- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-25
- Bylos Nr.
- e2-5020-727/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalija Daškovienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alsveta“
- Atsakovas
- V. K.
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alsveta“ atstovui įmonės vadovui K. M.,
vertėjoms Svetlanai Minakovai (2023 m. kovo 1 d. teismo posėdyje) ir Olgai Vostrenkovai (2023 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje),
viešame teismo posėdyje (nuotoliniu būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alsveta“ ieškinį atsakovui V. K. dėl darbuotojo reikalavimų darbdaviui atmetimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijoje (toliau – DGK, komisija) buvo iškelta darbo byla Nr. APS-112-15081/2022 pagal V. K. (toliau – ir darbuotojas) prašymą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Alsveta“ (toliau – ir darbdavys), kuriuo jis prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, išieškoti kompensaciją dėl neteisėto atleidimo, nesumokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius už komandiruotėje nuo 2022 m. gegužės 30 d. iki 2022 m. liepos 1 d. dirbtą laiką 3 772,80 Eur bei netesybas už uždelsimo laiką.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija, išnagrinėjusi darbo ginčą, 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-112-15081/2022 darbuotojo prašymą tenkino iš dalies: pripažino jo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisė 3 624 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2022 m. liepos 2 d. iki DGK sprendimo priėmimo dienos bei po 60,40 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, iki darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; 2 305 Eur nesumokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius; 687,35 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas; reikalavimo dėl netesybų už uždelsimo laiką netenkino.
Šalies argumentai
UAB „Alsveta“ (toliau – ir ieškovė), nesutikdama su komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu V. K. (toliau – ir atsakovas), prašydama atmesti jo reikalavimus, kurie buvo patenkinti DGK 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-112-15081/2022.
Nurodė, kad DGK nepagrįstai atsisakė vadovautis ieškovės ir atsakovo sudaryta rašytine darbo sutartimi, ieškovės sudarytais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, o savo išvadas darė remiantis tikrovės neatitinkančiais ir neteisėtai naudojamais neva įvykusiais susirašinėjimais tarp privačių asmenų, kurie dirbo kartu su atsakovu pas ieškovę ir kurie taip pat buvo pareiškę materialinius reikalavimus ieškovei kitose darbo bylose. Pažymėjo, kad nesutinka su DGK išvada, jog ieškovė su atsakovu buvo susitarusios dėl kitokio apmokėjimo už darbą nei nurodyta 2022 m. kovo 30 d. darbo sutartyje. Grindžia tuo, kad ieškovė nėra patalpinusi jokių darbo skelbimų, o atsakovas galėjo matyti Baltarusijoje veikiančios įdarbinimo agentūros flagma.lt skelbimą, kuris su ieškove nėra suderintas ir nėra talpinamas jo interesais, bet kuris yra įdarbinimo agentūros veikla, už kurią agentūra renka pinigus iš rasti darbą užsienyje pageidaujančių asmenų. Nurodė, kad skelbime nėra nurodyta, kad darbo užmokestis nuo 10 Eur į valandą dirbant komandiruotėse yra atskaičius mokesčius. Skelbime nurodyta, kad vidutinis darbo užmokestis dirbant 8-10 val. į dieną yra 1 500 Eur – 1 800 Eur, bei skelbime nurodoma, kad yra taikomas išbandymo laikotarpis. Pažymėjo, kad ieškovė su atsakovu negalėjo susitarti dėl 12 Eur užmokesčio per valandą atskaičius mokesčius, nes atsakovui išmokama suma susideda ne tik iš darbo užmokesčio, bet ir dienpinigių. Darbo sutarties 1.3 punkte numatyta, kad gali būti mokami komandiruotpinigiai ne mažiau 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių. Pažymėjo, kad 12 Eur per valandą yra orientacinis dydis, kurį patogumo dėlei naudoja darbuotojai, siekdami paprasčiau apskaičiuoti savo potencialias pajamas. Sudėjus darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį ir dienpinigius už maksimalų darbo dienų per mėnesį skaičių bei padalinus šį dydį iš maksimalaus darbo valandų per mėnesį skaičiaus, gaunama apytiksliai 12 Eur per valandą suma. Pasak ieškovės, tiek darbo užmokestis, tiek dienpinigiai yra faktinės darbuotojo pajamos. Atsakovas, pasirašydamas darbo sutartį, turėjo suvokti, kad darbo sutartyje nuo nurodyto darbo užmokesčio dydžio per mėnesį bus dar atskaitomi mokesčiai ir prie jo darbuotojas gaus dienpinigius, kurių bendra suma neatskaičius mokesčių apytiksliai gali, tačiau nebūtinai turi sudaryti, 12 Eur. Nurodė, kad nesutinka su DGK sprendimu, kadangi jis neteisėtai grindžiamas neautentiška susirašinėjimo programėle „Messenger“, ieškovė nėra pavedusi kitiems savo darbuotojams vykdyti susirašinėjimą ir vesti derybas dėl atsakovo darbo sutarties sąlygų. Pasak ieškovės, DGK neįvertino, kad atsakovo pateiktos žinutės nėra patvirtintos antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, taip pat, kad skaitmeninis įrenginys, kuriame yra tokio turinio žinutės apskritai egzistuoja. Atkreipė dėmesį, kad visi darbo sutarties pakeitimai daromi raštu, o žinutės yra skaitmeninė informacija, kuri neapsaugota nei nuo turinio, nei nuo metaduomenų pakeitimo. Ieškovė nesutinka su DKG išvada dalyje, kurioje nurodoma, kad ieškovė yra sumokėjusi atsakovui didesnę pinigų sumą, nei priklausytų pagal darbo sutartį, įskaitant ir dienpinigius, ši išvada, pasak ieškovės yra nelogiška, nes darbuotojai prašo avansų, o ji avansus išmokėdavo tikėdamasi, kad atsakovas dirbs ilgesnį laiką.
Pasak ieškovės, darbo sutarties šalys yra lygios, todėl tiek ieškovė, tiek atsakovas savo sąskaita turėjo kreiptis į specialistus konsultacijos ar vertinimo, jog darbo sutartis būtų išversta į atsakovui suprantama kalbą, pažymėjo, kad internete yra viešai prieinamos automatinio vertimo paslaugos, kuriomis atsakovui nebuvo kliūčių pasinaudoti, tačiau jis to nepadarė. Pažymėjo, kad su darbuotoju darbo sutartis buvo nutraukta per išbandymo terminą, kadangi darbuotojas pažeidinėjo darbo drausmę ir nevykdė darbuotojo pareigų, dirbo lėtai. Atsakovas nuo pat pirmos komandiruotės dienos skleidė ieškovės kontrahentams tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad ieškovė nesumoka atsakovui darbo užmokesčio. Nesutinka ir su DGK išvada, jog apie numatomą atleidimą nebuvo raštu įspėjęs darbuotojo prieš 3 darbo dienas. Pažymėjo, kad ieškovė raštu įspėjo atsakovą bei siuntė pranešimą elektroniniu paštu. Atsakovui buvo žinoma aplinkybė apie atleidimą, nes jis 2022 m. liepos 3 d. su visais daiktais išvyko į Lietuvą, o vėliau į Baltarusiją ir dirbti nebegrįžo. Atsakovo asmens pase yra sienos apsaugos tarnybų antspaudai, iš kurių matyti, kad atsakovas išvyko į Baltarusiją, jokiais darbo santykiais su ieškove nesirūpino ir atsakovo teisės jį atleidžiant pažeistos nebuvo. Atsakovo atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu galimas tik esant materialiam atsakovo teisių pažeidimui, o ne netinkamam atleidimo formalumų atlikimui. Šiuo atveju ieškovė pasinaudojo savo teise atleisti atsakovą per išbandymo terminą, o atsakovo išvykimas į Baltarusiją tik patvirtina, kad jam apie atleidimą buvo žinoma.
Teisminio nagrinėjimo metu ieškovės vadovas palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai paaiškino, kad dėl įspėjimo apie atleidimą atsakovą įspėjo telefonu (raštu nebuvo suformuotas įspėjimas), skambino jam du kartus prašydamas, jog jis ateitų ir pasirašytų įsakymus dėl atleidimo. Paaiškino, kad DGK neatkreipė dėmesio į tai, kas buvo pasirašyta darbo sutartyje, į darbo sutarties sąlygas, o vertino atsakovo išdėstytas aplinkybes. Atleidimo faktą lėmė įvykęs konfliktas, kad darbuotojai dirbo po 10 val., nors darbo sutartyje numatytas 8 val., o tai ieškovė vertino kaip neigiamus išbandymo rezultatus. Projektų vadovas O. A. turėjo fiksuoti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, prižiūrėti ir aprūpinti darbuotojus, jiems dirbant Švedijoje, tačiau nežino, ar jis tai darė.
Atsakovas savarankiško ieškinio atmestų reikalavimų dalyje teismui nereiškė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į darbdavio ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka. Prašė ieškovei taikyti atsakomybę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir skirti 5 000 Eur baudą, 50 proc. šios sumos skiriant atsakovui. Nurodė, kad pateiktas ieškovės ieškinys, procesinės jo pateikimo aplinkybės, turinys ir teikiami jame nepagrįsti, nemotyvuoti teiginiai visiškai atitinka ieškovės procesinio piktnaudžiavimo požymius. Pasak atsakovo, procesinis piktnaudžiavimas pasireiškia, jog teikiant ieškinį, atsakovas siekia nevykdyti DGK sprendimo, kuriuo ji įpareigota išmokėti atsakovui beveik 6 500 Eur, būdama stipresniąja santykio puse, naudojasi procesinėmis galimybėmis vilkinti sprendimo vykdymą. Ieškovė, neigdama DGK sprendimą, nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų savo nesutikimą dėl atsakovo reikalavimų priteisti prašomas darbo išmokas, nepateikė ir rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovė raštu būtų įspėjusi atsakovą apie numatomą atleidimą iš darbo. Pažymi, kad vien tik abejonės išsakymas dėl pateiktų DGK sprendimo motyvų bei argumentų nėra tie įrodymai, kuriais grindžiamas ieškinys.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas paaiškino, kad pilnai palaiko atsiliepime išdėstytas aplinkybes, kurios išdėstytos lietuvių kalba, bei DGK sprendimo motyvus. Pažymėjo kad jokia forma nebuvo informuotas apie numatomą atleidimą iš darbo neišlaikius išbandymo termino.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje sprendžiamas individualus darbo ginčas dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir su tuo susijusių išmokų, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies darbuotojui priteisimo ir sudarytos darbo sutarties sąlygų dėl apmokėjimo vertinimas.
Susipažinęs su nagrinėjamos civilinės (darbo) bylos medžiaga, išklausęs šalių paaiškinimų, teismas nerado pagrindo ir teisinių prielaidų sutikti su ieškovės reikalavimais ir juos tenkinti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 str. 3 d., darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti jam išeitinės išmokos. Atleidimo iš darbo tokiu atveju sąlyga - nepatenkinami darbuotojo išbandymo rezultatai. Išbandymo rezultatų vertinimas yra darbdavio prerogatyva, o jei darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. dėl savo dalykinių ir (ar) asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti sulygto darbo. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis. Tam galima naudotis tarnybinio patikrinimo medžiaga, darbuotojų pareiškimais, paaiškinimais, darbuotojų ar kitų asmenų žodiniais paaiškinimais, vaizdo ar garso įrašais ir pan.
DK 6 str. reglamentuojamos darbo santykius reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisyklės. DK 6 str. 1 d. nurodoma, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys, darbdavys privalo į darbo sutartį įtraukti aiškiai suformuluotas, abiem šalims objektyviai suprantamas ir atitinkančias jų valią, sąlygas. DK 6 str. 2 d. numato aptariamos darbdavio pareigos nevykdymo padarinius - kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių darbo ir kolektyvinių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.
DK 24 str. įtvirtina sąlygą, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Kasacinis teismas nurodo, kad tikrosios darbo sutarties sąlygos nustatomos įvertinant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-378/2013).
Sutinkamai su DK 107 str. nuostatomis, darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Vadovaujantis 2017 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 2 punkto nuostatomis dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti Kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Minėto aprašo 10 punkto nuostatomis komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.
Žemesnės instancijos teismas
Darbo santykiuose darbuotojas yra silpnesnioji šalis (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje C-684/16 41 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015 pažymėjo, kad darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, CPK XX skyriaus normose įtvirtinant darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą.
DK 218 str. 2 d. nustato, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne daugiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
DK 218 str. 6 d. nustato, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
DK 127 str. reglamentuoja atvejus, kuomet nutraukus darbo sutartį darbuotojui sumokama už jo nepanaudotas atostogas.
Žemesnės instancijos teismas
DK 146 str. 2 d. numato, kad darbo santykiams pasibaigus darbdavys privalo su darbuotoju visiškai atsiskaityti, jam to nepadarius pagal DK 147 str. 2 d. nuostata privalu mokėti netesybas.
DK 139 str. 4 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai darbuotojui pagal DK ar kitas darbo teisės normas ar darbo sutartį turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis (arba jo dalis), priklausantis (priklausanti) nuo anksčiau gauto darbo užmokesčio, tokiam darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikomos DK 139 straipsnio 2 dalies 1-5 punkte numatytos darbo užmokesčio dalys Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto „Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“ (toliau - Aprašas) 5.1 punkto nuostatomis, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Aprašo 5.4 punkte nustatyta, kad vidutinis dieninis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad galiojant teisės principui ignorantia Iegis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už darbdavio veiksmų padarinius pagal įstatymą yra atsakingas pats darbdavys. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad V. K. nuo 2022 m. kovo 31 d. pradėjo dirbti UAB ,,Alsveta“, vykdė ventiliacijos montuotojo pareigas. Šalių 2022 m. kovo 30 d. pasirašytos Darbo sutarties 1.3 punkto nuostatomis darbdavys įsipareigojo ieškovui mokėti 1205,00 Eur mėnesinį darbo užmokestį, kartu nurodant, kad gali būti mokami komandiruotpinigiai ne mažiau 50 proc. Darbo sutarties 4 p. nustatyta darbo laiko norma 5 darbo dienų savaitė, 8 val. per dieną. Darbo sutartis nutraukta 2022 m. liepos 1 d. pagal DK 36 str. 3 d. (darbo sutarties nutraukimas darbdaviui pripažinus, kad darbuotojo išbandymo rezultatai nepatenkinami). Darbo sutartis sudaryta lietuvių kalba. Nėra ginčo dėl to, kad darbuotojas buvo komandiruojamas dirbti į Švediją.
Dėl sudarytos darbo sutarties sąlygų dėl apmokėjimo vertinimo, dienpinigių išieškojimo.
Darbdavys byloje įrodinėja, kad su darbuotoju atsiskaityta tinkamai pagal Darbo sutarties sąlygas. Darbuotojas gi teigia, kad pagal faktinio susitarimo sąlygas jam buvo žadama ir faktiškai buvo mokama po 12 Eur (atskaičius mokesčius) už dirbtą valandą. Esant tokiam pozicijų neatitikimui privalu atlikti apmokėjimo už darbą sąlygų vertinimą ir šalių faktinę valią tam.
Žemesnės instancijos teismas
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tikrosios darbo sutarties sąlygos nustatomos įvertinant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. balandžio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-378/2013).
Darbuotojas šalių sutartas faktines darbo apmokėjimo sąlygas įrodinėjo UAB ,,Alsveta“ darbo skelbimo duomenimis, kuriame buvo nurodyta, jog UAB ,,Alsveta“ siūlo darbą Švedijoje ventiliacijos montuotojams, įdarbinimas Lietuvos įmonėje, išbandymo terminas 2 mėnesiai. Darbo užmokestis nuo 10 Eur iki 12 Eur į valandą. Apgyvendinimas, darbo rūbai, instrumentai iš darbdavio lėšų, jį tenkino toks darbo užmokestis, dėl to ir įsidarbino. Darbo sutartis buvo surašyta tik lietuvių kalba, jis vylėsi, jog pagal aptarto susitarimo sąlygas.
Darbuotojas yra Baltarusijos pilietis, jam nėra suprantama lietuvių kalba, todėl vertinant aplinkybes, kad Darbo sutartis nebuvo išversta į darbuotojui suprantamą kalbą spręstina, kad jam nebuvo aiškus ir suprantamas pasirašomos darbo sutarties turinys, o už tai atsakomybė tenka darbdaviui.
Iš 2022 m. rugpjūčio 22 d. Swedbank išrašo nustatyta, kad ieškovė atsakovui pervedinėjo su darbo santykiais susijusias šias išmokas: 2022 m. balandžio 21 d. – 500 Eur (mokėjimo paskirtis avansas); 2022 m. balandžio 29 d. – 500 Eur (mokėjimo paskirtis avansas); 2022 m. gegužės 13 d. – 856 Eur (mokėjimo paskirtis atlyginimas ir komandiruotpinigiai); 2022 m. birželio 17 d. – 2 580 Eur (mokėjimo paskirtis atlyginimas ir komandiruotpinigiai); 2022 m. rugpjūčio 16 d. – 500 Eur (mokėjimo paskirtis atlyginimas ir komandiruotpinigiai).
Iš šių bankinių duomenų nustatyta, kad ieškovė pervedinėjo atsakovui (darbuotojui) didesnį atlyginimą, įskaitant komandiruotpinigius, negu buvo susitarta darbo sutartyje, todėl netikėti darbuotoju, kaip silpnesniąją šalimi, byloje įrodinėjančiam faktiškai kitokio – didesnio – darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybes, esant tokioms abejonėms, negalima, juolab kad paties darbdavio pozicija dėl to nėra aiškiai ir konkrečiai apibrėžta. Atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis buvo sudaryta atsakovui nesuprantama lietuvių kalba, yra didelė tikimybė manyti, kad šalys žodžiu susitarė dėl didesnio valandinio atlyginimo negu nurodyta darbo sutartyje.
Teismas sprendžia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo šalys buvo susitarusios dėl kitokio apmokėjimo už darbą nei nurodyta 2022 m. kovo 30 d. darbo sutartyje. Labiau tikėtina, kad šalys buvo susitarusios dėl 12 Eur (atskaičius mokesčius) už darbo valandą, nes tai atitinka užsienyje dirbantiems darbuotojams paprastai mokamą darbo užmokestį. Ieškovė nors ir disponavo faktiniais duomenimis apie atsakovo faktiškai dirbtą laiką, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymėjo, kad atsakovas dirbo 8 val. per darbo dieną 5 dienas per savaitę, o Sodrai deklaravo atsakovo draudžiamąsias pajamas pagal Darbo sutartyje nurodytą darbo užmokesčio dydį, kuris, tikėtina, taip pat neatitiko faktinės situacijos. Pirma, pats ieškovės vadovas teismo posėdžio metu negalėjo įtikinamai paaiškinti, kaip ir kas žymėjo darbo laiko apskaitos duomenis, kada, kas buvo atsakingas ir kaip reguliariai tai darė. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad su tokiu darbo grafiku buvo pasirašytinai supažindintas pats darbuotojas, kuris, minėta, darbdavio nurodytiems duomenims nepritarė. Antra, ieškovo vadovas teismui posėdžio metu nurodė, kad konfliktai su darbuotojais prasidėjo, nes jie dirbo viršvalandžius – po 10 val. į dieną. Ši aplinkybė, teismo nuomone, vertintina kaip netiesioginis pačio darbdavio pripažinimas to, kad darbuotojams darbo laikas buvo fiksuojamas netinkamai ir neteisingai, kad faktiškai jie dirbo daugiau nei nurodyta.
Dėl išdėstyto, teismas kritiškai vertina ieškovės pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose pažymėta tikrovės neatitinkantis atsakovo darbo laikas. Ieškovė, skaičiuodama darbo užmokestį, deklaruodama Sodrai draudžiamąsias pajamas ir mokėdama privalomuosius valstybės nustatytus mokesčius ne pagal faktines šalių susitarimo sąlygas, galėjo manipuliuoti, nes turėjo interesą tam – turėti daugiau pelno pagal faktinį darbuotojo darbo laiko įdirbį ir mažiau mokėti jam nurodant tikrovės neatitinkantį darbo laiką.
Bylos duomenimis nustatyta, kad darbuotojo duomenys apie faktiškai dirbtą laiką buvo pateikiami „Tidrapport“ platformoje, kurioje matosi atsakovo faktiškai dirbtas laikas už 15-26 metų savaites. Iš į bylą pateiktos TT-Line rezervacijos patvirtinimo nustatyta, kad atsakovas kartu su kolegomis 2022 m. balandžio 9 d. kėlėsi su keltu maršrutu Klaipėda-Treleborgas, M. P.. Iš lėktuvo bilietų nustatyta, kad atsakovas grįžo 2022 m. liepos 3 d.
Ieškovė į bylą nėra pateikusi komandiruočių įsakymų, tačiau neprieštarauja tam, kad atsakovas darbinių funkcijų vykdymui buvo komandiruotas į Švedijos Karalystę.
Sutinkamai su virš minėta DK 107 str. nuostata, darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Vadovaujantis 2017-06-28 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 2 punkto nuostatomis dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti Kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Minėto aprašo 10 punkto nuostatomis komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.
Iš ieškovės 2022 m. rugpjūčio 22 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas duomenis nustatyta, kad ieškovė už 2022 m. gegužės mėnesį atsakovo komandiruotės laiką skaičiavo 50 proc. dienpinigius (1007,50:31=32,50 Eur). Nors atsakovas visą 2022 m. birželio mėnesį bei pagal lėktuvo bilieto informaciją 2022 m. liepos 1 d., 2022 m. liepos 2 d. ir 2022 m. liepos 3 d. buvo komandiruotėje, tačiau ieškovė komandiruotės laiko nežymėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir už šį laiką dienpinigių nepriskaitė.
Iš darbo valandų lapo „Tidrapport“ duomenų matyti, kad atsakovas 26 metų savaitę, t. y. nuo 2022 m. birželio 27 d. iki 2022 m. liepos 1 d. faktiškai dirbo 46 val., o 2022 m. liepos 1 d. buvo paskutinė darbo diena objekte, kurią atsakovas faktiškai dirbo 6 val., iš komandiruotės atsakovas su kitais ieškovės darbuotojais P. A., U. A. bei A. S. grįžo 2022 m. liepos 3 d., toks grįžimo laikas įskaitomas į darbo laiką. Šias aplinkybes patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai su lėktuvo bilieto informacija. Iš į bylą pateiktos Sodros informacinės sistemos duomenų, kurie buvo atspausdinti 2022 m. rugpjūčio 22 d., nustatyta, kad ieškovė už 2022 m. liepos 1 d. – 2022 m. liepos 31 d. laikotarpį buvo deklaravusi atsakovo draudžiamąsias pajamas 1 205 Eur suma, kuri pagal darbo sutarties 1.3 punkto nuostatas sudaro mėnesinį darbo užmokestį. Šios aplinkybės patvirtina ieškovės nenuoseklumą ir pateiktų įrodymų nepatikimumą. Tokį darbdavio nenuoseklumą rodo ir kiti bylos duomenys – dvi skirtingo turinio pažymos apie atsakovui priskaičiuotą darbo užmokestį, juose nurodyti skirtingų dydžių atsakovui priskaičiuotos pajamos. Darbdavys suformavo pažymą apie darbuotojui priklausančio dienos darbo užmokesčio dydį, kuriose taip pat skirtingai traktuoja šį darbuotojui priklausantį darbo užmokesčio dydį. Be to, visos šios pažymos yra nepasirašytos darbdavio atsakingų asmenų ir jo vadovo. Tai bylos nustatytų aplinkybių kontekste vertintina taip pat labai kritiškai, o visos abejonės vertintinos darbuotojo naudai.
Teismas sutinka su DGK sprendimo motyvais dalyje, kurioje skaičiuojamas darbo užmokestis, remiamasi Švedijos partnerių pateiktais ,,Tidrapport“ duomenimis apie atsakovo faktiškai dirbtą laiką bei ieškovės vykdytais faktiniais mokėjimais ir konstatuoja, kad atsakovas 15-26 metų savaitėmis iš viso dirbo 598 val. Tokiu būdu ieškovė pagal faktinio susitarimo, kuris byloje, teismo manymu, įrodytas, sąlygas atsakovui iš viso turėjo sumokėti 598 val.*12 Eur = 7 176 Eur, iš kurių 2 665 Eur dienpinigių (už 2022-04-11 - 2022-07-01 (82 k. d.) laikotarpį), taikant 50 proc. dienpinigių normą Švedijos Karalystėje (82 k. d. * 65,00 - 50 proc.) bei 4 511 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio. Sutinkamai su DGK sprendimo motyvais dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių, ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakovu ir nėra jam išmokėjusi 2 305 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir dienpinigių, skaičiuojamų pagal faktinio susitarimo sąlygas pagal nustatytą tvarką Švedijoje komandiruotės pagrindu dirbusiam asmeniui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto „Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“ (toliau - Aprašas) 5.1 punkto nuostatomis, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Aprašo 5.4 punkte nustatyta, kad vidutinis dieninis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas).
Atsižvelgiant į išdėstytą reglamentavimą bei darbo byloje nustatytas aplinkybes atsakovo vidutinis valandinis atlygis už skaičiuojamąjį 2022 m. balandžio - 2022 m. birželio mėnesių laikotarpį sudarė: (526 (DU 04 mėn.)+2 016,50 (DU už 05 mėn.)+1 929 (DU už 06 mėn.)) - (98 val. (04 mėn.)+252 val. (05 mėn.)+242 val. (06 mėn.))=4 471,50-592=7,55 Eur (atskaičius mokesčius), o vidutinis dieninis 7,55*8 val.=60,40 Eur (atskaičius mokesčius). Būtent tokį dydį vienoje iš minėtų pažymų buvo nurodęs ir atsakovo darbdavys.
Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.
Iš rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė 2022 m. liepos 1 d. įsakymu atleido atsakovą dėl to, kad jis neišlaikė darbo bandomojo laikotarpio. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie tai, kad minėtas įsakymas buvo įteiktas atsakovui ar kad atsakovas apie darbo sutarties nutraukimą būtų buvęs įspėtas prieš 3 darbo dienas, kaip numatyta DK 36 str. 3 d. Šiuo išreikšta darbdavio pozicija labai prieštaringa – vienu atveju jis sako apie tai, kad informavo darbuotoją telefonu, kitu gi atveju, kad el. paštu.
Įstatymo imperatyvas šiuo atveju yra konkretus ir aiškus – turi būti rašytinis įspėjimas apie būsimą atleidimą, o tokio byloje nėra. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad darbdavys aiškiai ir nedviprasmiškai būtų nurodęs, kaip ir dėl ko darbuotojas laikytinas neišlaikiusiu išbandymo laikotarpio. Byloje nėra darbuotojo pareiginių nuostatų, darbo funkciją apsprendžiančių kitų galimų rašytinių duomenų ir to įrodymų. Posėdžio metu išsakyti ieškovo atstovo teiginiai apie tai, kad darbuotojai, tame tarpe ir nagrinėjamo ginčo darbuotojas, turėjo ketinimą pereiti dirbti kitur, nėra tam pakankami ir nėra susiję su priežastimis, kurių pagrindu būtų galima laikyti darbuotoją neišlaikiusiu išbandymo rezultato.
Tikrindamas darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumą, teismas privalo patikrinti tiek teisinių prielaidų tam buvimą, tiek ir realizuotos atleidimo procedūros tinkamumą.
Byloje pakankamai akivaizdu, kad darbdavys atleido darbuotoją, nesilaikydamas DK 36 str. 3 d. nurodyto normatyvo, pažeidė šį reikalavimą, atleido darbuotoją neįspėjęs jo prieš 3 darbo dienas, nenurodęs jokių su tuo susijusių priežasčių, faktiškai darbuotojo dėl to neinformavęs, priėmęs įsakymą, su kuriuo darbuotojo net nesupažindino. Tokiu būdu konstatuotini grubūs DK pažeidimai, kurie yra esminiai, dėl ko darbuotojo atleidimas negali būti laikomas teisėtu.
Atkreiptinas dėmesys, kad darbdavys, priimdamas sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo minėto normatyvo pagrindu negali savivaliauti, t. y. nutraukti darbo sutartį be jokių įrodymų, patvirtinančių, jog darbuotojas nesusitvarkė su jam pavestu darbu. Vertinant pateiktų įrodymų visumą ir tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo darbo kokybės neatitikimus, konstatuotina, kad atsakovas iš darbo atleistas ir be jokio faktinio pagrindo tam, t. y. nepagrįstai.
Pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, taikytinos minėto DK 218 str. 2 d. esančios teisinės pasekmės – darbuotojui tenkančios išmokos už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimas, nes nagrinėjamu atveju atsakovas nenori būti gražintas į darbą. DK 218 str. 4 d. numatyta išmoka jam nepriklauso.
Atsakovui priklausantis vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2022 m. liepos 2 d., iki šio sprendimo priėmimo dienos sudaro 215 d. d. x 60,40 Eur = 12 986 Eur (atskaičius mokesčius), ir po 60,40 Eur (atskaičius mokesčius) už kiekvieną dieną, taikant 5 darbo dienų per savaitę grafiką, skaičiuojant nuo 2023 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų suteiktos kasmetinės mokamos atostogos, ginčo dėl to, kad jų nebuvo, byloje nėra. Vadovaujantis DK 127 str. 6 d. kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį.
Pagal ieškovės pateiktos kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir darbo užmokesčio apskaičiavimo buhalterinės pažymos duomenis ieškovė už atsakovo darbo teisinių santykių laikotarpį yra priskaičiavusi 307,03 Eur kompensaciją už nepanaudotas 5,10 d. d. kasmetines atostogas. Teismui konstatavus, kad ginčo šalys buvo susitarusios dėl darbo apmokėjimo už darbą komandiruotėje po 12 Eur į dieną (atskaičius mokesčius), kad faktinis atsakovo darbo laikas viršijo ieškovės oficialiai deklaruotus duomenis, atsakovui išieškotina 687,35 Eur už nepanaudotas atostogas (60,40 x 11,38 dienas).
Dėl netesybų taikymo.
DK 147 str. 2 d. numato, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
Nors minėtoje darbo teisės normoje įtvirtinta sąlyga yra savarankiška netesybų skaičiavimui, teismas mano, kad pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu bei atsakovo pažeistų teisių gynimui taikant DK 218 str. 4 d. nuostatas, laikytina, kad DK 147 str. 2 d. nuostata šioje byloje netaikytina. Priešingu atveju tai, atsižvelgiant į atsakovo darbo trukmę bei gautą darbo užmokestį, reikštų pernelyg didelę proporciją ir neadekvatumą, pažeistų ir darbdavio interesus.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, sprendime turi nurodyti priteisiamas sumas, iš kurių nėra išskaitytas gyventojų pajamų mokestis. Vykdant teismo sprendimą, gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (atsakovas).
Sprendimo dalis, neviršijanti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio - 1262,36 Eur (atskaičius mokesčius) vykdytina skubiai (CPK 282 str. 2 d. 2 p., DK 230 str. 3 d.). Teismo sprendimui įsiteisėjus, DGK sprendimas pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.). Šio teismo sprendimo rezoliucinė dalis formuluojama atitinkamai pagal išnagrinėto ginčo ir jo teisinio santykio pobūdį.
Dėl prašymo skirti baudą.
Atsakovas prašė skirti baudą ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dėl nepagrįsto ieškinio pateikimo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 95 straipsniu 2 dalimi, 50 proc. šios baudos skiriant atsakovui. Nurodė, kad teikdama formalų ieškinį ieškovė siekia įgyti procesinę galimybę nevykdyti finansinio įsipareigojamo atsakovui, taip būdama stiprioji santykio pusė, naudojasi procesinėmis galimybėmis vilkinti DGK sprendimą. Pažymi, kad ieškovė sunkina atsakovo turtinę padėtį, nes nevykdo pareigos apmokėti atsakovui su darbo santykiais sietinus mokėjimus, kas atsakovui yra labai reikalinga, nes jis yra užsienietis, o darbo užmokestis yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis.
Teismas netenkina atsakovo prašymo dėl baudinių sankcijų ieškovei taikymo.
Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu šalies pateiktų dokumentų ir paaiškinimų vertinimą atlieka teismas. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas mano, kad ieškovė teikia faktines aplinkybes, neatitinkančius paaiškinimus ir dokumentus, savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.
Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis - tai sistemingas neleistinas naudojimasis turimomis procesinėmis teisėmis, kai teisėmis besinaudojantis asmuo suvokia, kad toks naudojimasis procesinėmis teisėmis trukdo įstatymu nustatyta tvarka išspręsti ginčą. Kitaip tariant, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Konstatuoti tokį ieškovės elgesį pakankamo ir objektyvaus pagrindo šiam momentui, teismo manymu, nėra.
Teismas pažymi, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis (CPK 42 str. 5 d.), o formalių ir nepagrįstų prašymų teikimas gali būti pagrindas baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimui kiekvienai iš bylos šalių. Ieškinio pareiškimo aplinkybė savaime nerodo piktnaudžiavimo fakto, o tik patvirtina savo galimai pažeistos teisės gynimą. Šalis negali būti baudžiama už tokios teisės realizavimą, nors teismas ir pripažino ieškinį nepagrįstu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Remiantis CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai rodo, jog atsakovas patyrė 200 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo parengimu. Iš 2023 m. vasario 8 d. teisinių paslaugų sutarties Nr. 1/08-02/2023 matyti, kad atsakovas sudarė sutartį su individualia veikla besiverčiančiu R. J., tačiau individualia veikla besiverčiantys asmenys nėra laikomi tinkamais bylos atstovais CPK 56 str. prasme, negali teikti tokių numatytų paslaugų, o tuo pačiu ir gauti atlygį už tai. Todėl teismo vertinimu atstovavimas šioje byloje nėra laikomas tinkamu dėl to šios bylinėjimosi išlaidos atsakovui nėra priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270, 307 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Pripažinti atsakovo V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo pas ieškovę uždarąją akcinę bendrovę „Alsveta“, į. k. 302860966, neteisėtu.
Negrąžinti atsakovo į darbą, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Išieškoti atsakovo V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alsveta“, į. k. 302860966, 12 986 Eur (dvylika tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2022 m. liepos 2 d. iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 60,40 Eur (šešiasdešimt eurų ir 40 ct) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 (penkių) darbo dienų savaitės grafiką, nuo 2023 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (suma nurodyta neatskaičius mokesčius).
Išieškoti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alsveta“, į. k. 302860966, atsakovo V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 305 Eur (du tūkstančiai trys šimtai penki eurai) nesumokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių (suma nurodyta neatskaičius mokesčius).
Išieškoti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alsveta“, į. k. 302860966, atsakovo V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 687,35 Eur (šeši šimtai aštuoniasdešimt septyni eurai 35 ct) kompensacijos už nepanaudotas atostogas (suma nurodyta atskaičius mokesčius).
Netesybų už uždelsimo atsiskaityti laiką nepriteisti.
Sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio išieškojimo atsakovui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 1 262,36 Eur (tūkstantis du šimtai šešiasdešimt du eurai ir 36 ct) vykdyti skubiai (suma nurodyta neatskaičius mokesčius).
Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-112-15081/2022.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.