- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- e2-1743-236/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01219-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BLISS fashion“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BLISS fashion“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl viešo konkurso pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „BLISS fashion“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, prašydama pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 1-641 „Dėl nekilnojamojo turto Vilniaus g. 39 išnuomojimo viešo konkurso būdu“ ir jo pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomą viešą konkursą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 1-641 pagrindu vykdomas nekilnojamojo turto Vilniaus g. 39, Vilnius, viešo nuomos konkurso procedūras, įskaitant ir sutarčių pasirašymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 5 d. nutartimi nutarė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti, ieškovės UAB „BLISS fashion“ ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 1-641 pagrindu vykdomą nekilnojamojo turto, esančio Vilniaus g. 39, Vilnius, 106,55 kv., pažymėtas indeksu 2-(33-41), statinio žymėjimas 1C4p, unikalus Nr. 4400-2138-5179:2694, viešo nuomos konkurso procedūrą, įskaitant ir sutarčių pasirašymą, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
4. Teismas nurodė, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018).
5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu siekia pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 1-641 „Dėl nekilnojamojo turto Vilniaus g. 39 išnuomojimo viešo konkurso būdu“ ir jo pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomą viešą konkursą. Šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašo sustabdyti vykdomas minėto nekilnojamojo turto viešo nuomos konkurso procedūras, įskaitant ir sutarčių pasirašymą.
6. Teismas, atsižvelgdamas į bylos esmę ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, darė išvadą, kad šiuo atveju aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą, taip pat turinčios ir prevencinį pobūdį – užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
7. Teismas, preliminariai (prima facie) įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį ir prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, sprendė, jog nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštą ieškinio reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.
8. Teismas nurodė, kad esami byloje įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reikalavimas būtų akivaizdžiai nepagrįstas ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė jo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Dėl to teismas sprendė, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas.
9. Teismas pažymėjo, kad kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu ar yra kitų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą konstatuoti, jog yra grėsmė būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-302/2018).
10. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. vasario 12 d. buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniaus g. 39, Vilnius, 106,55 kv. m., pažymėtų indeksu 2-(33-41), statinio žymėjimas 1C4p, unikalus Nr. 4400-2138-5179:2694, nuomos sutartis Nr. A466-12/15-(2.14.1.42-AD4). Ieškovė 2020 m. vasario 6 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama pratęsti nuomos sutartį 5 metų terminui. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2020 m. balandžio 9 d. rašte Nr. A51-/20)2.14.1.17-AD23) nurodė, kad nuspręsta patalpas išnuomoti konkurso būdu 5 metams, ieškovė pakviesta dalyvauti konkurse, be to, informuota, jog sutartis bus nutraukta nuo 2020 m. gegužės 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 1-641 „Dėl nekilnojamojo turto Vilniaus g. 39 išnuomojimo viešo konkurso būdu“. Iš teismui pateiktų duomenų teismas nustatė, kad viešas nuomos konkursas turėjo vykti 2020 m. rugsėjo 24 d., 10.00 val. Teismas pažymėjo, kad iš viešai prieinamos savivaldybės informacijos matyti, kad šios nutarties priėmimo metu duomenys apie konkurso rezultatą nėra viešai nurodyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
11. Teismas, įvertinęs ieškovės ieškiniu reiškiamą reikalavimą ir prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti viešo nuomos konkurso procedūras, įskaitant sutarčių pasirašymą, sprendė, kad jų taikymas šioje byloje yra pagrįstas ir būtinas. Teismas darė išvadą, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju visų suinteresuotų šalių sugrąžinimas į pradinę padėtį (tai yra į padėtį buvusią iki konkurso, kurį ieškovė siekia pripažinti neteisėtu, paskelbimo ir vykdymo) užsitęstų ir būtų komplikuotas, taip pat galimai kiltų pagrindas pradėti naujus teismo procesus.
12. Teismas pažymėjo, kad byloje netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra tikimybė, kad būtų sudaryta nauja nuomos sutartis su konkursą laimėjusiu asmeniu. Tokiu atveju, tikėtina, kiltų sunkumų atlaisvinant patalpas, atsirastų nuostolių (žalos) atlyginimo klausimų, kiltų naujų teisinių ginčų. Sudarius naują nuomos sutartį, ieškovė turėtų išsikelti, o vėliau, ieškinio tenkinimo atveju, įgytų teisę sugrįžti. Naujos nuomos sutarties sudarymas su kitu nuomininku iš esmės apsunkintų galimybę faktiškai įgyvendinti ieškovės pirmenybės teisę, jai šią įrodžius. Taigi, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, o ieškovės reikalavimus patenkinus, būtų sukuriami papildomi sunkumai, pažeisti operatyvumo ir koncentruotumo principai, tiek konkurso laimėtoja, tiek ieškovė patirtų papildomų nuostolių.
13. Teismas darė išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismui pripažinus ieškinį pagrįstu, teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas dėl įvykdyto konkurso rezultatų atgręžimo. Be to, tokia situacija ateityje sąlygotų naujus teisminius ginčus dėl nuostolių atlyginimo, naujos nuomos sutarties teisėtumo, jos galiojimo.
14. Teismas taip pat pažymėjo, kad sustabdžius viešo konkurso procedūras bylos nagrinėjimo metu ginčo patalpose nuomininkė ir toliau vykdys savo veiklą ir už naudojimąsi patalpomis mokės nuomos mokestį, todėl proporcingumo principas pažeistas nebus.
15. Teismas konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nesąlygoja didesnių neigiamų pasekmių atsakovėms nei neigiamos pasekmės, galimai atsirasiančios nepritaikius procesinių teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių (CPK 145 straipsnio 2 dalis), bei nevaržo atsakovių teisių labiau nei būtina laikinųjų apsaugos priemonių tikslui pasiekti.
16. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad egzistuoja abi sąlygos būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl ieškovės prašymas tenkintinas (CPK 144 straipsnis).
17. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi nutarė vietoje atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atsakove byloje laikyti Vilniaus miesto savivaldybę, veikiančią Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu, sustabdyti šią civilinę bylą iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-15023-1101/2020 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-09877-2020-4) pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „BLISS fashion“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuomos sutarties termino atnaujinimo (pratęsimo) ir neteisėtų veiksmų nutraukimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nutartį ir priimti naują – ieškovės prašymą taikyti šioje byloje laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
19. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškovės pareikštas reikalavimas nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, t. y. ieškovė nėra nurodžiusi jokių faktinių aplinkybių, teisinių pagrindų ar pateikusi įrodymų, kurie patvirtintų ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo ir jo pagrindu vykdomo viešo patalpų nuomos konkurso neteisėtumą. Vien tik subjektyvus nepasitenkinimas pasibaigusiais ir nebepratęsiamais patalpų nuomos santykiais bei viešo konkurso dėl ginčo patalpų nuomos pralaimėjimas nesudaro ieškovei pagrindo ginčyti teisėtai priimto administracinio akto ir jo pagrindu vykdomo naujo viešo patalpų nuomos konkurso, nenurodant jokių teisinių tokio ginčijimo pagrindų.
19.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismui pripažinus ieškinį pagrįstu, teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas dėl įvykdyto konkurso rezultatų atgręžimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovei nekiltų grėsmė dėl teismo sprendimo neįvykdymo, kadangi ieškovė ginčo konkurso nelaimėjo, ieškovės sutartis dėl patalpų nuomos su Vilniaus miesto savivaldybe šiuo metu jau yra pasibaigusi ir nepratęsta, o sutarties nepratęsimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
19.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sustabdžius viešo konkurso procedūras bylos nagrinėjimo metu ginčo patalpose nuomininkė ir toliau vykdys savo veiklą ir už naudojimąsi patalpomis mokės nuomos mokestį, todėl proporcingumo principas pažeistas nebus. Pažymėtina, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus miesto savivaldybė patirs neproporcingus nuostolius, t. y. negaus 2 744,72 Eur per mėnesį planuotų pajamų.
Atsiliepimas
20. Atsiliepime į atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą ieškovė UAB „BLISS fashion“ prašo atsakovių atskirąjį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nutartį nepakeistą. Nurodo:
Motyvuojamoji dalis
20.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškinį preliminariai pagrįstu.
20.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismui pripažinus ieškinį pagrįstu, teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas dėl įvykdyto konkurso rezultatų atgręžimo. Pritaikius prašomas priemones nei atsakovių, nei viešas interesas nenukentėtų, nes nebūtų? pažeistas reikalavimas efektyviai ir racionaliai valdyti, naudoti ir disponuoti savivaldybės turtą, nes ši teisė yra užtikrinama, kadangi ieškovė nuo ginčo sutarties termino pasibaigimo iki šiol moka nuomos mokestį
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
22. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovės UAB „BLISS fashion“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų
23. Apeliantės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą 2020 m. rugsėjo 24 d. nuomos konkurso protokolo kopiją.
24. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima į bylą atsakovių (apeliančių) minėtą naują įrodymą ir jį vertina.
Dėl atsakovių
25. Nagrinėjamu atveju nors atskirajame skunde dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties 2020 m. spalio 12 d. nurodyta, kad skundą paduoda atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tačiau kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi nutarė vietoje atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atsakove byloje laikyti Vilniaus miesto savivaldybę, veikiančią Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu, sustabdyti šią civilinę bylą iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-15023-1101/2020 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-09877-2020-4) pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „BLISS fashion“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuomos sutarties termino atnaujinimo (pratęsimo) ir neteisėtų veiksmų nutraukimo.
26. Apeliacinis teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju laikytina, jog atskirasis skundas paduotas atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
27. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo įvykdymo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialiosios teisės. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
28. CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų.
29. Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „BLISS fashion“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, prašydama pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 1-641 „Dėl nekilnojamojo turto Vilniaus g. 39 išnuomojimo viešo konkurso būdu“ ir jo pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomą viešą konkursą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iieškovė ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 1-641 pagrindu vykdomas nekilnojamojo turto Vilniaus g. 39, Vilnius, viešo nuomos konkurso procedūras, įskaitant ir sutarčių pasirašymą.
30. Apeliacinis teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliančių teiginius dėl ieškinio preliminaraus nepagrįstumo.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo atliekamas prima facie vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1423-464/2018). Teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu.
32. Bylos duomenys patvirtina, kad negalima išvada, kad ieškinys aiškiai, akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliacinis teismas sprendžia, kad apeliančių atskirojo skundo argumentai nepatvirtina, kad ieškinys yra aiškiai, akivaizdžiai nepagrįstas ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas.
33. Remiantis bendrąja proceso teisės norma, įtvirtinta CPK 144 straipsnio 1 dalyje, nustačius, kad ieškinys yra tikėtinai (prima facie) pagrįstas, sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, kurį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Pagal savo tikslą CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinio pobūdžio.
34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų deklaruojamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).
35. Apeliančių (atsakovių) teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismui pripažinus ieškinį pagrįstu, teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas dėl įvykdyto konkurso rezultatų atgręžimo. Apeliantės taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovei nekiltų grėsmė dėl teismo sprendimo neįvykdymo, kadangi ieškovė ginčo konkurso nelaimėjo, ieškovės sutartis dėl patalpų nuomos su Vilniaus miesto savivaldybe šiuo metu jau yra pasibaigusi ir nepratęsta, o sutarties nepratęsimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti apeliantės teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo.
36. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje grėsmė teismo sprendimui įvykdyti atsiras neabejotinai, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Dėl to darytina išvada, kad apeliančių atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).
37. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė ginčo konkurso nelaimėjo. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuomos sutarties termino atnaujinimo (pratęsimo) ir neteisėtų veiksmų nutraukimo (civilinė byla Nr. e2-15023-1101/2020). Sprendimas nėra įsiteisėjęs. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi nutarė sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-15023-1101/2020. Dėl to darytina išvada, kad nors sutarties nepratęsimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau bylos yra susijusios, kadangi sprendžiami tarp tų pačių šalių kilę ginčai dėl ieškovės subjektinės teisės į ginčo patalpų nuomos teisę. Dėl to pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, visų suinteresuotų šalių sugrąžinimas į pradinę padėtį (tai yra į padėtį buvusią iki konkurso, kurį ieškovė siekia pripažinti neteisėtu, paskelbimo ir vykdymo) užsitęstų ir būtų komplikuotas, taip pat galimai kiltų pagrindas pradėti naujus teismo procesus.
38. Apeliacinis instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantės, pirmosios instancijos teismas laikėsi proporcingumo, teisingumo ir ekonomiškumo principų ir nepažeidė šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinio teismo vertinimu, pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir nevaržo atsakovės teisių labiau, nei būtina laikinųjų apsaugos priemonių tikslui pasiekti.
39. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės UAB „BLISS fashion“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
40. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl proceso baigties
41. Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
42. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.