Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-11-19 · Administracinė byla Nr. A-756-928-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-19
Bylos Nr.
A-756-928-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono apylinkės teismui
Pareiškėjas
J. L.
Trečiasis asmuo
Šiaulių rajono apylinkės teismui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-928/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovei J. O. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono apylinkės teismui dėl tarnybinio atlyginimo išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. L. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 241 114,23 Lt atlyginimo skirtumą. Nurodė, kad nuo 1993 m. liepos 13 d. yra paskirtas Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėju, o nuo 1995 m. yra šio teismo pirmininkas. Pažymėjo, jog iki 2000 m. sausio 1 d. apylinkės teismų teisėjams buvo mokami tarnybiniai atlyginimai, kurių dydis buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666, o Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytieji tarnybiniai atlyginimai nuo 1997 m. liepos 1 d. buvo padidinti 2,5 karto, tačiau Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 tarnybinių atlyginimų padidinimas nuo 2,5 karto sumažintas iki 1,75 karto, dėl to pareiškėjo gaunamas atlyginimas sumažėjo 2599 Lt. Pareiškėjo nuomone, toks atlyginimų sumažinimas yra neteisėtas. Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. sprendime pažymėjo, kad siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, draudžiami bet kokie mėginimai mažinti atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo metu, tuo labiau, kad teisėjas negali gauti jokio kito atlyginimo. Pareiškėjas darė išvadą, kad negalima mažinti teisėjo atlyginimo ar kitų socialinių garantijų nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais ar forma tai ketinama daryti. Pabrėžė, jog Konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu konstatavo, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti neteisėtai ir taip buvo pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos teisėjų veiklos materialinės (socialinės) garantijos. J. L. nurodo, kad minėtas nutarimas suteikia jam teisę reikalauti atstatyti pažeistas teises.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su skundo reikalavimais ir pateikė informaciją apie 1997-2007 metų valstybės biudžeto pajamų vykdymą mėnesiais ir valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų vykdymą ataskaitiniais laikotarpiais bei šalies ekonominę-finansinę padėtį. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1494, kuriuo sumažino teisėjų ir kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų tarnybinių atlyginimų didinimo koeficientą nuo 2,5 iki 1,75 karto. Be to, atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad Finansų ministerija yra vykdomosios valdžios institucija, tačiau nors pareiškėjo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su valstybės biudžeto sudarymu ir vykdymu, valstybės biudžetą – pajamų ir asignavimų planą biudžetiniams metams kiekvienais metais įstatymu tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, kuriame patvirtinami asignavimai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 126 straipsnyje įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto ir kiekvienas teismas turi savo atskirą išlaidų sąmatą, vadinasi asignavimus teisėjų darbo užmokesčiui kiekvienais metais tvirtina Seimas, priimdamas atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Finansų ministerija lėšas asignavimų valdytojui galėtų pervesti tik tuo atveju, jeigu atitinkamos lėšos būtų numatytos biudžete. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, Finansų ministerija mano, kad nagrinėjamoje byloje negali būti tinkamu atsakovu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad oficiali konstitucinė doktrina dėl galimo teisėjų atlyginimo sumažinimo iš esmės pablogėjus valstybės ekonominei ir finansinei būklei buvo suformuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, nagrinėdamas panašią bylą, suformavo naują taisyklę, išplečiančią administracinio teismo kompetenciją nurodydamas, jog bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga įvertinti galimą teisės akto, dėl kurio konstitucinė teisena buvo nutraukta, teisėtumą, remiantis Konstitucinio Teismo suformuluota oficialia konstitucine doktrina, ir galimai netaikyti tokio akto individualioje byloje. Reikalingų nustatyti faktinių aplinkybių įrodinėjimo našta priklauso atsakovams, tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Atsakovas, atsižvelgdamas į šį išaiškinimą, pateikė teismui duomenis apie valstybės ekonominę ir finansinę būklę. Pabrėžė, kad sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra nurodyta pačiame Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo didinimo koeficientą. Atsakovo nuomone, itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė tęsėsi iki 2003 metų. Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį į tai, jog, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą nuo 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, t. y. paliktas 1,75 padidinimo koeficientas, kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjas praleido senaties terminą kreiptis į eismą dėl pažeistų teisių gynimo ir atsakovas reikalauja jį taikyti šioje byloje. Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuota praktika dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo, pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatytas trejų metų senaties terminas. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, senaties termino pradžia sietina su momentu, nuo kurio pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, šiuo atveju vadovaujantis teismų praktika, senaties terminas sietinas su Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktą, kurio pagrindu buvo priskaičiuotos darbo išmokos. Pažymi, jog nagrinėjama byla yra išskirtinė tuo, kad pareiškėjas grindžia savo reikalavimą būtent Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas, nurodo atsakovu Lietuvos Respublikos Vyriausybę, su kuria pareiškėjo nesieja jokie tarnybiniai santykiai ir prašo nepriemokos už visą dirbtą teisėju laikotarpį. Teisingumo ministerija nurodė, jog šioje byloje taip pat taikytinas DK 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, atsakovo nuomone nelogiškas yra pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės negautą atlyginimą su privalomaisiais mokesčiais, kadangi privalomieji mokesčiai turėtų būti vėl grąžinti į biudžetą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo J. L. prašymą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 91 701 Lt (suma nurodyta su privalomais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą) teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. Teismas nurodė, jog Šiaulių rajono apylinkės teismo pažymos patvirtina, kad nuo 2000 m. sausio mėnesio ir vėliau, pritaikius 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1494, pareiškėjui buvo skaičiuojamas mažesnis atlyginimas negu buvo skaičiuojamas iki 2000 m. sausio mėnesio. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą, kuri yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nurodytoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šioje byloje precedento galią turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, kurioje teismas vadovavosi Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo (šis ekspertizės aktas pateiktas ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui). Lietuvos apeliacinis teismas, minėtoje nutartyje, konstatavo, kad apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų. Lietuvos Apeliacinis teismas įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 ir priteisė ieškovams nuo 2003 m. sausio mėnesio neišmokėto atlyginimo dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjui negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato DK 298 straipsnis, t. y. treji metai. Atkreipė dėmesį, jog byloje yra keliamas ginčas ar teisėjui gali būti taikomi įstatymai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius. Sisteminis teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjui, vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai plačiąją prasme ir darbo teisiniai santykiai. Teismas padarė išvadą, kad reikia vadovautis taisykle, jog teisėjams kaip ir valstybės tarnautojams yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Pažymėjo, jog DK 298 straipsnyje nustatytas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.), kadangi jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t. y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t. y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas - terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (Civilinio kodekso 1.131 str.). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). Šioje byloje yra taikomas CK 6.271 straipsnis, reglamentuojantis civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tačiau ši teisės norma taikytina pagal analogiją tik toje apimtyje, kurioje ji numato, kad pagal skundą privalo atsakyti Lietuvos valstybė. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas ieškinio senaties termino klausimas, nes atsakovas – Lietuvos Respublika, atstovaujama, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, reikalauja taikyti senatį (CK 1.126 str.). Dėl anksčiau nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas šioje byloje taikė DK 27 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą 2000 m. vasario mėnesį, gavęs sumažintą teisėjo atlyginimą. Pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, pažeidimas tęsėsi iki skundo padavimo, todėl pritaikius ieškinio senatį, priteisė išmokas už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodyta, kad Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimų mažinimas galimas esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai. Taip pat pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, siekiant išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, todėl teisėjų atlyginimai galėjo būti sumažinti, paskyrė ekspertizę, kadangi nagrinėjamas klausimas reikalavo specialių žinių. Apeliantas pažymėjo, jog ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki padėtis nesibaigė iki 2006 metų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog sprendžiant klausimą dėl teisėjų atlyginimo mažinimo laikinumo, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, kiek laiko tęsėsi itin sunki valstybės finansinė, ekonominė padėtis ir antra, panaikinti teisėjų atlyginimo mažinimo laikinumą galima tik laikantis nustatytos tvarkos, t. y. priimant įstatymus, kuriems atsirasti reikia turinčių įstatymų iniciatyvos teisę ir politinės valios. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valdžios institucijos, sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose: 1) įsigaliojus Teismų įstatymui, nuolat buvo rengiami, registruojami ir svarstomi atskiri įstatymo straipsnių projektai; 2) parengtas Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas; 3) Seimui pateiktas Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutarties išvadai, vadovavosi teismo nuomone dėl valstybės ekonominės, finansinės būklės, tačiau iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų, tuo pažeisdamas Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96 bei 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185 bei 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekė atgauti savo (kaip apylinkės teismo pirmininko) darbo užmokesčio dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jo gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.

Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001 m. liepos 18 d.) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose procesiniuose dokumentuose (2006 m. kovo 28 d. nutarime, 2009 m. sausio 15 d. sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000 m. sausio 1 d.) taikymo klausimą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad anksčiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą apie valstybės sunkios ekonominės ir finansinės padėties trukmę, teisėjų kolegija pažymi, kad neišmokėto atlyginimo dalis pareiškėjui priteista už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. Tai reiškia, kad šiai bylai yra reikšmingos aplinkybės dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties minėtu laikotarpiu. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti ir į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis (taikant trejų metų ribos taisykles) buvo nemokama nepagrįstai ir turi būti grąžinama.

Taigi, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą šio pobūdžio bylose (žr. 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-698/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-788/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-763/2009 ir kt.), taip pat į Konstitucinio Teismo doktriną dėl sampratos „teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas“ aiškinimo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė iš esmės teisingai.

Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Ši aplinkybė patvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus Baranovas Vaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė