- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-15
- Bylos Nr.
- e2S-1797-601/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10256-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- L. S.
- Ieškovas
- N. S.
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė, Vytautas Gustas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. S. atstovo avokado Vytauto Gusto atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje civilinėje byloje pagal ieškovo N. S. ieškinį atsakovei L. S. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas N. S. kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus pateikdamas ieškinį atsakovei L. S. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.
2. Ieškovas ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti vaikų: E. S., a. k. (duomenys neskelbtini), ir J. S., a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su vaikų tėvu N. S., a. k. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad vyresnysis sūnus E. S. gyvena su juo, o jaunesnysis sūnus J. S. – su motina. Atsižvelgdamas į tai, kad jam nėra žinoma, kokiomis sąlygomis atsakovė gyvena su jaunesniuoju sūnumi, juolab, kad ji neturi pastovios gyvenamosios vietos, mano, kad, sūnus gyvendamas su juo, jaustų pastovumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame nurodė, jog nesutinka su ieškovo prašymu, kadangi ieškovas dažnai geria, neturi pastovaus nuolatinio darbo, buvo nelojalus šeimai, jam rūpi tik atkeršyti atsakovei. Be to, abu vaikai yra prisirišę vienas prie kito.
4. Išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Kauno rajono savivaldybėje 2018 m. liepos 16 d. pateikė išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje, kurioje nurodė, jog įvertinus surinktą informaciją apie nepilnamečių vaikų gyvenamąsias vietas bei gyvenimo sąlygas, labiausiai nepilnamečių vaikų interesus atitiktų laikinosios apsaugos priemonės nustatant, kad vaikų laikinosios gyvenamosios vietos paliekamos tokios, kokios yra dabar (vyresnysis sūnus E. S. gyvena su tėvu, o jaunesnysis sūnus J. S. gyvena su motina).
II. Pirmosios instancijos teismonutartiesesmė
5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 17 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir nustatė laikiną vaikų gyvenamąją vietą: E. S., a. k. (duomenys neskelbtini), paliko gyventi su ieškovu N. S., a. k. (duomenys neskelbtini); J. S., a. k. (duomenys neskelbtini), paliko gyventi su atsakove L. S., a. k. (duomenys neskelbtini).
6. Teismas, atsižvelgęs į vaikų amžių, siekdamas išvengti mažamečių vaikų nusistovėjusio režimo trikdžių ar įpročių kaitos, taip pat atsižvelgdamas į pateiktą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Kauno rajono savivaldybėje išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje, laikė, jog tikslinga nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą nekeičiant šiuo metu nusistovėjusios tvarkos. Teismo vertinimu, toks laikinas gyvenamosios vietos nustatymas iš esmės turėtų nepažeisti nei nepilnamečių vaikų, nei proceso šalių teisių bei teisėtų interesų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė L. S., kurios interesams atstovauja advokatas Vytautas Gustas, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad šiuo metu abiejų mažamečių vaikų gyvenamoji vieta deklaruota jų motinos atsakovės L. S. gyvenamojoje vietoje, t. y. atsakovės motinai V. J. priklausančiame dviejų kambarių bute, kur abu mažamečiai realiai ir gyveno po to, kai atsakovė paliko ieškovą. Teigia, kad ieškovas vyresnįjį sūnų laiko savo tėvų namuose prievarta, siekdamas atkeršyti atsakovei. Be to, šį sūnų jis nuteikinėja prieš atsakovę, draudžia bendrauti. Akcentuoja, kad abu vaikai emociškai yra labai prisirišę vienas prie kito ir gyvenimas atskirai kenkia jų normaliai raidai. Pažymi, kad atsakovė turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą, neketina emigruoti, todėl ieškovui nekils jokių problemų bendraujant su mažamečiais vaikais viso proceso metu. Tuo tarpu ieškovas niekada neturėjo nuolatinio darbo, smurtavo prieš atsakovę, buvo nelojalus šeimai, dažnai girtaudavo ir toks jo elgesys yra nepakitęs.
Atsiliepimas
8. Ieškovo N. S. atstovė advokatė Neringa Grubliauskienė atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad ieškovo sūnaus E. S. interesus labiau atitinka jo gyvenimas su tėvu, o ne su motina, todėl skundžiama nutartis, kaip pagrįsta ir teisėta paliktina galioti, o atskirasis skundas atmestinas. Nurodo, kad atsakovė su abiem mažamečiais vaikais išsikėlusi iš šeimos gyvenamųjų patalpų, slėpė savo gyvenamąją vietą, tuo metu turėjo minimalias pajamas (nedarbo draudimo išmoka), dėl ko ieškovui kilo pagrįstos abejonės dėl vaikų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo jiems gyvenant su atsakove. Juolab, kad atsakovė klaidina ir teismą dėl nuolatinio darbo turėjimo, pateikdama sezoninio darbo sutartį, kurios pabaiga – 2018 m. rugpjūčio 14 d. O iki šios sutarties sudarymo atsakovė po vaiko auginimo atostogų dirbo trumpai, vėliau gavo tik nedarbo draudimo išmokas iš darbo biržos. Taigi atsakovės pajamos ieškovui kelia pagrįstų abejonių. Nepaisant to, ieškovas pažymi, kad ir pats sūnus E. yra išreiškęs norą gyventi buvusiuose šeimos namuose, t. y. pas tėvą. Be to, sūnus nori tęsti mokslus toje pačioje mokymosi įstaigoje, todėl akivaizdu, kad atsakovė, gyvendama (duomenys neskelbtini) kaime, negalės užtikrinti šios vaiko teisės. Atkreipia dėmesį, kad 2017–2018 mokslo metais, t. y. sūnui E. mokantis trečioje klasėje, mama nesilankė nei viename tėvų susirinkime, į mokyklą ateidavo tik pasiimti maisto paketo, tačiau vaiko mokslu nesidomėjo, vaiką iš mokyklos pasiimdavo tėvas, o mokslais domėjosi močiutė, ieškovo motina, nors atsakovė nuo 2017 metų spalio mėnesio vidurio buvo bedarbė. Neigia, kad sūnus E. yra nuteikinėjamas prieš motiną, priešingai, ieškovas ne tik nekliudo atsakovei bendrauti su sūnumi, tačiau tai daryti ją skatina. Atsakovė ne kartą yra sūnų apgavusi, kuomet pranešdavo jam, kad atvažiuos jį aplankyti, tačiau to nepadarydavo, o vakare nebeatsakydavo į skambučius, kad nereikėtų teisintis, kodėl ir vėl pažadėjusi, vaiko neaplankė. Ieškovas teigia, kad būtent pati atsakovė neturi intereso matytis ir bendrauti su vaiku.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Byloje kilęs ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant laikiną mažamečių vaikų gyvenamąją vietą.
11. CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nuolatinės šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama išspręsti klausimą dėl laikinos šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su viena iš šalių. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas, kaip jau minėta, į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismosprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi irnustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Taigi nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, todėl keisti (net ir laikinai) vaiko įprastą aplinką galima tik konstatavus, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas.
13. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje situacijoje šalių vyresnysis sūnus E. S. pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties priėmimo metu gyveno su tėvu N. S., o jaunesnysis sūnus J. S. – su motina L. S.. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Kauno rajono savivaldybėje 2018 m. liepos 16 d. išvadoje Nr. 4SD-118 nurodė, kad laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvais taip, kaip yra dabar, t. y. vyresniojo sūnaus su tėvu, o jaunesniojo – su motina, labiausiai atitiktų jų interesus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir įrodymų ištyrimo. Apylinkės teismas, susipažinęs su byloje esančia medžiaga, tame tarpe ir minėta išvada, pripažino, kad šiame bylos nagrinėjimo etape netikslinga keisti šiuo metu nusistovėjusią tvarką dėl šalių mažamečių vaikų gyvenamosios vietos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada.
14. Pirmiausia pastebėtina, kad iš atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį akivaizdu, jog šalys šiame proceso etape nesutaria tik dėl vyresniojo sūnaus E. S. gyvenamosios vietos nustatymo, o dėl kito savo sūnaus – J. S. gyvenamosios vietos ginčo nėra. Tarp šalių iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad šalių nepilnamečiam sūnui E. S. gyvenamoji vieta, kurioje jis šiuo metu gyvena (kartu su tėvu) yra įprasta jo gyvenamoji aplinka, kurioje jis gyveno dar ir tuo metu, kai šalys gyveno kartu.Nepaisant atsakovės teiginių, kad ieškovas vyresnįjį sūnų laiko savo tėvų namuose prievarta, pokalbio su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Kauno rajono savivaldybėje darbuotoju metu dešimtmetis E. S. nurodė, kad jam tėčio namuose gerai ir išreiškė norą gyventi su juo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių E. S. laikinai, iki bus išnagrinėta civilinė byla, negalėtų gyventi su tėvu. Tai, kad apeliantė atskirajame skunde nurodo, jog ieškovas niekada neturėjo nuolatinio darbo, smurtavo prieš atsakovę, buvo nelojalus šeimai, dažnai girtaudavo ir toks jo elgesys yra nepakitęs, nepatvirtinti jokiais įrodymais.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje nesant byloje išsamaus vaikų poreikių ištyrimo bei duomenų, su kuriuo iš tėvų kiekvienam vaikui būtų geriau nuolat gyventi, nes tai bus nustatyta bylos iš esmės nagrinėjimo metu, bei preliminariai įvertintus bylos duomenis, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatė laikiną vaikų gyvenamąją vietą nekeičiant šiuo metu nusistovėjusios tvarkos, t. y. sūnų E. S. paliekant gyventi su tėvu, o jaunesnįjį sūnų J. S. – su motina.
16. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.