Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-863-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 19 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), AB apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-4109-902/2016 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), AB ieškinį atsakovei T. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 265,66 Eur negrąžintos kredito dalies, 255,22 Eur kredito mokesčio, 20,78 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp vartojimo kredito davėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės – vartojimo kredito gavėjos T. A. 2013 m. spalio 2 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (toliau ir – Sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 289,62 Eur (1000 Lt) vartojimo kreditas 24 mėnesių terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 277,17 Eur (957,00 Lt) kredito mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. 2016 m. sausio 26 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovo (duomenys neskelbtini), AB buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 22¹ str. 1 d., Sutarties 3.4.2 p.), pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į skolingus asmenis. Ieškovė nurodė, kad atsakovė laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, nereagavo į ieškovės siųstą pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę ir per pranešime nurodytą 14 kalendorinių dienų terminą susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Kadangi atsakovė nesilaikė vienos iš esminių sutarties sąlygų, ieškovė, vadovaudamasi VKĮ 19 str., Sutarties 10.3.2. p., 2016 m. vasario 24 d. išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su ja sudarytą vartojimo kredito sutartį.Vadovaudamasi CK 6.251 str. 1 d., kuris įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, bei VKĮ 11 str. 8 d., ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 20,78 Eur delspinigių kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo; vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d. prašė priteisti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateiktame ieškinyje nurodė ir tai, kad prašo priimti sprendimą už akių, jei atsakovas per nustatytą terminą nepateiks atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismo pranešimu atsakovė buvo įpareigota pateikti atsiliepimą į ieškinį per 14 dienų nuo procesinių dokumentų įteikimo dienos. Teismo pranešimas atsakovei įteiktas 2016 m. gegužės 2 d. asmeniškai. Atsiliepimo į pareikštą ieškinį atsakovė nepateikė. Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės T. A. 265,66 Eur negrąžinto kredito, 85,07 Eur kredito mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (358,05 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 27) iki teismo sprendimo įvykdymo, 9,71 Eur žyminį mokestį, 78,35 Eur advokato pagalbos išlaidas ieškovei AB „(duomenys neskelbtini)“. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė prie ieškinio pridėtais įrodymais įrodė, jog savo prievolę įvykdė tinkamai, atsakovė pretenzijų nereiškė, bet su ieškove tinkamai neatsiskaitė, todėl padarė išvadą, kad atsakovė prievolės neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl delspinigių priteisimo iš atsakovės, nes iš atsakovės ir pradinio kreditoriaus sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų nustatė, jog sutarties šalys nesusitarė dėl delspinigių mokėjimo, todėl ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius neatitinka CK 6.71 str. nuostatų.Teismas nurodė, kad Sutartyje numatyta, jog už naudojimąsi kredito suma atsakovė moka 277,17 Eur kredito mokestį (palūkanas), kurių metinė norma yra 75,02 procentų. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra vartotoja, kuri sutartį su ieškove sudarė nuotolinio prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, todėl turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į prašomų priteisti palūkanų už naudojimąsi kreditu sumos (255,22 Eur) ir pagrindinės skolos sumos (265,66 Eur) santykį bei į tai, kad ieškovė prašomo priteisti palūkanų dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, teismas palūkanų (kredito mokesčio) dydį sumažino dviem trečdaliais iki 85,07 Eur bei pripažino, kad ši suma atitinka įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą (CK 1.5 str., 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė (duomenys neskelbtini), AB prašo pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl kredito mokesčio dydžio ir jai iš atsakovės priteisti 255,22 Eur kredito mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje (specialiosios sutarties sąlygos) numatyta, jog vartojimo kredito kainos (kredito mokesčio) metinė palūkanų norma yra 72,02 procentai. Sutarties su atsakove sudarymo metu galiojusiame VKĮ 21 str. 2 d. buvo įtvirtinta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atsižvelgiant į tai mano, jog nepagrįsta teigti, kad prašomas priteisti vartojimo kredito mokestis neatitinka įstatymo reikalavimų bei teisingumo ir protingumo principų. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – jog sudarytų sutarčių reikia laikytis, ir nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad kredito davėjas su kredito gavėja, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu kredito gavėja susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Tokia aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės ir prieštaraujančios sąžiningumo ir protingumo principams.Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo už akių dalis, kuria dalinai patenkintas reikalavimas priteisti kredito mokestį ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, keistina (CPK 326 str. 1 d. 3 p). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti visą kredito mokestį bei atitinkamai sumažintos bylinėjimosi išlaidos. Apeliaciniu skundu neskundžiama teismo sprendimo už akių dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 20,78 Eur delspinigių, todėl dėl šios jo dalies nepasisakoma. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė T. A. su pradiniu kreditoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. spalio 2 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 289,62 Eur (1000 Lt) vartojimo kreditas 24 mėnesių terminui, kurį atsakovė įsipareigojo grąžinti ir sumokėti 277,17 Eur (957,00 Lt) kredito mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. 2016 m. sausio 26 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovo (duomenys neskelbtini), AB buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria, vadovaujantis CK 6.101 str. 1 d., VKĮ 22¹ str. 1 d. bei atsižvelgiant į Sutarties 3.4.2 punkte įtvirtintą pradinio kreditoriaus teisę be kredito gavėjo sutikimo perleisti tretiesiems asmenims iš Sutarties kylančius reikalavimus, nepažeidžiant kredito gavėjo teisių, pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Pagal Sutartį atsakovė liko skolinga 265,66 Eur negrąžinto kredito ir 255,22 Eur kredito mokesčio. Be to, už ieškinį ieškovė sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį bei patyrė 121 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.CK 6.872 str. 1 d. numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys. Šios palūkanos, dar vadinamos pelno palūkanomis, yra atlyginimas kreditoriui, kurį moka skolininkas už naudojimąsi pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Pelno palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi nuostolių neįrodymo aplinkybe kaip pagrindu sumažinti kredito mokestį. Bylos duomenimis, vartojimo kredito sutartimi šalys susitarė dėl 277,17 Eur kredito mokesčio (palūkanų), kurias kredito gavėjas privalo sumokėti įmonei už naudojimąsi vartojimo kreditu (Sutarties specialiosios sąlygos). Įvertinus tai, kad atsakovei T. A. kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, atsakovė traktuotina kaip vartotoja, silpnesnė sandorio šalis, todėl jos atžvilgiu mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 str. 1- 2 d.) (VKĮ 21 str. redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2016 02 01). Todėl šalių sudarytoje sutartyje nustatytas 72,02 procento kredito mokestis (mokėjimo palūkanos) savaime nėra pagrindas mažinti tokias palūkanas, nors atsakovė ir yra vartotoja bei silpnesnioji sandorio šalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sudarytų sutarčių reikia laikytis (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 str. 3 d. nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 str., VKĮ 21 str. 1-3 d. ir kt.). Sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina įvertinti, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad pasirašydamos sutartį jos gera valia susitarė dėl palūkanų normos dydžio taikymo, savo parašu patvirtino, kad su juo sutinka. Įvertintina ir aplinkybė, jog kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją bei priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė T. A. nesirūpino minėtos sutarties eiga ir vykdymu, nepateikė atsiliepimo į ieškinį, byloje neįrodinėjo, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Atsakovė Sutarties sąlygų neginčijo, jos neatsisakė, su ja sutiko ir ją iš dalies vykdė, todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo sumažinti kredito mokesčio dydį. Pripažinus, kad Sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo tuo metu galiojusioje VKĮ redakcijoje įtvirtintos 200 procentų ribos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, kad jos neatitiko vartotojos interesų, prieštaravo įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, kad yra esminė šalių nelygybė ir kad yra faktinis bei teisinis pagrindas jas mažinti. Byloje nustatyta, kad atsakovei T. A. buvo siųstas raginimas grąžinti kreditą bei pranešimas apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą (2016 m. sausio 28 d., 2016 m. vasario 24 d.). Ieškinys dėl skolos, palūkanų priteisimo teismui pateiktas 2016 m. balandžio 25 d. Todėl apeliantės veiksmus yra pagrindas vertinti kaip aktyvius, nevilkinančius skolos išieškojimo proceso ir dirbtinai nedidinančius atsakovei priskaitomų palūkanų dydžio. Dėl paminėtų motyvų skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas sumažino iš atsakovės priteistiną kredito mokestį nuo 255,22 Eur iki 85,07 Eur ir bylinėjimosi išlaidas, keistina, padidinant priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas iki ieškinyje nurodytos sumos (CPK 93 str. 5 d).Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės T. A. ieškovei (duomenys neskelbtini), AB priteisiama 15 Eur žyminio mokesčio ir 121 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, nes šis dydis pagrįstas dokumentu ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą už akių pakeisti ir iš atsakovės T. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei (duomenys neskelbtini), AB, (duomenys neskelbtini), priteistą 85,07 Eur kredito mokestį padidinti iki 255,22 Eur, žyminį mokestį nuo 9,71 Eur padidinti iki 15 Eur ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti padidinti nuo 78,35 Eur iki 121 Eur.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei (duomenys neskelbtini), AB, į. k. (duomenys neskelbtini), 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, ir 121 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą.