Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, AS-143-574-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-11-28
Bylos Nr.: AS-143-574-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00481-2011-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“
Atsakovas: Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, viešajai įstaigai ,,Lietuvos verslo paramos agentūra“

Kategorijos

70.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. AS143-574/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00481-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, viešajai įstaigai ,,Lietuvos verslo paramos agentūra“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus energija“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Vilniaus energija“) 2011 m. vasario 23 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo viešosios įstaigos „Lietuvos verslo paramos agentūra“ (toliau – VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“) 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo (VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. R4-17450(13.2.3)) dalį, kuria nustatoma projekto „Vilniaus miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos modernizavimas nuo ŠK-92452/1 iki Žaliojo tilto“ tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausia leistina skirti lėšų suma; 2) panaikinti atsakovo VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo (VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. R4-17427(13.2.3)) dalį, kuria nustatoma projekto „Vilniaus miesto šilumos tiekimo magistralės nuo ŠK-05101 iki ŠK-07124 ir skirstomųjų tinklų, esančių Dzūkų g., Telšių g., modernizavimas“ tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausia leistina skirti lėšų suma; 3) panaikinti atsakovo VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo (VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. R4-17426(13.2.3)) dalį, kuria nustatoma projekto „Vilniaus miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos modernizavimas nuo E-2 iki ŠK-92105“ tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausia leistina skirti lėšų suma; 4) panaikinti atsakovo VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo (VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 27 d. raštas Nr. R4-18380(13.2.3)) dalį, kuria nustatomos projekto „Vilniaus miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos modernizavimas nuo ŠK-92452/1 iki Žaliojo tilto“, projekto „Vilniaus miesto šilumos tiekimo magistralės nuo ŠK-05101 iki ŠK-07124 ir skirstomųjų tinklų, esančių Dzūkų g., Telšių g., modernizavimas“ ir projekto „Vilniaus miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos modernizavimas nuo E-2 iki ŠK-92105“ didžiausios leistinos skirti lėšų sumos; 5) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Finansų ministerija) 2011 m. sausio 28 d. sprendimą (Finansų ministerijos 2011 m. sausio 28 d. raštas Nr. (24.16-02)-5K-1029597-5K-1100083-5K-1029314-5K-1100082-5K-1029309-5K-1100078-6L-1100905); 6) įpareigoti atsakovą VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ tęsti paraiškos Nr. VP2-4.2-ŪM-02-K-02-042 vertinimo procedūras, tinkamų finansuoti išlaidų ir didžiausios leistinos skirti Europos Sąjungos lėšų sumos nustatymui remiantis UAB „Vilniaus energija“ atlikto viešojo pirkimo rezultatu – 2 949 410,00 Lt be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) suma; 7) įpareigoti atsakovą VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ tęsti paraiškos Nr. VP2-4.2-ŪM-02-K-02-044 vertinimo procedūras, tinkamų finansuoti išlaidų ir didžiausios leistinos skirti Europos Sąjungos lėšų sumos nustatymui remiantis UAB „Vilniaus energija“ atlikto viešojo pirkimo rezultatu – 1 742 950,00 Lt be PVM suma; 8) įpareigoti atsakovą VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ tęsti paraiškos Nr. VP2-4.2-ŪM-02-K-02-046 vertinimo procedūras, tinkamų finansuoti išlaidų ir didžiausios leistinos skirti Europos Sąjungos lėšų sumos nustatymui remiantis UAB „Vilniaus energija“ atlikto viešojo pirkimo rezultatu – 2 792 240,00 Lt be PVM suma.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamais atsakovo VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimais, be kita ko, fiksuojami tarpiniai paminėtų paraiškų rezultatai, t. y. nustatomi projektų tinkamų finansuoti išlaidų sumų ir didžiausių leistinų skirti projektams lėšų dydžiai, pasiūlant jam per šio atsakovo nustatytą terminą pareikšti sutikimą su didžiausiais leistinais skirti projektams lėšų dydžiais. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 75 punktu, nesutikus įgyvendinti projektą gavus nustatyto dydžio skiriamų lėšų sumą, jo paraiška atmetama. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šie sprendimai sukelia jam tiesiogines teisines pasekmes (daro tiesioginę įtaką teisėms ir pareigoms), todėl jie vertintini kaip individualūs teisės taikymo aktai, kuriems keliami skaidrumo, teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai. Skundžiamas atsakovo VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimas taip pat grubiai pažeidė jo teises ir skaidrumo principą, viršytos šiai įstaigai teisės aktų suteiktų įgalinimų ribos. Be to, neteisėtas ir nepagrįstas yra ir atsakovo Finansų ministerijos sprendimas, kuriuo palikti galioti skundžiami atsakovo VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. ir 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimai. Finansų ministerija negalėjo nepastebėti absoliučių skundžiamų sprendimų negaliojimo pagrindų, t. y. teisinių ir faktinių pagrindų juose nebuvimo (nenurodymo), o pastebėjusi – bandyti eliminuoti šiuos pažeidimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Finansų ministerija atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Finansų ministerija nurodė, kad savo sprendime nurodė motyvuotus, teisės aktų nuostatomis pagrįstus argumentus, kodėl pareiškėjo skundai buvo netenkinami, todėl sprendimas yra aiškus. Nagrinėdamas skundus, surinko visą reikalingą informaciją ir, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, nustatytas nagrinėjant UAB „Vilniaus energija“ skundus, bei vadovaudamasis teisės aktais, priėmė sprendimą.

Atsakovas VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ nurodė, kad, gavusi skundžiamą Finansų ministerijos sprendimą, dar kartą kreipėsi į pareiškėją 2011 m. sausio 31 d. raštu Nr. R4-1675(13.2.3), kuriame pateikė detalius paaiškinimus, kaip buvo atlikti apskaičiavimai, ir pakartotinai paprašė patvirtinti, ar jis sutinka įgyvendinti projektus esant nustatytam didžiausiam leistinam skirti lėšų dydžiui. Pareiškėjas nei Finansų ministerijai, nei teismui jo neskundžia. Kadangi yra priimtas naujas sprendimas dėl paraiškų, skundžiami VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ sprendimai neteko teisinės reikšmės, todėl juos panaikinus liktų galioti 2011 m. sausio 31 d. sprendimas. Pareiškėjas nesutiko su VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2011 m. sausio 31 d. raštu Nr. R4-1675(13.2.3) pateiktu siūlymu, todėl 2011 m. vasario 28 d. raštais Nr. R4-3409(13.2.3), Nr. R4-3408(13.2.3) ir Nr. R4-3407(13.2.3) paraiškos buvo atmestos. Taigi, kadangi skundžiami VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ sprendimai neturi teisinės reikšmės, todėl jie nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, t. y. neturi įtakos jo materialinėms teisėms ar pareigoms.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi nutraukė bylą ir grąžino pareiškėjui 2011 m. vasario 23 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 42 str. 1 d. 4 p., 101 str. 1 p., 102 str. 2 d., 149 str.).

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl paminėtų VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimų bei 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalių ir Finansų ministerijos 2011 m. sausio 28 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, jog sisteminė ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Taigi teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. ABTĮ 15 straipsnyje nustatytas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas. Tarp šių bylų galima ir administracinė byla dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, tačiau, teismo nuomone, tik tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims. Teisinių pasekmių nebuvimas byloja, kad ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko. Teismas nustatė, jog VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gegužės 5 d. paskelbė 2007–2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 4 prioriteto „Esminė ekonominė infrastruktūra“ įgyvendinimo VP2-4.2-ŪM-02-K priemonės „Šilumos tiekimo sistemos modernizavimas ir plėtra“ kvietimą teikti paraiškas Nr. 02, pagal kurį numatyta skirti finansavimą – 48,3 mln. Lt. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 5 d. pateikė paraiškas dėl projektų finansavimo, kurioms buvo suteikti numeriai VP2-4.2-ŪM-02-K-02-042, VP2-4.2-ŪM-02-K-02-044, VP2-4.2-ŪM-02-K-02-046. Kartu su paraiškomis projektų biudžete nurodytų išlaidų dydžio pagrindimui bendrovė pateikė vykdytų supaprastintų skelbiamų derybų būdu pirkimų „iki rakto“ tiekėjų pasiūlymus, kuriuose nurodytos bendros techninių projektų parengimo, vamzdynų tiekimo ir statybos/montavimo darbų kainos bei šilumos tiekimo tinklų slėgio ir temperatūros monitoringo sistemų kainos. Tačiau įmonė prie pasiūlymų nepateikė objektinės ir lokalinės sąmatos ar kitais objektyviais duomenimis nedetalizuotos (nepaaiškintos) kainos. Pirkimai nebuvo pabaigti, nes nebuvo sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys. Pirkimai vykdyti supaprastintų skelbiamų derybų būdu. VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, nustačiusi, kad didžiausias leistinas skirti lėšų dydis yra mažesnis už paraiškoje prašomą projektui skirti lėšų dydį, išsiuntė pareiškėjui skundžiamus sprendimus, kuriuose prašė nurodyti, ar jis sutinka įgyvendinti projektus esant nustatytam didžiausiam leistinam skirti lėšų dydžiui. Atsižvelgdama į tai, kad pateiktose paraiškose nurodyti planuojami vykdyti darbai nėra specifiniai ir reikalaujantys didesnių sąnaudų ar resursų nei kituose panašiuose vertinamuose projektuose, padarė išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti didesnes darbų ir medžiagų kainas. Tačiau su nustatytu ir siūlomu finansavimo dydžiu UAB „Vilniaus energija“ nesutiko. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių 13.1.1.1, 13.1.1.3 punktais, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 72 punktu, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 4-581 patvirtinto VP2-4.2-ŪM-02-K priemonės „Šilumos tiekimo sistemos modernizavimas ir plėtra“ projektų finansavimo sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 6, 26 punktais, 2 priedo 9.1.8, 9.2.2 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtintų Vykdomų pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ją įgyvendinančias veiksmų programas projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimų atitikties taisyklių 8.1 punktu. Objektyviai ir visapusiškai ištyręs bylos rašytinius įrodymus bei vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teismas konstatavo, kad VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, vertindama paraiškas, turi vertinti projekto naudą ir lėšų panaudojimo efektyvumą. Atsakovas nėra įpareigotas besąlygiškai vadovautis pareiškėjo (-jų) pateiktomis kainomis. Teismas sutiko su Finansų ministerijos pozicija, kad pareiškėjas kainų apskaičiavimus grindžia duomenimis, kurie gauti viešojo pirkimo metu, kurio rezultatai teisinę reikšmę įgytų tik po to ir tik tada, jei projektui būtų suteiktas finansavimas. Viešasis pirkimas turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į gautą finansavimą, o ne atvirkščiai. Teismas nurodė, kad VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, siekdama nustatyti teikiamą naudą, planuojamiems rezultatams pasiekti reikalingas sąnaudas ir siekdama įvertinti šilumos tinklų renovacijos ir (ar) statybos darbų skaičiuojamąsias kainas, atliko skaičiavimus pagal: 1) uždarosios akcinės bendrovės „Sistela“ (toliau – UAB „Sistela“) statinių skaičiuojamųjų kainų palyginamųjų ekonominių rodiklių duomenis, 2) UAB „Sistela“ sustambintų statybos darbų kainų apskaičiavimų duomenis (pagal 2010 m. kovo mėn. statinių statybos skaičiuojamąsias kainas) ir 3) anksčiau vertintų rekonstruojamų šilumos tiekimo tinklų analogų (pagal diametrus, tinklų charakteristikas, klojimo būdą) vidutines kainas. Kadangi skaičiavimuose pagal UAB „Sistela“ statinių skaičiuojamųjų kainų palyginamųjų ekonominių rodiklių duomenis neatsispindėjo duomenys apie modernizuojamus šiluminės trasos tinklus, apie esamų demontuojamų tinklų paklojimo būdą ir vietą (orinė linija, kanaluose, bekanalėje tranšėjoje, pastate), o analogų kainos buvo suskaičiuotos pagal 2009 m. duomenis, todėl, atlikdama šilumos tiekimo tinklų modernizavimo projektų vertinimą, kainų nustatymui taikė tiesioginius UAB „Sistela“ sustambintus normatyvinius įkainius pagal F24 normatyvą, kurio įkainiai apėmė visus būtinus darbus, vykdant šilumos tiekimo tinklų renovaciją. Skaičiavimams šilumos tiekimo tinklų ilgiai ir vamzdynų skersmenys buvo imami pagal pateiktus projekte duomenis. Taigi projektų tinkamų finansuoti išlaidų sumas VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ apskaičiavo sudėjusi rangos darbų ir medžiagų išlaidas, apskaičiuotas pagal UAB „Sistela“ sustambintų statybos darbų kainų apskaičiavimų duomenis, bei šilumos tinklų slėgio ir temperatūros monitoringo sistemų (darbai ir medžiagos) išlaidas, įvertintas pagal viešojo pirkimo pateiktą tiekėjo pasiūlymą, ir techninio projekto parengimo ir projekto vykdymo priežiūros išlaidos apskaičiuotos nuo bendros rangos darbų ir medžiagų sumos. Teismas, spręsdamas bylą, taip pat vadovavosi Projektų finansavimo ir administravimo taisyklių 61, 75 punktais. Teismas nustatė, kad VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2011 m. sausio 15 d. rašte Nr. R4-848(13.1.8) Finansų ministerijai nurodė, jog pareiškėjas su projektų paraiškomis pateikė įvykdytų tik viešųjų pirkimų konkursų nugalėtojų pasiūlymus, kuriuose nurodytos bendros darbų kainos, tačiau nepateikė lokalinių sąmatų, kuriose būtų pagrįsti bei detalizuoti darbų ir medžiagų įkainiai, nenurodė kainų lygio tam tikru laikotarpiu ir nepateikė kainų skaičiavimo metodikos. VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ neturėjo galimybės įvertinti, ar pirkimo procedūros buvo atliktos tik dėl būtinų projekto veiklų. Atsižvelgdama į pateiktą informaciją, Finansų ministerija konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė išsamios informacijos, kuri VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ leistų įsitikinti, jog projekto išlaidos yra būtinos projekto veikloms atlikti. VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, gavusi skundžiamą Finansų ministerijos sprendimą, dar kartą kreipėsi į bendrovę 2011 m. sausio 31 d. raštu Nr. R4-1675(13.2.3), kuriame pateikė detalius paaiškinimus, kaip buvo atlikti apskaičiavimai, ir pakartotinai paprašė patvirtinti, ar ji sutinka įgyvendinti projektą esant nustatytam didžiausiam leistinam skirti lėšų dydžiui. Kadangi pareiškėjas neišreiškė sutikimo su siūlomu finansavimu, todėl 2011 m. vasario 28 d. raštais Nr. R4-3409(13.2.3), Nr. R4-3408(13.2.3) ir Nr. R4-3407(13.2.3) paraiškos buvo atmestos kaip neatitinkančios Aprašo 2 priedo 9.1.8 punkto reikalavimų, t. y. projekto teikiama nauda neatitinka planuojamiems rezultatams pasiekti reikalingų sąnaudų. Teismas, be to, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad teisme yra iškelta administracinė byla Nr. I-2495/2011, kurioje pareiškėjas yra pareiškęs reikalavimus panaikinti paminėtus VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2011 m. vasario 28 d. raštus (sprendimus), kuriais bendrovės paraiškos buvo atmestos. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą (ABTĮ 57 str.), remdamasis aptartų teisės normų sistemine analize, teismas konstatavo, kad VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ ir Finansų ministerijos sprendimai plačiąja prasme yra viešojo administravimo subjektų atlikti veiksmai. Skundžiamais sprendimais, vertinant pareiškėjo paraiškas, buvo įforminti procedūrinių veiksmų rezultatai, tačiau atlikus šiuos veiksmus pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado. Pareiškėjo paraiškos buvo atmestos tik VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2011 m. vasario 28 d. sprendimais, kurie buvo priimti remiantis skundžiamuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau skundžiamais sprendimais pareiškėjo paraiškų vertinimo procedūra dar nebuvo užbaigta, ji tęsėsi iki tol, kol VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ nepriėmė sprendimų atmesti pareiškėjo paraiškas. Todėl, teismo nuomone, dėl paminėtų atsakovų veiksmų negali būti iškelta administracinė byla. Teisminis nagrinėjimas, nekeliant konkretaus materialinio pobūdžio reikalavimo, yra teisiškai beprasmis. Be kita ko, teismas atkreipė dėmesį, kad ir pats pareiškėjas nei skunde, nei jo atstovas teismo posėdyje konkrečiai nenurodė, kokios būtent jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, kokios papildomos pareigos jam atsirado. VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ tik 2011 m. vasario 28 d. priėmė sprendimus, turinčius įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Skundžiamais sprendimais nebuvo užbaigtas pareiškėjo paraiškų vertinimo etapas, tai tik atliekamo vertinimo dalis, t. y. viena iš procedūrų. Suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A7-121/2004, Nr. AS6-322/2006, Nr. A556-1007/2007, Nr. A556-151/2008, Nr. A556-308/2009, Nr. AS556-730/2010). Teismas pažymėjo, jog, pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 dalį, individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Individualūs teisės taikymo aktai išreiškia ne tik valstybės valią, bet ir atskirų piliečių valią, jie skirti reguliuoti konkrečius gyvenimo atvejus, skirti konkrečiam asmeniui, nustatantys konkrečiam asmeniui santykius su konkrečia institucija. Individualus teisės aktas išreiškia kompetentingos institucijos valią administracinių teisinių santykių srityje, išreiškia valią kito asmens atžvilgiu. Skundžiamų sprendimų turinio analizė teismui suponavo išvadą, kad juose pareiškėjo atžvilgiu nėra viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, todėl tokie sprendimai negali būti ginčijami teisme. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta anksčiau, teismas konstatavo, kad sprendimai negali būti laikomi nei individualiais teisės aktais, nei administraciniais aktais pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 15 dalies prasmę, nes juose nėra išreikšti sprendimai viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjo teisių ar pareigų ir patys savaime jokių pasekmių nesukelia. Panaikintas gali būti tik administracinis aktas. Ginčo atveju pareiškėjas skundžia procedūrinio pobūdžio sprendimus, kuriuose jokie privalomi nurodymai ar įpareigojimai jam nėra nustatyti. Sprendimai laikytini vieni iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kurie pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, esančių ginčo administraciniame teisme dalyku. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas konkretus sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, tačiau į jį nepatenka pareiškėjo reikalavimas dėl sprendimų panaikinimo. Administraciniai teismai nėra įstatymų leidėjo įgalinti tirti ginčų dėl viešojo administravimo subjektų procedūrinio pobūdžio dokumentų. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne nurodoma, kokių vienokių ar kitokių procedūrinio pobūdžio tolimesnių veiksmų atitinkamas subjektas imsis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti sprendimus, kurie jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Sprendimų turinio teisėtumas anksčiau išdėstytų teisės aktų pagrindu nevertintinas. Teismas išaiškino pareiškėjui ABTĮ 102 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Teismas atsižvelgė į ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 42 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėjo, jog, nutraukus bylą anksčiau nurodytais motyvais, pareiškėjui, pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punktą, grąžintinas jo sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti skundą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, teisės aktų nustatyta tvarka vykdydama administracinę procedūrą – paraiškų vertinimą ir atranką, veikia kaip administravimo subjektas, todėl paraiškų vertinimo metu priimtus skundžiamus sprendimus galima kvalifikuoti kaip administravimo subjekto išleistus aktus. Skundžiami sprendimai priimti antrojo paraiškų vertinimo etapo – projektų tinkamumo finansuoti vertinimo – metu. Projektų tinkamumo finansuoti vertinimo metu VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ gali priimti du skirtingas teisines pasekmes sukeliančius sprendimus. Sprendimas nustatyti mažesnius už paraiškoje pateiktus projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumą ir prašomą projektui skirti lėšų dydį pats savaime pakeičia abiejų subjektų (VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ ir pareiškėjo) teisių ir pareigų apimtį. Šis sprendimas yra skirtas konkrečiam subjektui – pareiškėjui, juo panaikinama jo teisė iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gauti tokią lėšų sumą, kokią jis mano esant būtina projektui įgyvendinti. Šis sprendimas nulemia, kad jis, nesutikdamas su lūkesčių neatitinkančia finansavimo suma, automatiškai praranda teisę gauti bet kokį projekto finansavimą. Šie sprendimai laikytini individualiais administraciniais aktais, skirtais konkrečiam veiksmui atlikti – išreikšti VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ valią dėl maksimalios projektui skirtinos lėšų sumos, ir iš esmės galutinai atimant iš jo galimybę gauti paraiškoje nurodytą finansavimą projektui įgyvendinti. Šiuo sprendimu VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ ir jam yra suformuluotos privalomos elgesio taisyklės ir sukeliamos teisinės pasekmės. Šie sprendimai gali būti teisminės revizijos objektu pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį ir 15 straipsnio 1 dalį. Skundžiama teismo nutartimi yra pažeidžiamas Konstitucijos laiduojamas teisminės gynybos visuotinumo principas.

2. Skundžiama nutartis yra nenuosekli ir prieštaringa. Joje teigiama, kad, priimant sprendimą nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, sprendimų turinio teisėtumas nevertintinas. Tačiau skundžiamos nutarties motyvacinėje dalyje gana plačiai pasisakoma dėl skundžiamų VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ ir Finansų ministerijos sprendimų teisėtumo.

3. Skundžiamoje nutartyje inter alia yra pateikiamas, nors ir neišbaigtas, VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ ir Finansų ministerijos sprendimų, priimtų vertinant paraiškas, teisinis vertinimas. Joje yra konstatuojami faktai ir aplinkybės, susiję su paties pareiškėjo veiksmais. Nesutinka su nutarties motyvacinėje dalyje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu.

4. Skundžiamoje nutartyje apskritai nevertinama ir nepasisakoma dėl dviejų ginčytinų klausimų, dėl kurių jo ir atsakovų nuomonės išsiskyrė – lygiateisiškumo principo taikymo priimant skundžiamus sprendimus ir paraiškose nurodytų investicijų suderinimo su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija teisinės reikšmės. Nesuprantama, kokiais motyvais buvo nuspręsta šiuos klausimus atriboti nuo kitų teismo tirtų įrodymų.

Atsiliepimas

Atsakovas Finansų ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:

1. Skundžiamais sprendimais, vertinant pareiškėjo paraiškas, buvo įforminti procedūrinių veiksmų rezultatai, tačiau atlikus šiuos veiksmus pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado. Pareiškėjo paraiškos buvo atmestos tik VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2011 m. vasario 28 d. sprendimais, kurie buvo priimti vadovaujantis skundžiamuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Skundžiami sprendimai laikytini vienais iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kurie pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, esančių ginčo administraciniame teisme dalyku.

2. VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, vertindama paraiškas, turi vertinti projekto naudą ir lėšų panaudojimo efektyvumą ir nėra įpareigota besąlygiškai vadovautis pareiškėjo pateiktomis kainomis. Pareiškėjas kainų apskaičiavimus grindžia duomenimis, kurie gauti viešojo pirkimo metu, kurio rezultatai teisinę reikšmę įgytų tik po to ir tik tada, jei projektui būtų suteiktas finansavimas. Viešasis pirkimas turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į gautą finansavimą, o ne atvirkščiai. Įgyvendinančioji institucija turi imtis priemonių, kad būtų užtikrintas patikimo finansų valdymo principo laikymasis ir efektyvus projektams įgyvendinti reikalingų Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų panaudojimas.

3. Skundo argumentai dėl to, kad paraiškoje numatomų išlaidų dydis suderintas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, todėl tinkamas finansuoti Europos Sąjungos fondų lėšomis, yra nepagrįstas. Sprendžiant klausimą, ar projekto išlaidos gali būti finansuojamos Europos Sąjungos fondų lėšomis, vadovaujamasi Europos Sąjungos reglamentų ir jų nuostatas įgyvendinančių Lietuvos nacionalinių teisės aktų reikalavimais. Projekto tinkamumo finansuoti vertinimą pagal kompetenciją turi teisę atlikti tik įgyvendinančioji institucija.

Atsakovas VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:

1. Pareiškėjo ginčijami dokumentai yra tik procedūros dalis (elementas), kurie, nors ir yra susiję su galutiniais procedūros sprendimais, tačiau patys savaime nesudarantys savarankiško bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyko. Nesutikimą su tokiais tarpiniais procedūriniais dokumentais pareiškėjas galėtų pareikšti ginčydamas galutinį sprendimą dėl projekto (ne)atitikties tinkamumo reikalavimams (ką ir padarė), todėl, nutraukdamas šią bylą, pirmosios instancijos teismas neužkirto pareiškėjui kelio į teisminę gynybą.

2. Pirmosios instancijos teismas ne tik galėjo, bet, vadovaujantis suformuota praktika, privalėjo nagrinėti bylą iš esmės, kad nustatytų, ar pareiškėjo skundas yra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009).

3. Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų motyvų yra plačiai pasisakęs atsiliepime į skundą, todėl jų nebekartoja. Prašo vadovautis paminėtame atsiliepime pateiktais argumentais bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu surinktais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su nurodytais atsakovų VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimų bei 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalimis (įformintais veiksmais) ir Finansų ministerijos 2011 m. sausio 28 d. sprendimu.

Kaip matyti, pagrindas šiam ginčui kilti buvo VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ UAB ,,Vilniaus energija“ paminėtų projektų tinkamumo finansuoti vertinimo metu nustatyta aplinkybė, kad projektų tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausias leistinas skirti lėšų dydis yra mažesni už paraiškose pateiktą projektų tinkamų finansuoti išlaidų sumą ir prašomą projektams skirti lėšų dydį, ir kartu prašymas patvirtinti, ar UAB ,,Vilniaus energija“ sutinka įgyvendinti projektus gavusi nustatyto dydžio skiriamų lėšų sumą. Tokia situacija iš esmės atitinka Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 75 punkto nuostatas: ,,Jeigu įgyvendinančiosios institucijos projekto tinkamumo finansuoti vertinimo metu nustatyta projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausias leistinas skirti lėšų dydis yra mažesni už paraiškoje pateiktą projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumą ir prašomą projektui skirti lėšų dydį, įgyvendinančioji institucija turi raštu apie tai informuoti pareiškėją ir raštu suderinti su pareiškėju, ar jis sutinka įgyvendinti projektą gavęs nustatyto dydžio skiriamų lėšų sumą. Jeigu pareiškėjas nesutinka, paraiška atmetama“. Šioje teisės normoje įtvirtinta procedūra užbaigiama atmetus paraišką, kai pareiškėjas nesutinka su nustatyto dydžio skiriamų lėšų suma.

Taigi aptariami pareiškėjo skundžiami VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ veiksmai yra procedūros dalis, kuriai pasibaigus priimamas galutinis sprendimas. Tokie veiksmai negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia materialinių teisių ir pareigų (ABTĮ 3 str. 1 d., 5 str. 1 d., 15 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Tik priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti, atsiradus realiems teisiniams padariniams (atmetus paraišką). Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniais veiksmais, pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą, kuomet būtų įvertinami ir tokie veiksmai bei jais padarytų pažeidimų įtaka galutinio sprendimo teisėtumui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo tokius argumentus šioje byloje.

Tokia išvada atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl procedūrinio pobūdžio dokumentų (veiksmų) nepriskyrimo administraciniam teismui skųstinų administracinių aktų (veiksmų) kategorijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-730/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-286/2011 ir kt.) (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Kadangi ginčas nenagrinėtinas teisme, jo išsprendimas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka negali pakeisti nepriskirtinumo teismui.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ji turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.

Esant tokioms aplinkybėms, galima konstatuoti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartis nutraukti bylą, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, grąžinant pareiškėjui sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį (ABTĮ 42 str. 1 d. 4 p.), iš esmės yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasRičardas Piličiauskas