Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-383/2015

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-21-3-00023-2012-7

2015 m. vasario 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, nukentėjusiajam R. K., nuteistajai D. V., jos gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. V. ir nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014-10-14 nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, uždraudžiant jai bausmės atlikimo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiuoju R. K. bei įpareigota laisvės apribojimo laikotarpiu atlyginti nukentėjusiajam R. K. padarytą neturtinę žalą.

Priteista iš D. V. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo R. K..

Priteista iš D. V. 3000 Lt (trys tūkstančiai litų) bylos vedimo išlaidų R. K..

Priteista iš R. K. 2000 Lt (du tūkstančiai litų) bylos vedimo išlaidų D. V..

D. V. išteisinta jai nepadarius nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. ir 154 str. 1 d. požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteista pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad ji 2012-09-16 apie 14-15 val., R. K. trumpam išvykus iš savo namų, esančių(duomenys neskelbtini), Kauno rajone, būdama neblaivi, atvykusi taksi automobiliu į R. K. namus, perlipusi per geležinę namo tvorą, įsibrovė į R. K. namo vidų ir puolė jo motiną J. K. Ją išgąsdino, įžeidinėdama necenzūriniais žodžiais, garsiai šaukdama, griuvinėdama kambaryje, mėtė aplinkui save R. K. ir jo motinos daiktus. R. K. sugrįžus į namus, D. V. iš pasalų jį puolė ir sužalojo, padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Byloje esanti specialisto išvada Nr. G2471/12/(02), kurioje yra konstatuoti nukentėjusiojo patirti sužalojimai, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad būtent D. V., padarė šiuos sužalojimus. Sužalojimo fakto konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas vertindamas specialisto išvadą kaip D. V. kaltės įrodymą neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis į medicinos ekspertą kreipėsi tik 2012-09-20, t. y. praėjus 4 dienoms nuo įvykio. BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. V. apeliacinis skundas tenkintinas. Nukentėjusiojo R. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, atlikusi įrodymų tyrimą ir pati įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog D. V. veikoje nėra BK 154 str. 1 d. ir BK 187 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, nepagrįstai pripažino juos D. V. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės padarius nusi­kals­tamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Dėl nuteistosios D. V. apeliacinio skundo.

Iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jos manymu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties ir jos kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikė teisės normas.

Šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2014-10-14 nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. numato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų viseto ištyrimu, jų palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimo argumentavimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti prieštaringas ar grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas D. V. kaltės klausimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo nurodė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. V. paaiškino, jog kalta dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam R. K., neprisipažįsta, į nukentėjusiojo namus neįsibrovė ir jo mamos nepuolė, viskas buvo atvirkščiai. R. K. pakėlė ranką prieš ją, sulaužė jai koją, bet norėdamas save apsaugoti parašė pareiškimą, kad ji yra kalta. R. K. kolega ją vežė į klinikas ir matė, kad šlubuoja, matė ant veido mėlynes, teismo ekspertizė tai patvirtino. Ji su juo gyveno, jo niekada nešmeižė. Niekada nebuvo įsibrovusi į R. K. namus, nes jis ją pats atsiveždavo, jie susiskambindavo. Nebuvo S. R. tuose namuose, kai neva ji į juos įsilaužė. Su R. K. įvykio dieną buvo dviese. Ji gyveno pas jį namuose kaip šeima. Ji nemetė į R. K. puodelio. Nėra apdraskiusi R. K. veido. Nei tą dieną, nei kitą dieną ji S. R. nematė. Ji tą moterį pirmą kartą pamatė teisme. Su R. pradėjo gyventi kartu nuo 2011 gruodžio mėnesio. Jos santykiai su R. K. buvo geri, padėdavo jai, duodavo valgyti, tarnaudavo. R. K. ne tik ją skriausdavo, bet ir savo mamą. Prieš tai 10 dienų jie buvo kartu iki to įvykio - rugsėjo 16 dienos.

Nukentėjusiojo R. K. parodymais nustatyta, kad 2012 -09-16 apie 14-15 val., jam trumpam išvykus iš savo namų, D. V. būdama neblaivi atvyko į jo namus. Namuose ji puolė jo motiną J. K.. Ją išgąsdino, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, garsiai šaukė, griuvinėjo kambaryje, mėtė aplinkui save R. K. ir jo motinos daiktus. Jam sugrįžus į namus, D. V. iš pasalų jį puolė ir sužalojo, padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Liudytojo A. Ž. parodymais, kuris paaiškino, kad jis D. V. žino tik iš matymo. Su R. K. kažkada dirbo vienoje įstaigoje. Ar būtent 2012-09-17 Upelio g. 14 buvo pas R. K., tiksliai datos nepamena, bet galimai tuo metu buvo atvažiavęs pas jį į namus pasiimti jo į tarnybą. Atvykus pas R. K., į automobilį įsėdo ir D. V.. Ji paprašė nuvežti į Sukilėlių pr. Jie skubėjo, dar turėjo paimti kitą kolegą. Pareigūnas R. K. buvo blaivus ir sėdėjo keleivio pusėje. D. V. sėdėjo automobilyje jam už nugaros. Matė ant R. K. veido nubrozdinimus. R. K. nubrozdinimus pastebėjo tą pačią dieną dirbę kolegos. Apie tai R. K. nieko nekalbėjo, o jie neklausinėjo. Tikrai buvo nubrozdinimai. Važiavo kartu su jais į tarnybą ir M. B., M. J., jie galėtų patvirtinti apie sužalojimus, nes tai buvo akivaizdu. R. K. apie santykius su D. V. nieko nepasakojo.

Liudytojos S. R. parodymais, kuri parodė, kad D. V. pažįsta, kaip R. K. buvusią draugę, kuri jo namuose negyveno, pas jį atvažiuodavo automobiliu arba taksi. D. V. yra mačiusi keletą kartų, visą laiką išgėrusią, gal tik vieną kartą matė ją blaivią. Taip pat parodė, kad 2012-09-16, apie 16 val. ji buvo R. K. namuose, buvo aptvarkiusi močiutę, ėjo pažiūrėti lysvės ir išgirdo, kaip atvažiavo automobilis. Ji pagalvojo, kad grįžo R., tačiau pamatė, kaip nukentėjusioji iš gatvės pusės lipa per tvorą. Matėsi, kad buvo gerokai išgėrusi. Ji pasisukinėjo po kiemą, įbėgo į kambarį. D. V. buvo užlipusi į viršų, girdėjo, kaip koneveikė močiutę, pradėjo spardyti daiktus, tuomet įbėgo į virtuvę ir ten „ardėsi“. Tuo metu iš parduotuvės grįžo R. K., iš jos veido pamatė, kad kažkas vyksta, ir įėjęs į virtuvę apsižodžiavo su D. V.. D. V. trenkė puoduku R. K. į galvą ir su nagais per „žandą“. Ji tuo metu stovėjo prie močiutės lovos ir žiūrėjo, kas vyksta. R. pradėjo drebėti, klausė ką daryti, ji patarė kvieti policiją. D. išbėgo į kiemą, išspardė gėles, išvartė kibirus su obuoliais. Tuomet ji grįžo į namą, užbėgo į viršų, nusileido į apačią ir griuvo nuo laiptų į namo antrąjį aukštą prieš pat nusileidžiant, kadangi laiptai yra be turėklų, ir pakišo po savimi koją. K. tuo metu stovėjo virtuvėje prie baro, o ji – tarpduryje ir viską gerai matė. Nukritusi nuo laiptų nukentėjusioji padejavo ir pradėjo snausti, ji ir kaltinamasis paguldė ją ant sofos, į policiją tą kartą neskambino. Ji norėjo išvažiuoti namo, bet liko su kaltinamuoju dėl nukentėjusiosios, kad ji neapkaltintų R. nebūtais dalykais, nes jau prieš tai buvo parašiusi skundą, kad kaltinamasis grasino ją nušauti.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi byloje esančia 2012-09-20 specialisto išvada Nr. G2471/12(02) iš kurios matyti, kad R. K. padaryti sužalojimai: kaktos – kairio momens srities sumušimas, odos nubrozdinimai kairiame žande ir kakle, poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje ir kairėje blauzdoje. Odos nubrozdinimai kairiame žande ir kakle padaryti kietais bukais bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti rankų pirštų nagai. Kaktos, kairio momens sumušimas, poodinės kraujosrūvos kairiame dilbyje ir kairėje blauzdoje, padaryti kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių, kuo galėjo būti fajansinis puodukas ir koja apauta batu. Išvardinti sužalojimai R. K. padaryti prieš 3-6 paras iki teismo medicininės apžiūros. R. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 3).

Teismas taip pat rėmėsi: 2012-12-01 R. K. prašymu iš kurio matyti, jog jis kreipėsi į Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl neteisėtų D. V. veiksmų (1 t., b.l. 24); teismui pateiktu civilinio ieškiniu iš kurio matyti, kad privatus kaltintojas – nukentėjusysis R. K. pateikė civilinį ieškinį 15004 Lt sumai, t.y. 5004 Lt turtinei žalai ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 72); 2012-01-09 akistatos protokolu tarp R. K. ir D. V. (1 t., b. l. 85-88); 2012-06-12 protokolu pareiškimu iš kurio matyti, kad D. V. kreipėsi į Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK (1 t., b. l. 89); Kauno apskrities priklausomybės ligų centro pateikta informacija iš kurios matyti, kad D. V. priklausomybės ligų centre neužregistruota (1 t., b. l. 105); VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio psichiatrijos ligoninės raštu dėl informacijos pateikimo iš kurio matyti, kad D. V. psichiatrijos ligoninės stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė (1 t., b. l. 106); VšĮ Šilainių poliklinikos 2013-12-19 pažyma iš kurios matyti, jog R. K. taikomas medikamentinis gydymas, psichosocialinė reabilitacija (1 t., b. l. 150); 2013-12-05 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo R. K. buvo nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d., 138 str. 1 d ir paskirtas 1 m. 9 mėn. laisvės apribojimas, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos (1 t., b. l. 153-164); Kauno apygardos teismo 2014-04-24 nutartimi, kuria R. K. apeliacinis skundas buvo atmestas (2 t., b.l. 40-48); antstolės G. A. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu iš kurio matyti, kad 2013-02-04 konstatuotos faktinės aplinkybės – t.y. pokalbis tarp R. K. ir D. V. (2 t., 14-21); 2012-10-09 akistatos protokolu iš kurio matyti, jog buvo klausta R. K., ar jis yra rašęs D. V. raštelį, kuriam būtų nurodęs, jog nebevartos prieš ją smurto, ji atsakė neigiamai, jog nerašė (2 t., b. l. 31), iš teismui pateikto 2012-01-17 raštelio matyti, jog R. K. pasižada nekalbėti pakeltu tonu ir nenaudoti smurto prieš D. V. (2 t., b. l. 13).

Apylinkės teismas nuosprendyje vertino, jog teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma – kaltinamosios D. V., nukentėjusiojo R. K., liudytojų B. B., A. Ž., V. N., S. R. parodymais, ištirtais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad kaltinamoji D. V. 201209-16, laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 17.00 val., R. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kauno r., tyčia su puodeliu sudavė nukentėjusiajam R. K. per galvą bei rankų nagais apdraskė jo veidą, padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aukščiau paminėtus išnagrinėtus įrodymus apylinkės teismas vertino prieštaringai, neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, kad šie duomenys patvirtina nuteistosios D. V. nusikalstamus smurtinius veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajam R. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismas, ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus, sprendžia ar jų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti.

Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant byloje esančius įrodymus dėl D. V. fizinio smurto panaudojimo R. K. atžvilgiu, duomenų nepakanka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas D. V. kalta pagal BK 140 str. 1 d. nepagrįstai rėmėsi liudytojos S. R. parodymais. Kaip matyti iš 2013-12-05 Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, R. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., 138 str. 1 d. (t. 1 t., b. l. 153-164) už tai, kad 2012-06-16, laikotarpiu nuo 16 val. iki 17 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kauno raj. nusikalstamais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai D. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės kojos išorinio kulkšnelio lūžimo nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgiau, nei 10 parų laikotarpiui. Minėtoje byloje R. K. iniciatyva buvo apklausta liudytoja S. R., kuri nurodė, jog 2012-06-12 įvykusio įvykio t.y. nusikalstamos veikos padarymo metu, buvo R. K. namuose ir matė, jog ne R. K. sužalojo D. V., o priešingai D. V. sužalojo R. K. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu, nuosprendyje liudytojos S. R. parodymais nesirėmė, pažymėdamas, jog apie tai, kad namuose įvykio metu buvo liudytoja S. R., R. K. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, šią versiją pateikė tik nagrinėjant bylą teisme, todėl šie liudytojos parodymai teismui sukėlė abejonių. Kauno apygardos teismo 2014-04-24 nutartimi, kuria R. K. apeliacinis skundas buvo atmestas (t. 2 b. l. 40-48), buvo pritarta apylinkės teismo pozicijai nesivadovauti liudytojos S. R. parodymais, kadangi minėta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu neatvyko liudyti, nors palaikė artimus ryšius su R. K. šeima. Aukštesniojo teismo vertinimu, teisingai suabejota liudytojos parodymais ir dėl to, jog yra mažai tikėtina, jog asmuo, žinodamas, jog geram pažįstamam gresia baudžiamoji atsakomybė, atsisakytų liudyti ikiteisminiame tyrime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-12-18 nutartimi (2K-584/2014) atmesdamas R. K. kasacinį skundą, taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais buvo atmetami liudytojos S. R. parodymai, kadangi jie neatitiko kitų bylos duomenų, teismo pripažintų įrodymais.

Atsižvelgiant į tai, jog liudytojos S. R. parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimas jau buvo įvertintas tiek įsiteisėjusiu 2013-12-05 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, tiek 2014-04-24 Kauno apygardos teismo nutartimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-18 nutartimi, apylinkės teismas nagrinėjamu atveju, liudytojos S. R. parodymus dėl to pačio įvykio ir dėl tų pačių nurodytų aplinkybių, turėjo vertinti kritiškai ir sprendžiant D. V. kaltės klausimą dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, jais nesivadovauti.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas liudytojos S. R. duotus parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, padarė parodymų santrauką ne iš teismo posėdžio protokolo, kuriame buvo užfiksuoti minėtos liudytojos parodymai, o tiesiog perkėlė S. R. parodymus iš 2013-12-05 Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. K. buvo pripažintas kaltu dėl nesunkaus D. V. sveikatos sutrikdymo, net nepakeisdamas proceso dalyvių statuso.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje D. V. kaltę grindė ir liudytojų B. B., A. Ž., V. N. parodymais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nei vienas iš minėtų liudytojų nenurodė ir nepatvirtino aplinkybių apie R. K. sužalojimo faktą. Tai, kad liudytojai V. N. ir A. Ž. parodė, jog matė ant nukentėjusiojo veido sužalojimus, vienareikšmiškai nepatvirtina D. V. kaltės. Nei vienas iš liudytojų įvykio vietoje nebuvo, apie tai, jog neva tai jį sužalojo D. V. jie sužinojo tik iš pačio R. K.. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtų liudytojų parodymai, nėra pakankami padaryti išvadoms dėl V. V. kaltės.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiojo R. K. parodymus, nurodė, jog R. K. davė išsamius, nuoseklius ir vienas kitam neprieštaraujančius parodymus, tačiau su tokiu parodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo skunde (dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo t. 1 b. l. 1-2) pateiktais paaiškinimais dėl D. V. neteisėtų veiksmų padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisiamojo posėdžio metu teismas R. K. privataus kaltinimo skunde nurodytų aplinkybių nepatikrino. Dėl skunde minėtų D. V. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis nebuvo apklaustas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skunde išdėstytus R. K. paaiškinimus vertino kaip išsamius, nuoseklius ir vienas kitam neprieštaraujančius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė nukentėjusįjį R. K., kuris parodė, jog po konflikto, kai D. V. jį užsipuolė ir apdraskė, ji lakstė po visus namus, siautėjo, išbėgo į lauką ir parbėgusi nukrito nuo laiptų. Ji buvo neblaivi, todėl nukrito pagulėti, jis jos nejudino, galvojo gal prasiblaivys ir išvažiuos, tačiau D. V. liko pas jį nakvoti. Ryte su savo kolega prieš darbą nuvežė D. V. į klinikas. Kolega matė, kad jis buvo sužalotas. D. V. nesiskundė jokiais skausmais, kolega patvirtino, kad viskas buvo normalu ir kaimynai viską matė. Nepripažįsta, kad D. V. sužalojo. Kaip ji atvyko pas jį nežino, kai grįžo ją rado namuose. Namuose buvo mano mama ir S. R.. S. R. savo pradiniuose pareiškimuose nenurodė, nes ji nenorėjo veltis į jokius reikalus. Kodėl nenurodė aplinkybių, kad buvo apdraskytas kaklas ir veidas, negali, nes nebepamena.

Nors nukentėjusysis R. K. apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir patvirtino privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu nukentėjusiojo duoti parodymai yra abstraktūs ir nėra patvirtinti kitais bylos duomenimis, todėl teismo vertintini kritiškai. Atsižvelgtina ir į tai, jog R. K. kitoje baudžiamojoje byloje, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nagrinėjamo įvykio metu panaudoto smurto ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo D. V. atžvilgiu, todėl siekdamas kerštauti D. V., teismo vertinimu, jis turėjo pagrindą nurodyti duomenis neatitinkančius faktinių aplinkybių.

Taip pat pažymėtina, kad byloje esanti specialisto išvada, kurioje yra konstatuoti R. K. sužalojimai, nepatvirtina, kad būtent D. V. padarė nukentėjusiajam specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog R. K. į medicinos ekspertus kreipėsi 2012-09-20 t.y. praėjus keturioms dienoms nuo įvykio, specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti praėjus 3-6 paroms iki medicininės apžiūros. Atsižvelgiant į tai, kyla pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimo būtent 2012-09-16 įvykio dieną ir nurodomomis aplinkybėmis. Visuma aukščiau aptartų aplinkybių neleidžia šios specialisto išvados vertinti kaip neginčytinai įrodančios D. V. kaltę.

Vertinant nuteistosios D. V. duotus parodymus, aukštesnysis teismas pažymi, jog nuteistoji tiek apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t.2 b.l. 124-125) davė išsamius, nuoseklius, vienas kitam neprieštaraujančius parodymus, jos nurodytos aplinkybės nėra paneigtos byloje surinktais duomenimis, todėl jais netikėti ir nesivadovauti, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, vertinant byloje esančius faktinius duomenis bei objektyvių duomenų byloje trūkumą, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, jog D. V. padarė nusikalstamą veiką, turinčią BK 140 str. 1 d. nurodyto nusikaltimo požymių, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir D. V. iš kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisintina.

Dėl nukentėjusiojo R. K. apeliacinio skundo

Nukentėjusiojo R. K. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, padarė klaidingą išvadą, kad D. V. veikoje nėra BK 154 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymių, kadangi D. V. Kauno rajono policijos komisariatui pateiktame pareiškime nurodė labai konkrečias tariamai R. K. padaryto nusikaltimo objektyviąsias ir subjektyviąsias aplinkybes. Nukentėjusiojo teigimu, D. V. gerai žinojo, kad nukentėjusysis tuo metu buvo pareigūnas, dirbo statutinėje įstaigoje, kad tokio pobūdžio kaltinimai jam neabejotinai pakenks ir šis jos išskaičiavimas visiškai pasitvirtino realybėje, nes tokie išgalvoti kaltinimai D. K. labai pažemino, tai labai neigiamai atsiliepė jo reputacijai.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad D. V. padarė nusikalstamą veiką, turinčią BK 154 str. 1 d., numatyto nusikaltimo požymių. Teismas nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 5 d. nuostatomis, pagrįstai D. V. iš kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. išteisino.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Pažymėtina, jog šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Objektyviai šmeižimas yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Kaltininkas turi suvokti, jog jo pateikiamos žinios apie kitą asmenį yra melagingos. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog D. V. pranešdama apie savo sumušimą ir grasinimą nužudyti bei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nesiekė apšmeižti ar įžeisti R. K. ir tokios tyčios neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog D. V. kreipimasis į teisėsaugos institucijas nebuvo visiškai nepagrįstas, kadangi R. K. konflikto su D. V. metu sužalojo nukentėjusiąją, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl D. V. sužalojimo jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus akistatą tarp D. V. ir R. K. (t. 1 b.l. 85-88) D. V. patikslino savo parodymus, paaiškindama, kad konflikto metu R. K. negrasino jos nužudyti (nušauti), todėl ikiteisminis tyrimas R. K. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 145 str. buvo nutrauktas. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, kad D. V. pareiškime buvo nurodžiusi pakankamai aiškias aplinkybes bei pateikusi konkrečius duomenis, kurie leido pirminėje proceso stadijoje R. K. įtarti nusikalstamos veikos padarymu. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad D. V. remdamasi tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę ir pateikė jai žinomų faktų vertinimus ir komentarus.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išsakytai pozicijai, jog, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, taip pat tokių duomenų nenurodė ir R. K. savo skunde, kad D. V. pareiškime nurodytos aplinkybės būtų paskleistos tretiesiems asmenimis, t.y. asmenimis nesusiejusiems su įvykio aplinkybių tyrimu. Teisėjų kolegijos nuomone tai, kad D. V., jos įsitikinimu, gindama savo pažeistas teises, kreipėsi į teisėsaugos ir kitas institucijas dėl konfliktų su R. K., negali būti konstatuojama, jog ji tiesiogine tyčia siekė įžeisti R. K., todėl nuteistosios D. V. pareiškime, skirtame teisėsaugos institucijoms, nurodytos aplinkybės nelaikomos tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu ir įžeidimu BK 154 str. prasme, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusiojo R. K. apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad D. V. veikoje nėra BK 187 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymių. R. K. teigimu nuteistoji savavališkai sėsdama už jam priklausančio automobilio vairo ir būdama apsvaigusi nuo išgerto alkoholio, turėjo suvokti ir visiškai suvokė, kad dėl tokių jos veiksmų kitam asmeniui ar asmenims gali kilti sunkios pasekmės, tačiau vis tiek tęsdama tokią neteisėtą veiką, tyčia bei sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti, o tai, kad už tokią veiką ji buvo nubausta administracine tvarka, jokiu būdu negali eliminuoti baudžiamosios atsakomybės, todėl nukentėjusiojo manymu, teismas ją šioje dalyje išteisino nepagrįstai.

Su šiais nukentėjusiojo skundo argumentai teisėjų kolegija nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog D. V. veiksmuose nėra jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 1 d., sudėties. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nukentėjusysis, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ar, kad jos nebuvo tinkamai įvertintos. Faktiniais bylos duomenimis – nuteistosios D. V. pirmosios instancijos proceso metu duotais nuosekliais parodymais (t. 2 b.l. 63-64.), kitais pirmosios instancijos teismo posėdžio ištirtais rašytiniais bylos duomenimis – 2013-01-25 Kauno apylinkės teismo nutarimu (t.1 b.l. 82) – nustatyta, kad D. V. vairavo R. K. priklausantį automobilį, su juo padarė autoįvykį, kurio metu automobilis buvo apgadintas ir buvo padaryta turtinė žala. Nuteistoji D. V. už sukeltą eismo įvykį 2013-01-25 Kauno apylinkės teismo nutarimu buvo pripažinta kalta, padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d., jai buvo paskirta piniginė nuobauda – 5000 Lt. Tai, kad vairavo R. K. automobilį ir sukėlė eismo įvykį neneigia ir pati D. V., tačiau tai besąlygiškai neįrodo, kad ji tyčia siekė apgadinti jo automobilį. D. V. neigia, jog turėjo tikslą vairuodama automobilį jį tyčia apgadinti. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji pati eismo įvykio metu, patyrė rimtus sužalojimus, todėl nelogiška būtų teigti, jog dėl siekio apgadinti nukentėjusiojo automobilį, D. V. rizikuotų savo sveikata ar gyvybe. Taigi, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad nuteistoji turėjo tikslą tyčia sunaikinti svetimą turtą ir to siekė, t.y. jog ji veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad nusikalstama veika numatyta BK 187 str. 1 d. padaroma tik tiesiogine tyčia. Todėl nesant D. V. veikoje subjektyvinės pusės (tiesioginės tyčios) nėra ir nusikaltimo numatyto BK 187 str. 1 d. str. sudėties. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog D. V. veiksmuose nėra ir nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sugadinti R. K. priklausantį turtą.

Kartu teisėjų kolegija pastebi, kad anksčiau aptarta situacija suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju, pažeidžiant (ultima ratio) principą, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, dirbtinai kriminalizuojant D. V. inkriminuotus veiksmus, buvo nepagrįstai taikomos baudžiamosios teisės normos. Dėl paminėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad baudžiamojo proceso inicijavimas D. V. atžvilgiu, neišnaudojus visų švelnesnių teisinių priemonių – CPK numatytų padarytos turtinės žalos atlyginimo priemonių, yra neadekvatus ir visiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto R. K. dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso metu negali būti keliamas tikslas bet kokiomis priemonėmis ir būdais apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose bei pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Priešingu atveju yra varžomos žmogaus teisės, be reikalo švaistomos lėšos ir proceso dalyvių laikas, pažeidžiamas greito ir ekonomiško proceso principas. Dėl nurodytų priežasčių R. K. apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįsto D. V. išteisinimo pagal BK 187 str. 1 d., atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde R. K. taip pat pažymėjo, kad teismas nuosprendyje neaptarė D. V. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, jo nuomone, teismas jai turėjo paskirti ženkliai ilgesnį laisvės apribojimo laiką. D. K. nesutinka ir su teismo sprendimu jam padarytos neturtinės žalos dydį sumažinti net dešimčia kartų, jo teigimu taip pat teismas visiškai nepagrįstai sumažino D. K. turėtas išlaidas, susijusias su advokatės paslaugų apmokėjimu.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos nukentėjusiojo skundo argumentus ir pažymi, jog panaikinus nuosprendžio dalį dėl D. V. pripažinimo kalta pagal BK 140 str. 1 d. ir priėmus naują nuosprendį, kuriuo D. V. išteisintina dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1d. padarymo, bausmės individualizavimo ir civilinio ieškinio dydžio klausimai nebespręstini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 326 str. 1 d. 1 p.

nusprendė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendį dalyje, kurioje D. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, kad D. V. padarė nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo R. K. civilinį ieškinį atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš D. V. priteistos 3000 Lt (869 Eurų) bylos vedimo išlaidos R. K..

Nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.