- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-476-300-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-9-00440-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Kaltinamasis
- V. S.
- Advokatai
- Naina Lanzbergienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Gžimailos apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 187 straipsnio l dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. S. buvo kaltinamas tuo, kad sugadino svetimą turtą, o būtent: 2013 m. liepos 12 d., apie 19 val. 42 min, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato areštinėje, (duomenys neskelbtini) kameroje, tyčia, naudodamas fizinę jėgą sugadino kameros lango rėmą, įskėlė lango stiklą ir sugadino lango atidarymo mechanizmo metalinius ribotuvus, taip sugadino svetimą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui priklausantį 719, 05 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Žilvinas Gžimaila apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir jį nuteisti 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 1 metus 9 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laiką, iš dalies atliktą pagal ankstesnį nuosprendį. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti: dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant ją atlikti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Skunde nurodo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes, todėl naikintinas. Grįsdamas tokį apeliacinio skundo reikalavimą nurodo, kad V. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jam būnant areštinės kameroje buvo karšta ir norėdamas atidaryti daugiau jau pravertą langą, jis jėga patraukė langą, nors matė, kad langas atsirėmęs į lango atidarymo mechanizmo metalinius ribotuvus, kurie neleidžia langui visiškai atsidaryti, dėl to sulūžo lango rėmas, įskilo lango stiklas ir sulūžo lango atidarymo mechanizmo metaliniai ribotuvai. Taigi teigia, kad visus šiuos veiksmus V. S. padarė aktyviais veiksmais. O dėl šių pasekmių, apelianto teigimu, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas pareiškė civilinį ieškinį 719,05 Lt žalai atlyginti. Nurodo, jog BK 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Šiuo atveju prokuroras iš bylos medžiagos mato, kad V. S. veika yra padaryta netiesiogine tyčia. Tai, apelianto įsitikinimu, pagrindžia jo aktyvūs veiksmai – matydamas, kad langas atidarytas ir atsirėmęs į lango atidarymo mechanizmo metalinius ribotuvus, nenorėdamas sulaužyti lango rėmo, įskelti lango stiklo ir sulaužyti lango atidarymo mechanizmo metalinius ribotuvus, tačiau naudodamas fizinę jėgą, sąmoningai patraukė langą, dėl to atsirado minėtos pasekmės – sugadintas turtas. Todėl, įvertinęs visus byloje esančius ir teismo posėdžių metu ištirtus įrodymus, prokuroras daro neginčijamą išvadą, kad V. S. padarytoje veikoje yra visi požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.
Prokuroras, apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu dėl V. S. išteisinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pastarojo asmens išteisinimo yra nepagrįsta ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl nuosprendis, prokuroro įsitikinimu, turi būti panaikintas ir priimtas naujas. Taigi iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad prokuroras savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog V. S. veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų prokuroras, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ar kad jos nebuvo tinkamai įvertintos.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Faktiniais bylos duomenimis – išteisintojo V. S. viso proceso metu duotais tapačiais ir nuosekliais parodymais (71–72, 99 b. l.), kitais pirmosios instancijos teismo posėdžio ištirtais rašytiniais bylos duomenimis – pareigūnų A. B. (7, 24 b. l.), R. G., G. G. (9, 10, 25 b. l.), V. K. (23 b. l.) tarnybiniais pranešimais – nustatyta, to fakto apeliantas ir neginčija, kad V. S. (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato areštinėje, (duomenys neskelbtini) kameroje, atlikinėdamas kardomąją priemonę – suėmimą, sugadino kameros lango rėmą, įskėlė lango stiklą ir sugadino lango atidarymo mechanizmo metalinius ribotuvus. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar išteisintasis turėjo tyčią sugadinti jam inkriminuotus daiktus. Spręsdamas, ar V. S., norėdamas atidaryti langą, tai jis viso proceso metu ir teigė, suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių norėjo, arba, jei ir nenorėjo, sąmoningai leido pasekmėms atsirasti, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į pareigūnų R. G. ir G. G. tarnybinius pranešimus, iš kurių matyti, kad jie matė, jog V. S., judindamas kameros langą, įskėlė lango stiklą, tačiau net jiems nekilo įtarimas, jog V. S. tyčia sugadino langą. Tai, kad tyčia sugadinti anksčiau nurodyto turto nenorėjo ir pats išteisintasis, matyti ir iš jo parodymų, kai jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad, norėdamas daugiau atidaryti kameros langą, stipriau patraukė jį, tačiau tvirtino, kad nenorėjo jo sudaužyti, sugadinti, tiesiog norėjo, kad patalpa, plačiau atidarius langą, išsivėdintų. Taigi, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kad V. S., atidarydamas plačiau langą, būtų norėjęs jį sugadinti. Be to, jis net atlygino (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui žalą (97 b. l.), visa civilinio ieškovo pareikšto civilinio ieškinio apimtimi (33 b. l.). Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog V. S. veiksmuose nėra ir nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sugadinti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato turtą.
Kartu teisėjų kolegija pastebi, kad anksčiau aptarta situacija suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju, pažeidžiant (ultima ratio) principą, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, dirbtinai kriminalizuojant V. S. inkriminuotus veiksmus, buvo nepagrįstai taikomos baudžiamosios teisės normos.
Dėl paminėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad baudžiamojo proceso inicijavimas V. S. atžvilgiu, neišnaudojus visų švelnesnių teisinių priemonių – CPK numatytų padarytos turtinės žalos atlyginimo priemonių, yra neadekvatus ir visiškai nepagrįstas.
Būtent dėl to kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso metu negali būti keliamas tikslas bet kokiomis priemonėmis ir būdais apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose bei pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Priešingu atveju yra varžomos žmogaus teisės, be reikalo švaistomos lėšos ir proceso dalyvių laikas, pažeidžiamas greito ir ekonomiško proceso principas.
Dėl nurodytų priežasčių prokuratūros apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir yra netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Gžimailos apeliacinį skundą atmesti.