Kauno apygardos teismo nutartis

2019-02-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-383/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-08-27Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-18Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-18
Bylos Nr.
1A-91-383/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-17854-2018-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
Nuteistasis
R. S.
Advokatai
Angelė Fominienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-383/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17854-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vidai Butiškienei,dalyvaujant prokurorei Oksanai Gabrilaitienei,nuteistojo R. S. gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Į bausmės atlikimo laiką R. S. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 19 d.

Civilinis ieškinys tenkintas pilnai, iš R. S. priteista 313,59 eurų Kauno teritorinei ligonių kasai, turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. S. nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 17 d., apie 18.00 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute adresu (duomenys neskelbtini), konflikto su D. R. metu panaudojo fizinį smurtą D. R. atžvilgiu, o būtent: ne mažiau kaip penkis kartus kumščiais sudavė gulėjusiai lovoje nukentėjusiajai D. R. į veido ir galvos sritis, o po suduotų smūgių nukentėjusiąją D. R., bandančią išbėgti iš buto, sugriebė už drabužių, įtempė atgal į butą ir buto koridoriuje sudavė jai ne mažiau kaip du kartus kumščiu į veido sritį, tuo padarydamas D. R. nosies kaulų ir pertvaros priekinės dalies lūžius, apatinio žandikaulio kairės vainikinės ataugos lūžį, pleištakaulio kairės sparninės ataugos lūžį, muštines žaizdas kaktos dešinėje, apatinėje lūpoje, poodinę kraujosruvą akies vokuose, tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios D. R. sveikatą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors R. S. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jo kaltę įrodo nukentėjusiosios, liudytojo parodymai, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolai, fotonuotraukos, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. prašo jį išteisinti, kaip nepadariusį nusikalstamos veikos.

3.1. Skunde teigiama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalyje, nes įrodymus vertino išsamiai ir nešališkai neištyrę visų bylos aplinkybių, taip pat nesilaikė iš BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kylančių reikalavimų, iškreipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, neanalizavo ir nevertino nuteistojo išsamių ir nuoseklių parodymų patikimumo bei padarė neteisingas išvadas. Teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą bei padarė nepagrįstas išvadas dėl to, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad R. S. mušė nukentėjusiąją D. R..

3.2. Skunde nurodoma, R. S. D. R. nemušė, tai aiškino ir ikiteisminio tyrimo metu ir teismo metu. Teigia, kad neapklausti kiti kaimynai, kurie butų girdėję triukšmą bute, nes tuo metu buvo vakaras. Dėl apelianto žodžių pasakytų pagalbos centro operatorėms, kad jis įvykio nematė, nes žiūrėjo televizorių, o teismo metu, kad rūkė balkone, ten kambaryje yra ir televizorius ir balkono durys. Nes jis ir rūkė ir žiūrėjo televizorių tą vakarą ir susijaudinęs operatorėms galėjo ne taip pasakyti. Tai vertinti kaip nenuoseklius parodymus yra nelogiška. Pati nukentėjusioji paaiškino, kad ji buvo išėjusi į koridorių ieškoti pagalbos. Jei R. S. būtų ją mušęs, tai ji tikrai išėjusi į koridorių būtų atgal negrįžusi, o nuėjusi, pas kaimyną N. K. ar kitus kaimynus ir būtų išsikvietusi policiją, bet ji to nepadarė, nes apeliantas jos nemušė. Ant jo rankų nebuvo rasti jokie sužalojimai, jo rūbai nebuvo kruvini.

3.3. Liudytojas N. K. nematė, kaip buvo sužalota D. R., todėl vien jo pasakymu, kad apeliantas buvo agresyvus, nieko bendro su nukentėjusiosios sužalojimu neturi. Iš 2018 m. balandžio 17 d. apžiūros protokolo, kad prie buto durų laiptinėje rastos dėmės panašios į kraują, atitinka apelianto paaiškinimą, kad nukentėjusioji buvo sumušta laiptinėje. Dėl kraujo bute, skunde pažymėta, jog kai nepažįstami asmenys nukentėjusiąją įstūmė į buto koridorių iš laiptinės, tai jį koridoriuje nugriuvo ir ji buvo kruvina. Apeliantas iš mobilaus telefono numeriu 112 paskambino į pagalbą. Dėl šio įvykio jis susijaudino ir kalbėdamas su operatore pavartojo necenzūrinius žodžius. Jei jis būtų kaltas, dėl nukentėjusiosios sumušimo, nebūtų kvietęs medicininės pagalbos, arba pats būtų pasišalinęs iš buto.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog, spręsdamas R. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog įrodyta, kad R. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

7. Nors apeliaciniame skunde R. S. nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, mano, kad byloje nepašalinti prieštaravimai, liudytojas nepatvirtino nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, neapklausti kiti liudytojai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie R. S. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi jo apeliacinį skundą, konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvados dėl R. S. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o R. S. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Kauno apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir R. S. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateiktos išvados dėl jų vertinimo. Teismas R. S. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai.

10. Nuteistasis R. S. viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigė, tvirtindamas, jog neatliko jokių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esančiais apžiūrų protokolais nustatyta, jog buto koridoriuje, kambaryje, laiptinėje prie buto durų, ant lovos esančios paklodės rastos dėmės, panašios į kraują (1 t., b. l. 20-28). Pažymėtina, kad šie įrodymai patvirtina būtent nukentėjusiosios versiją, jog ji buvo sumušta bute, o ne R. S. versiją, kad nukentėjusiąją sumušė laiptinėje nenustatyti asmenys. Pažymėtina, kad didžiausios dėmės buvo rastos būtent bute – koridoriuje ir ant paklodžių, o ne laiptinėje, kas visiškai paneigia nuteistojo versiją, jog nukentėjusioji buvo mušama laiptinėje.

11. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. U. tarnybiniame pranešime konstatuota, jog nuvykus į Kauno klinikas apžiūrėta sužalota D. R., padaryta jos fotonuotrauka (1 t., b. l. 29-30), nukentėjusi D. R. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad ją sumušė R. S., šiuos savo parodymus ji patvirtino ir apklausta pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 99-100). Taigi, kaip matyti iš to, kas aptarta aukščiau, nukentėjusioji nuo pat įvykio pradžios nuosekliai teigė, kad ją sumušė R. S.. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, jau įvykio vietoje, atvykus policijos pareigūnams ji nurodė į kaltinamąjį, kaip ją sužalojusį asmenį. Nukentėjusioji savo paaiškinimuose išliko nuosekli, esminės jos nurodytos aplinkybės sutapo viso proceso metu, todėl nėra pagrindo teigti, nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs ir teismas nepagrįstai jais vadovavosi. Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, R. S. parodymai yra nenuoseklūs. R. S., kviesdamas medicinos pagalbą, nurodė, kad įvykio jis nematė, nes sėdėjo kambaryje, žiūrėjo televizorių. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad rūkė balkone. Pagarsinus Bendrojo pagalbos centro suvestinę, R. S. patikslino, kad rūkė balkono tarpduryje, ir žiūrėjo televizorių. Taigi akivaizdu, kad apelianto parodymai esminėse aplinkybėse nesutampa, jis bando derinti savo parodymus prie kitų ištirtų įrodymų.

12. Skunde teigiama, jog liudytojas N. K. nematė, kaip buvo sužalota D. R., nebuvo apklausti kiti kaimynai, kurie galėjo girdėti konfliktą, todėl vien liudytojo pasakymu, kad apeliantas buvo agresyvus, nieko bendro su nukentėjusiosios sužalojimu neturi. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad liudytojas nematė paties smūgių sudavimo fakto, negali paneigti aplinkybės, kad smūgiai buvo suduoti. Konfliktas truko trumpą laiką, vyko nukentėjusiosios bute, kuriame tuo metu kitų žmonių nebuvo. Nors nukentėjusioji ir buvo trumpam išbėgusi į laiptinę, tačiau R. S. ją įsitempė atgal į butą, kiti kaimynai konflikto galėjo ir negirdėti, nes jis vyko ne laiptinėje, o nukentėjusiosios bute. Liudytojas N. K., kuris vartojo alkoholinius gėrimus kartu su R. S. ir nukentėjusiąja, nurodė, kad nukentėjusioji su niekuo nekonfliktuoja, šalia gyvena jau septynerius metus, o štai R. S., jam išeinant, buvo agresyvus, stipriai tempė jo ranką atsisveikinant. Pati nukentėjusioji jam vėliau sakė, kad ją sužalojo R. S.. Kaip matyti iš aptartų liudytojo parodymų, nors jis nematė kaip nukentėjusiajai buvo suduoti smūgi, tačiau jo parodymai patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad R. S. ją sumušė. Priežasčių, kad nukentėjusioji būtų linkusi nepagrįstai apkaltinti R. S., byloje nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiosios versija, kurią netiesiogiai patvirtino ir liudytojas N. K.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėto liudytojo parodymai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina R. S. kaltę. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kad R. S. įvykio metu buvo agresyvus, patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pranešimo įrašas, kuriame girdėti, kad kaltinamasis pokalbio metu ne vieną kartą vartoja keiksmažodžius, konfliktuoja su operatorėmis bei duoda valdingus nurodymus sužalotai nukentėjusiajai.

13. Skunde taip pat teigiama, jog jei R. S. būtų sumušęs nukentėjusiąją, po konflikto jis būtų pasišalinęs iš įvykio vietos, o nukentėjusioji nebūtų grįžusi atgal į butą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nevertinamos aplinkybės, kaip nuteistasis elgėsi po to, kai pavartojo smurtą prieš nukentėjusiąją arba kaip nukentėjusioji turėjo elgtis įvykio metu. Tai, ar jis pasiliko bute, ar būtų išėjęs ir kaip įvykio metu elgėsi nukentėjusioji, neturi jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant apelianto R. S. kaltės klausimą, todėl skundo argumentai, susiję su jo elgesiu po įvykio ar D. R. poelgiais įvykio metu, nenagrinėtini ir neturi reikšmės vertinant byloje surinktų įrodymų patikimumą.

14. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog R. S. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su D. R. metu panaudojo fizinį smurtą D. R. atžvilgiu, o būtent: ne mažiau kaip penkis kartus kumščiais sudavė gulėjusiai lovoje nukentėjusiajai D. R. į veido ir galvos sritis, o po suduotų smūgių nukentėjusiąją D. R., bandančią išbėgti iš buto, sugriebė už drabužių, įtempė atgal į butą ir buto koridoriuje sudavė jai ne mažiau kaip du kartus kumščiu į veido sritį, tuo padarydamas D. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą. R. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs nukentėjusiosios, liudytojo parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl R. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį R. S. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėViktoras PreikšasValdas Vitunskas