- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-23
- Bylos Nr.
- eI-9830-423/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01640-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Audrius Grauželis, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- T. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Audriaus Grauželio, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui T. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas. T. S. prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo motinai M. A. M. – S. priklausiusią ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini)., dalį bei nuosavybės teises į šį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Pareiškėjas prašyme nurodė ir pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjo motinai M. A. M. – S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė (duomenys neskelbtini), dalis – 56,67 ha. Pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Visi dokumentai - prašymas atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini)ežerą bei nuosavybės teises, giminystės ryšį bei Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje numatytais terminais.
Pareiškėjas 1999-10-25 prašyme dėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini)ežerą atkūrimo nurodė, jog ežeras priklauso jam nuosavybės teise. Tačiau institucija, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą, buvo tos nuomonės, jog (duomenys neskelbtini)ežeras priklausė pareiškėjo seneliui, (duomenys neskelbtini) D. M. ir toliau vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos (tuo metu Vilniaus apskrities viršininko administracijos) kaltės pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į daugiau nei 150 ha ploto žemę, t. y. į 184,47 ha (savininku įvardijant tik D. M.), taip neva pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytą apribojimą. Jeigu institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, pareigūnai ir darbuotojai būtų tinkamai vykdę savo pareigas ir nurodę, jog negalima atkurti nuosavybės teisės į daugiau nei 150 ha, pareiškėjas būtų iškart galėjęs imtis veiksmų ir prašyti atkurti nuosavybės teises į šią normą viršijančią (duomenys neskelbtini)ežero dalį, kadangi tokia pat norma, t. y. 150 ha, galiojo ir tarpukario Lietuvoje iki nacionalizacijos, o šią normą viršijanti žemės dalis net ir nesant formalaus atidalijimo priklausė kitiems šeimos nariams, t. y. kiekvienam šeimynos nariui gali priklausyti po 150 ha žemės, o įpėdiniams - 80 ha, nereikalaujant aiškių įrodymų, kad šeimynos nariai valdo atskiras dvaro žemės dalis.
Pareiškėjo šeimą sudarė senelis D. M., močiutė Z. M., mama M. A. M. ir anūkas T. S.. Pareiškėjo senelis D. M. valdė nenusavintą (duomenys neskelbtini)dvaro žemę (119,47 ha) ir (duomenys neskelbtini)ežerą (84,2 ha), o močiutė Z. M. - (duomenys neskelbtini)dvaro žemę (110,71 ha). Pareiškėjo senelio D. M. valdoma iš viso buvo 203,67 ha (119,47 ha + 84,2 ha), o tai atsižvelgiant į pirmiau nurodytą tarpukario žemės reformos reglamentavimą viršijo 150 ha. Tačiau nenusavinamos žemės normą viršijantis žemės plotas iš pareiškėjo senelio D. M. nebuvo nusavintas, kadangi (duomenys neskelbtini)ežero dalį, kuri viršijo 150 ha, valdė pareiškėjo mama M. A. M.-S..
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, jog pareiškėjas T. S. nėra pateikęs institucijai prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančių dokumentų įstatymų nustatytais terminais, todėl pareiškėjas prašo šį terminą atnaujinti, kadangi dėl institucijų, kurios vykdė nuosavybės teisių atkūrimą, kaltės nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini)ežerą buvo atkurtos kaip į seneliui D. M. priklausiusią nuosavybę, o ne mamos M. A. M.-S. nuosavybę, taigi būtent taip buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos. Teismų praktikoje nuosavybės teises vykdančių institucijų neteisėti veiksmai laikytini pagrįsta priežastimi atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintus terminus. Prašė pareiškimą patenkinti.
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atstovas su prašymu nesutinka, kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjas nurodo tik subjektyviomis prielaidomis paremtus kaltinimus institucijai dėl atkūrimo proceso vilkinimo ar neva neteisėto atkūrimo. Tačiau visas aplinkybes, susijusias su prašymo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo motinai M.A. M.-S. priklausantį nekilnojamąjį turtą pateikimu, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo Kauno apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. eI-900-644/2017) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. eA-83-492/2019). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti, kadangi nurodytus terminus pareiškėjas praleido be svarbių priežasčių. Prašė pareiškimą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Byloje sprendžiamas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su turto savininku M. A. M.-S. patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimas.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nustatytais terminais - iki 2001-12-31 nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo motinai M. A. M. – S. iki nacionalizacijos priklausiusią ir nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini)ežero, esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 56,67 ha, o iki 2003-12-31 nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku patvirtinančių dokumentų.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas, pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.
Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001-08-03 įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001-12-31, terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003-06-19 įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003-12-31; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
Priimdamas 2004-10-12 įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kuriomis terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, tikėjimasis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Kartu pažymėtina, kad ir procesas dėl termino prašymui bei dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad Atkūrimo įstatymo nustatytu laiku ir tvarka pareiškėjas 1999-10-25 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežerą, jo savininku nurodė senelį D. M.. Šio prašymo pagrindu ir vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tik paaiškėjus, kad nuosavybės teisės atkurtos didesne apimtimi, negu buvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pareiškėjas nurodė, kad dalies turto savininke, atsižvelgiant į tuomet galiojusias 1922 m. Žemės reformos įstatymo su vėlesniais pakeitimais nuostatas, buvo jo motina M. A. M.-S.. Tačiau tokios aplinkybės negali pakeisti pareiškėjo 1999-10-25 pateiktame prašyme išreikštos valios ir savaime nesudaro pagrindo archyvuose išlikusių duomenų vertinti kitaip, negu nurodyta (LVAT 2019-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-83-492/2019, 22 p.).
Pareiškėjas nurodė, kad visi dokumentai, t. y. prašymas atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini)ežerą bei nuosavybės teises, giminystės ryšį bei Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytais terminais, t. y. 1999-10-25 prašyme dėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini)ežerą atkūrimo nurodė, jog ežeras priklauso jam nuosavybės teise. Tačiau institucija, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą, savo iniciatyva sprendė, jog (duomenys neskelbtini)ežeras priklausė pareiškėjo seneliui D. M., ir toliau vykdė nuosavybės atkūrimo procedūras, taigi taip susiklostė situacija, kad pareiškėjui nėra atkurtos nuosavybės teisės į visą (duomenys neskelbtini)ežerą. Pareiškėjo teigimu, jeigu institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas ir nurodžiusios, jog negalima atkurti nuosavybės teisės į daugiau nei 150 ha, pareiškėjas būtų iškart galėjęs imtis veiksmų atkurti nuosavybės teises į šią normą viršijančią (duomenys neskelbtini)ežero dalį.
Taip pat pareiškėjas 2016-04-07 NŽT Trakų skyriui pateiktame prašyme prašė jam atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos jo mamai M. A. M.-S. priklausiusią 53,67 ha ploto (duomenys neskelbtini)ežero, esančio (duomenys neskelbtini)dalį. Pareiškėjas teigė, kad visi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo pateikti anksčiau, kai buvo nagrinėjamas pareiškėjo 1999-10-25 prašymas atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini)ežerą. Prašė atkreipti dėmesį į tai, kad 1922 m. Lietuvoje buvo pradėta žemės reforma, kurios metu galiojęs reglamentavimas numatė, kad kiekvienam šeimynos nariui gali priklausyti po 150 ha, o įpėdiniams – 80 ha žemės; teigė, kad jo seneliui D. M. 150 ha viršijantis žemės (ežero) plotas nebuvo paimtas žemės reformos metu, nes jį valdė pareiškėjo mama M.A. M.-S., todėl pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos jai priklausiusią 53,67 ha ploto ežero dalį.
Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad sprendžiant prašymą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar šiuos terminus asmuo praleido dėl svarbių priežasčių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl laikotarpiais iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų pabaigos objektyviai nesiėmė jokių veiksmų motinos nuosavybės teise valdytam nekilnojamajam turtui atkurti. Priešingai, byloje surinkti duomenys – pareiškėjo 1999-10-25 prašymas – patvirtina, kad jis prašė atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ežerą, jo savininku nurodė senelį D. M.; pats pareiškėjas nekvestionavo šių duomenų tikrumo, kol 1999-10-25 pateikto prašymo pagrindu vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tik paaiškėjus, kad nuosavybės teisės atkurtos didesne apimtimi, negu buvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pareiškėjas nurodė, kad dalies turto savininke buvo jo motina M. A. M.-S.. Tačiau tokios aplinkybės nėra ir negali būti laikomos svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, dėl kurių praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nurodytos aplinkybės neleidžia spręsti, kad buvo neabejotinai objektyvios, nuo pretendento valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios pareiškėjui realizuoti savo teises.
Atsižvelgiant į išdėstytas faktines bylos aplinkybes, ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos priežastys laikytinos subjektyviomis, t. y. priklausiusiomis nuo jo valios, pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto termino nebuvo aktyvus, rūpestingas ir apdairus bei neatliko jokių veiksmų, kurie pagrįstų pareiškėjo pastangas atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą. Kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančias pakankamai svarbias priežastis, teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė pagrindo atnaujinti praleistus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės M.s A. M. – S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini)ežero, esančio (duomenys neskelbtini)., dalį – 56,67 ha ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašė iš suinteresuoto asmens priteisti 884,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. Kadangi pareiškėjo prašymas šioje byloje atmestinas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 40 - 41 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendė:
Pareiškėjo T. S.(T. S.) prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.