Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-5729-484/2023

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-06-22
Bylos Nr.: eI2-5729-484/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00443-2021-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė
Trečiasis asmuo: G. T.
Atsakovas: Lietuvos kriminalinės policijos biuras

Administracinė byla Nr. eI2-5729-484/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00443-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo advokato S. M. skundą atsakovui Lietuvos policijos kriminaliniam biurui (trečiasis suinteresuotas asmuo G. T.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas advokatas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2021 m. kovo 4 d., prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Biuras, atsakovas) 2021 m. sausio 14 d. raštą Nr. 38-S-320 „Dėl informacijos suteikimo“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Biurą pateikti pareiškėjui dokumentus, patvirtinančius kriminalinės žvalgybos veiksmų, kurių metu buvo surinkta, Baltarusijos Respublikos institucijoms perduota ir baudžiamojoje byloje prieš G. T. panaudota kriminalinės žvalgybos informacija, atlikimo teisinį pagrindą, taip pat ir Biuro 2015 m. balandžio 2 d. teikimą dėl sekimo sankcionavimo Nr. 38-2(DS)-1858-RN(RN); 3) įpareigoti Biurą pateikti dokumentus, patvirtinančius kriminalinės žvalgybos veiksmų, kurių metu buvo surinkta, Baltarusijos Respublikos institucijoms perduota ir baudžiamojoje byloje prieš G. T. panaudota kriminalinės žvalgybos informacija, atlikimo faktinį pagrindą, nurodytą Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo atstovaujamas Lietuvos Respublikos pilietis G. T. Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teismo 2018 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 285 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 4 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, 328¹ straipsnio 3 dalį ir nuteistas 15 metų laivės atėmimo bausme, kurią šiuo metu atlieka Lietuvoje pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį. Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teismo nuosprendžio išvados dėl G. T. kaltumo yra grindžiamos įrodymais, kuriuos sudaro Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai Biuro perduoti duomenys.

Pareiškėjas pažymi, kad kriminalinės žvalgybos būdu gautos informacijos panaudojimą baudžiamajame procese reglamentuoja Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 patvirtintos rekomendacijos „Dėl kriminalinės žvalgybos įstatymo, baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese“ (toliau – ir Rekomendacijos). Nagrinėjamai bylai aktualūs Rekomendacijų 15, 20 ir 27 punktai. Kadangi į Baltarusijos Respublikos teismų nagrinėtą baudžiamąją bylą nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių G. T. atžvilgiu atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinį bei teisinį pagrindą, pareiškėjas 2018 m. kovo 5 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti tokius duomenis, tačiau 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. 38-S-3507 jam buvo atsisakyta pateikti prašomus dokumentus. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3384-983/2020 Biuro minėtą raštą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Atsakovas, įpareigotas teismo, 2021 m. sausio 14 d. pateikė Raštą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka.

Pareiškėjo teigimu, pripažinus, jog kriminalinės žvalgybos duomenys apie G. T. buvo surinkti neteisėtai arba perduoti kitais nei panaudojimo baudžiamojoje byloje tikslais, pareiškėjui, kaip G. T. gynėjui, atsirastų pagrindas prašyti baudžiamąją bylą nagrinėjusį Baltarusijos Respublikos teismą pripažinti juos neleistinais įrodymais, kas galimai nulemtų kitokios rūšies nuosprendžio priėmimą. Be to, jei nurodytos aplinkybės paaiškėtų, tai sudarytų pagrindą prašyti Baltarusijos Respublikos teismo atnaujinti procesą ir peržiūrėti G. T. apkaltinamąjį nuosprendį.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas Rašte nekvestionuoja aplinkybių, jog kriminalinės žvalgybos veiksmais surinko informaciją apie G. T., šią informaciją perdavė Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai tikslu panaudoti ją baudžiamajame procese bei, kad surinkta ir perduota informacija buvo panaudota baudžiamojoje byloje, apkaltinant G. T. pirmiau minėtų nusikaltimų padarymu. Esant minėtoms aplinkybėms yra pagrindas taikyti Rekomendacijų nuostatas, įpareigojančias atsakovą išslaptinti ir pateikti pareiškėjui, kaip G. T. gynėjui, dokumentus, nurodytus Rekomendacijų 27 punkte. Teisės aktai (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis) nedraudžia pateikti pareiškėjo prašomus dokumentus su informacija apie G. T. atžvilgiu atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. sausio mėn. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su pranešimu apie G. T., kurio atžvilgiu Lietuvos teritorijoje buvo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai, galimai padarytą nusikaltimą. Generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 15 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, todėl atsakovui atsirado pareiga pateikti prašomą informaciją, be to informacija apie G. T. tapo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu ir sukėlė neigiamas pasekmes. Taip pat atsakovas nagrinėjamoje situacijoje privalėjo pranešti, kokie duomenys apie G. T. buvo surinkti, kur ir kokiam tikslui jie buvo panaudoti, naudojami ar bus panaudoti. Pareiškėjo teigimu, prieš G. T. surinkti kriminalinės žvalgybos duomenys turėjo būti išslaptinti, nes pagal 2005 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimą „Dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais“ (toliau – ir Susitarimas) duomenis gavusi Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerija juos išviešino, panaudodama baudžiamojoje byloje.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2021 m. sausio 13 d. pateikė paklausimą atsakovui, nes buvo delsiama įvykdyti Vilniaus apygardos administraciniam teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą. Atsakovas 2021 m. sausio 27 d. rašte nenurodė jokių delsimo priežasčių ir neišnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. kovo 5 d. prašymo per 20 darbo dienų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 4 dalyje.

Pareiškėjas 2021 m. balandžio 15 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodo, kad skunduose pareiškėjas nekelia klausimo dėl skundžiamo Biuro 2021 m. sausio 14 d. rašto „Dėl informacijos suteikimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas nekėlė ir nekelia klausimo dėl atsakovo veiksmų teisėtumo vykdant kriminalinę žvalgybą ir bendradarbiavimą su kitomis, tarp jų ir užsienio institucijomis. Pareiškėjo prašomi duomenys ir dokumentai nėra ir negali būti kvalifikuojami kaip kriminalinės žvalgybos informacija, todėl atsakovo apeliavimas į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio nuostatas nėra pagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Biuro Raštas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus. Biuras, atsakydamas į pareiškėjo klausimus, pateikė išsamų teisinį vertinimą, nurodė, kokiais teisiniais pagrindais vykdomas tarpinstitucinis bendradarbiavimas su Baltarusijos institucijomis.

Atsakovas atsiliepime pažymi, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamentas, 2018 m. vasario 12 d. išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. sausio 17 d. prašymą, nustatė, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmai atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas šio Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento atsakymo neskundė. Be to, Biuras nevertino Baltarusijos teisėsaugos institucijų tyrimo veiksmų teisinių ir faktinių pagrindų, liudytojų parodymų, įrodymų, ar surinktos medžiagos baudžiamosios justicijos prasme, nes įrodymų teisėtumo, leistinumo ir priimtinumo patikrinimo vertinimas baudžiamąją bylą nagrinėjusių Baltarusijos Respublikos teismų diskrecija ir kompetencija.

Atsakovo teigimu, vertinant pareiškėjo paklausimo ir Biuro Rašto turinį Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo taikymo aspektu, ginčas tarp pareiškėjo ir Biuro yra dirbtinis, iš esmės baigtas ir išspręstas. Pareiškėjas 2018 m. sausio 17 d. kreipėsi į Lietuvos generalinį prokurorą, Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisiją ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją su prašymais, kuriuose kėlė analogiškus klausimus. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2018 m. vasario 12 d. raštu Nr. 17.2-732 „Dėl 2018 m. sausio 17 d. prašymo“ nurodė, jog Biuro pareigūnų veiksmai atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su kontroliuojančios institucijos priimtu sprendimu, taip pat turėjo teisę kreiptis į aukštesnį prokurorą ar teismą ir ginčyti jam duotą atsakymą Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė.

Atsakovas nurodo, kad su įslaptinta informacija gali susipažinti asmenys, turintys atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ vykdant ir atliekant tarnybines pareigas. Kitais tikslais tokio pobūdžio informacija neteikiama. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, kitoms valstybės institucijoms ir asmenims, nevykdantiems kriminalinės žvalgybos, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka gali būti teikiama tik apibendrinta informacija. Vartojama sąvoka „kiti asmenys“ nereiškia neapibrėžto asmenų rato ir taikoma asmenims, kuriems vykdant tarnybines funkcijas iškilo objektyvi būtinybė susipažinti su apibendrinta informacija. Taigi pareiškėjo prašymas dėl Biuro 2015 m. balandžio 2 d. teikimo dėl sekimo sankcionavimo Nr. 38-2(DS)-1858-RN yra ribojamas įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo prašomas išslaptinti 2015 m. balandžio 2 d. teikimas dėl sekimo sankcionavimo sudaro tarnybos paslaptį ir yra įslaptintas, todėl tokios informacijos praradimas arba neteisėtas atskleidimas galėtų padaryti žalos valstybės institucijų interesams. Toks dokumentas gali būti išslaptintas tik paslapčių subjekto sprendimu, todėl pareiškėjas turėtų kreiptis į Biuro specialiąją ekspertų komisiją. Atsakovas nurodo įvykdęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eI2-3384-983/2020, t. y. išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir pareiškėjui pateikė atsakymą. Mano, kad ilgesnis atsakymo laukimas pareiškėjui nesukūrė neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgino administracinį procesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. T. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2021 m. sausio 14 d. rašto Nr. 38-S-320 „Dėl informacijos suteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą suteikti pareiškėjui informaciją ir pateikti dokumentus, nurodytus jo 2018 m. kovo 5 d. prašyme „Dėl informacijos suteikimo“.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 17 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, Lietuvos Respublikos Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisiją ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją su prašymu patikrinti kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo teisėtumą. Pareiškėjas prašė spręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos kompetentingų teisėsaugos institucijų pareigūnų, neteisėtai perdavusių kriminalinės žvalgybos informaciją Baltarusijos Respublikos specialiosioms tarnyboms, atsakomybės. Taip pat įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į Baltarusijos Respublikos generalinę prokuratūrą, inicijuojant Baltarusijos Respublikos specialiosioms tarnyboms perduotas kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese teisėtumo patikrinimą.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. sausio 17 d. prašymą, 2018 m. vasario 12 d. rašte, adresuotame pareiškėjui, nurodė, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmai atitiko juos reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat, kad Baltarusijos Respublikos pareigūnai Lietuvos Respublikos teritorijoje 2015 m. balandžio 2–3 d. nevykdė jokių veiksmų. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2018 m. vasario 12 d. rašte taip pat nurodė, kad šias išvadas pagrindžia neviešo pobūdžio informacija, kurios įslaptinimą, jo termino pratęsimą, išslaptinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos paslapčių įstatymas.

Pareiškėjas 2018 m. kovo 5 d. su paklausimu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti kriminalinės žvalgybos veiksmų, kurių metu buvo surinkta ir Baltarusijos Respublikos pareigūnams perduota pareiškėjo 2018 m. sausio 17 d. prašyme nurodyta kriminalinės žvalgybos informacija, atlikimo teisinį pagrindą patvirtinančius dokumentus, t. y. teisėjų motyvuotas nutartis, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo, įgalioto vadovo pavaduotojo ar prokuroro nutarimus ir / arba prokurorų, kontroliuojančių kriminalinės žvalgybos teisėtumą, sankcionuotus kriminalinės žvalgybos subjekto motyvuotus teikimus bei kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinį pagrindą patvirtinančius dokumentus (Rekomendacijų 27 punktas), taip pat kriminalinės žvalgybos subjekto, Lietuvos Respublikos teritorijoje surinkusio pareiškėjo 2018 m. sausio 17 d. prašyme nurodytą informaciją, kuri buvo perduota Baltarusijos Respublikos pareigūnams ir panaudota baudžiamojoje byloje, vadovo ar jo įgalioto pareigūno priimtą sprendimą dėl nurodytos informacijos išslaptinimo ir dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese (Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnis, Rekomendacijų 15 punktas). Be to, prašė informuoti, kokių Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar kitų teisės aktų pagrindu Lietuvos Respublikos teritorijoje surinkta kriminalinės žvalgybos informacija buvo perduota Baltarusijos Respublikos kompetentingoms institucijoms.

Lietuvos kriminalinės policijos biuras 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. 38-S-3507„Dėl informacijos suteikimo“ informavo pareiškėją, kad dėl informacijos, susijusios su Baltarusijos Respublikos centrinės kompetentingos institucijos prašymais Policijos departamentui pagal 2005 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimo „Dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais“ (toliau – ir Susitarimas) 11 straipsnio 8 dalį pareiškėjas turi teisę kreiptis į Baltarusijos Respublikos centrinę kompetentingą instituciją – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Lietuvos kriminalinės policijos biuras 2018 m. kovo 26 d. rašte Nr. 38-S-3507 „Dėl informacijos suteikimo“ pažymėjo, kad įrodymų teisėtumo ir leistinumo patikrinimas baudžiamojoje byloje yra bylą nagrinėjančio Baltarusijos Respublikos teismo diskrecija. Lietuvos kriminalinės policijos biuras šiuo raštu pareiškėją taip pat papildomai informavo, kad kartotiniai prašymai ir skundai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodoma naujų aplinkybių, sudarančių prašymo ar skundo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad sprendimas dėl ankstesnio prašymo ar skundo yra neteisingas arba tuo klausimu yra priimtas teismo sprendimas, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau nei vieni metai.

Pareiškėjas 2018 m. vasario 24 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Biuro 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. 38-S-3507 „Dėl informacijos suteikimo“ bei įpareigoti Biurą suteikti pareiškėjui prašomą informaciją ir pateikti dokumentus, nurodytus jo 2018 m. kovo 5 d. paklausime „Dėl informacijos suteikimo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-2800-244/2018, pareiškėjo S. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 24 d. sprendimu, dėl jo pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT), kuris 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-589-556/2020, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 24 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-3384-983/2020, pareiškėjo S. M. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Biuro 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. 38-S-3507 „Dėl informacijos suteikimo“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 5 d. prašymą „Dėl informacijos suteikimo“.

Lietuvos kriminalinės policijos biuras, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. kovo 5 d. prašymą „Dėl informacijos suteikimo“ ir 2021 m. sausio 14 d. priėmė sprendimą, kurį įformino raštu Nr. 38-S-320 „Dėl informacijos suteikimo“.

Lietuvos kriminalinės policijos biuras, atsakydamas į pareiškėjo 2018 m. kovo 5 d. prašymą „Dėl informacijos suteikimo“, Rašte nurodė, kad informacijos teikimą ir kitus veiksmus, nurodytus Susitarimo 5, 6, 7 ir 8 straipsniuose, atlieka šalių valstybių centrinės kompetentingos institucijos pagal raštu pateiktus prašymus. Informaciją nurodytą Susitarimo 5, 6, 7 ir 8 straipsniuose, šalių valstybinės centrinės kompetentingos institucijos gali siųsti viena kitai savo iniciatyva, jeigu yra pagrindas manyti, jog ši informacija gali būti svarbi kitai šaliai. Biuras Rašte pažymėjo, jog pareiškėjo 2018 m. sausio 17 d. prašymas jau išnagrinėtas, t. y. nustatyta, jog Baltarusijos Respublikos pareigūnai Lietuvos Respublikos teritorijoje 2015 m. balandžio mėn. 2–3 d. nevykdė jokių veiksmų. Be to, turima informacija yra tarnybinio naudojimo, todėl vadovaujantis Susitarimo 1 straipsnio nuostatomis, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 3 straipsniu ir 19 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis pareiškėjo prašymo dėl informacijos suteikimo patenkinti Biuras negali, nes prašoma pateikti informacija gauta tarnybinės veiklos metu yra konfidenciali, todėl negali būti pateikta.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas (toliau – Kriminalinės žvalgybos įstatymas).

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama: 1) kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti; 2) bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams; 3) pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka; 4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų numatytais atvejais keičiantis kriminalinės žvalgybos informacija su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir Europos Sąjungos agentūromis; 5) šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytais atvejais ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras; panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą.

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, galiojusią 2018 m. kovo 5 d. prašymo „Dėl informacijos suteikimo“ pateikimo metu, kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Sprendimo, įforminto Raštu, priėmimo metu Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (2020 m. kovo 31 d. įstatymo Nr. XIII-2827 redakcija) nustatė, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudota tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Kriminalinės žvalgybos informacija apie organizuoto nusikalstamumo, korupcinio, savanaudiško pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudota turto tyrimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymą atlikti.

Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija teikiama susipažinti Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui, taip pat kriminalinės žvalgybos kontrolę vykdančioms valstybės institucijoms ar šios veiklos kontrolę vykdyti įgaliotiems asmenims, esant motyvuotam jų rašytiniam prašymui, jeigu jiems teisės aktuose nustatytoms funkcijoms įgyvendinti ar sprendimams priimti nepakanka pateiktos susipažinti apibendrintos informacijos, parengtos kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu.

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, kitoms valstybės institucijoms ir asmenims, nevykdantiems kriminalinės žvalgybos, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka gali būti teikiama tik apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu.

Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytos kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimo tvarką nustato Vyriausybė.

Kriminalinės žvalgybos informacija bet kuriam iš Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnyje nurodytų subjektų, nepriklausomai nuo to, ar ši informacija įslaptinta Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka, gali būti teikiama tik tuo atveju, kai prašančio subjekto kriminalinės žvalgybos informacijos (ar jos pagrindu parengtos apibendrintos informacijos) gavimo tikslai sutampa su Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais šios informacijos naudojimo būdais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neveikia kriminalinę žvalgybą vykdančių institucijų vardu, nėra kriminalinės žvalgybos subjektas ar kitas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 4–5 dalyse nurodytas asmuo.

Pareiškėjo prašoma informacija apie jo ginamojo G. T. atžvilgiu vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus reikalinga ne tarnybos, o asmeniniais tikslais, t. y. siekiant išaiškinti nustatyti, ar kriminalinės žvalgybos veiksmai, kuriais surinkti duomenys apie G. T., buvo atlikti teisėtai, t. y. esant Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytam tiek faktiniam, tiek teisiniam pagrindui, ir nustatyti, kokiu teisės aktu vadovaujantis ir kokiu tikslu surinkti kriminalinės žvalgybos duomenys atsakovo buvo perduoti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.

Taigi, pareiškėjas, reikalaudamas panaikinti Raštą, įpareigoti Biurą pateikti pareiškėjui dokumentus, patvirtinančius kriminalinės žvalgybos veiksmų, kurių metu buvo surinkta, Baltarusijos Respublikos institucijoms perduota ir baudžiamojoje byloje prieš G. T. panaudota kriminalinės žvalgybos informacija, atlikimo teisinį pagrindą, taip pat ir Biuro 2015 m. balandžio 2 d. teikimą dėl sekimo sankcionavimo Nr. 38-2(DS)-1858-RN(RN) bei įpareigoti Biurą pateikti dokumentus, patvirtinančius kriminalinės žvalgybos veiksmų, kurių metu buvo surinkta, Baltarusijos Respublikos institucijoms perduota ir baudžiamojoje byloje prieš G. T. panaudota kriminalinės žvalgybos informacija, atlikimo faktinį pagrindą, nurodytą Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje, veikia iš esmės siekdamas ne savo, bet atstovaujamo asmens G. T. galbūt pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo.

Byloje ginčo, kad pareiškėjas siekia gauti duomenis apie kito asmens – G. T. atžvilgiu atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus, kvestionuojant šių veiksmų teisėtumą, nėra.

Nei pareiškėjas, kaip G. T. gynėjas ir atstovas, nei G. T. nepatenka į Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnyje nurodytų subjektų, galinčių gauti kriminalinės žvalgybos informaciją, ratą, todėl kriminalinės žvalgybos informacija nei pareiškėjui, kaip G. T. advokatui, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui G. T. pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio nuostatas negali būti suteikta.

Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 19 punktą kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektų ir žvalgybos institucijų parengta analitinė-informacinė medžiaga, kurioje naudojama kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija sudaro tarnybos paslaptį.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali padaryti žalos valstybės institucijų interesams, suteikiama slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, kurios įslaptinimo terminas, reglamentuotas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 8 straipsnyje, o išslaptinimo tvarka – Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, teismas neatlieka įslaptintos informacijos išslaptinimo tikslingumo vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas paslapčių subjektui, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą vertinimą, įstatymu yra priskirta paslapčių subjektui. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant paslapčių subjekto atliktus vertinimus dėl informacijos išslaptinimo tikslingumo, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindamas savo diskreciją paslapčių subjektas nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turi įvertinti, ar paslapčių subjektas laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos, ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (byla Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010).

Kaip jau buvo nurodyta, įslaptintos informacijos išslaptinimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnyje. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalį įslaptinta informacija išslaptinama, kai: 1) pasibaigia šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas; 2) išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs.

Įslaptinta informacija, kai nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs, išslaptinama tik įslaptintą informaciją parengusio paslapčių subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, įslaptintos informacijos, kai nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs, išslaptinimas yra išimtinė įslaptintos informacijos rengėjo teisė, kuri turi būti įgyvendinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei šio įstatymo nuostatomis.

Pažymėtina, kad ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės (priežiūros) sprendžia Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 10 punktas).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo, remdamasi pareiškėjo nurodytais argumentais, ginčijamą Biuro Raštą panaikinti.

Dėl išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Biurą suteikti pareiškėjo prašomą informaciją, visų pirma pažymėtina, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 d.). Administracinis teismas pagal jam įstatymo suteiktą kompetenciją vertina ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau neperima viešojo administravimo institucijos funkcijų ir nepriima sprendimų, nepriskirtinų jo kompetencijai. Todėl teismas neturi įstatyminio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti Biurą veiksmus, t. y. suteikti pareiškėjo prašomą informaciją.

Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis.

Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad asmuo, manantis, jog kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui. Šis skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos. Asmuo, nesutinkantis su kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar prokuroro sprendimu, gali per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos paduoti skundą apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui. Galutinis sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 -41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo advokato S. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teisėjos Violeta Balčytienė Jūratė Gaidytė-Lavrinovič Ina Kirkutienė