Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-06-26 · Civilinė byla Nr. 2-1680/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-06-26Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-09-05Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-10-17Lietuvos apeliacinis teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-06-16Lietuvos apeliacinis teismas
  5. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-09-11Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-26
Bylos Nr.
2-1680/2013
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00223-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė
Ieškovas
E. P.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Spektrus“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1680/2013Proceso Nr. 2-59-3-00223-2013-2Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Spektrus“ iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iškelti UAB „Spektrus“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankrotas LT“. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, bei sustabdyti bet kokius galimus ar esamus išieškojimus iš UAB „Spektrus“ iki įsiteisės teismo nutartis iškelti ar atsisakyti iškelti bankroto bylą UAB „Spektrus“. Prašymą motyvavo tuo, kad tikėtina, jog dėl savo sunkios finansinės padėties atsakovas imsis atitinkamų veiksmų, galinčių pažeisti kreditorių interesus, t. y. neturėdamas galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais, atsiskaitys su vienu ar keliais iš kreditorių, arba perleis turimą turtą tretiesiems asmenims, taip pažeisdamas kreditorių lygiateisiškumo principą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra juridinis asmuo, kurio minimalus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 10 000 Lt. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovo reikalavimas atsakovui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sietinas vien tik su ieškovo ieškinyje pateiktais teiginiais apie susidariusią nepriemoką, vienašališkai priskaičiuotu vidutiniu darbo užmokesčiu už uždelstą atsiskaityti laiką DK 141 straipsnio 3 dalies tvarka, padarė išvadą, kad ginčas dėl atsakovo mokėtinos sumos nėra išspręstas, nes ieškinyje nėra pakankamai įrodymų, kad atsakovas sutinka su ieškovo priskaičiuotomis sumomis bei už uždelsimo atsiskaityti laiką priskaičiuotas delspinigiais. Tokiu atveju, neturėdamas objektyvių duomenų apie atsakovo skolos dydį bei įvertinęs internetinio puslapio http://rekvizitai.vz.lt duomenis apie tai, kad UAB „Spektrus“ dirba 3 apdrausti socialiniu draudimu darbuotojai, kad bendrovė neturi įsiskolinimo VSDFV biudžetui, teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovui UAB „Spektrus“ taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti įmonei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei sustabdyti bet kokius galimus ar esamus išieškojimus iš atsakovo, vykdomus šiuo metu ar ateityje vykdytinus tiek teismine, tiek neteismine tvarka, iki įsiteisės teismo nutartis iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

ĮBĮ nenumato, kad teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turėtų būti išspręstas šalių ginčas dėl skolos dydžio. Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė silpnesnioji teisinio santykio šalis – darbuotojas, kuriam ilgą laiką nemokamas darbo užmokestis ir su juo susijusios išmokos. Teismas nepagrįstai vadovavosi duomenimis apie įmonės darbuotojų skaičių, atsakovo įsiskolinimo VSDFV biudžetui nebuvimą, nes šios aplinkybės nėra pagrindas sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nutartis teisiškai motyvuota, teisinga ir pagrįsta. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad reikalingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad turi reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas nėra atsakovo kreditorius; jis nesąžiningais veiksmais padarė žalos bendrovei ir siekia privesti prie bankroto. Atsakovas yra pateikęs Vilniaus apygardos teismui ieškinį dėl teisių į juridinio asmens pavadinimą pažeidimo, prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, domeno vardo perdavimo bei nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo, kur vienas iš atsakovų yra apeliantas. Bendrovėje dirba trys darbuotojai; įsiskolinimų VSDFV ar kitam valstybiniam mokesčių administratoriui nėra; bendrovė yra moki, teismuose nėra iškelta jokių bylų ir nėra vykdomi jokie išieškojimai ne ginčo tvarka; įmonė nėra įkeitusi turto, nepasiėmusi paskolų ir neturi jokių kitų įsipareigojimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Specialusis įstatymas reguliuojantis bankroto bylų nagrinėjimą yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, laikinosios apsaugos priemonės pareiškus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo gali būti taikomos visa apimtimi, t. y. kilnojamiesiems ir nekilnojamiesiems daiktams, taip pat piniginėms lėšoms (CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p., ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.), jei yra pateikti įrodymai, kurie pagrindžia galimą atsakovo nemokumą. Pažymėtina tai, kad teismas, spręsdamas šį klausimą, vertina tik galimą grėsmę, bet iš esmės nesprendžia dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1476/2011). Todėl apeliantas neteisus, jog teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-154/2008). Kai kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir skolininkas šį reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus bei skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Nurodyti motyvai paneigia apelianto argumentų, kuriais kvestionuojamos teismo išvados dėl ieškovo kreditorinio reikalavimo atsakovui vertinimo, pagrįstumą.

Atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą ir teismas tokiose bylose privalo būti aktyvus, bei į tai, kad savo, kaip kreditoriaus, reikalavimą ieškovas kildina iš darbo teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasidomėjo ir vadovavosi gautais duomenimis apie atsakovo darbuotojų skaičių ir skolos valstybinio socialinio draudimo biudžetui nebuvimą. Nagrinėjamu atveju, ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti kitokią, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pagrįstai akcentavo, kad ieškovo reikalavimas atsakovui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sietinas vien tik su ieškovo ieškinyje pateiktais teiginiais apie susidariusią nepriemoką, vienašališkai priskaičiuotu vidutiniu darbo užmokesčiu už uždelstą atsiskaityti laiką. Be to, kaip matyti iš atsiliepimo į atskirąjį skundą, atsakovas neigia skolos ieškovui buvimo faktą.

Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje tikslas apsaugoti ne tiek ieškovo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet įmonės, kuri gali būti pripažinta nemokia, visų kreditorių teises; šiomis priemonėmis yra užtikrinama, kad esama įmonės turtinė padėtis išliks nepakitusi ir bus sudarytos sąlygos visiems kreditoriams maksimaliai patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto tuo atveju, jeigu bus iškelta bankroto byla. Minėta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos pagal CPK įtvirtintas taisykles, todėl jas taikant įmonei, kuriai inicijuota bankroto byla, būtina atsižvelgti į abiejų šalių interesus, siekti šalių interesų pusiausvyros bei vengti nepagrįsto atsakovo teisių suvaržymo, t. y. taikyti tik tas laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos ieškinio užtikrinimui. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė argumentų ir įrodymų, kad atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų paslėpti jam priklausantį turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepagrįstai pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, galėtų būti pažeisti atsakovo turtiniai interesai. Laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos bankroto byloje, neturi tapti veiksniu, sąlygojančiu atsakovo finansinės padėties pablogėjimą. Nagrinėjamos bylos proceso etape, kuomet atsakovui dar nėra iškelta bankroto byla ir dar tik bus sprendžiamas klausimas dėl pagrindo kelti atsakovui bankroto bylą buvimo bei teismui dar neturint jokių duomenų ir įrodymų apie realią atsakovo turtinę padėtį, t. y. teismui dar neištyrus bankroto bylos iškėlimui būtinų įrodymų, negalima daryti kategoriškos išvados dėl įmonės nemokumo bei teisinio pagrindo bankroto bylos iškėlimui egzistavimo. Neteisinga ir netikslinga areštuoti atsakovo turtą visa apimtimi ir tokiu būdu neproporcingai suvaržyti atsakovo turtines teises bei teisėtus interesus, ypač jei nepasitvirtintų ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisinė padėtis, jo argumentai dėl atsakovo nemokumo ir pagrindo iškelti bankroto bylą egzistavimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nepakako ieškovo argumentų dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo motyvai taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie realią teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Taigi nenustačius, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitų objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad išieškojimas iš atsakovo pagal vykdomuosius dokumentus sustabdomas nepaisant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų netaikymo, kadangi toks sustabdymas vyksta ne teismo nutarties, bet įstatymo pagrindu, esant teisiškai reikšmingai aplinkybei – teisme priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo (ĮBĮ 9 str. 3 d.).

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Gasiūnienė