- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-208-557-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-2-00020-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- A. K., K. V.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-208-557/2013
Teisėjas V. Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-2-00020-2010-3
2013 m. balandžio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Eduardo Maškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir K. V. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. K. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Pagal BK 294 str. 2 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.),
K. V. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 4 d., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį visą šį laikotarpį dirbti. Pagal BK 294 str. 2 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. ir K. V. nuteisti už tai, kad 2010 m. balandžio 24 d. apie 22 val. viešoje vietoje – R. E. sodybos kieme (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe kartu su L. N., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, A. M., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. nukentėjusiųjų K. K., L. S., J. S.-B., R. E. akivaizdoje panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. M.. A. K. telefonu inicijavus susitikimą su S. M. dėl turtinės žalos atlyginimo už eismo įvykio metu sugadintą jo automobilį „Mazda 323“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir reikalaujant atlyginti turtinę žalą iš S. M., K. V. tyčia rankomis stumdant S. M., L. N. tyčia mediniu pagaliu sudavus ne mažiau kaip vieną kartą S. M. į nugarą ir padarius kraujosruvą nugaroje - nežymų sveikatos sutrikdymą, viešoje vietoje tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. A. K. ir K. V. šią nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistieji A. K. ir K. V. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti ir juos visiškai išteisinti. Nurodo, jog su nuosprendžiu dalyje dėl jų pripažinimo kaltais dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.) nesutinka, mano, kad teismo nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas ir todėl naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-204/2008). Jie tvirtina, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas byloje ištirtais įrodymais ir jiems prieštarauja. Teismas, kvalifikuodamas veikas, apsiribojo atitinkamų BK straipsnių kvalifikavimu, tačiau nenurodė, kokiomis konkrečiomis apraiškomis pasireiškė būtent kaltinamųjų A. K. ir K. V. viešosios tvarkos pažeidimas, ar įžūliais veiksmais, ar grasinimais, ar patyčiomis, ar vandališkais veiksmais. Teismas be pagrindo A. K. ir K. V. pripažino veikus bendrininkų grupe, neatsižvelgė į tai, kad kaltinamieji iš esmės veikė nesant nei verbalinio, nei veiksmais išreikšto bendrininkavimo bei siekio veikti chuliganiškai, todėl kaltinamųjų veiksmus teismas privalėjo vertinti atskirai bei nepripažinti bendrininkavimo sunkinančia aplinkybe.
Dėl viešosios tvarkos pažeidimo. BK 284 str. 1 d. nurodo, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Teismas konstatavo: „R. E. sodybos kiemas yra viešoji vieta, nes ši vieta atitinka teismų praktikoje nustatytus viešosios vietos kriterijus - sodyba yra kaimo vietovėje, namo kiemas neaptvertas ir matomas nuo kelio, todėl kieme bet kada galėjo apsilankyti pašaliniai žmonės, ką patvirtina kaltinamųjų ir kitų su jais buvusių asmenų laisvas patekimas į sodybą“. Negalima sutikti su teismo išvada vien jau dėl to, kad vieta, kurioje neteisėti veiksmai yra neva atlikti, nėra viešoji vieta. Toks teismo teiginys neatitinka nei faktinių aplinkybių, nei teismų praktikoje formuluojamų kriterijų. Teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad sodyba, kurioje vyko veiksmas, iš tiesų nebuvo matoma nuo kelio, ji nutolusi kelis šimtus metrų, iki jos reikia paėjėti keliuku, be to, ją nuo pagrindinio kelio užstoja krūmynai, želdiniai. Atsižvelgiant į paros metą, tai, jog buvo tamsu, yra akivaizdu, jog jokie pašaliniai asmenys, esantys viešoje vietoje (o būtent - ant kelio), konflikto R. E. sodybos kieme stebėti negalėjo. Taip pat apeliantai pažymi, jog sodybos kiemo viešumas turi būti aiškinamas ne faktinės galimybės patekti į jį aspektu, tačiau tuo, ar visi asmenys tokią teisę turi, ar gali sodybos kieme lankytis ir jame būti asmenys neturėdami tam jokio preteksto ar teisės. Viešoji vieta privalo būti traktuojama tokia vieta, kurioje lankytis turi teisę pašaliniai asmenys: nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be specialaus leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-249/2009).
Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Nagrinėjamu atveju sukeltoji žala buvo „sukelta baimė ir išgąstis nukentėjusiesiems K. K., L. S., J. S.-B., R. E.“. Tačiau teisme apklaustos nukentėjusiosios patvirtino, kad faktiškai nebuvo įbaugintos ar šokiruotos, pačios keikėsi necenzūriniais žodžiais, be to, netgi ir jaunesnės nukentėjusiosios neišsigando atvykusios grupės, kadangi pačios nedvejodamos prie jų prisiartino. Šiuo aspektu žalą sukėlusių asmenų ir žalą neva patyrusių asmenų veiksmai ir elgesys yra identiški; dėl viešosios tvarkos pažeidimo tokiu atveju tiek kaltinamieji, tiek nukentėjusieji yra kalti vienodai. Antra, objektyviai viešosios tvarkos pažeidimas gali pasireikšti vienu ar keliais BK 284 str. 2 d. numatytais veiksmais (necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu), kuriais yra trikdoma visuomenes rimtis ar tvarka. Šios aplinkybės nebuvo nustatytos kaltinamųjų atžvilgiu. Kaip paaiškino apklaustos nukentėjusiosios, A. K. yra joms gerai pažįstamas asmuo, kuris nelinkęs elgtis agresyviai ar nepadoriai, taip jis nesielgė ir byloje aptariamu metu, todėl savo elgesiu jokios viešosios tvarkos nepažeidė. Nebuvo neginčijamai įrodyti ir kaltinamojo K. V. veiksmai, kuriais jis neva pažeidė viešąją tvarką - niekas negirdėjo jį kalbant ar kitaip nepadoriai elgiantis. Viešosios tvarkos sutrikdymo inkriminuoti pagal byloje surinktą medžiagą nėra galima. Baudžiamojoje byloje yra taikomas įrodinėjimo standartas, kuomet veika turi būti įrodyta taip, kad neliktų jokios abejonės. Šiuo atveju nėra apskritai nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais K. V. viešąją tvarką pažeidė ar galėjo pažeisti, kas matė tuos veiksmus (kadangi iš esmės visų nukentėjusiųjų parodymai susiveda į tai, kad juos įžeidė ir išgąsdino pats vaikinų pasirodymas bei abstrakčiai įvardinti „veiksmai“). Nesant nustatytam, kas ir kokius konkrečius K. V. veiksmus matė bei kokiu būdu pasijautė šiais veiksmais sutrikdyti, negalima kalbėti apie kaltinamojo K. V. atsakomybę.
Dėl bendrininkų grupės. BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgtina į kaltininko kėslo turinį, kryptingumą, motyvus, tikslus bei padarytų veiksmų aplinkybes. Kalbėti apie tai, kad viešoji tvarka galėjo būti sutrikdyta veikiant bendrininkų grupe tokiu būdu, kaip yra nustatyta apkaltinamajame teismo nuosprendyje, yra neteisinga. Šios nusikalstamos veikos nagrinėjamoje byloje pobūdis yra toks, kad negalima kalbėti apie bendrą susitarimą būtent pažeisti viešąją tvarką keikiantis necenzūriniais žodžiais, be to, ir nebuvo jokių koordinuotų veiksmų tą viešąją tvarką pažeidinėjant, bendros tyčios. Jei laikytume, kad viešąją tvarką pažeidė L. N., tai iš kaltinamųjų K. V. ir A. K. elgesio galima daryti išvadą apie nepritarimą tokiems veiksmams, t.y. konflikto slopinimą. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad L. N. nėra pripažintas kaltu dėl smūgių sudavimo S. M., todėl nesant įrodytai šiai jo veikai kaltinamųjų K. V. ir A. K. nuteisimas už bendrininkavimą su juo iš esmės pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą L. N. atžvilgiu.
BK 24 str. nurodo: bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis), kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir t.t. (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65/2009).
Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, jog nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, tačiau pagal 24 str., bendrininkams privalu vienokiu ar kitokiu būdu būti susitarusiems dėl veikų atlikimo. Iš nuosprendžio turinio darytina išvada, jog abu kaltinamieji pripažinti bendravykdytojais. Tačiau būdami bendravykdytojais jie tuo pačiu visi privalo suvokti, ko siekia savo veiksmais. O šiuo atveju važiavusieji viename automobilyje ne tik kad apskritai sunkiai orientavosi kur, bet ir ko vyksta. K. V. faktiškai net iki galo nesuvokė, kokiu tikslu vyksta kartu su A. K.. A. K. paaiškino, kad savo bendrakeleiviams nenurodė, kam konkrečiai reikalingas K. V. ir kitų asmenų buvimas ir dalyvavimas jam bendraujant su S. M.. BK 24 str. 1 d. įtvirtinta bendrininkavimo samprata, iš kurios matyti, jog bendrininkavimas konstatuojamas tada, kai darant nusikalstamą veiką bendrai veikia du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikalstamos veikos subjektų. Iš baudžiamosios teisės teorijos žinoma, kad susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Vėlgi, bendrininkai atsako tik už tas bendrininkų atliktas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tvirtintina, kad jokios tyčios pažeisti viešąją tvarką nepadoriu elgesiu apskritai nebuvo. Sunku įsivaizduoti, kad jie būtų galėję iš anksto planuoti ir nuvykę pas S. M. pažeisti viešąją tvarką; tokie spontaniški veiksmai negalėjo būti ir nebuvo planuojami iš anksto. Taip pat tuo, kad neva tai bendrininkų veiksmai nekoordinuoti ir prieštaringi vienas kitam, yra matyti, kad bendras veikimas pažeidžiant viešąją tvarką apskritai nebuvo susiformavęs. Mano, kad aukščiau išvardintu yra paneigtas jų veikimas kaip bendrininkų grupės. Bendrininkavimas ne tik kad negalėjo būti pripažintas sunkinančia aplinkybe, bet nesant bendrininkavimo sąlygos K. V. ir A. K. privalėjo būti teismo išteisinti visa apimtimi.
Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nuteistieji K. V. ir A. K. su nuosprendžiu dalyje dėl jų pripažinimo kaltais dėl viešosios tvarkos pažeidimo nesutinka, mano, kad teismo nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas byloje ištirtais įrodymais ir jiems prieštarauja, anot jų, teismas nenurodė, kokiais konkrečiais jų veiksmais (įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais) pasireiškė viešosios tvarkos pažeidimas, teismas be pagrindo pripažino juos veikus bendrininkų grupe, nesutinka su teismo išvada, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, teigia, jog jų veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką, be to, nenustatyti BK 284 str. 1 d. numatyti nusikalstamos veikos padariniai – viešosios tvarkos sutrikdymas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir pats atlikęs įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo K. V. atžvilgiu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. kaip viešosios tvarkos pažeidimą, tuo tarpu pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., teismas padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, nepatvirtintas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, ir to pasekoje netinkamai išsprendė A. K. kaltės klausimą.
Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius - veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešojoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu (ką nagrinėjamu atveju teismas konstatavo esant nuteistųjų K. V. ir A. K. veiksmuose), grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Šie veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., būtina nustatyti esminį viešosios tvarkos pažeidimo požymį (padarinius) - sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgdama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kvalifikuojant veiką ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir pan.
Dėl veikos padarymo vietos
Apylinkės teismas konstatavo, kad nusikaltimo padarymo vieta – nukentėjusiosios R. E. sodybos kiemas yra viešoji vieta, nes ši vieta atitinka teismų praktikoje nustatytus viešosios vietos kriterijus: sodyba yra kaimo vietovėje, namo kiemas neaptvertas ir matomas nuo kelio, todėl kieme bet kada galėjo apsilankyti pašaliniai žmonės, ką patvirtina kaltinamųjų ir kitų su jais buvusių asmenų laisvas patekimas į sodybą.
Nuteistieji A. K. ir K. V. nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiosios R. E. sodybos kiemas yra viešoji vieta, anot jų, toks teismo teiginys neatitinka nei faktinių aplinkybių, nei teismų praktikoje formuluojamų kriterijų. Nurodo, jog sodyba, kurioje vyko veiksmas, nebuvo matoma nuo kelio, ji nutolusi kelis šimtus metrų, iki jos reikia paėjėti keliuku, be to, ją nuo pagrindinio kelio užstoja krūmynai, želdiniai, kadangi buvo tamsu, jokie pašaliniai asmenys, esantys viešoje vietoje - ant kelio - konflikto R. E. sodybos kieme stebėti negalėjo, sodybos kiemo viešumas turi būti aiškinamas ne faktinės galimybės patekti į jį aspektu, tačiau tuo, ar visi asmenys tokią teisę turi, ar gali sodybos kieme lankytis ir jame būti asmenys, neturėdami tam jokio preteksto ar teisės, viešoji vieta privalo būti traktuojama tokia vieta, kurioje lankytis turi teisę pašaliniai asmenys, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be specialaus leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas nusikalstamos veikos padarymo vietą – nukentėjusiosios R. E. sodybos kiemą - teisingai pripažino viešąja vieta.
Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Vieša vieta pripažįstama ir gyvenamojo namo kiemas, svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų.
Žemesnės instancijos teismas
Neginčijamai nustatyta, jog konfliktas įvyko nukentėjusiosios R. E. sodybos kieme. Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog nukentėjusiosios R. E. sodybos kiemas yra viešoji vieta, kadangi sodyba yra kaimo vietovėje, kiemas nėra aptvertas, į jį bet kada, bet kokiu paros metu gali patekti pašaliniai asmenys, kas šiuo atveju ir įvyko, t.y. nakties metu, apie 22 val., nuteistieji A. K. ir K. V. su savo draugais, nors pastarieji S. M. ir nebuvo kviečiami atvykti, o tik nuteistasis A. K., laisvai pateko į nukentėjusiosios R. E. sodybos kiemą ir jame buvo konflikto metu. Nors be nuteistųjų, jų draugų ir nukentėjusiųjų, kitų pašalinių asmenų, kurie būtų stebėję konfliktą (išskyrus namuose buvusius vaikus), sodyboje nebuvo, tokie asmenys bet kada galėjo pasirodyti ir laisvai patekti į sodybos kiemą, ir dėl įvykusio konflikto patirti nepatogumų. Todėl nukentėjusiosios R. E. sodybos kiemas pagrįstai pripažintas viešąja vieta.
Dėl padarytos veikos (veiksmų) pobūdžio
Kaip aukščiau paminėta, viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais.
Anot nuteistųjų, apylinkės teismas nenurodė, kokiomis konkrečiomis apraiškomis pasireiškė nuteistųjų A. K. ir K. V. viešosios tvarkos pažeidimas, ar įžūliais veiksmais, ar grasinimais, ar patyčiomis, ar vandališkais veiksmais. Nurodo, jog viešosios tvarkos pažeidimas gali pasireikšti vienu ar keliais BK 284 str. 2 d. numatytais veiksmais: necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu, tačiau šios aplinkybės jų atžvilgiu nebuvo nustatytos, A. K. nelinkęs elgtis agresyviai ar nepadoriai, taip jis nesielgė ir byloje aptariamu metu, taip pat niekas negirdėjo K. V. kalbant ar kitaip nepadoriai elgiantis, nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais K. V. pažeidė ar galėjo pažeisti viešąją tvarką, kas matė tuos veiksmus.
Visų pirma pažymėtina, jog A. K. ir K. V. nuteisti pagal BK 284 str. 1 d., o ne BK 284 str. 2 d., BK 284 str. 2 d. numatyti veikos padarymo būdai - vartojant necenzūrinius žodžius ar nepadoriai elgiantis - jiems nebuvo inkriminuoti, todėl ir nenustatinėjami. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog nuteistųjų A. K. ir K. V. veiksmai viešoje vietoje pasireiškė įžūliu elgesiu – fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį S. M. nukentėjusiųjų K. K., L. S., J. S.-B., R. E. akivaizdoje. Pagal teismų praktiką įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.
Bylos medžiaga bei teisiamojo posėdžio metu nuteistųjų ir nukentėjusiųjų duotais parodymais nustatyta, jog nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo S. M. susitikimas įvyko siekiant išspręsti žalos dėl sudaužyto A. K. automobilio atlyginimo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 59) buvo pagarsinti nuteistojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 112-114) duoti parodymai, kur jis be kita ko nurodė, kad labai nervinosi dėl jam priklausančio automobilio sudaužymo, apie 22 val. paskambino S. M. ir pasiūlė susitikti, pasikalbėti. S. M. taip pat to norėjo. Telefonu jie barėsi, vadino vienas kitą necenzūriniais žodžiais. Susitikti norėjo, nes norėjo susitarti dėl žalos atlyginimo. Kadangi žinojo, kad S. M. yra neprognozuojamas, nestabilios psichikos, su savimi pasiėmė A. M., K. V., I. B., L. N.. Iš pradžių jis jiems nepasakojo, kodėl jam reikia važiuoti susitikti su S. M.. Juos nuvežė Ž. M. bei V. P.. Prieš atvažiuojant paskambino S. M. ir pasakė, kad jau yra netoli. Tiksliai neprisimena, kas išlipo iš automobilio ir nuėjo į S. M. sesers namų kiemą. Aiškiai pamena, kad buvo L. N. ir K. V.. Kai jie išlipo iš automobilio ir pradėjo eiti link S. M. namų, paėję apie 10 m išgirdo, kad S. M. pareina link jų šaukdamas necenzūriniais žodžiais. L. N. rankose turėjo pagalį. Jis (A. K.) su S. M. iš karto pradėjo bartis, prašė gražiuoju, kad atlygintų padarytą turtinę žalą, tačiau S. M. visus juos vadino necenzūriniais žodžiais, buvo agresyviai nusiteikęs jų atžvilgiu. Jis pastebėjo, kad kažkas iš jų būrio trenkė S. M. į dešinį petį. Kai S. M. gavo smūgį per petį, pradėjo dar daugiau ant jų šaukti, keikti, rėkti, kad „nukals“. Labiausiai su S. M. konfliktavo K. V.. Jie stumdėsi tarpusavyje. Staiga S. M. pradėjo bėgti link namų, tada pastebėjo, kad K. V. susilenkęs, jis buvo sužeistas.
Teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 58-60) nuteistasis A. K. parodė, jog 2011-04-24 susitikęs su A. M. išgerti, išsikalbėjo apie jo sudaužytą mašiną, kurią sudaužė S. M. draugė K. K.. S. M. jam buvo sakęs, kad jis nieko negaus. Kadangi visi buvo neblaivūs, vakare skambino S. M.. Pastarasis pasiūlė jam susitikti. Vieną kartą S. M. skambino jis, po to S. M. jam paskambino ir jie susitarė susitikti prie kelio. Jį nuvežė V. P., o K. V., I. B., L. N. ir A. M. atvažiavo kitu automobiliu. Niekas beisbolo lazdos iš jų nesivežė. Aiškinimasis vyko trumpai, jie tiesiog kalbėjosi. Tą vakarą norėjo užbaigti pokalbį su S. M., keršyti nenorėjo. Tarp jo ir S. M. fizinio kontakto nebuvo. Grasinimų S. M. nebuvo, pastarasis vartojo necenzūrinius žodžius. K. V. nukentėjo nuo S. M., jis buvo sužalotas peiliu. Dėl praėjusio laiko ir girtumo visko gerai nepamena, nepamena, ar kas turėjo pagalius. Dėl žalos nieko neapsitarė. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paaiškino, jog šiuos parodymus jis tvirtina tik iš dalies, K. V. galimai labiau bandė numalšinti konfliktą, o ne pats konfliktuoti. Negali pakartoti, kad labiausiai konfliktavo K. V.. Kuris labiau stumdėsi, nežino. Supranta, kad jo atvykimas buvo netinkamas. Buvo neblaivus, spontaniškai išėjo taip, kad važiavo ne vienas, kiti net nežinojo, ko važiuoja.
Žemesnės instancijos teismas
Atnaujinus įrodymų tyrimą ir prokurorui teisme pateikus prašymą kaltinamajame akte faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, nuteistasis A. K. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 96) parodė, jog jo tikslas buvo pasikalbėti, buvo girtas ir norėjo išsiaiškinti. Jis paskambino S. M. pasikalbėti dėl žalos atlyginimo, S. M. atsakė, kad nieko nemokės, pasakė: „jei nori, atvyk“. Prieš išvykstant pas S. M., jie telefonu apsibarė. Kadangi buvo kartu, nuvyko visi, bet jie nieko nežinojo, kodėl jis ten važiuoja, manė, pasėdės mašinoje ir sugrįš atgal. Iš viso jų buvo 7 asmenys, buvo su dviem automobiliais. Kompaniją pasiėmė ne dėl muštynių. Apie žalą S. M. buvo užsiminta, kalbėjo, kad bus ar nebus sumokėta, ar reikia laukti. S. M. sakė, kad nebus jokių pinigų. Smurto jis nenaudojo, buvo tik apsižodžiavimas. Galimai L. N. turėjo pagalį. Nepastebėjo, kad kas muštųsi, tik pamena, K. V. S. M. ir jam smogusį žmogų išskyrė. K. V. su niekuo nesistumdė, jis tik norėjo išskirti juos.
Kaltinime, pagal kurį A. K. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., inkriminuota, kad „<...> A. K. telefonu inicijavus susitikimą su S. M. dėl turtinės žalos atlyginimo už eismo įvykio metu sugadintą jo automobilį „Mazda 323“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir reikalaujant atlyginti turtinę žalą iš S. M. <...>“. Iš aukščiau aptartų A. K. parodymų matyti, jog jis neneigia telefonu iniciavęs susitikimą su S. M. siekiant išspręsti žalos už sudaužytą automobilį atlyginimo klausimą, neneigia ir to, kad susitikęs su S. M. reikalavo atlyginti bent dalį žalos, tačiau pažymėtina, jog dėl savavaldžiavimo, t.y. reikalavimo iš nukentėjusiojo S. M. atlyginti žalą už sudaužytą automobilį A. K. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Tuo tarpu A. K. kaltinime inkriminuotų veiksmų - susitikimo su S. M. inicijavimo dėl turtinės žalos atlyginimo už eismo įvykio metu sugadintą jo automobilį ir reikalavimo atlyginti turtinę žalą – BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis neapima. Kad nuteistasis A. K. būtų atlikęs kokius tai veiksmus, kuriais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, nenustatyta.
Nuteistasis A. K. neigia nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu naudojęs fizinį smurtą ir kad kompaniją, vykdamas pas S. M., pasiėmė būtent dėl muštynių. Tokius jo parodymus patvirtina nukentėjusiojo S. M., kitų nukentėjusiųjų parodymai, kita bylos medžiaga.
Nukentėjusysis S. M. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 63-64) parodė, jog A. K. jam paskambino ir siūlė susitikti Plungėje. Jis atsakė, jog neturi kaip nuvykti, jei nori, gali atvykti pats. A. K. pasakė, kad atvyks, ir po pusvalandžio atvyko. Telefonu kalbantis sakė, jog susitiks dėl žalos atlyginimo. Vaikai pasakė, kad ateina visas būrys. Jo sesuo J. B. pasakė, kad ateina su pagaliais. Buvo gal 8 žmonės ir jie apstojo jį ratu. Jis kalbėjosi su A. K.. Buvo kalba su A. K. apie atsiskaitymą, tačiau jokių pinigų A. K. nepaėmė. A. K. sakė, kad jie jam nieko nedarytų. Jis su A. K. kalbėjosi taikiai, jokio fizinio kontakto su juo nebuvo. Iš už nugaros jis pajuto smūgį pagaliu. Kai sukosi, pajuto dar vieną smūgį. Kai atsisuko, buvo užsimota trenkti trečią smūgį, tada jis dūrė. Su peiliu įdūrė tam asmeniui, kuris buvo užsimojęs pagaliu. Pagalys pokalbio metu iki smūgio sudavimo galėjo būti perduotas kitam asmeniui. Po to jį vijosi šaukdami. Jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus kūno sužalojimo, tačiau bylą nutraukė, nes jo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip būtinoji gintis.
Apklausiamas atnaujinus įrodymų tyrimą (2 t., b.l. 97) nukentėjusysis S. M. parodė, kad susitiko A. K. iniciatyva. A. K. paskambino į jo sesers telefoną ir siūlė susitikti. Jis paskambino ir pasakė, kad jei nori pasikalbėti, tegu atvažiuoja pas seserį į namus. Konkrečių grasinimų nebuvo, pasakė „tuoj atvažiuosim“. Kažkas iš vaikų, buvusių lauke, pasakė, kad atvyko su pagaliais. Sesuo jam neleido eiti į lauką. Tada jie pradėjo brautis į vidų, bet sesuo neleido. Tada jis išėjo į lauką pasiėmęs peilį. Jie jį apstojo. A. K. sakė, kad jo neužkliūtų. Jis jo klausė, kokių pinigų nori, nes atvažiavo dėl pinigų. Pokalbių metu suma nebuvo įvardinta, buvo pasakyta, kad dėl mašinos reikia pasikalbėti. Jis bandė gražiuoju kalbėtis, tačiau ant jo pradėjo pulti. Tada jam sudavė du smūgius. Jis atsisuko, pamatė užsimojusį ant jo, ir tada jam smogė. Ar prieš tai tas pats jam sudavė, nematė. Užsimojęs buvo tas, kurį jis perdūrė. A. K. nebuvo agresyvus, jis ramino savo draugus. Jis matė apie 7 žmones. Jis leido A. K. atvykti vienam, ne su draugais.
Nukentėjusioji K. K. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 61-62) parodė, kad sulaukė A. K. skambučio, jis skambino S. M., sakė, kad nori pakalbėti dėl žalos atlyginimo. Pamatė, kad prie sodybos privažiavo mašina, užgesino šviesas. Lauke buvo J. S. ir ji. Iš pradžių J. sakė A. K., kad ramintųsi, kad susitartų geruoju. Matėsi, kad A. K. neblaivus, buvo dar 4-5 žmonės. Ji pati A. K. sakė, kad baigtų. Du iš grupės puolė ant S. M., kažkas turėjo lazdą. Kai S. M. pabėgo, kažkas jį pasivijo. Dar A. K. šaukė, kad nepultų ant S. M.. S. M. vijosi su pagaliu. Ją toks elgesys šokiravo, jai buvo baimės.
Aukščiau aptarti nukentėjusiojo S. M. ir nukentėjusiosios K. K. parodymai patvirtina nuteistojo A. K. parodymus, kad fizinio kontakto tarp jo ir nukentėjusiojo S. M. nebuvo. Šių nukentėjusiųjų parodymai taip pat patvirtina, jog nuteistasis A. K. nesiekė, kad S. M. atžvilgiu būtų naudojamas fizinis smurtas, netgi priešingai, jis slopino savo draugų veiksmus, neleido jiems pulti nukentėjusiojo. Teisiamojo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios R. E. (2 t., b.l. 64-65), L. S. (2 t., b.l. 65-66) bei J. B. (2 t., b.l. 66-67) taip pat nenurodė, kad A. K. nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu būtų naudojęs fizinį smurtą ar atlikęs kokius kitus veiksmus, kuriais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.
Nukentėjusioji R. E. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 64-65) parodė, jog parbėgo iš lauko vaikai ir pasakė, kad atvažiavo. Prieš tai skambino A. K. ir sakė, jog atvyks susitikti. Išėjo J., S., o ji stovėjo prie klėties galo. Kai ji atėjo, konfliktas jau buvo įsiplieskęs. Kai jie pradėjo stumdytis, parbėgo S. ir sakė skambinti policijai, nes vieną perdūrė. Vienas veržėsi į kambarį, bet ji neleido. Kai buvo pasakyta, kad iškvieta policija, A. K. pabėgo. Jų buvo daug, trys tai tikrai buvo. Įvykio metu kalbos apie žalos atlyginimą ji negirdėjo. Buvo keiksmažodžių, girdėjo, kaip jos brolis sakė: „ne su jumis kalbuosi, o su A.“. Ją papiktino, kad vaikinas su balta kepure veržėsi į kambarį. A. K. ji nebijojo.
Nukentėjusioji L. S. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 65-66) parodė, kad kai pradėjo loti šunys, išėjo į lauką. Sesuo irgi išbėgo į lauką, J. kalbėjosi su A. K.. Išsigandusi ji įbėjo į kambarį ir pasakė, kad atvyko A. K. ir bus muštynės. Matė, kaip S. M. trenkė, o po to išsigando ir įbėgo į vidų. Lyg tai vienas asmuo turėjo rankose pagalį, tiksliai negali pasakyti.
Nukentėjusioji J. B. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 66-67) parodė, jog į R. E. telefoną skambino A. K., prašė kalbėtis su S.. Ji nugirdo, kaip S. telefonu pasakė: „jei tau reikia, tu ir atvažiuok“. Po kiek laiko įbėgo vaikai ir pasakė, kad atvažiuoja mašina. Ji išėjo į lauką ir pamatė A. K. ir dar kelis asmenis. Ji pasakė A. K., kad baigtų nesąmones. A. K. nesikeikė. Po to atėjo R. ir S., kuris pasakė kitiems, kad nesikištų. Po to buvo smūgis S. M. iš už nugaros, dar vienas smūgis ir S. M. pradėjo bėgti. Po smūgio S. M. prasiskėtė rankomis ir pabėgo. Po S. M. pabėgimo tas asmuo, kuris sudavė S., dar vijosi S. M.. Matė du suduotus smūgius S. M., o kai jis parklupo bėgdamas, dar jam sudavė smūgį. Ji išsigando ir pasipiktino, kad vaikai žiūri. Nemanė, kad vyrai gali būti tokie agresyvūs prieš moteris. Kiek asmenų turėjo lazdas, nežino, bet vienas tai tikrai turėjo lazdą.
Kaip matyti, nukentėjusiosios patvirtino, kad nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, tačiau nei viena iš jų nenurodė, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu būtų naudojęs nuteistasis A. K..
Kaip aukščiau aptarta, A. K. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 112-114) nurodė, jog labiausiai su nukentėjusiuoju S. M. konfliktavo K. V. ir, kad jie stumdėsi tarpusavyje. Nuteistasis K. V. neigia stumdęs S. M., apklausiamas įtariamuoju (1 t., b.l. 73-74) parodė, jog 2010 m. balandžio mėn., datos tiksliai neprisimena, vakare, kai jau buvo tamsus paros metas, jis gėrė alų kartu su savo draugais A. M., L. N.. Vienam iš jo draugų paskambino A. K. ir paprašė kartu su juo nuvažiuoti į kažkokį kaimą. A. K. sakė, kad nori, jog kartu važiuotų su juo į kaimą pasikalbėti su S. M. dėl savo automobilio. Sakė, kad buvo paskolinęs S. M. draugei savo automobilį, ir kad jo automobilis buvo sudaužytas, kad S. M. nebenori grąžinti nei pinigų už automobilį, nei paties automobilio. Kaip suprato, A. K. bijojo vienas važiuoti, sakė, kad S. M. yra nesveikas, neprognozuojamas, gali išprovokuoti muštynes. A. K. prašė pastovėti jam už nugaros. Planų kelti muštynes neturėjo. Į tą kaimą nuvažiavo dviem automobiliais. Prisimena, kaip jis, A. K., L. N. ir A. M. išlipo iš automobilio. Prie jų atėjo S. M., jis buvo agresyviai nusiteikęs, garsiai šūkavo, skėsčiojo rankomis. S. M. su A. K. pradėjo kalbėtis, o jie nesikišo į jų pokalbį, stovėjo A. K. už nugaros. Kaip ten viskas įvyko, tiksliai neprisimena, tačiau A. K. tarpusavyje su S. M. pradėjo stumdytis. Jis puolė į tarpą ir pajuto skausmą kairėje kūno pusėje prie širdies. Jis S. M. jokių smūgių suduoti nespėjo, nes iš karto buvo sužalotas peiliu, kas sudavė smūgius S. M., nežino, buvo tamsus paros metas, neįžiūrėjo.
Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 60-61) nuteistasis K. V. parodė, jog pas jį jis, L. N. ir A. M. bei I. B. gėrė alų. A. M. kažkas paskambino ir jis pasakė, kad važiuoja pasikalbėti dėl mašinos. Jie važiavo dėl kompanijos. Važiuojant A. M. jiems nieko nepasakojo. Jis nežinojo, kokiu tikslu važiuoja. Nuvykus į vietą A. K. kalbėjosi su S. M. ir susistumdė, o jis lindo į tarpą ir gavo su peiliu. Jis negalėjo konfliktuoti su S. M., kadangi jo nepažįsta, jį perdūrė, nes jis lindo tarp jų į tarpą. Ką darė L. N., nežino. Keikėsi tie, kurie stumdėsi. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu jo, kaip įtariamojo, duotus parodymus, nurodė, jog su parodymais sutinka, pripažino sakęs, kad važiavo pasikalbėti dėl automobilio, tvirtina parodymus. Nurodė, jog jie tik pastūmė vienas kitą ir jis lindo į tarpą. Jis jokio pagalio neturėjo ir necenzūrinių žodžių nevartojo.
Atnaujinus įrodymų tyrimą ir prokurorui teisme pateikus prašymą kaltinamajame akte faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, nuteistasis K. V. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 96-97) parodė, jog gėrė pas jį keliese, kai paskambino A., todėl visi kartu ir važiavo. Jis važiavo tik dėl kompanijos. Pakeliui pasakė, kad važiuoja pasikalbėti dėl kažkokio automobilio. Jis įsikišo, kai pradėjo stumdytis. Niekas nesakė, kad jis stūmė. Jis viską gerai pamena. Nematė, kas su kuo stumdėsi, S. M. stumdėsi lyg tai su L., gal A. K., gal L. stumdėsi, nepamena, ir jis puolė į tarpą. Jis puolė, kai tik pradėjo stumdytis, su S. M. stumdėsi A. K. arba L..
Kaip matyti, nuteistasis K. V. kategoriškai neigia stumdęs nukentėjusįjį S. M., nurodo, jog tarpusavyje su S. M. stumdėsi A. K., o galimai L. N.. Tačiau tokius jo parodymus, kad S. M. būtų stumdęs A. K., paneigia aukščiau aptarti nuteistojo A. K., nukentėjusiojo S. M. bei nukentėjusiųjų K. K., R. E., L. S., J. B. parodymai. Ir nors teisiamojo posėdžio metu A. K. savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad su S. M. stumdėsi būtent K. V., patvirtinti kategoriškai nebegalėjo, ėmė teigti, jog K. V. su niekuo nesistumdė, o bandė numalšinti konfliktą, išskirti S. M. su jam smogusiu asmeniu, apeliacinis teismas jo parodymų pakeitimą laiko siekiu padėti nuteistajam K. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, jog nuteistojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duoti parodymai apie kito nuteistojo K. V. veiksmus yra teisingi, patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiųjų K. K., R. E., L. S. ir J. B. duoti parodymai. Nukentėjusioji K. K. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 61-62) parodė, kad S. M. puolė du asmenys. Nukentėjusioji R. E. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 64-65) parodė mačiusi, jog vaikinai stumdėsi, po to parbėgo S. M. ir liepė skambinti policijai, nes vieną perdūrė. Nukentėjusioji L. S. (2 t., b.l. 65-66) parodė mačiusi, kaip S. M. buvo trenkta, anot jos, vienas asmuo turėjo rankose pagalį. Nukentėjusioji J. B. (2 t., b.l. 66-67) parodė mačiusi, jos po to, kai buvo suduota S. M. ir jis pradėjo bėgti, asmuo, kuris sudavė S. M., ėmė jį vytis. Aukščiau aptartais įrodymais paneigta, kad nukentėjusįjį S. M. būtų stumdęs A. K., todėl jis negalėjo būti vienas iš dviejų S. M. puolusių vaikinų. Bylos medžiaga nustatyta, jog peiliu buvo perdurtas K. V.. Pagalį, kaip nurodė A. K. (1 t., b.l. 112-114, 2 t., b.l. 96), turėjo L. N.. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog dviems asmenims, t.y. K. V. ir, galimai, L. N. užpuolus nukentėjusįjį S. M., K. V. su juo stumdantis, o L. N., galimai trenkus S. M. pagaliu, S. M. peiliu dūrė K. V. ir pabėgo, o L. N. ėmė jį vytis. Apklaustų asmenų parodymais nenustatyta, kad, be L. N. ir K. V., dar kas nors iš atvykusiųjų būtų smurtavęs prieš S. M..
Specialisto išvadoje Nr. G 160/10 (07) (1 t., b.l. 10) konstatuota, kad nukentėjusiajam S. M. poodinė kraujosruva nugaroje padaryta kieto buko daikto, turinčio ribotą plokštų paviršiaus plotą, poveikyje ne mažiau vieno smūginio kontakto pasekoje. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
Nukentėjusysis S. M. nurodė (2 t., b.l. 63-64, 97), kad jam buvo suduota per nugarą pagaliu. Jis taip pat nurodė, kad jis peiliu dūrė tam, kuris turėjo pagalį. Nustatyta, jog peiliu konflikto metu S. M. sužalojo nuteistąjį K. V., tačiau pastarasis neigia pagaliu sudavęs S. M.. Atkreiptinas dėmesys, jog S. M. teisiamojo posėdžio metu nepaneigė galimybės, kad po to, kai jam buvo suduota pagaliu, pagalys galėjo būti perduotas kitam asmeniui. Kaip minėta, K. V. neigia nukentėjusiajam sudavęs pagaliu, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 112-114) bei teisme (2 t., b.l. 96) A. K. nurodė, jog pagalį rankose turėjo L. N.. Nukentėjusioji J. B. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 66-67) parodė, jog po smūgio S. M. pabėgo, o tas asmuo, kuris sudavė Stasiui, dar vijosi S. M.. Niekas neįvardijo, kad S. M. būtų vijęsis būtent K. V.. Kadangi kaip tik tuo metu K. V. buvo sužeistas peiliu į krūtinę, abejotina, kad jis dar būtų vijęsis S. M.. Todėl, remdamasis aptartu, apeliacinis teismas sprendžia, jog pagaliu S. M. į nugarą sudavė ne nuteistasis A. K., o galimai kartu su nuteistaisiais buvęs L. N..
Nenustatyta, kad nuteistieji A. K. ir K. V., važiuodami pas S. M., iš anksto būtų planavę jo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą ir tam ruošęsi, aptarinėję savo veiksmų planą. Liudytojai Ž. M. (2 t., b.l. 67), J. R. (2 t., b.l. 68) ir V. P. (2 t., b.l. 68), kurie nuteistuosius ir jų draugus vežė į įvykio vietą, apklausiami teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad būtų matę, jog pastarieji su savimi kartu būtų vežęsi pagalius ar lazdas. Iš aukščiau aptartų K. V. parodymų (1 t., b.l. 112-114, 2 t., b.l. 60-61, 96-97) matyti, jog nors jiems ir buvo žinoma, kad važiuojama pasikalbėti dėl automobilio, jie važiavo tik dėl kompanijos, planų kelti muštynes neturėjo. Taigi, nesant byloje įrodymų, kad A. K. iš anksto būtų planavęs nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu naudoti fizinį smurtą, apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog į sodybą A. K. atvyko iš anksto pasiruošęs sukelti muštynes. Apeliacinis teismas sprendžia, jog byloje nėra įrodymų, kad A. K. nukentėjusiojo S. M. ar kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu būtų atlikęs veiksmus, kuriuos būtų galima pripažinti įžūliais. Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. kaltinime inkriminuoti veiksmai - susitikimo su S. M. inicijavimas dėl turtinės žalos atlyginimo už eismo įvykio metu sugadintą jo automobilį ir reikalavimas atlyginti turtinę žalą – negali būti pripažinti įžūliais veiksmais, kuriais buvo prisidedama prie visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo. Todėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendis dalyje dėl A. K. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – A. K. dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinamas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Tuo tarpu nuteistojo K. V. ir galimai L. N. veiksmai nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu - stumdymas ir sudavimas pagaliu per nugarą viešoje vietoje – pripažįstami įžūliu elgesiu, apylinkės teismas teisingai tokius nuteistojo K. V. veiksmus kvalifikavo kaip įžūlius.
Dėl kilusių padarinių
Apylinkės teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tuo tarpu, anot nuteistųjų, viešosios tvarkos sutrikdymo inkriminuoti pagal byloje surinktą medžiagą nėra galima, kadangi teisme apklaustos nukentėjusiosios patvirtino, kad faktiškai nebuvo įbaugintos ar šokiruotos, pačios keikėsi necenzūriniais žodžiais, be to, netgi ir jaunesnės nukentėjusiosios neišsigando atvykusios grupės. Tačiau su tokiu apeliacinio skundo argumentu apeliacinis teismas sutikti negali.
Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgdama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.
Neginčijamai nustatyta, jog viešoje vietoje nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas. Visa tai matė jam artimi žmonės. Nukentėjusioji K. K. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 61-62) parodė mačiusi, kaip du iš grupės puolė ant S. M., kažkas turėjo lazdą, kai S. M. pabėgo, kažkas jį vijosi su pagaliu, ir, priešingai negu teigia apeliantai, nurodė, kad ją toks elgesys šokiravo, jai buvo baimės. Nukentėjusioji L. S. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 65-66) taip pat parodė mačiusi, kaip trenkė S. M., nurodė, jog ji išsigando ir įbėgo į vidų. Nukentėjusioji J. B. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 66-67) patvirtino, jog ir ji išsigando, nemanė, kad gali būti tokie agresyvūs vyrai prieš moteris. Kaip matyti, dėl nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto nukentėjusiosioms buvo sukelta baimė, jos buvo įbaugintos, pasijuto šokiruotos, buvo nutrauktas nukentėjusiųjų poilsis, kviečiama policija. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis teismas pripažįsta, jog nuteistojo K. V. bei asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, agresyviu, moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu ir bauginančiu elgesiu buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Dėl bendrininkų grupės
Apeliantų nuomone, teismas be pagrindo juos pripažino veikus bendrininkų grupe, neatsižvelgė į tai, kad jie iš esmės veikė nesant nei verbalinio, nei veiksmais išreikšto bendrininkavimo, nebuvo jokių koordinuotų veiksmų tą viešąją tvarką pažeidinėjant. Jokios tyčios pažeisti viešąją tvarką nepadoriu elgesiu apskritai nebuvo, bendras veikimas pažeidžiant viešąją tvarką apskritai nebuvo susiformavęs.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Bendrininkavimas reiškia, kad veika padaroma kelių asmenų bendromis pastangomis, svarbu, kad šios pastangos būtų bendro sutarimo rezultatas. Susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą.
Iš aptartų nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog A. K. nuteistojo K. V. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, įžūliems veiksmams - fizinio smurto naudojimui nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu - nepritarė. Nuteistojo A. K. tyčia veikti kartu su jais pažeidžiant viešąją tvarką nenustatyta, jų tarpusavio susitarimo ar A. K. pritarimo tokiems neteisėtiems veiksmams nebuvo.
Tuo tarpu apeliacinis teismas pripažįsta, jog nuteistojo K. V. veiksmus (stumdant S. M.) ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, veiksmus (suduodant S. M. pagaliu per nugarą) apėmė bendra tyčia savo agresyviais, moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais priešpastatyti save prieš nukentėjusiuosius, pademonstruoti nepagarbą ir niekinamą požiūrį į juos. Nors nenustatyta, kad nuteistasis K. V. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, iš anksto būtų taręsi dėl tokių veiksmų, apeliacinis teismas pripažįsta, jog jie vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais, kiekvienas iš jų suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą – nukentėjusiojo S. M. sveikatą ir viešąją tvarką, savo elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kad nusikalstamą veiką daro ne vienas kuris iš jų, o bendrai, tam tikru būdu prie jos prisidėdami.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P-9/2009 yra nurodžiusi, kad bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo (nagrinėjamu atveju – su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą), pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nes nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos.
Byloje yra duomenų, kad asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, ir kuris veikė bendrai su K. V., yra pilnametis. Nesant byloje duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti šio asmens pakaltinamumu, apeliacinis teismas sprendžia, jog pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis K. V. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su šiuo asmeniu. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta nuteistojo K. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Kartu pažymėtina, jog baudžiamoji byla teismui perduota nagrinėti tik A. K. ir K. V. atžvilgiu, kiti asmenys baudžiamojon atsakomybėn šiuo metu nėra traukiami. Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje, patvirtintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40, išaiškinta, jog jeigu kaltinamasis veiką padarė su asmenimis, kurie toje byloje neteisiami, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nereikėtų jų įvardyti net tada, kai jie nustatyti, nurodyti kaltinamajame akte, nes tada nuosprendžiu faktiškai būtų apkaltintas asmuo, kurio byla dar nėra išnagrinėta. Taigi, nors nusikalstamoje veikoje galimai dalyvavo ir L. N., jis baudžiamojon atsakomybėn šiuo metu nėra traukiamas, jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, todėl kaltinimas tikslinamas.
Taip pat pažymėtina, jog teismas pripažino įrodytu, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant bendrininkų grupe su A. M., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kaltinime nėra nurodyta, kokius konkrečius veiksmus, kuriais būtų prisidėjęs prie viešosios tvarkos pažeidimo, A. M. atliko, todėl aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe kartu su A. M., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, iš kaltinimo šalinama.
Remdamasis aukščiau aptartu, apeliacinis teismas laiko nustatytu, kad K. V. 2010 m. balandžio 24 d. apie 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – R. E. sodybos kieme (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. nukentėjusiųjų K. K., L. S., J. S.-B., R. E. akivaizdoje panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. M.: K. V. tyčia rankomis stumdant S. M., o asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, tyčia mediniu pagaliu sudavus ne mažiau kaip vieną kartą S. M. į nugarą ir padarius kraujosruvą nugaroje - nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu savo įžūliu elgesiu viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p., 330 str., 331 str.,
nusprendž i a:
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. K. dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti inkriminuoto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kitoje dalyje Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuorodą, jog K. V. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. K. ir A. M. ir laikyti nustatytu, kad nusikalstamą veiką K. V. padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.