 1999-07-08 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 2 str. 6 p. suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu, viršijo savo, kaip policijos pareigūno, 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 16 str. l d. suteiktus įgaliojimus - teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą, tyčia nevykdė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. nustatytos pareigos - gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves bei užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, būtent:

M. T. 2012-06-08, nuo 14.10 val. iki 14.41 val., tiksliau nenustatytu laiku, Komisariato patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 208-ame kabinete, tarnybos metu atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. atžvilgiu, siekdamas atskleisti nusikalstamą veiką ir versdamas A. V. prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, neturėdamas nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tyčia panaudojo fizinį smurtą pastarojo atžvilgiu: ant kėdės sėdėjusiam A. V. ranka sudavė maždaug 5 kartus į veido sritį, apie 2-3 kartus į pilvą, atsinešė iš kito kabineto guminę lazdą, su kuria A. V. sudavė 3-4 kartus į pilvą, parvertė pastarąjį nuo kėdės ant žemės ir gumine lazda ne mažiau kaip 5 kartus sudavė į pilvo sritį ir maždaug tiek pat kartų į nugarą bei po porą kartų per abi kojas, taip savo veiksmais padarė A. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairės akies srityje, kairėje blauzdoje, kairio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, krūtinės srityje, nugaroje, odos nubrozdinimu abiejuose riešuose, krūtinės srityje. Tokiu būdu M. T. padarė A. V. fizinę žalą ir didelę žalą jo teisėms, numatytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 31 str., bei padarė didelę žalą valstybei – sumenkino policijos, kaip valstybinės institucijos, įvaizdį ir autoritetą bei diskreditavo policijos pareigūno vardą.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo: 1) atlikti įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje; 2) išreikalauti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) tarnybinį pranešimą dėl Lietuvos Respublikos Seimo narės R. B. poveikio; 3) išreikalauti iš „Sodros“ duomenis apie T. G. motinos D. G. bei A. V. motinos A. B. darbovietes ir pareigas 2012-06-08 dienai; 4) į teismo posėdį iškviesti ir papildomai apie A. V. sulaikymo aplinkybes apklausti liudytojus D. B., L. A., S. Ž., R. Č., A. A. ir T. G., taip pat į teismo posėdį iškviesti Lietuvos Respublikos Seimo narę R. B.; 5) peržiūrėti vaizdo medžiagą.

Nurodo, kad nuosprendyje padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, teismas neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių ir neištyrė bei nevertino įrodymų visumos, todėl padarė neteisingas išvadas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

M. T. pažymi, kad fizinė jėga ir prievarta A. V. atžvilgiu buvo panaudota būtent jo sulaikymo metu, kuomet nukentėjusysis aktyviai priešinosi, ir tuo metu dalis A. V. padarytų sužalojimų galėjo atsirasti. Tačiau teismas nenagrinėjo šių faktinių aplinkybių ir apie tai išsamiai neapklausė liudytojų, be to, nevertino liudytojų parodymų, kuriuose užsiminta apie nukentėjusiojo sulaikymą. Kad sulaikant A. V. turėjo ateiti M. T. į pagalbą visi buvę policijos pareigūnai, teisme bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir kitas sulaikomas asmuo - liudytojas T. G., tik teismas nesiaiškino, kodėl ta pagalba buvo reikalinga. Be to, M. T. teisiamojo posėdžio metu nurodė, ką parodė ir liudytojas L. A., kad jau sulaikymo metu A. V. šaukė, jog rašys skundus, grasino įvairiomis įtakingomis pažintimis, pasodintas į automobilį rodė veido paraudimą, todėl jie jau iš karto suprato, kad bus skundų, ir vien dėl šios priežasties suprantama, kad Komisariate smurtas nebuvo naudojamas. Neišsiaiškinus visų A. V. sulaikymo aplinkybių, teisminis nagrinėjimas laikytinas nevisapusišku ir neobjektyviu, užkertančiu apeliantui kelią naudotis teise į gynybą, įrodinėti baudžiamajai bylai svarbias aplinkybes, kurių neišnagrinėjus ir buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas nuosprendis.

Žemesnės instancijos teismas

Nors baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad A. V. sulaikymo metu jam buvo padaryta sužalojimų (užsuktos ir surakintos rankos, spirta per abi kojas siekiant jas išžergti, jis buvo veidu ir krūtine prispaustas prie automobilio dangčio), siekiant nuslopinti jo pasipriešininimą, kas yra leistina ir teisėta sulaikymo metu, o specialistė teisiamajame posėdyje nurodė, kad kraujosruvos gali atsirasti ir spaudžiant žmogų prie kieto daikto - automobilio dangčio, sužalojimai ant riešų galėjo likti nuo antrankių, teismas neatribojo sulaikymo metu teisėtai atliktų veiksmų ir dėl jų atsiradusių pasekmių nuo galimai kitomis aplinkybėmis atsiradusių sužalojimų ir nepagrįstai nuteisė M. T. už visas pasekmes, taip pat ir už tas, kurios atsirado A. V. sulaikant. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis, kaltindamas apeliantą 208 kabinete panaudojus prieš jį smurtą, neparodė, kad M. T. kokiu nors būdu būtų sužalojęs jo riešus, o kaltinime taip pat nenurodyta, jog jis būtų kokiais nors veiksmais žalojęs A. V. rankas.

Pasak nuteistojo, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas iš esmės tik nukentėjusiojo A. V. ir liudytojo T. G., kurie ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apklausti kaip specialieji liudytojai, parodymais, paties A. V. iš Kauno medicinos darbuotojų gauta medicinine pažyma ir jos pagrindu priimta specialisto išvada. Būtent Kaune gydytoja dirba T. G. motina, kuri tarp Kauno medicinos darbuotojų užėmė aukštas pareigas, taip pat A. V. motina, kuri dirba toje pačioje ligoninėje, į kurią jis kreipėsi. Teismas be pagrindo atmetė liudytojų D. B., S. Ž. ir L. A. parodymus neįvertindamas, kad siekis bet kokia kaina apkaltinti policijos pareigūną yra viena iš priemonių išvengti baudžiamosios atsakomybės baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo. A. V. kryptingą elgesį įrodo jo paties parodymai, kad jis nesikreipė dėl sužalojimų gydymo į sveikatos priežiūros įstaigas, o kreipėsi tik dėl sužalojimų masto nustatymo, kas rodo, jog ši baudžiamoji byla M. T. atžvilgiu ir yra tiesioginis A. V. grasinimų įgyvendinimas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog A. V. nustatyti sužalojimai atsirado būtent dėl nuteistojo tyčinių neteisėtų veiksmų. Tuo metu, kai vyko pokalbis 208 kabinete, M. T. niekuomet su A. V. nebuvo likę dviese, t. y. visuomet kas nors iš kitų policijos pareigūnų būdavo kabinete - vieni išeidavo, o kiti ateidavo, tačiau visi liudytojais apklausti policijos pareigūnai teisiamajame posėdyje parodė, kad smurtas A. V. atžvilgiu nebuvo naudojamas. Teisiamojo posėdžio metu nebuvo ištirtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog parvedus A. V. iš 208 kabineto ir jam laukiant apklausos pas tyrėją, pastarojo veide nėra jokio paraudimo prie akies, kurį neva matė tyrėja, jo eisena yra visiškai normali ir nepanaši į sumušto žmogaus, nėra jokio šlubčiojimo, apie kurį pasakojo liudytojas T. G.. Šis objektyvus įrodymas iš esmės paneigia liudytojų parodymus apie tai, kad A. V. grįžus po pokalbio 208 kabinete buvo matyti akies paraudimas ir jis šlubčiojo, tačiau teismas netyrė ir nevertino šio įrodymo. Taip pat nebuvo įvertinti liudytojų Ž. P. ir D. Š. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog išleidžiant A. V. iš policijos komisariato, jie nematė, kad A. V. buvo sužalotas, pastarasis niekuo nesiskundė, neprašė iškviesti greitosios medicinos pagalbos, priešingu atveju būtų surašytas tarnybinis pranešimas. Pažymi, kad A. V. sulaikymo metu esminiai duomenys ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimo sukčiavimo jau buvo surinkti, A. V. ir T. G. buvo sulaikyti su įkalčiais, todėl ar jie prisipažins, ar ne, neturėjo esminio skirtumo ikiteisminiam tyrimui. Taigi, nebuvo jokio reikalo versti A. V. prisipažinti, juo labiau naudoti smurtą prieš jį. Be to, įvykio vietos apžiūros metu Komisariate nerasta guminių lazdų, o iš liudytojų parodymų ir Komisariato (duomenys neskelbtini) viršininko tarnybinio pranešimo matyti, kad nei apeliantui, nei kitiems tuo metu kartu dirbusiems policijos pareigūnams specialiosios priemonės - guminės lazdos - nebuvo išduotos. Tai patvirtina, kad M. T. neturėjo tokių priemonių, kuriomis jis buvo apkaltintas padaręs nukentėjusiajam sužalojimus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nevertino tos aplinkybės, jog po pokalbio 208 kabinete praėjus dviem valandoms, A. V. buvo nuvestas apklausai pas tyrėją V. V., kuri apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, parodė, kad prieš apklausą pastebėjo paraudimą nukentėjusiojo veido srityje, o paklausus, kas atsitiko, ir A. V. pasiskundus, kad sumušė policijos pareigūnai, bei pastarajam pakėlus marškinėlius, ji matė ant nugaros tik vieną maždaug delno dydžio paraudimą nugaroje, kurio nepavadintų kraujosruva. Liudytoja nematė jokių kitokių sužalojimų nukentėjusiojo nugaroje, t. y. A. V. nugaroje nebuvo jokių sužalojimų žymių, kurios vėliau buvo užfiksuotos fotonuotraukose ir aprašytos medicininiuose dokumentuose bei specialisto išvadoje kaip sužalojimai, galimai padaryti gumine lazda. Kadangi apklausa pas tyrėją V. V. vyko jau po pokalbio 208 kabinete, apklausos metu tokių pailgos formos sumušimų žymių nebuvo, o po apklausos A. V. buvo paleistas, akivaizdu, kad ant jo kūno pailgos formos sužalojimų žymės atsirado vėliau, t. y. išvykus iš policijos komisariato. Teismas nekreipė dėmesio į šią svarbią aplinkybę, taip pat nesiaiškino, kodėl A. V. kreipėsi į medicinos darbuotojus tik po 21 val., nors iš policijos buvo paleistas 18.42 val., ką jis veikė ir kur buvo iki kreipimosi į medicinos darbuotojus.

M. T. nuomone, dėl visų minėtų teisminio nagrinėjimo metu buvusių trūkumų įrodymų tyrimas baudžiamojoje byloje turi būti atnaujintas, o nesant galimybių visas aplinkybes ištirti apeliacinės instancijos teisme, baudžiamoji byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad baudžiamojoje byloje yra Lietuvos Respublikos Seimo narės R. B. 2012-06-14 raštas Nr. 209 dėl UAB „S (duomenys pakeisti)“, kurioje dirba A. V. bei T. G. ir dėl kurios pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo, direktoriaus A. G. prašymo. Ši Lietuvos Respublikos Seimo narė darė apeliantui tiesioginį spaudimą kitame tirtame ikiteisminiame tyrime dėl UAB “S“ darbuotojų veiksmų, apie ką jis yra surašęs tarnybinį pranešimą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Galimai nusikalstamas veikas vykdančiai bendrovei pagalbą teikia Lietuvos Respublikos Seimo narė R. B., o būtent šiomis pažintimis apeliantui ir grasino A. V.. Siekiant nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje, tikslinga ištirti ir šias aplinkybes.

Nukentėjusysis A. V. atsikirtimuose į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Nukentėjusysis sutinka su M. T., kad nubrozdinimai abiejuose riešuose jam galėjo būti padaryti sulaikymo metu, nes juos lėmė ant rankų uždėtos plastikinės sąvaržos. Kita vertus, kitus nustatytus sužalojimus padarė apeliantas, Komisariato patalpose naudodamas fizinį smurtą A. V. atžvilgiu. Teigia, kad jis sulaikymo metu nebuvo veidu atremtas į automobilio variklio dangtį, taip pat spardomas. Pastarąją aplinkybę patvirtino liudytojas R. Č.. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė Z. Makšimaitė, surašiusi specialisto išvadą, parodė, kad jos atlikto tyrimo duomenys neprieštaravo nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms.

Pasak A. V., teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie patvirtina M. T. inkriminuoto nusikaltimo padarymą, t.y. nukentėjusiojo, liudytojų T. G. ir V. V. parodymais, taip pat specialistų išvadomis. Šiuo atveju nebuvo pagrindo vertinti nukentėjusiojo ir liudytojo T. G. parodymus kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės kitame ikiteisminiame tyrime, nes jiems neįteikti pranešimai apie įtarimą. Tuo tarpu nuteistojo ir liudytojų D. B. bei S. Ž. parodymai nepaneigia byloje surinktais įrodymais nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių, o liudytojo L. A. parodymai pagrįstai atmesti dėl jo santykių su apeliantu bei jo parodymų prieštaravimų objektyviems įrodymams. Liudytojai Ž. P. ir D. Š. parodė, kad jie nematė, jog nukentėjusysis buvo sužalotas, tačiau nenurodė, kad būtų apžiūrėję jį. Vaizdo įraše nesimato, ar A. V. buvo sužalotas, ar ne, todėl šis įrodymas nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių. Be to, vaizdo įrašas bei liudytojų Ž. P. ir D. Š. parodymai kaip tik patvirtina A. V. buvimą Komisariato patalpose, kuriose M. T. smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, nes pastarasis buvo pristatytas į laikino sulaikymo patalpą (priešingai nei T. G.) tik po to, kai buvo nuvestas į nuteistojo kabinetą, nors jokie procesiniai veiksmai tuo metu su A. V. nebuvo atliekami. Apelianto teiginys, kad medicininiai dokumentai buvo suklastoti, atmestinas kaip nepagrįstas, nes to nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Pasak nukentėjusiojo, jis nieko nežinojo apie tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo narė R. B. darė M. T. tiesioginį spaudimą dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo. Apelianto prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme atmestinas, kadangi įrodymai, kuriuos prašo išreikalauti nuteistasis, nesusiję su nagrinėjama byla.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

M. T. apeliaciniame skunde pateikia byloje surinktų įrodymų savo vertinimą teigdamas, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal inkriminuotą straipsnį. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia M. T., pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurių visuma neleidžia abejoti tuo, kad M. T., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo A. V. atžvilgiu.

Nukentėjusysis A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. T. sulaikė jį prie daugiabučio laiptinės, ten paėmė dokumentus, užlaužė ranką ir nuvedė prie automobilio galo, kur bandė rankas segti sąvaržomis, bet jam nesisekė. Nukentėjusysis nesipriešino nei prieš įsodinimą į automobilį, nei po to. Jį vežė vienas L. A. automobiliu „BMW“. Komisariato 208 kabinete M. T. smūgiavo nukentėjusiajam delnu į galvą 4-5 kartus, vėliau buvo kokie trys smūgiai kumščiu į pilvą. Tada buvo trumpa pertraukėlė, apeliantas nuėjo į šalia esantį kambariuką, iš kur atsinešė guminę lazdą, su kuria buvo suduodami smūgiai, iš pradžių trenkė per koją, tada per nugarą, o nustūmus nuo kėdės prasidėjo smūgių kruša. A. V. užsidengė galvą nuo smūgių. Tada buvo trankoma per kojas. M. T. buvo suspaudęs nukentėjusiojo galvą tarp kojų. Sužalojimai ant rankų galėjo atsirasti, kai kelis kartus buvo bandoma uždėti sąvaržas. Po pirmų smūgių 208 kabinete A. V. prašė advokato, bet buvo atsakyta, kad advokatas lauks Lukiškėse. Kai jis buvo nuvestas pas tyrėją V. V., ji pasakė, kad A. V. yra specialusis liudytojas, jis buvo apklaustas ir pasirašė tik ant specialiojo liudytojo dokumentų. Tyrėja paklausė, kas nutiko, jis pasakė, kad mušė, pakėlė marškinėlius, parodė mėlynes, tačiau tyrėja neklausė, kas tai padarė. A. V. pasakė, kad tai padarė policijos pareigūnai, tačiau ji nesigilino. Paklausus ką daryti, tyrėja pakreipė galvą ir pasakė, kad jis gali važiuoti į ligoninę arba rašyti skundą. Po apklausos nukentėjusysis buvo nuvestas į budėtojų dalį, jis pasakė T. G., kad užsidengtų galvą. A. V. buvo visas sumuštas, negalėjo išsitiesti, bet bijojo kažką pasakyti, kad nebūtų dar labiau sužalotas (t. 2, b.l. 14-17).

A. V. apeliacinės instancijos teisme davė iš esmės tokius pačius parodymus. Be to, nukentėjusysis parodė, kad L. A. vežė A. V. į Komisariatą automobiliu „BMW“, nukentėjusysis sėdėjo gale. Kai M. T. naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, kabinete buvo L. A., gal S. Ž., o kiti vaikščiojo. Tyrėja pamatė, kad jo kairėje akyje mėlynė, ir paklausė, kas yra. A. V. pasikėlė marškinėlius, parodė krūtinę ir ji pamatė sumušimus. Nukentėjusysis pasakė, kad sumušė policijos pareigūnai. Paleidus iš Komisariato jis su T. G. sėdo į automobilį ir pajudėjo Kauno link, sustojo nusipirkti atsigerti, papuolė į kamštį išvažiuojant iš Vilniaus, neskubant važiavo į Kauną ir paskui nuvažiavo į Kaune esančią ligoninę, kreipėsi į Kauno traumų punktą, kur teikia pirmąją pagalbą. Gydytojas K. Ž. nėra šeimos gydytojas, nukentėjusysis laukė su visais eilėje, kad apžiūrėtų gydytojas, ir jį pakvietė atsitiktinis gydytojas. Motina dirba Kauno Universitetinėse klinikose, vaikų skyriuje registratore. Ji neturi medicininio išsilavinimo. Vaikų skyrius ir traumų priimamasis atskiros įstaigos, skirtingose vietose. Kiek žino, T. G. motina nedirba ligoninėje.

A. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012-06-08 jis kartu su T. G. buvo sulaikyti. Jie nesipriešino policijos pareigūnams, tačiau stambus policijos pareigūnas užlaužė jam už nugaros dešinę ranką ir taip nuvedė prie automobilio priekio, atrėmė į transporto priemonę ir bandė uždėti plastmasines sąvaržas ant rankų, tačiau iš karto to nepavyko padaryti, dėl to ant rankų liko nubrozdinimai. Stambus policijos pareigūnas įsodino nukentėjusįjį į T. G. priklausantį automobilį „BMW 320“, o draugas buvo vežamas policijos pareigūnų automobiliu „Škoda“. Pristačius į Komisariatą, nukentėjusysis buvo nuvestas į 208 kabinetą. Šiame kabinete A. V. sėdint ant kėdės, policijos pareigūnas ranka sudavė maždaug 5 (kiek tiksliai kartų nepamena) smūgius į veido sritį ir apie 2 ar 3 kartus į pilvą. Po to šis policijos pareigūnas išėjo iš kambariuko ir atsinešė guminę lazdą, su kuria sudavė 3 ar 4 kartus nukentėjusiajam į pilvą, parvertė jį nuo kėdės ant žemės ir gumine lazda 5 ar daugiau kartų sudavė jam į pilvo sritį bei maždaug tiek pat kartų į nugarą, porą kartų į kairią koją ir porą kartų į dešinę koją. Tuo metu A. V. rankomis buvo užsidengęs galvą, kad per ją nebūtų smūgiuojama. Bandant jam atsistoti nuo žemės, policijos pareigūnas tarp savo kelių suspaudė jo galvą neleisdamas pajudėti ir taip laikė apie 10 sekundžių, po to paleido. Daugiau niekas nenaudojo smurto prieš jį. Nukentėjusiajam atsikėlus nuo žemės, po kelių minučių policijos pareigūnas nuvedė jį į laikino sulaikymo patalpą, kur kitoje sulaikymo patalpoje buvo uždarytas T. G., kurį policijos pareigūnas išsivedė. Budėtojų dalyje jis nesiskundė policijos pareigūnams, jog prieš jį buvo smurtaujama, ir neprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Po dviejų valandų policijos pareigūnas nuvedė A. V. pas tyrėją V. V., kuri jį apklausė specialiuoju liudytoju, ir po apklausos tiek jis, tiek T. G. buvo paleisti. Apklausos metu tyrėja V. V. matė jo kraujosruvas ant veido ir paklausė, kas atsitiko. Jis papasakojo, kad Komisariate buvo sumuštas policijos pareigūno. Tuomet tyrėja paaiškino, kad dėl sumušimo jis turi teisę parašyti pareiškimą, tačiau to apklausoje tyrėja neužfiksavo. A. V. neprašė tyrėjos iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nes tuo metu buvo šoko būsenoje ir nelabai skaudėjo sumuštas vietas. Tik važiuojant namo, nuo suduotų smūgių pradėjo skaudėti visą kūną, todėl atvykęs į Kauną, tą patį vakarą nuvyko į Kauno klinikinę ligoninę, kur buvo apžiūrėtas medicinos darbuotojų ir paleistas namo. Po to A. V. nesikreipė dėl kūno sužalojimų į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, tik 2012-06-11 dėl kūno sužalojimo masto nustatymo kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyrių (toliau - Kauno skyrius), kur gavo specialisto išvadą (t. 1, b.l. 3-5).

Nukentėjusysis A. V. parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad Komisariato 208 kabinete jis sėdėjo ant prie stalo stovėjusios kėdės, kai policijos pareigūnas ranka sudavė apie 5 kartus jam per veidą ir trenkė apie 3 kartus kumščiu į pilvą. Tuomet A. V. nurodė į kabineto, esančio tame pačiame kabinete, arčiau lango, duris ir paaiškino, kad iš šio kabineto tas pats policijos pareigūnas atsinešė guminę lazdą, su kuria po vieną kartą trenkė jam į dešiniąją šlaunį, pilvą ir nugarą. Po to šis policijos pareigūnas, priėjęs iš už nugaros, paėmė jam už sprando ir nuvertė nuo kėdės, o nukentėjusiajam keturiomis gulint ant grindų, policijos pareigūnas gumine lazda apie 10 kartų trenkė jam į nugarą, per abi kojas, krūtinę bei spyrė apie 2 kartus į nugarą, smūgių eiliškumo nepamena (t. 1, b. l. 36-42).

2012-06-27 asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis A. V. atpažino M. T., kaip policijos pareigūną, kuris 2012-06-08 Komisariate naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu (t. 1, b.l. 24-27).

Liudytojas T. G. teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme parodė, kad jį ir nukentėjusįjį sulaikius, vienas policijos pareigūnas paguldė T. G. ant automobilio „Škoda“ kapoto, o kiti du policijos pareigūnai nusivedė A. V., kuriam buvo užlaužta viena ranka, prie šios transporto priemonės bagažinės ir paguldė ant jos. Jiems uždėjo sąvaržas. T. G. uždarius į laikino sulaikymo kamerą, A. V. buvo atvestas maždaug po 2 val. Policijos pareigūnas, atvedęs A. V., nuėjo pas budėtoją, jie kažką kalbėjo, o A. V. tuo metu pasakė „tik užsidenk galvą, nes aš gavau iš banano, muša“. Vėliau liudytoją nuvedė į antrą aukštą, į apklausos kabinetą, kur jo atžvilgiu buvo naudojama psichologinė prievarta, t. y. jam sakė, kad viską žino, išaiškino, kad ilgai sėdės. Policijos pareigūnų kabinete T. G. išbuvo apie valandą, paskui jis su policijos pareigūnais nuėjo prie jo automobilio, kuris jau buvo iškraustytas. A. V. grįžus iš tyrėjos, T. G. pastebėjo, kad nukentėjusiajam kažkas blogai, lauke pamatė, kad pastarajam trenkta į akį, šis šlubčiojo ir sakė, jog skauda nugarą, norėjo kuo greičiau išvažiuoti. Nuvažiavus apie 10 kilometrų nuo Komisariato, A. V. parodė nubrozdinimą prie krūtinės, ant nugaros, rankose nuo sąvaržų buvo gan gilus nubrozdinimas, net kraujas bėgo, kairė akis buvo pamušta, lyg iš kumščio būtų gavęs. Sulaikymo metu A. V. nesipriešino, kas buvo liepta, tą ir darė. T. G., mano, kad prieš A. V. buvo naudojamas smurtas, nes jis įėjo pirmas į kabinetą, pareigūnai norėjo viską sužinoti (t. 1, b.l. 232-235). Liudytojas T. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (t. 1, b.l. 85-87).

Liudytoja V. V. teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme parodė, kad birželio 8 d., jos budėjimo metu, buvo sulaikyti asmenys ir liudytojai teko juos apklausti. T. G. buvo apklaustas pirmas, po to - A. V.. A. V. sėdėjo priekyje jos kairiu šonu, ji pastebėjo paraudimą, klausė, kas atsitiko. A. V. nuėjo, pažiūrėjo į veidrodį ir pasakė „tai matosi, taip sumušė komisariato pareigūnai“. Buvo toks paraudimas, kuris būna atsigulus, nedidelis. Nukentėjusiajam buvo pasakyta, kad jis turi teisę skųsti policijos pareigūnų veiksmus, taip pat buvo pasiūlyta medicinos pagalba, tačiau šis atsisakė, sakė, kad vis tiek nieko nebus. Taip pat A. V. pakėlė marškinėlius, matėsi paraudimas nugaroje (kraujosruva to nepavadintų), maždaug delno dydžio. Liudytoja negali tvirtinti, kad tai galėjo būti guminės lazdos sužalojimas (t. 1, b.l. 235-236). Liudytoja V. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (t. 1, b.l. 88-89).

Liudytojas K. Ž. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis dirba Kauno klinikinėje ligoninėje gydytoju ortopedu-traumatologu, nepamena, kad būtų tekę susitikti su A. V.. Niekas nesikreipė, kas jis apžiūrėtų nukentėjusįjį. Neatsimena, kada jis atvyko į ligoninę. Kauno traumų punktas yra pirminis padalinys, į kurį patenka asmuo, patyręs traumą. Į priėmimo skyrių atvykusį pacientą apžiūri priėmimo skyriuje budintis gydytojas, turbūt budėjo liudytojas. K. Ž. žiūri į tuos dalykus, kuriais pacientas skundžiasi, gali būti, kad kažkokių asmens kūno sumušimų apžiūrėjus A. V., jis nepastebėjo, visko pasitaiko. Neatsimena, ar A. V. atsinešė pirminius apžiūros dokumentus, bet jei būtų atsinešęs, tokių duomenų liudytojas neužfiksuotų. Negalima pasakyti, kada juntamas didesnis skausmas, ar kai kūno vietos būna sužalojamos iš karto, ar skausmui atėjus po kelių valandų, čia individualiai kiekvieno žmogaus organizmas priima. K. Ž., susipažinęs su pateiktu išrašu iš medicininių dokumentų, patvirtino, kad šis dokumentas yra jo surašytas.

Tyrėjos V. V. 2012-06-08 surašytame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) apklausiant nuo 17.20 iki 18.00 val. kaip specialųjį liudytoją A. V. dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., pastebėjo prie jo kairės akies paraudimą. Paklausus, kas atsitiko, A. V. nurodė, kad jį sužalojo Komisariato policijos pareigūnai, neminėjo vardų ar pavardžių. Jis taip pat parodė nugarą, ant kurios buvo paraudimų. Nukentėjusysis neprašė medicinos pagalbos, daugiau nieko neaiškino apie įvykį. V. V. nurodė, kad A. V. turi teisę apskųsti neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (t. 1, b.l. 81).

Iš A. V. pateiktų nuotraukų matyti, kad 2012-06-09 užfiksuota, jog jam padaryti sužalojimai veido srityje, krūtinėje, nugaroje ir abiejose kojose (t. 1, b.l. 12).

Kauno klinikinės ligoninės 2012-06-08 išraše iš medicininių dokumentų užfiksuota, kad A. V. buvo nustatyti nubrozdinimai ir sumušimai galvos, krūtinės, dešinės pusės nugaros, krūtinės, kairio kelio, dešinės pusės šonkaulio srityse (t. 1, b.l. 10).

2012-06-09, 0.32 val., registruotame pranešime apie įvykį nurodyta, kad Kauno traumų punkto gydytoja K. pranešė, jog 2012-06-08, apie 21.05 val., į šį skyrių kreipėsi A. V., kuris paaiškino, jog 2012-06-08, apie 15 val., Komisariate buvo sumuštas policijos pareigūnų. Jam buvo diagnozuoti odos nubrozdinimai. Po medicininės apžiūros A. V. buvo paleistas namo (t. 1, b.l. 51-52).

Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1471/12(02) patvirtina, kad A. V. padaryta poodinės kraujosruvos kairės akies srityje, kairėje blauzdoje, kairio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, krūtinės srityje, nugaroje, odos nubrozdinimai abiejuose riešuose, krūtinės srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti prieš 3-5 dienas iki apžiūros. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b.l. 16).

Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG1635/12(02) nurodyta, kad A. V. minėti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai nebūdingi tyčiniam savęs žalojimuisi. Sužalojimai nebūdingi savigynai. Sužalojimai galėjo būti padaryti kaip devynių ar daugiau trauminių poveikių rezultatas. Sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu ir galėjo atsirasti suduodant smūgius kumščiais, spiriant koja ar kitu kietu panašias savybes turinčiu daiktu. Pailgos formos poodinės kraujosruvos krūtinėje, nugaroje, kairėje kojoje galėjo būti padarytos kietu buku daiktu, kuo galėjo būti guminė lazda. Medicininių duomenų, nurodančių sužalojimų padarymo eiliškumą, nėra (t. 1, b.l. 22-23).

Specialistė Z. Makšimaitė teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme patvirtino savo išvadą ir parodė, kad jeigu nuo antrankių ant riešų lieka žymės, tai bus du trauminiai poveikiai. Jeigu asmuo, kuris yra sužalotas, spaudžiamas prie kieto daikto, šiuo atveju prie automobilio dangčio, gali atsirasti kraujosruvos, tačiau maža galimybė. Sužalojimai visumoje nebūdingi savigynai. Nukentėjusysis prieš apžiūrą paaiškino, kad 2012-06-08, apie 14 val., Komisariate jį sumušė policijos pareigūnas, su delnu trenkė į veidą, kumščiu į pilvo sritį, krūtinę, su gumine lazda trenkė į krūtinę, nugarą ir kairę koją, nustūmė nuo kėdės ir parvertė ant grindų, tada vėl mušė gumine lazda, spyrė su koja į nugarą. Z. Makšimaitei nekilo abejonės, kad nukentėjusysis nemeluoja, nes žmogus viską pasakė konkrečiai. Tyrimo duomenys neprieštaravo aplinkybėms, kurias nurodė nukentėjusysis. Galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti porą valandų vėliau, neatmetama. Sužalojimai krūtinės srityje turėjo būti padaryti smūgiais, lazda ir kietu buku daiktu, nuo paguldymo tokie sužalojimai tikrai negalėjo atsirasti. Galėjo būti suduota priekine guminės lazdos dalimi, tačiau tai galėjo būti bet koks pailgos formos daiktas, nebūtinai guminė lazda. Sužalojimai aukščiau juosmeninės dalies ir žemiau menties nebūdingi suduodant smūgius kumščiu arba koja (t. 2, b.l. 1-3).

Anksčiau aptartų nukentėjusiojo A. V. parodymų analizė patvirtina, kad A. V. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, jog M. T. inkriminuotu laiku Komisariato 208 kabinete naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių A. V. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti apeliantą. Visų pirma pasakytina, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame M. T. kartu su kitais policijos pareigūnais sulaikė nukentėjusįjį, pastarajam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. A. V. minėtame ikiteisminiame tyrime 2012-06-08 buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas (t. 1, b.l. 73,77-78). Apeliacinės instancijos teismas pateikė užklausimą dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. V. procesinės padėties jame dabartiniu metu. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrius 2013-10-09 rašte informavo, kad nukentėjusiojo procesinė padėtis nėra pasikeitusi ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad esant pakankamai duomenų, jog A. V. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., jis būtų pripažintas įtariamuoju minėtame ikiteisminiame tyrime neatsižvelgiant į tai, ar jo atžvilgiu buvo naudotas fizinis smurtas, ar ne. Todėl darytina išvada, kad nukentėjusiojo procesinė padėtis ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo parodymų, duotų šioje byloje, patikimumo. A. V. baudžiamojo proceso metu nevisiškai nuosekliai nurodė dėl jam suduotų smūgių skaičiaus. Atkreiptinas dėmesys, kad iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog jo atžvilgiu fizinis smurtas buvo naudojamas ne itin ilgą laiką, tačiau intensyviai, be to, kai staiga asmeniui yra suduodami smūgiai to nesitikėjus, asmuo atsiduria stresinėje situacijoje, kurioje įsiminti konkretų smūgių skaičių yra sudėtinga. Šiuo aspektu taip pat pasakytina, kad nuo nukentėjusiojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu iki šio procesinio veiksmo atlikimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme praėjo pakankamai nemažas laiko tarpas (daugiau nei penki mėnesiai), o jo apklausa apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta dar praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams nuo apklausos pirmosios instancijos teisme, dėl ko objektyviai apsunkėja galimybė kiekvieną kartą nurodyti vienodą suduotų smūgių skaičių į skirtingas kūno vietas. Įvertinus minėtas aplinkybes, toks A. V. duotų parodymų dalies netikslumas nelaikytinas kaip pagrindas pripažinti jo visus parodymus nepatikimais.

Pažymėtina, kad A. V. baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė jo kūno vietas, į kurias M. T. sudavė smūgius, t. y. galvos sritis, krūtinė, nugara, kairė ir dešinė koja. Kauno klinikinės ligoninės gydytojo K. Ž. 2012-06-08 išraše iš medicininių dokumentų buvo užfiksuoti A. V. sužalojimai beveik visose minėtose nukentėjusiojo vietose, išskyrus dešinę koją, o Kauno skyriaus specialistų išvadomis Nr. G1471/12(02) ir pG1635/12(02) buvo nustatyti nukentėjusiojo sužalojimai visose jo apklausų metu nurodytose kūno vietose. Tai rodo, kad A. V. padaryti sužalojimai atitinka suduotų smūgių lokalizaciją. Nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad jo atžvilgiu buvo smurtaujama Komisariate, netiesiogiai patvirtina liudytojų T. G. ir V. V. parodymai. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių liudytojų T. G. ir V. V. parodymus būtų galima vertinti kaip nepatikimus. To nepaneigia T. G. procesinė padėtis (specialusis liudytojas) ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) dėl tų pačių priežasčių, kaip ir A. V. atžvilgiu. Liudytojas T. G. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad T. G. esant laikino sulaikymo kameroje, policijos pareigūnų atvestas A. V. perspėjo jį užsidengti galvą, nes nukentėjusįjį mušė. A. V. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė analogišką aplinkybę. Nors nukentėjusysis nenurodė to ikiteisminio tyrimo metu, tačiau atsižvelgiant į liudytojo T. G. nuoseklius parodymus, nėra pagrindo abejoti, kad A. V. pasakė tokius žodžius. Minėtas pasakymas asmens, kuris nebuvo patyręs fizinio smurto, nėra logiškas. Priešingai, darytina išvada, kad nukentėjusysis siekė įspėti T. G. dėl galimų policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Be to, liudytojas T. G. teisiamajame posėdyje nurodė, jog jis pastebėjo, kad A. V. blogai su sveikata, šiam išėjus iš tyrėjos. Važiuojant iš Komisariato, A. V. parodė jam nubrozdinimą prie krūtinės, ant nugaros, kairė akis buvo pamušta, lyg iš kumščio būtų gavęs. T. G. baudžiamojo proceso metu neparodė, kad jis būtų pastebėjęs, jog A. V. buvo patyręs kokius nors sužalojimus iki atvežimo į Komisariatą. Liudytoja V. V. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad ji, apklausdama A. V., pastebėjo nukentėjusiojo veide paraudimą, šis pasakė, kad sumušė policijos pareigūnai. Be to, A. V. pakėlus marškinėlius, liudytoja pamatė ant jo nugaros maždaug delno dydžio paraudimą nugaroje. Nukentėjusysis buvo apklausiamas liudytojos V. V. praėjus neilgam laiko tarpui nuo jo išvedimo iš Komisariato 208 kabineto, kuriame su nukentėjusiuoju bendravo M. T.. Šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. V. atsiradę paraudimai galėjo atsirasti dėl jo sulaikymo aplinkybių. M. T. apeliaciniame skunde teigia, jog kadangi apklausos pas V. V. metu ant A. V. kūno nebuvo pailgos formos sužalojimų, kurie užfiksuoti nuotraukose, todėl darytina išvada, kad žymės atsirado vėliau, t. y. išvykus iš policijos komisariato. Kauno skyriaus specialisto išvadose Nr. G1471/12(02), Nr. pG1635/12(02), taip pat nuotraukose užfiksuota, kad nukentėjusiajam ant nugaros yra padarytos poodinės kraujosruvos. Nors liudytoja V. V. nenurodė, kad matė ant A. V. nugaros kraujosruvų, tačiau įvertinus jos parodymus, darytina išvada, kad ji detaliai neatliko nukentėjusiojo apžiūros. Ši liudytoja baudžiamojo proceso metu nurodė tokius A. V. sužalojimus, kuriuos ji pastebėjo. Kita vertus, tai nereiškia, kad nukentėjusiajam daugiau sužalojimų nebuvo padaryta. Priešingai, įvertinus visumą anksčiau aptartų įrodymų, konstatuotina, kad A. V. nustatyti sužalojimai krūtinės srityje atsirado būtent po jo sumušimo Komisariato 208 kabinete. Todėl minėtas apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad A. V. neprašė Komisariate iškviesti greitosios medicinos pagalbos. Toks nukentėjusiojo elgesys yra suprantamas, kadangi dėl patirto fizinio smurto jis nepasitikėjo šio Komisariato darbuotojais. Pats A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis dėl sužalojimų bijojo kažką pasakyti, kad nebūtų dar labiau sužalotas. Liudytojas Ž. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis budėtojų dalyje nematė jokių A. V. sužalojimų. Kai A. V. išeidinėjo iš Komisariato, šis nebuvo sustojęs prie liudytojo, kuris nematė ir nukentėjusiojo veido. A. V. praėjo greitu žingsniu, todėl Ž. P. negalėjo matyti, ar jis buvo sumuštas. Liudytojas taip pat parodė, kad jis nematė nukentėjusiojo veido, kadangi jis darbo vietoje sėdi, o budėtojo langelis yra žemiau. Ž. P. mato žmogų iki krūtinės (t. 2, b.l. 3-4). Liudytojas D. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis budėtojų dalyje priėmė atvestą A. V. ir vizualiai apžiūrėjo jį, nebuvo matyti jokių sužalojimų, po to šis buvo patalpintas į sulaikymo kamerą. Apžiūros metu nereikalaujama pakelti marškinėlius ir pan. Išleidžiant nukentėjusysis nebuvo apžiūrėtas (t. 2, b.l. 5-6). Minėti liudytojai neparodė, kad jie detaliai atliko A. V. apžiūrą dėl jo sveikatos būklės. Liudytojas Ž. P. apskritai dėl objektyvių priežasčių negalėjo matyti, ar paleidžiamas A. V. buvo sužalotas, ar ne. Šiuo aspektu pasakytina ir tai, kad nukentėjusiajam buvo padaryta tik nedidelė poodinė kraujosruva kairės akies srityje, kitų sužalojimų veide nebuvo, todėl detaliai neatlikus jo apžiūros, šios aplinkybės galima buvo ir nepastebėti. Kitos A. V. kūno vietos, buvusios po drabužiais, nebuvo apžiūrėtos. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad liudytojų Ž. P. ir D. Š. parodymai nepaneigia anksčiau aptartų įrodymų visumos dėl A. V. padarytų sužalojimų.

Nukentėjusysis, nuvažiavęs kartu su T. G. po paleidimo į Kauną, kreipėsi į šio miesto klinikinę ligoninę. Pažymėtina, kas asmuo turi teisę pasirinkti, į kurią asmens sveikatos priežiūros įstaigą kreiptis dėl patirtų sužalojimų. Tai, kad A. V. kreipėsi į Kaune esančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą, nors sužalojimas patyrė Vilniuje, nepagrindžia jo nurodytų aplinkybių neobjektyvumo. Be to, pagal byloje esančius duomenis, nukentėjusiojo gyvenamoji vieta yra būtent Kaune, dėl ko toks jo elgesys yra logiškas. Pasak M. T., pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kodėl A. V. kreipėsi į medicinos darbuotojus tik po 21 val., nors iš policijos buvo paleistas 18.42 val., ką jis veikė ir kur buvo iki kreipimosi į medicinos darbuotojus. A. V. apeliacinės instancijos teisme metu parodė, kad jis ir T. G., paleisti iš Komisariato, važiavo į Kauną, papuolė į kamštį išvažiuojant iš Vilniaus, neskubant važiavo į Kauną ir paskui nuvažiavo į Kaune esančią ligoninę, kreipėsi į Kauno traumų punktą, kur teikia pirmąją pagalbą. Nukentėjusysis laukė su visais eilėje, kad apžiūrėtų gydytojas, ir jį pakvietė atsitiktinis gydytojas. Įvertinus kelionės iš Vilniaus į Kauną laiką ir kitas minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad A. V. pakankamai operatyviai kreipėsi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl patirtų sužalojimų. Praėjęs laikas nuo nukentėjusiojo paleidimo iš Komisariato iki jo kreipimosi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą neleidžia teigti, kad A. V. nustatyti sužalojimai buvo padaryti kitu laiku. M. T. teigia, kad ta aplinkybė, jog A. V. nesikreipė dėl sužalojimų gydymo į asmens sveikatos priežiūros įstaigas, o kreipėsi tik dėl sužalojimų masto nustatymo, rodo, jog ši baudžiamoji byla M. T. atžvilgiu ir yra tiesioginis A. V. grasinimų įgyvendinimas. Teisės aktai nedraudžia asmeniui kreiptis dėl patirtų sužalojimų nustatymo. Akivaizdu, kad A. V. atliko tokius veiksmus siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, kurie buvo pažeisti dėl apelianto neteisėtų veiksmų. Be to, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas gavus pakankamai duomenų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos A. V. atžvilgiu, kas nelaikytina kaip nukentėjusiojo bandymas susidoroti su apeliantu. Atkreiptinas dėmesys, kad išraše iš medicininių dokumentų yra nurodytos nukentėjusiajam rekomendacijos gydymui ir darbui. Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusįjį apžiūrėjo gydytojas K. Ž.. A. V. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jį apžiūrėjo ne šeimos gydytojas, o tuo metu dirbęs atsitiktinis gydytojas. K. Ž., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad nepamena, jog būtų tekę susitikti su A. V., ir niekas nesikreipė, kas jis apžiūrėtų nukentėjusįjį. Taigi, liudytojas K. Ž. nėra pažįstamas su A. V., jis apžiūrėjo nukentėjusįjį dėl objektyvios priežasties, t. y. kadangi kreipimosi metu liudytojas dirbo Kauno klinikinėje ligoninėje gydytoju ortopedu-traumatologu. Nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojo K. Ž. surašytame išraše iš medicininių dokumentų nurodytos informacijos teisingumu. Vertinant šiame išraše esančią informaciją, neturi reikšmės, kur dirba A. V. ar T. G. motinos, nes liudytojas K. Ž. vienareikšmiškai nurodė, kad jis apžiūrėjo A. V. išimtinai dėl savo atliekamų darbo funkcijų. Priešingai nei teigia apeliantas, šioje byloje esančios specialisto išvados nėra priimtos vien tik išraše iš medicininių dokumentų nurodytos informacijos pagrindu. Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1471/12(02) nurodyta, kad tyrimo objektas buvo A. V. (t. 1, b.l. 11), o Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG1635/12(02) užfiksuota, kad atitinkamos išvados buvo padarytos įvertinus A. V. medicininius dokumentus ir aštuonias nuotraukas (t. 1, b.l. 22). Abi minėtos Kauno skyriaus specialisto išvados tarpusavyje neprieštarauja, papildo viena kitą, taip pat atitinka kitus objektyvius įrodymus. Kadangi išrašas iš medicininių dokumentų pripažintinas kaip objektyvus, todėl nėra pagrindo abejoti ir Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. pG1635/12(02) teisingumu.

Pasak M. T., fizinė jėga ir prievarta A. V. atžvilgiu buvo panaudota būtent jo sulaikymo metu, kuomet nukentėjusysis aktyviai priešinosi, ir tuo metu dalis A. V. padarytų sužalojimų galėjo atsirasti. M. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis inkriminuotu laiku atliko ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo duomenų, jog du jauni vaikinai prisistato UAB “S“ darbuotojais ir renka pinigus iš senyvo amžiaus žmonių. Buvo sugalvota „pasala“, t. y. L. A. paskambino vienu iš UAB “S“ nurodytų numerių ir pateikė užsakymą, buvo susitarta susitikti 13 val. Nurodytu laiku M. T. kartu su kolegomis L. A. ir S. Ž. sulaikė A. V. ir T. G. (t. 2, b.l. 8-9). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra A. V. ar T. G. laikino sulaikymo protokolo, nors pagal Lietuvos Respublikos BPK 140 str., tokio procesinio veiksmo atlikimas turi būti užfiksuotas procesiniame dokumente. Pats M. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad nei jis, nei jo kolegos nerašė laikino sulaikymo protokolo (t. 2, b.l. 13). Apelianto parodymais nustatyta, kad jis, sulaikydamas A. V., paėmė už alkūnės, vėliau užlaužė ranką, kadangi nukentėjusysis siekė išsilaisvinti paimtą alkūnę ir mosikavo rankomis. M. T. ir S. Ž. kartu nuvedė A. V. prie tarnybinio automobilio, kur paguldė ant variklio dangčio. Kadangi nukentėjusysis priešinosi, todėl jis buvo atremtas į jam nepatogiausią padėtį, t. y. veidu į variklio dangtį, kojos buvo išžergtos, laikomos rankos. Tada A. V. buvo uždėti metaliniai antrankiai (t. 2, b.l. 10). Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad sulaikant A. V. turėjo ateiti M. T. į pagalbą visi buvę policijos pareigūnai. Pats M. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusįjį sulaikinėjo apeliantas ir S. Ž., o L. A. buvo prie T. G. (t. 2, b.l. 10). Tokios pozicijos M. T. laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme. Liudytojai L. A. ir S. Ž. teisiamajame posėdyje taip pat parodė analogišką aplinkybę (t. 1, b.l. 240, 242, 244-245). Liudytojas T. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis, būdamas sulaikytas, išgirdo, jog buvo sakoma, kad neuždedami antrankiai ir policijos pareigūnui, kuris laikė liudytoją, pasakė, jog ateitų padėti (t. 1, b.l. 232). Tai liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 86). Tokie liudytojo T. G. parodymai nepatvirtina, kad policijos pareigūnai negalėjo uždėti specialių priemonių ant A. V. rankų dėl pastarojo intensyvių priešinimosi veiksmų, dėl ko priėjo ir L. A.. Analizuojant M. T. nurodytus nukentėjusiojo veiksmus sulaikymo metu, darytina išvada, kad A. V. intensyviai, aktyviai nesipriešino sulaikomas, dėl ko jam galėtų būti padaryti sužalojimai veide, krūtinėje, nugaroje ir kojose, nustatyti šioje byloje. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad sulaikant A. V., buvo spirta per abi kojas siekiant jas išžergti, jis buvo veidu ir krūtine prispaustas prie automobilio dangčio, nepripažintini kaip patvirtinantys, jog šiose nukentėjusiojo kūno vietose atsiradę sužalojimai yra susiję būtent su jo sulaikymu. Specialistė Z. Makšimaitė teisiamajame posėdyje paaiškino, jog neatmetama galimybė, kad kraujosruvos krūtinės srityje galėjo atsirasti atsitrenkus į automobilio variklio dangtį ar bagažinę, tačiau maža galimybė (t. 2, b.l. 2). Taigi, ji vienareikšmiškai nepatvirtino, kad A. V. sužalojimai krūtinės srityje atsirado būtent minėtu būdu, kaip tai akcentuoja M. T.. Priešingai, minėta specialistė nurodė, kad nukentėjusiajam sužalojimai turėjo būti padaryti smūgiais, lazda ar kietu buku daiktu, t. y. panaudojant jėgą. Nuo paguldymo tikrai negalėjo atsirasti tokie sužalojimai (t. 2, b.l. 2). Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į nuotraukose užfiksuotas ant nukentėjusiojo krūtinės matomas pailgos formos kraujosruvas.

Apelianto teigimu, jis ir L. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jau sulaikymo metu A. V. šaukė, kad rašys skundus, grasino įvairiomis įtakingomis pažintimis, pasodintas į automobilį rodė veido paraudimą, todėl jie jau iš karto suprato, kad bus skundų, ir vien dėl šios priežasties suprantama, kad Komisariate smurtas nebuvo naudojamas. Šiuo aspektu pasakytina, kad kiekvienas asmuo turi teisę skųsti policijos pareigūnų veiksmus manant, jog jie neteisėtai atliko savo funkcijas. Byloje nėra duomenų, kad A. V. oficialiai kreipėsi į atitinkamas institucijas būtent dėl jo sulaikymo metu atliktų policijos pareigūnų veiksmų. Tiek 2012-06-18 protokole-pareiškime (t. 1, b.l. 2), tiek 2012-06-10 pareiškime Lietuvos Respublikos generaliniam policijos komisarui nukentėjusysis prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtent tą policijos pareigūną, kuris naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu Komisariate. A. V., manydamas, kad jį sulaikant neteisėtai elgėsi ne tik M. T., bet ir kiti policijos pareigūnai, būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas įvertinti visų jų veiksmus, tačiau to jis nedarė. M. T. teisiamajame posėdyje tik parodė, kad A. V. grasino, jog rašys skundą dėl smurto, tačiau jis sveikata nesiskundė (t. 2, b.l. 14), apeliantas nenurodė, kad nukentėjusysis, pasodintas automobilyje, rodė jam veido paraudimą. L. A. baudžiamojo proceso metu teigė, kad nukentėjusysis, būdamas automobilyje, rodė liudytojui paraudimą akyje (t. 1, b.l. 109, 242). Nėra logiška, kai nukentėjęs asmuo skundžiasi vienam policijos pareigūnui dėl patirto sužalojimo (šiuo atveju L. A.), o kitam policijos pareigūnui (M. T.) neužsimena apie tai. Anksčiau aptartų objektyvių įrodymų visuma paneigia minėtus liudytojo L. A. parodymus, kadangi toks sužalojimas atsirado po fizinio smurto naudojimo Komisariate. Apeliantas pateikia tik savo versiją, kad A. V. sužalojimas akyje galėjo atsirasti dėl nukentėjusiojo paguldymo ant automobilio variklio dangčio. Priešingai, byloje nustatyta, kad nuteistasis Komisariato 208 kabinete buvo sudavęs nukentėjusiajam per veidą, dėl ko ir atsirado minėtas sužalojimas. Be to, S. Ž. 2012-06-08 tarnybiniame pranešime, surašytame dėl A. V. ir T. G. sulaikymo, neužsiminta apie kokius nors nukentėjusiojo sužalojimus, tik nurodyta, kad A. V. vengė sulaikymo ir prieš jį buvo panaudoti kovos imtynių veiksmai (t. 1, b.l. 72).

Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad A. V. patirti sužalojimai veido srityje, krūtinėje, nugaroje ir abiejose kojose negalėjo atsirasti dėl sulaikymo.

Byloje nustatyta, kad be M. T. ir A. V. Komisariato 208 kabinete buvo ir kitų policijos pareigūnų - D. B., S. Ž. ir L. A.. M. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad šiuo atveju su A. V. buvo atliekama operatyvinė (žvalgybinė) apklausa pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (t. 2, b.l. 12). Tokios pozicijos jis laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme. Kaip minėta, A. V. buvo sulaikytas atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį atliko M. T.. To neneigia ir apeliantas. S. Ž. 2012-06-08 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyti A. V. ir T. G.. Pats šio tarnybinio pranešimo pavadinimas „Tarnybinis pranešimas dėl asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką“ ir turinys leidžia teigti, kad minėti asmenys buvo sulaikyti kaip galimai padarę nusikalstamą veiką. Byloje nagrinėjamu laiku galiojusio tuometinio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 1 str. įtvirtino, kad šis įstatymas reglamentuoja teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, operatyvinės veiklos principus ir uždavinius, operatyvinės veiklos subjektų teises ir pareigas, operatyvinių veiksmų ir operatyvinio tyrimo atlikimą, asmenų dalyvavimą operatyvinėje veikloje, operatyvinės informacijos panaudojimą ir atskleidimą, taip pat šios veiklos finansavimą, kontrolę ir priežiūrą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad operatyvinė veikla pagal savo pobūdį labai skiriasi nuo procesinės veiklos, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos BPK. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius norminius teisės aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkamai vadovaujantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (Lietuvos Respublikos BPK 166 str.), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Atliekant ikiteisminį tyrimą, kitų įstatymų (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-141/2008, biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 29). Taigi, su A. V. negalėjo būti atliekami jokie veiksmai Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo pagrindu, kadangi jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Šiuo atveju apklausiant nukentėjusįjį, turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos BPK nuostatomis, tarp jų ir rašomas jo apklausos protokolas. Kadangi nukentėjusysis buvo sulaikytas kaip galimai padaręs nusikalstamą veiką, turėjo būti sprendžiama dėl pranešimo apie įtarimą įteikimo, jam raštu išaiškinta teisė į gynėją ir kitos procesinės teisės. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad M. T. ar kito policijos pareigūno vardu buvo surašytas A. V. apklausos protokolas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiant jį Komisariato 208 kabinete, arba būtų užfiksuoti kokie nors kiti atlikti Lietuvos Respublikos BPK numatyti procesiniai veiksmai. Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad A. V. neoficiali apklausa, atlikta Komisariato 208 kabinete, buvo neteisėta, šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK nuostatas.

Liudytojas D. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis ne visą laiką buvo 208 kabinete, kai M. T. ir L. A. apklausinėjo sulaikytus asmenis, t. y. liudytojas tai ateidavo į kabinetą, tai išeidavo, dirbo pagal savo ikiteisminio tyrimo bylas, todėl jų bendravimo nematė (t. 1, b.l. 100-101). Liudytojas D. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo parodymus (t. 1, b.l. 237-238). Liudytojas S. Ž. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad su A. V. bendravo M. T. ir L. A.. Liudytojas tuo metu dirbo savo darbus, nuolat išeidavo ir grįždavo į 208 kabinetą (t. 1, b.l. 112). Liudytojas S. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis nebuvo visą laiką kabinete, būdavo išėjęs iki 5 min. (t. 1, b.l. 245). Tokių parodymų šis liudytojas laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi, minėti liudytojai nurodė, kad jie ne visą laiką buvo kabinete, kai vyko A. V. apklausa, todėl jų parodymai nepatvirtina, kad M. T. nenaudojo fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu. L. A. viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad apklausiant A. V., liudytojas visą laiką buvo kabinete (t. 1, b.l. 108-109, 242). Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kai buvo naudojamas fizinis smurtas jo atžvilgiu, tame pačiame kabinete buvo dar du policijos pareigūnai, kurie matė šį faktą (t. 1, b.l. 4-5, 6-7). A. V. ikiteisminio tyrimo metu atpažino S. Ž. ir L. A., kaip policijos pareigūnus, kurie 2012-06-08 sulaikė jį ir matė, kaip Komisariate kitas policijos pareigūnas naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu (t. 1, b.l. 28-31, 32-35). Nukentėjusysis patvirtino duotus parodymus tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus tokius nukentėjusiojo parodymus, kurie šioje byloje pripažinti kaip patikimi, taip pat anksčiau aptartų objektyvių įrodymų visumą, darytina išvada, kad liudytojų L. A. ir S. Ž. parodymai, jog jie nematė, kad M. T. naudojo fizinį smurtą A. V. atžvilgiu Komisariato 208 kabinete, laikytini kaip neatitinkantys tikrovės. Be to, liudytojai L. A. ir S. Ž. yra suinteresuoti duoti minėto pobūdžio parodymus tiek dėl tarnybinių santykių su apeliantu, tiek ir dėl savo galimos atsakomybės nereagavus į pastarojo neteisėtą elgesį. Todėl šių liudytojų parodymais nėra pagrindo vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes.

M. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pasirodė kitoks, nes penktadienio vakarais skambinėdavo Lietuvos Respublikos Seimo narė, kai jis augina mažą vaiką (t. 2, b.l. 14). Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis, atlikdamas ikiteisminį tyrimą, sulaukė grasinimų iš bendrovės direktoriaus, jog jis turės problemų. Lietuvos Respublikos Seimo narė penktadienį 23 val. skambino ir klausė, kodėl ją pasiekia skundai, jog atliekamas ikiteisminis tyrimas tarptautinės bendrovės atžvilgiu. Tokie skambučiai vyko iki A. V. sulaikymo. Be to, M. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. V. apklausos metu labai nenoriai atsakinėjo į klausimus (t. 2, b.l. 11), apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, kad nukentėjusysis nenorėjo atsakinėti į klausimus ir buvo arogantiškas. Pasak M. T., jam buvo daromas spaudimas dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo ne kartą skambinant šiuo klausimu, tarp jų ir vėlai vakare. A. V. apklausiamas nedavė tokių parodymų, kurių reikėjo apeliantui šiame ikiteisminiame tyrime. Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad M. T. turėjo motyvą naudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog parvedus A. V. iš 208 kabineto ir jam laukiant apklausos pas tyrėją, pastarojo veide nėra jokio paraudimo prie akies, kurį neva matė tyrėja, jo eisena yra visiškai normali ir nepanaši į sumušto žmogaus, nėra jokio šlubčiojimo, apie kurį pasakojo liudytojas T. G.. Visų pirma pasakytina, kad pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, esantis bylos medžiagoje (t. 2, b.l. 24), todėl nėra pagrindo teigti, kad šis įrodymas nebuvo tirtas. Vertinant patį vaizdo įrašą, pastebėtina, kad jame užfiksuotas vaizdas nėra kokybiškas ir yra mažo formato, todėl negalima tiksliai nustatyti, ar A. V. veide prie akies yra koks nors paraudimas, kuris, kaip objektyviais įrodymais nustatyta, buvo nedidelis, ar ne, taip pat ar nukentėjusysis šlubčiojo. Liudytojų V. V. ir T. G. parodymų, kurie šioje byloje pripažinti objektyviais, visuma vienareikšmiškai patvirtina buvus minėtas aplinkybes. Byloje esantis vaizdo įrašas neleidžia pripažinti neteisingomis ir A. V. nurodytų aplinkybių, o M. T. pateikia tik savo subjektyvią nuomonę dėl šio įrodymo, neva paneigiančio minėtų liudytojų parodymus.

Komisariato (duomenys neskelbtini) viršininko 2012-07-16 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad to paties skyriaus pareigūnams M. T., L. A., S. Ž., A. B., D. B. ir A. A. specialiosios priemonės - guminės lazdos neišduotos (t. 1, b.l. 44). Tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad M. T. apskritai neturėjo guminės lazdos Komisariato patalpose. Nukentėjusysis A. V. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad M. T. padarė nukentėjusiajam dalį sužalojimų naudodamasis gumine lazda. Atsižvelgiant į užfiksuotus nukentėjusiojo sužalojimus, specialistų išvadas bei specialistės Z. Makšimaitės paaiškinimus, konstatuotina, kad dalis sužalojimų buvo padaryta ir minėta priemone. Taigi, A. V. dalies sužalojimų padarymas gumine lazda pripažintina kaip įrodyta aplinkybė šioje byloje. Tokiai išvadai daryti neturi reikšmės tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti procesiniai veiksmai siekiant surasti M. T. naudotą guminę lazdą darant nusikaltimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė M. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., todėl priimti išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Pritartina apeliantui, kad jis nepagrįstai nuteistas už nukentėjusiajam padarytus odos nubrozdinimus abiejuose riešuose. M. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad sulaikant nukentėjusįjį, jam buvo uždėti antrankiai (t. 2, b.l. 10). A. V. baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė, kad jam buvo uždėtos plastmasinės sąvaržos. Jis pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad sužalojimai ant rankų galėjo atsirasti, kai kelis kartus buvo bandoma uždėti sąvaržas (t. 2, b.l. 15). Tokios pozicijos laikomasi ir atsikirtimuose į apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 84). Įvertinus minėtus M. T. ir A. V. parodymus, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, konstatuotina, kad tokie sužalojimai negalėjo būti padaryti M. T. inkriminuotu laiku ir vietoje naudojant fizinį smurtą A. V. atžvilgiu. Ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo, skundžiamas nuosprendis atitinkamai keičiamas, nes pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 3 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pašalinus iš kaltinimo nurodytą aplinkybę, švelninti pirmos instancijos teismo paskirtos bausmės nėra pagrindo, nes nuteistasis kaltu dėl piktnaudžiavimo neprisipažino ir nesigailėjo, nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, padarytas apysunkis nusikaltimas valstybės tarnybai, be to, pirmosios instancijos teismas paskyrė apeliantui baudą, žymiai mažesnę nei šios rūšies vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.,

nutarė:

tenkinti nuteistojo M. T. apeliacinį skundą iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį:

Pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, jog M. T. savo veiksmais, nurodytais kaltinime, padarė A. V. odos nubrozdinimus abiejuose riešuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Artūras PažarskisTeisėjos Angelė IkasalienėDaiva Pranytė-Zalieckienė