Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. R. - D. M. ir jos gynėjo Bogdan Chranovskij bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės J. I. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. - D. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 3 dalimi, 71 straipsniu, T. R. - D. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, pavedant šį įpareigojimą įvykdyti per 6 mėnesius nuo šio procesinio sprendimo priėmimo dienos.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys ir jam iš T. R. - D. M. priteista 100 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 800 Eur proceso išlaidų (patirtų dėl A. K. teiktos antrinės teisinės pagalbos šioje baudžiamojoje byloje). Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

T. V. ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš T. R. - D. M. priteista 72,05 Eur žalos (išlaidų už A. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas) ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. R. - D. M. nuteista už tai, kad mušdama ir kitaip smurtaudama nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: ji (duomenys neskelbtini), apie 11 val., šalia jai ir A. K. priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, iš žemės ištrauktu autoparkingo plastikiniu žymekliu vieną kartą suduodama A. K. per kairės rankos, pakeltos ties galva, dilbį, padarė nukentėjusiajam A. K. odos nubrozdinimus kairiame dilbyje ir kairiame užausyje – nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistosios T. R. - D. M. gynėjo Bogdan Chranovskij apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistosios T. R. - D. M. gynėjo Bogdan Chranovskij apeliaciniame skunde nurodyti šie esminiai argumentai:

2.1. pirmosios instancijos teismas pripažino T. R. - D. M. kalta, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, iškraipė įrodymus, skundžiamą nuosprendį grindė iš esmės tik kaltinamojo akto aprašomosios dalies bei prokuroro baigiamosios kalbos pakartojimu ir bendro pobūdžio argumentais, nesusietais su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Įrodymai buvo vertinami selektyviai ir atsietai vienas nuo kito, pasisakant ir pirmenybę teikiant kaltinimui pagrįsti palankiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetant kitus. Liudytojo J. R. ir ginamosios parodymai neišanalizuoti, nesugretinti tarpusavyje ir su kita bylos medžiaga, jų parodymams skirta nepakankamai dėmesio, vertinant tik detales, o ne esmines bylos faktinių duomenų aplinkybes;

2.2. nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji davė nuoseklius parodymus, kurie nebuvo paneigti ir buvo patvirtinti liudytojo J. R. duotais parodymais, kad nuteistoji buvo mušama nukentėjusiojo ir patyrė sužalojimus, kad ji nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo jokių smurtinių veiksmų;

2.3. būtina itin kruopščiai atlikti nukentėjusiojo parodymų analizę, iš esmes sugretinti juos su kitais įrodymais, įvertinti jų patikimumą, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažįsta nukentėjusiojo parodymus apie jo sužalojimus iš esmes pagrindiniais įrodymais dėl nuteistosios kaltės. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės suabejojo nukentėjusiojo parodymų patikimumu, sprendžiant dėl jo parodymų apie nuteistosios mobiliojo ryšio telefono išmušimą iš rankos, telefono aptikimo įvykio vietoje ir pagrobimo;

2.4. liudytojo V. V. parodymai pripažinti nenuosekliais ir jais teismas atsisakė vadovautis, tačiau nuteistosios kaltė buvo grindžiama šio liudytojo parodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau. Be to, nenurodyta, kokiais būtent šio liudytojo parodymais buvo vadovautasi. Taip pat nedetalizuota kokioje apimtyje vadovautasi nukentėjusiojo parodymais. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi nukentėjusiojo parodymų ištraukomis, darė prielaidas ir spėliojo dėl nuteistosios atliktų veiksmų. Liudytojo V. V. parodymai galimai buvo derinami su nukentėjusiojo parodymais tam, kad sustiprintų nukentėjusiojo parodymų patikimumą kaltinant nuteistąją;

2.5. ikiteisminis tyrimas pradėtas tik nukentėjusiajam sužinojus, kad nuteistoji kreipėsi į teisėsaugos instituciją su pareiškimu dėl jos pačios sumušimo. Tik tuomet nukentėjusysis kreipėsi į medicinos įstaigą dėl jam padarytų jam sužalojimų bei tik po dviejų dienų nuo įvykio, t. y. 2023 m. gegužės 8 d. jis pateikė pareiškimą. Be to, nukentėjusysis iš karto po įvykio nepranešė policijai dėl jo sužalojimo, atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, neišreiškė noro pateikti pareiškimą, vengė duoti paaiškinimus, nepranešė policijos pareigūnams apie jau tuo metu pas jį buvusį nuteistosios mobiliojo ryšio telefoną, bei neparodė ir nepateikė jiems parkavimo žymeklio, kuriuo pasak jo paties, jis buvo sužalotas. Nors nukentėjusysis tuo metu nurodė, kad nori pasitarti su advokatu, tačiau tai vertintina kaip trukdymas tinkamai ir laiku atskleisti nusikalstamą veiką ir sustiprina nuomonę, kad nukentėjusysis galimai norėjo rasti būdą, kaip apkaltinti nuteistąją dėl nebūto nusikaltimo, derinti parodymus su liudytoju V. V., inscenizuoti įvykį, ištraukti ir paslėpti vieną iš parkavimo žymeklių;

2.6. įvertinus iki įvykio buvusius nukentėjusiojo ir nuteistosios priešiškus santykius, nepasitvirtinus aplinkybėms dėl tyčios sužaloti nukentėjusįjį, tai kad nuteistosios veiksmai buvo nukreipti atgauti iš nukentėjusiojo savo mobiliojo ryšio telefoną, spręstina, kad nuteistoji neturėjo motyvų įvykdyti jai inkriminuotą nusikalstamą veiką;

2.7. Vilniaus regiono Šalčininkų rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje nukentėjusysis kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nuteistosios T. R. - D. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo tuo pačiu metu kaip ir įvykis nagrinėjamoje byloje bei pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl nuteistajai priklausančio mobiliojo ryšio telefono atviro pagrobimo. Taigi dirbtinis kaltinimo dėl neva nukentėjusiajam padarytų sužalojimų sukūrimas yra galimai siekis išvengti atsakomybės kitame teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje;

2.8. baudžiamojoje byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuota, kad iki įvykio teritorijoje matyti 3 parkavimo žymekliai, o po įvykio tik 2, kas, pasak pirmosios instancijos teismo, patvirtino, kad žymeklį ištraukė ir panaudojo nuteistoji. Tačiau byloje be nukentėjusiojo parodymų neegzistuoja nė vieno objektyvaus įrodymo, kad būtent nuteistoji ištraukė minėtą žymeklį. Nukentėjusysis turėjo pakankamai laiko iki policijos pareigūnų atvykimo sugalvoti jo sužalojimo versiją. Parkavimo žymeklis buvo pateiktas ikiteisminiam tyrimui tik 2023 m. rugpjūčio 30 d., t. y. beveik po 4 mėnesių po įvykio;

2.9. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti parkavimo žymekliu, t. y. plastikiniu strypu. Liudytojas V. V. nurodė, kad strypas buvo metalinis. Nukentėjusiojo parodymai šioje dalyje taip pat kito, t. y. jam nurodant, kad strypas buvo metalinis, o vėliau, kad pagamintas iš tvirto plastiko. 2024 m. spalio 9 d. teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad jam sužalojimai padaryti strypo vidurine dalimi, ne lentele, negalėjo pasakyti, kaip strypą nuteistoji laikė rankoje. 2024 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad tikrai atsimena, jog nuteistoji smūgiavo viršutine dalimi, laikė už žymeklio apačios. Nepaisant nustatyto fakto, kad parkavimo žymeklis yra mediniu stovu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistoji sužalojo nukentėjusįjį plastikiniu žymekliu. Teismas nepašalino prieštaravimų dėl to, kokia parkavimo žymeklio dalimi buvo padaryti sužalojimai, ar mediniu/plastikiniu/metaliniu žymeklio stoviu (strypu), ar plastikine lentele ir nuo kelių smūgių;

2.10. nepašalinti prieštaravimai dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Apklaustas specialistas teisme nurodė, kad sužalojimai padaryti plačios grupinės priklausomybės požymius turinčiu daiktu, vienas iš kurių galėjo būti ir parkavimo žymeklis, tačiau minėtas žymeklis net nebuvo pateiktas specialistui atliekant tyrimą, nes išvados buvo pateiktos 2023 m. gegužės 8 d. ir 2023 m. liepos 24 d., o žymeklis ikiteisminiam tyrimui pateiktas tik 2023 m. rugpjūčio 30 d. Nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad odos nubrozdinimai jo kairiame užausyje atsirado nuo nuteistosios puolimo ir draskymo nagais, nors atvykus policijos pareigūnams jis apie tokius sužalojimus nemini, jų nematyti ir vaizdo įrašuose, o teismo medicinos specialistas nurodė, kad tokie sužalojimai negalėjo būti padaryti nagais. Be to, nukentėjusysis yra dirbtuvės savininkas ir, kaip pats nurodo, turi patirties įrankių gamyboje, tuomet jo užsiėmimas susijęs su įrankiais, medžiagų apdirbimais, todėl sužalojimus jis galėjo patirti ir dirbdamas;

2.11. kyla abejonių dėl nuteistosios galimybės ištraukti parkavimo žymeklį iš žemės, jį pakelti, mojuoti juo ir suduoti du smūgius, kadangi jis yra 80 cm ilgio, buvo įsmeigtas į žemę 2/3 šio ilgio, svėrė 2 kg, o nuteistoji buvo patyrusi traumą – kairės plaštakos trapecinio kaulo lūžį po smūgio į ranką. Iš policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašo, kuris darytas nuteistajai atvykus prie policijos pareigūnų automobilio, aiškiai matyti, kad jos kairė ranka yra nevaldoma, laikoma pakabinta prie kūno. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nuteistoji rankomis kabinosi už nukentėjusiojo rūbų, iš V. V. automobilio paėmė raktų ryšulį, vairavo transporto priemonę, tačiau byloje nėra duomenų, kad nuteistoji šių veiksmų neatliko viena ranka – dešine nesužalota ranka;

3. Nuteistosios T. R. - D. M. apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistosios T. R. - D. M. apeliaciniame skunde nurodyti šie esminiai argumentai:

3.1. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir pagrįstos prielaidomis. Spręsdamas gynybinės kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas išdėstė tik teorines nuostatas dėl BK 140 straipsnio nuostatų;

3.2. neįvertinta loginė įvykių raida, nuteistosios interesai ir kiti faktai. Atstumas tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo, jiems einant priešais vienas kitą, buvo 1-1,5 metro, nukentėjusysis vilkėjo marškinėlius ir ant jų striukę (tai matoma į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kūno kamerose), kuri buvo pagaminta iš storos, dirbtinės odos su ilgomis rankovėmis, todėl įbrėžimai neįmanomi. Ignoruojama tai, kad J. R. taip pat pametė telefoną, kurį nukentėjusiojo darbuotojas iš jo atėmė jų konflikto metu;

3.3. nuteistoji buvo paguldyta į skubios pagalbos skyrių, jai užfiksuotas smegenų sukrėtimas, kairiojo riešo lūžis ir daugybinės mėlynės ant nugaros, kairiosios kojos ir sėdmenų. Tokie sužalojimai negalėjo kilti jai nukritus ant žolės. Ją sumušė A. K. Nuteistoji griuvo 6 ar 7 kartus, o paskutinį kartą, būdama pusiau sąmoninga, vieną kartą griebėsi už nukentėjusiojo marškinių, kad atsistotų, bet griuvo ir prarado sąmonę. Kai atsikėlė suprato, kad turi bėgti, kad gelbėtųsi. J. R. apklausos metu parodė matęs nuteistąją kylant nuo kelių. Pirmosios instancijos teismas, nesiremdamas nuteistosios parodymais, nurodė, kad ji nuolat griebė jo marškinius ir draskėsi, ko iš tikrųjų nebuvo;

3.4. pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo ir jo darbuotojo V. V. parodymų nenuoseklumą. Nėra jokių įrodymų apie nuteistosios kaltę.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės Jolitos Inčienės apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamą nuosprendį ir nuteistajai T. R. - D. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti laisvės apribojimo bausmę 1 metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant nuteistąją dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą 72,05 Eur turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Apeliaciniame skunde nurodyti šie esminiai argumentai:

4.1. pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko bausmės rūšį, tačiau netinkamai nustatė jos dydį ir nepagrįstai neskyrė BK 48 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų įpareigojimų ar draudimų, todėl paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią ir kriminalinės bausmės paskirties neatitinkančią bausmę;

4.2. nuteistąją charakterizuojantys duomenys, nustatyta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad ji inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė, būdama išprovokuota nukentėjusiojo, sunkinančių aplinkybių nebuvimas, atsižvelgiant į nuteistosios veiksmų pobūdį, pavojingumą ir elgesį tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek po jos (savo kaltės nepripažino, nukentėjusiojo neatsiprašė), nesudaro pagrindo jos atsakomybę švelninti tiek, kad jai būtų paskirta tik 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

4.3. skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai kartu su laisvės apribojimo bausme nebuvo paskirta intensyvi priežiūra - nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, kuri paprastai skiriama pagal BK 48 straipsnio 3 dalį, nebuvo skirti jokie įpareigojimai ir draudimai, numatyti BK 48 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Laisvės apribojimo bausmė yra įgyvendinama per įpareigojimus ir draudimus bei sudaro jos esmę – užtikrinti, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, t. y. ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau jį paveikti taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;

4.4. nuteistoji T. R. - D. M. padarė tyčinį smurtinį nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, savo kaltės nepripažino ir viso proceso metu stengėsi išvengti atsakomybės. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistosios nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į kito žmogaus sveikatos sutrikdymą, asmuo pasielgė agresyviai, neadekvačiai reagavo konfliktinėje situacijoje. Nusikalstama veika padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Akivaizdu, jog būdama suaugęs, pakaltinamas, brandus asmuo, ji neabejotinai suvokė, kad tyčia suduodama plastikiniu autoparkingo žymekliu A. K. per ranką, pakeltą ties galva, gali ne tik sukelti fizinį skausmą bet ir sutrikdyti sveikatą, o jos veiksmų pobūdis rodo, kad ji to ir siekė. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytas į pareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje ir tos pačios dalies 3 punkte numatytas įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, yra tie įpareigojimai, kurie užtikrintų laisvės apribojimo bausmės paskirtį;

4.5. tik 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, nepaskyrus intensyvios priežiūros, neskyrus jokių įpareigojimų ar draudimų ir paskyrus tik vieną baudžiamojo poveikio priemonę, sukels menkai pajaučiamus suvaržymus, neturės individualaus represinio (nubaudimo) poveikio ir nepaveiks nuteistosios taip, kad ji laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Nėra pagrindo teigti, kad T. R. - D. M. paskyrus 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be jokių apribojimų ar draudimų, realiai bus įgyvendinta BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai.

5. Teismo posėdžio metu nuteistoji T. R. - D. M. ir jos gynėjas B. C. prašė tenkinti jų apeliacinius skundus ir atmesti prokurorės J. I. apeliacinį skundą, o prokurorė Jolita Inčienė prašė tenkinti jos skundą ir atmesti nuteistosios T. R. - D. M. ir jos gynėjo apeliacinius skundus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės Jolitos Inčienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistosios T. R. - D. M. ir jos gynėjo Bogdan Chranovskij apeliaciniai skundai atmetami.

7. Prokurorės Jolitos Inčienės apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai T. R. - D. M. skirtos laisvės apribojimo bausmės dydžiu ir sprendimu kartu su šia bausme neskirti nuteistajai įpareigojimų (BK 46 straipsnio 4, 6 dalys) o nuteistosios T. R. - D. M. ir jos gynėjo B. C. apeliaciniais skundais nesutinkama su nuteistosios T. R. - D. M. kalte padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistosios T. R. - D. M. kaltės.

8. Apeliacinės instancijos teisme gautas nuteistosios T. R. - D. M. gynėjo Bogdan Chranovskij 2025 m. lapkričio 24 d., o taip pat ir pačios nuteistosios 2025 m. lapkričio 26 d. apeliaciniai skundai, kuriais ginčijama nuteistosios kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš šių pateiktų apeliacinių skundų turinio matyti, jog juose iš esmės yra pateikiami analogiški argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo, vertindamas nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinių skundų argumentus kartu. Nuteistosios 2025 m. lapkričio 26 d. apeliaciniame skunde taip pat pateikiami argumentai dėl nagrinėjamo įvykio metu jai priklausančio mobiliojo ryšio telefono vagystės ir jai pačiai padarytų įvairių sužalojimų, nurodant, kad įvykio metu prieš ją smurtavo ir jai nustatytus sužalojimus padarė nukentėjusysis A. K. Tačiau pastebėtina, kad dėl prieš pačią T. R. - D. M. nagrinėjamo įvykio metu galimai padarytų nusikalstamų veikų šiuo metu Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmuose yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-9-419/2026 (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys), kurioje T. R. - D. M. yra pripažinta nukentėjusiąja. Nors šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje bei baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-419/2026 nagrinėjami įvykiai yra susiję dėl jų padarymo laiko, vietos ir juose dalyvavusių asmenų, tačiau įvertinus tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nuteistosios T. R. - D. M. bei jos gynėjo pateiktų apeliacinių skundų dalykas yra nuteistosios kaltės klausimas, apeliacinės instancijos teismas nevertina nuteistosios apeliacinio skundo argumentų dėl prieš ją galimai atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų ir jų kvalifikavimo.

9. Iš nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinių skundų matyti, kad aplinkybė dėl tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilusio konflikto nėra ginčijama. Šios aplinkybės neginčijo ir nukentėjusysis A. K. bei liudytojai J. R. ir V. V. Tačiau viso baudžiamojo proceso metu nuteistoji neigė savo kaltę ir nesutiko su baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad ji nagrinėjamo įvykio metu iš žemės ištrauktu autoparkingo žymekliu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam A. K. bei tokiais savo veiksmais padarė jam odos nubrozdinimus kairiame dilbyje ir kairiame užausyje, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo V. V. duotais parodymais kaip nuteistosios kaltę patvirtinančiais įrodymais, kadangi jų išsamiai neįvertino ir jie yra nenuoseklūs. Iš nuteistosios bei jos gynėjo apeliacinių skundų turinio matyti, jog pasak apeliantų (nuteistosios ir jos gynėjo) pirmosios instancijos teismas privalėjo išimtinai vadovautis būtent nuteistosios T. R. - D. M. ir liudytojo J. R. duotais parodymais kaip patikimais ir nuteistosios kaltę paneigiančiais įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Priešingai nei nurodyta nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, spręsdamas klausimą dėl nuteistosios kaltės, atliko išsamų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimą, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų duotų parodymų ir kilusius neaiškumus dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių.

10. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes dėl tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo vykstančių nuolatinių konfliktų dėl nekilnojamojo turto (pastato, (duomenys neskelbtini), patalpų), kad nagrinėjamo įvykio metu tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios pirmiausia įvyko žodinis konfliktas, jog šio konflikto metu įvykio vietoje buvę liudytojai V. V. ir J. R. taip pat grūmėsi tarpusavyje, dėl ko parodė nematę visų konflikto tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju iš keturių asmenų, tiesiogiai dalyvavusių ir galėjusių matyti tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą, tik pats nukentėjusysis A. K. davė parodymus apie tai, kad prieš jį nuteistoji panaudojo smurtinio pobūdžio veiksmus, o būtent – sudavė smūgį iš žemės ištrauktu autoparkingo žymekliu. Pirmosios instancijos teismas įvertino viso nagrinėjamo įvykio eigą ir jame dalyvavusių asmenų veiksmus, pateikė išsamų šių asmenų duotų parodymų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad smurtinio pobūdžio veiksmus nuteistoji prieš nukentėjusįjį panaudojo žodinio konflikto su juo metu, kuomet iš jos rankų buvo išmuštas jai priklausantis mobiliojo ryšio telefonas. Apklausiama nuteistoji davė parodymus apie jos mobiliojo ryšio telefono jai svarbą (mobiliojo ryšio telefonu buvo užregistruotas jos nuomojamas „(duomenys neskelbtini)“ automobilis, mobiliojo ryšio telefone buvo bilietai skrydžiui namo, o jo dėkle buvo jos banko kortelės), kad įvykio metu, jos manymu, šis turėjo būti pas nukentėjusįjį A. K., todėl norėjo telefoną iš nukentėjusiojo atgauti. Nukentėjusysis A. K. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu taip pat parodė, kad įvykio metu suprato, kad jį nuteistoji puolė, manydama, kad jis turi jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir norėjo jį atgauti, nors neigė jį turėjęs. Todėl matyti, kad skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, buvo atliktas baudžiamojoje byloje apklaustų nuteistosios, nukentėjusiojo, liudytojų duotų parodymų bei kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas dėl nuteistajai priklausančio mobiliojo ryšio telefono išmušimo iš rankų ir savalaikio jo negrąžinimo. Nors aplinkybės dėl nuteistajai priklausančio mobiliojo ryšio telefono negrąžinimo yra Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmuose nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dalykas, kadangi joje A. K. kaltinamas atvirai pagrobęs T. R. - D. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną (BK 178 straipsnio 2 dalis), tačiau matyti, kad šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino, tik darydamas išvadas dėl nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo V. V. duotų parodymų patikimumo ir nustatydamas tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilusio konflikto priežastis. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistajai praradus savo mobiliojo ryšio telefoną, tarp jos ir nuteistojo kilęs žodinis konfliktas peraugo į fizinių veiksmų panaudojimą. Nors nuteistoji neigė, kad konflikto metu naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma, šią nuteistosios poziciją paneigia. Tiesioginis įvykio liudytojas V. V., nors ir nedavė parodymų apie tai, kad būtų matęs kaip nuteistoji autoparkavimo žymekliu sudavė smūgį nukentėjusiajam, tačiau nurodė matęs, kad nagrinėjamo įvykio metu nuteistoji buvo jį ištraukusi iš žemės ir laikė rankose, juo mosikavosi, grasino išdaužti jo paties automobilio langą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir baudžiamojoje byloje esančiuose vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, kad žodinio konflikto metu įvykio vietoje buvo matomi į žemę įsmeigti trys autoparkingo žymekliai (nuteistosios mobiliojo ryšio telefonu daryto vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ 31-33 sekundės) (4 t., b. l. 94), o į įvykio vietą atvykusių pareigūnų tarnybinėmis kūno kameromis darytuose vaizdo įrašuose toje pačioje įvykio vietoje matomi tik du į žemę įsmeigti autoparkingo žymekliai (vaizdo įrašai pavadinimu: „(duomenys neskelbtini)“; „(duomenys neskelbtini)“) (1 t., b. l. 175; 4 t., b. l. 121). Nukentėjusysis A. K. taip pat parodė, kad konflikto metu, jau po smūgio jam sudavimo, autoparkingo žymeklį iš nuteistosios atėmė ir numetė tolyn. Taigi, šiuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys neprieštarauja baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, kad nuteistoji sužalojimus nukentėjusiajam padarė, panaudodama iš žemės ištrauktu autoparkingo žymekliu. Be to, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų tarnybinėmis kūno vaizdo fiksavimo kameromis darytuose vaizdo įrašuose taip pat matomas užfiksuotas nukentėjusiojo A. K. sužalojimas – odos nubrozdinimas kairiame dilbyje, matoma, kad šis sužalojimas padarytas neseniai (vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“laikas 24.09 min.) (1 t., b. l. 175). Kitame policijos pareigūnų tarnybine vaizdo fiksavimo kamera darytame vaizdo įraše užfiksuota, kaip nukentėjusysis A. K. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pasakoja, jog jį iš žemės ištrauktu autoparkingo žymekliu sužalojo nuteistoji, parodė, jog, saugodamasis nuo smūgio, jis užsidengė galvą kaire ranka (vaizdo įrašo pavadinimu „2+N+C+PSS-20230506-120351UTC+0300“ 10.00-10.14 min.) (4 t., b. l. 121). Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apklaustas policijos pareigūnas N. Č. patvirtino nurodytame vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes. Matyti, kad nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl jam padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių, analogiškas aplinkybes nurodė ir iškart po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams bei apklausų ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusiojo A. K. duotus parodymus dėl jam padarytų sužalojimų patvirtina ir specialisto išvados Nr. G (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini)). Šiose specialisto išvadose nurodyta, kad nukentėjusiajam A. K. padaryti sužalojimai (odos nubrozdinimai kairiame užausyje ir kairiame dilbyje) galėjo būti padaryti mažiausiai 2 trauminiais poveikiais (mažiausiai 1 kairiame užausyje ir mažiausiai 1 kairiame dilbyje), neatmetant galimybės, kad sužalojimai galėjo būti padaryti vienmomentiškai, naudojant parkavimo žymeklį (plastikinį strypą) (1 t., b. l. 77, 86). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertinto ir teisiamojo posėdžio metu minėtas išvadas priėmusio specialisto S. L. duotus paaiškinimus, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti plačios grupinės priklausomybės požymius turinčiu daiktu, kurio negalima identifikuoti, o kadangi jam pateiktoje užduotyje buvo nurodytos aplinkybės, kad sužalojimai nukentėjusiajam galimai buvo padaryti plastikiniu autoparkingo žymekliu, jis išvadose nurodė, kad sužalojimai šiuo įrankiu galėjo būti padaryti. Taigi specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) ir jas priėmusio specialisto paaiškinimai paneigia nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pašalinti prieštaravimai ir nenustatyta, kokia parkavimo žymeklio dalimi nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai kairiame užausyje ir kairiame dilbyje. Matyti, kad specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiojo A. K. kairiame užausyje ir kairiame dilbyje galėjo būti padaryti vienmomentiškai, t. y. suduodant vieną smūgį kietu buku, ribotą paviršiu turinčiu daiktu, o baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad šis daiktas buvo autoparkingo žymeklis. Nagrinėjamu atveju nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nėra tiksliai nustatyta, kokia autoparkingo žymeklio dalimi nukentėjusiajam buvo padaryti jam nustatyti sužalojimai ar iš kokių medžiagų pagamintas šis žymeklis, šių išvadų nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistosios gynėjo pateiktą versiją, jog nagrinėjamo įvykio metu nuteistoji dėl jos pačios patirtų sužalojimų (kairės plaštakos trapecinio kaulo lūžio) fiziškai negalėjo iš žemės ištraukti autoparkingo žymeklio. Skundžiamame nuosprendyje įvertintos aplinkybės, kad įvykio metu galimai buvo sužalota tik viena nuteistosios ranka, jog po telefono išmušimo iš jos rankų, ji kelis kartus griuvo, o keldamasi kabinosi rankomis už nukentėjusiojo rūbų, jog ji iš karto po konflikto su nukentėjusiuoju iš liudytojo V. V. automobilio paėmė raktų ryšulį, taip pat po konflikto vairavo transporto priemonę. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nukentėjusiosios galimai įvykio metu patirtas sužalojimas nesutrukdė atlikti jai inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Pažymėtina ir tai, kad šie nuteistosios gynėjo pateikti argumentai nepašalina baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų (nukentėjusiojo A. K., liudytojo V. V. duoti parodymai, vaizdo įrašai, specialistų išvados ir kt.) visumos vertinimu padarytos išvados dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo ir nuteistosios duotus parodymus, gretindamas juos tarpusavyje bei su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo V. V. duoti parodymai visa apimtimi nebuvo nuoseklūs, skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė, kuriais šių asmenų parodymais vadovaujasi kaip patikimais, išdėstė aiškius ir išsamius motyvus dėl nuteistosios kaltės, su kuriais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Vien ta aplinkybė, kad nuteistoji ir jos gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kategoriškai neigiant nustatytas faktines aplinkybes, keliant nepagrįstas versijas, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ir įvykį inscenizuoti, ginčijant nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padarymo įrankio nustatymą, kuomet baudžiamojoje byloje yra surinkti objektyvūs tokius argumentus paneigiantys įrodymai, neleidžia daryti išvados, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

12. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina nuteistosios T. R. - D. M. kaltę. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl nuteistosios kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, padarė įvertinęs visų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Todėl nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinių skundų argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, atmetami.

Dėl nuteistajai T. R. - D. M. paskirtos laisvės apribojimo bausmės.

13. Prokurorės apeliaciniu skundu nesutinkama su nuteistajai paskirtos laisvės apribojimo bausmės dydžiu, nurodant, kad ši yra per švelni, o taip pat prašoma nuteistajai kartu su laisvės apribojimo bausme skirti įpareigojimus. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai už BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 mėnesiams. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų. Taigi, nuteistajai buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis didesnis už numatytą tokios bausmės rūšies minimalų dydį. Parinkdamas nuteistajai skirtinos bausmės rūšį bei dydį, pirmosios instancijos teismas pripažino ir įvertino nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio A. K. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), įvertino, kad nenustatyta nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad ji padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuriuo keliamas pavojus žmogaus sveikatai, įvertinti ir nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, kad nuteistoji ankščiau nebuvo teista, nebausta už administracinių nusižengimų padarymą, yra (duomenys neskelbtini) ir gyvena užsienyje (2 t., b. l. 149-151, 152; 4 t., b. l. 88). Nors nuteistoji savo kaltės nepripažino, kaip nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo net neatsiprašė, tačiau nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad nuteistajai paskirta bausmė yra per švelni. Tokių aplinkybių nėra nurodyta ir prokurorės apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecijos teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju kartu su laisvės apribojimo bausme nuteistajai nebuvo skirta intensyvi priežiūra nesudaro pagrindo teigti, kad tokiu atveju nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriama laisvės apribojimo bausmė savo trukme privalo būti griežtesnė. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajai T. R. - D. M. skirtinos bausmės dydžio, tinkamai įvertino šiam klausimui reikšmingų įvertinti aplinkybių visumą ir paskyrė nuteistosios asmenybę bei padarytos nusikalstamos veikos pobūdį atitinkančią bausmę, kuri savo dydžiu nėra per švelni (BK 54 straipsnio 2 dalis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nuteistajai nepagrįstai kartu su laisvės apribojimo bausme nebuvo skirta įpareigojimų.

14. Skundžiamu nuosprendžiu buvo tenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš nuteistosios priteista atlyginti 72,05 Eur turtinę žalą už nukentėjusiajam A. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Nuteistosios kaltė, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra įrodyta. Nusikalstama veika padaryta prieš nukentėjusįjį A. K., o dėl jos metu nukentėjusiajam padarytų sužalojimų šiam buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Nuteistoji savo kaltę neigė, viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad prieš nukentėjusįjį smurtinių veiksmų neatliko ir jo sveikatos nesutrikdė. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo ilgą laiką vyrauja konfliktai dėl nekilnojamojo turto. Nagrinėjama nusikalstama veika taip pat buvo padaryta nuteistosios ir nukentėjusiojo konflikto metu. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariamas įpareigojimas yra suderinamas su nuteistajai paskirta laisvės apribojimo bausme bei įgyvendinamas ir padės bausmėms keliamiems tikslams pasiekti (BK 41 straipsnis). Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, nuteistajai T. R. - D. M. kartu su laisvės apribojimo bausme skiriamas įpareigojimas per 3 mėnesius nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą 72,05 Eur turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

15. Prokurorės apeliaciniu skundu taip pat prašoma nuteistajai kartu su jai skirta laisvės apribojimo bausme skirti įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje. Nors nuteistoji padarė smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, kurios metu savo tyčiniais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. K. sveikatą, tačiau įvertinus aplinkybes, kad nuteistoji teisiama pirmą kartą, ankščiau nėra padariusi smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų, nėra bausta už administracinių nusižengimų padarymą, jog smurtinį nuteistosios elgesį nagrinėjamu atveju išprovokavo pats nukentėjusysis, negalima daryti išvados, kad nuteistosios antivisuomeninės nuostatos yra susiformavę. Todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju skirti nuteistajai kartu su laisvės apribojimo bausme įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje nėra tikslinga. Todėl šis prokurorės apeliacinio skundo prašymas yra pripažįstamas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistosios T. R. - D. M. 2025 m. lapkričio 26 d. ir jos gynėjo Bogdan Chranovskij 2025 m. lapkričio 24 d. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės Jolitos Inčienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. lapkričio 3 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, įpareigoti nuteistąją T. R. - D. M. per 3 mėnesius nuo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą 72,05 Eur turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.