- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-03
- Bylos Nr.
- 2S-1776-553/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12957-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- D. V.
- Atsakovas
- Nordea Bank AB Lietuvos skyrius
- Trečiasis asmuo
- D. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apelianto) D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-20188-391/2015 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB Lietuvos skyrius dėl kredito sutarties nutraukimo panaikinimo, trečiasis asmuo D. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslinusi prašo pripažinti atsakovo Nordea Bank Lietuvos skyriaus veiksmus vienašališkai nutraukiant kredito sutartį Nr. BK 07/04/50L bei sprendimą išieškoti iš ieškovės susidariusią skolą prieš terminą, neteisėtais, pažeidžiančiais ieškovės ir jos šeimos interesus, pripažinti nesąžiningomis, todėl neprivalomomis ieškovei, kreditavimo sutarties Nr. BK 07/04/50L 13.1 punkte numatytas nuostatas, t. y. banko teisę reikalauti grąžinti visą kreditą prieš terminą bei vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0172/14/02539 dėl priverstinio skolos išieškojimo iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Prašymą grindė tuo, kad ieškovė kreipėsi į teismą, ginčydama banko teisę vienašališkai prieš terminą nutraukti kredito sutartį, taigi ir banko teisę pasinaudoti galimybe gauti reikalavimo patenkinimą iš varžytynių. Be to, reikšminga aplinkybė, kad vykdymo procese ketinamas parduoti iš varžytynių turtas yra įkeistas bankui, todėl hipotekos kreditoriaus reikalavimas iš įkeisto turto bus tenkinamas pirmiausiai, todėl sustabdžius vykdymo veiksmus, grėsmė banko interesams nekyla, nes ieškinio atmetimo atveju banko reikalavimai bus patenkinti pirmiausia. Pardavus įkeistą turtą iš varžytynių, kredito gavėjai palankus teismo sprendimas taptų pavėluotu, todėl nebeįmanomu vykdyti.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-05-07 nutartimi nutarė atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė duomenų apie minėtą vykdomąją bylą, kurią prašo sustabdyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovės patikslintame ieškinyje nurodomos aplinkybės, kad šalių ginčo sutartis buvo banko vienašališkai nutraukta neteisėtai, yra bylos nagrinėjimo dalykas, o sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra sprendžiama, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas. Ieškinio pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, t.y. įvertinus visus abiejų ginčo šalių argumentus bei įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovai neįrodė, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Be to, pažymėjo, kad ieškovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese savo turiniu neatitinka ginčo šalių pusiausvyros, teisingumo ir ekonomiškumo principų.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutartį ir priimti naują sprendimą – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti vykdomosios bylos Nr. 0172/14/02539 vykdymą.
Nurodo, kad panašaus pobūdžio byloje teismas kredito gavėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, apeliacinės instancijos teismas tokią teismo nutartį paliko galioti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-508/2010). Sustabdžius vykdymo veiksmus, grėsmė banko interesams nekyla, nes esant įkeistam ir areštuotam kredito gavėjo turtui, kuriam yra apribotos disponavimo nurodytu turtu teisės, ieškinio atmetimo atveju banko reikalavimai bus patenkinti pirmiausiai (Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3711-845/10). Pardavus įkeistą turtą iš varžytynių, kredito gavėjui palankus teismo sprendimas taptų pavėluotu, todėl nebeįmanomu įvykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Ieškovė neturėjo galimybės pateikti daugiau duomenų apie vykdomąją bylą Nr. 0172/14/02539, nes vykdomoji byla yra antstolio J. P. kontoroje. Teismas turėjo galimybę išreikalauti vykdomąją bylą Nr. 0172/14/02539 iš antstolio, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad:
apeliantė neteisingai aiškina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo vertinimo taisykles, t. y. nepagrįstai siekia paneigti prima facie ieškinio pagrįstumo vertinimą tam, kad būtų objektyviai ir teisingai nuspręsta, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas priėjo išvadą, kad ieškovės ieškinys negalėtų būti prima facie pagrįstas, todėl atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė šios teismo išvados nepaneigė;būtina atkreipti dėmesį į aplinkybes, jog 2007-04-11 būsto kreditavimo sutartis nutraukta dar nuo 2011-01-11. Iki nutraukimo ieškovė ir solidarusis skolininkas paskutinį kartą bankui buvo mokėję 2010-04-02, po nutraukimo pirmas mokėjimas atliktas tik 2012-03-26. Dėl sutarties atnaujinimo ieškovė kreipėsi tik 2012-02-02. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-04-11 areštavo įkeistą turtą ir suteikė kredito gavėjams vienos mėnesio terminą skolai padengti. Skola nebuvo padengta, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-04-11 priteisė banko naudai skolą ir nutarė parduoti įkeistą turtą. Taigi yra priimtas vykdomasis dokumentas, kuris galioja ir turi būti vykdomas. Tai, kad bankas sutiko geranoriškai bendradarbiauti su ieškove ir leisti jai pačiai laikinai neparduodant įkeisto turto mažinti skolą, nereiškia ir negali reikšti, kad tęsėsi kreditavimo teisiniai santykiai pagal kredito sutartį, ar, kad bankas būtų įsipareigojęs ieškovei atnaujinti kredito sutartį;Ieškovei neginčijant savo skolinio įsipareigojimo pagal Kredito sutartį vykdytinumo per se, tačiau tuo pačiu prašant sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, yra nepagrįstai ignoruojama hipotekos instituto prasmė, yra pažeidžiami banko, kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus, teisėti interesai ir lūkesčiai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-05-07 nutartimi nutarė netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-05-07 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia tikėtinas ieškinio pagrįstumas ir realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Be vienos iš šių laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygų egzistavimo, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Pagal teismų praktiką, teismo atliekamas preliminarus (lot. prima facie) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
Pirmosios instancijos teismas 2015-05-07 nutartimi atsisakė sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0172/14/02539, motyvuodamas tuo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie vykdomąją bylą, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu yra vykdomas išieškojimas. Be to nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nepagrįstas ir neatitinka ginčo šalių pusiausvyros, teisingumo ir ekonomiškumo principų. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais motyvais sutinka bei akcentuoja ir tai, kad ieškovė neįvykdė pareigos tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą. Ginčas šioje byloje keliamas dėl kredito sutarties nepagrįsto nutraukimo. Nustatyta, kad 2007-04-11 būsto kreditavimo sutartimi Nr. BK 07/04/50L buvo suteikta 70 667,00 EUR dydžio paskola (b. l. 21-22), kredito grąžinimo pradžia 2007-05-27, kredito grąžinimo pabaiga – 2047-03-27. Iš pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą matyti, kad nuo 2010-04-27 ieškovė bankui nemokėjo įmokų pagal sutartį, todėl sutartis buvo nutraukta. 2012-03-12, 2012-11-19 šalys pasirašė skolos grąžinimo susitarimus Nr. BK-41 ir BK-68, kuriuose susitarė dėl dalies Skolininkų skolos bankui grąžinimo laikino grafiko bei dėl bankui įkeisto skolininkų gyvenamojo būsto pardavimo iš varžytinių laikino sustabdymo (b. l. 30-33, 73-76). Tokiu būdu yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė, sudarydama šiuos susitarimus, patvirtino kredito sutarties nutraukimo teisėtumą ir įsiskolinimą atsakovui. Vykdomojo dokumento, kurio pagrindu yra vykdomas išieškojimas, teisėtumas nepaneigtas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad po sutarties nutraukimo mokėjo įmokas pagal sutartyje sutartą grafiką ar pagal susitarimuose nustatytą tvarką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas be pakankamo pagrindo neproporcingai apribotų atsakovo teises, pažeistų teisingumo ir ekonomiškumo principus.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.