Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl 2019 m. sausio 14 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant A. K. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis darbo biržoje, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu. A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki bausmės vykdymo pradžios.

Iš nuteistųjų M. B., V. C. (V. C.) ir A. K. solidariai priteista 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam N. J., 300 Eur (trys šimtai eurų) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. J. ir 74,87 Eur (septyniasdešimt keturi eurai ir 87 centai) turtinės žalos atlyginimo Klaipėdos teritorinės ligonių kasai. Taip pat nukentėjusiajam N. J. iš nuteistųjų M. B., V. C. (V. C.) ir A. K. priteista solidariai po 66,66 eurų (šešiasdešimt šešis eurus ir 66 centus) už suteiktas advokato paslaugas.

Taip pat nuspręsta išieškoti iš nuteistųjų M. B., V. C. (V. C.) ir A. K. po 99,66 eurų (devyniasdešimt devynis eurus ir 66 centus) proceso išlaidų valstybei už antrinę teisinę pagalbą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti ir M. B. ir V. C. (V. C.), tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. B., V. C. ir A. K. nuteisti už tai, kad 2018 m. vasario 21 d., apie 23.00 val., veikdami kartu, gyvenamojo daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, viešoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, be jokios priežasties įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: A. K. ranka vieną kartą smogė N. J. į nosį, padarydamas nosies kaulų lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to M. B., V. C. ir A. K. smogė N. J. į galvą, kojas, kairį šoną, ir taip bendrais veiksmais N. J. padarė muštinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje, odos nubrozdinimus veide, sprande, kairėje rankoje ir kojoje, poodines kraujosruvas veide, kairėje kojoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2.4. Apeliantų teigimu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas neišsiaiškino esminių faktinių aplinkybių bei neatsakė į klausimą, kodėl apeliantas, prieš tai nerodęs jokios agresijos ir tik kalbėjęsis su A. K. tėvu, nusprendė prieiti prie N. J. šiam jau konfliktuojant ir stumdantis su nuteistuoju M. B.. Teismas taip pat neišsiaiškino, kodėl nukentėjusysis N. J. iš kovinės pozicijos pirmas smūgiavo apeliantui, nors apeliantas prie N. J. priėjo pats paskutinis ir paklausė, ko kišasi į jo ir A. K. santykius. Apeliantų nuomone, yra akivaizdu, jog nukentėjusysis N. J. nebuvo be priežasties užpultas ir sumuštas apelianto. Priešingai, nukentėjusysis pats prisipažino, jog į kiemą jis išėjo savo iniciatyva pakviestas draugo „mušti strielkos“. N. J. taip pat pripažino, jog padėjo surinkti A. K. papildomą kompaniją pakviesdamas kartu į kiemą M. R. ir jam išėjus į kiemą muštynių jau nebebuvo galima išvengti. Taigi darytina išvada, jog N. J. pats norėjo pasimušti ir pademonstruoti savo, kaip boksininko, įgūdžius bei tokiu būdu pamokyti apeliantą, kuris neva persekiojo jo draugą A. K.. Dėl viso to N. J., kovine poza provokavo apeliantą, kvietė jį ateiti ir būti sudaužytam, o apeliantui A. K. priėjus prie N. J., pastarasis pats pirmas smūgiavo A. K. į galvą, tačiau nepataikė ir gavo atsakomąjį smūgį į nosį bei patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Su nukentėjusiuoju A. K. neketino susidoroti, nemušė ir nepuolė N. J. be atvangos. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Klaipėdos apylinkės teismas pirmiausia turėjo vadovautis tik objektyviais duomenimis bei pašalinti nukentėjusiojo bei kitų jo naudai liudijusių asmenų parodymų prieštaravimus. Tik įvertinęs šiuos duomenis teismas turėjo vertinti, kurios pusės nurodytos faktinės aplinkybės yra labiau tikėtinos – ar nukentėjusiojo parodymai, ar nuteistojo ir su juo buvusių asmenų parodymai. Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis N. J. yra suinteresuotas bylos baigtimi: siekį nuslėpti savo agresyvų elgesį ir iš to kilusias pasekmes – išprovokuotą konfliktą, siekį apginti savo reputaciją dėl netinkamo savo elgesio ir išsakytų įžeidimų A. K., taip pat siekį apšmeižti A. K. bei su juo buvusius asmenis ir tokiu būdu pasipelnyti pateikiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Nevertindamas kritiškai nukentėjusiojo ir jo draugų parodymų teismas taip pat neatsižvelgė į esančius nukentėjusiųjų pozicijos prieštaravimus ir neatitiktį bylos medžiagai. Todėl apeliantai daro išvadą, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs Klaipėdos apylinkės teismas buvo neobjektyvus, nes visiškai nevertindamas arba atmesdamas kaip nepagrįstus apeliantą teisinančius įrodymus ir liudytojų parodymus rėmėsi tik abejotinos įrodomosios galios nukentėjusiojo ir jo draugų parodymais, kuriuos vertino fragmentiškai, nenuosekliai ir spekuliatyviai. Teismas visos bylos nagrinėjimo metu objektyviai taip ir neišsiaiškino tikrųjų faktinių bylos aplinkybių, remdamasis tik prielaidomis bei suformuota išankstine kaltinimo pozicija nepagrįstai suteikė prioritetą prieštaringiems nukentėjusiojo parodymams, o apeliantą teisinančių parodymų apskritai nevertino arba vadovaudamasis prielaidomis bei išankstiniu nusistatymu atmetė kaip nepagrįstus. Kadangi esminės teismo išvados dėl apelianto kaltės buvo pagrįstos ne objektyviais bylos įrodymais, o vien subjektyviais nukentėjusiojo parodymais, skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai.

2.5. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai paskirtos bausmės skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo N. J. veiksmai būtų kėlę realią grėsmę nuteistojo A. K. sveikatai ar gyvybei. Kitaip tariant, teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės ir konfliktavusių šalių jėgų santykis, atliktų veiksmų pobūdis nelėmė būtinosios ginties situacijos. Padarydamas tokią išvada, pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog nukentėjusysis N. J., būdamas boksininkas, iš kovinės pozicijos pats pirmas smūgiavo A. K. gindamasis, nes jam pasirodė, kad A. K., būdamas stambesnis, prie jo agresyviai artėja ir ketina jam trenkti. Skunde pažymima, kad esant tokiai situacijai, kai vyksta abipusės konfliktuojančių pusių muštynės, be kitų, svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti apie teisės į būtinąją gintį buvimą, yra tai, ar viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, kaip elgiasi priešinga pusė ir pan. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį gali kilti, jei, pavyzdžiui, viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai pripažino įrodyta paties nukentėjusiojo parodymais paremtą versiją, jog bokso treniruotes lankantis N. J. smūgiavo A. K. į galvą tik norėdamas apsiginti, nes manė, kad jeigu netrenks A. K. pirmasis, tikrai bus šio sumuštas. Šios prieštaringos teismo išvados buvo paneigtos apelianto ir kitų apklaustų asmenų parodymais, kurie patvirtina, jog apeliantas gindamasis smūgiavo N. J., kai pastarasis nesėkmingai smūgiavo A. K. į veidą. Taigi N. J. nukentėjo nuo besigynusio A. K., nes pats dėl klaidingo galimos grėsmės įsivaizdavimo pirmasis puolė A. K. ir bandė jį sužaloti smūgiuodamas kumščiu apeliantui į veidą. Atsakomųjų veiksmų prieš nukentėjusįjį apeliantas ėmėsi tik tada, kai pats nukentėjusysis N. J. smogė kelis kartus apeliantui į veidą ir bandė jį sužeisti. Apelianto įsitikinimu, tokie jo veiksmai buvo visiškai adekvatūs susiklosčiusiai konfliktinei situacijai, nes N. J. agresyvūs veiksmai prieš A. K. neabejotinai turėjo įtakos nuteistojo sprendimui atsakyti fiziniu smurtu prieš jį puolantį asmenį. Pripažindamas apeliantą kaltu dėl nesunkaus N. J. sveikatos sutrikdymo, Klaipėdos apylinkės teismas visiškai netinkamai išnagrinėjo būtinosios ginties sąlygas, taip pat neįvertino N. J. veiksmų bei kokią reikšmę nukentėjusiojo elgesys turėjo apelianto atsakomiesiems veiksmams. Teismas neįvertino esminių aplinkybių, jog A. K. visiškai nekonfliktavo su N. J., o nuošaliau kalbėjosi su S. K.. Po vykusio žodinio konflikto ir N. J. puolimo apeliantas veikė impulsyviai būdamas sutrikdytas neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio. Buvusia konfliktine situacija apeliantas tikrai nepasinaudojo kaip pretekstu elgtis chuliganiškai, neturėjo jokio preteksto ir intencijos sužaloti kitą žmogų.

2.6. Skunde taip pat teigiama, kad buvo būtina spręsti klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo. Anksčiau aptartais baudžiamosios bylos įrodymais nustatyta, jog pradinę konfliktinę situaciją, į kurią vėliau, be kitų asmenų, įsitraukė apeliantas A. K., sukėlė nukentėjusysis N. J.. Nukentėjusysis pats prisipažino, jog į kiemą jis išėjo savo iniciatyva pakviestas draugo A. K. „mušti strielkos“. N. J. taip pat pripažino, jog padėti pasikvietė kartu į kiemą M. R. ir jam išėjus į kiemą muštynių jau nebebuvo galima išvengti, nes pats N. J. buvo nusiteikęs muštis ir pamokyti A. K. ir / arba su juo buvusius asmenis. Taigi darytina išvada, jog N. J. pats norėjo pasimušti ir pademonstruoti savo kaip boksininko įgūdžius bei tokiu būdu pamokyti apeliantą, kuris neva persekiojo jo draugą A. K.. Dėl to N. J. kovine poza provokavo apeliantą, kvietė jį ateiti ir būti sudaužytam, o apeliantui A. K. priėjus prie N. J., pastarasis pats pirmas smūgiavo A. K. į galvą, tačiau nepataikė ir gavo atsakomąjį smūgį į nosį bei patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl mano, kad nukentėjusiojo N. J. veiksmai paskatino nuteistąjį pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Be to, šie provokuojami N. J. veiksmai turėjo būti atitinkamai įvertinti ir kvalifikuojant apeliantui inkriminuotą veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nukentėjusiajam neatlikus anksčiau aptartų veiksmų, nebūtų kilę baudžiamojoje byloje nustatytų konflikto padarinių, todėl nukentėjusiojo N. J. elgesys vertintinas kaip provokuojamas ir tai pripažintina ne tik nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bet ir tai, kad nėra jokių chuliganiškų paskatų, todėl nėra pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

2.7. Skunde taip pat nurodoma, kad įvertinus anksčiau skunde pateiktus argumentus, A. K. turėjo būti skirta švelnesnė bausmė. Apeliantų nuomone, A. K. inkriminuoti veiksmai nėra tokio sunkumo, o pats apeliantas nėra tiek pavojingas visuomenei, kad bausmės tikslai būtų pasiekti tik skiriant jam laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų iš anksto sumanęs sužaloti nukentėjusįjį, todėl darytina išvada, kad kaltinamajam A. K. inkriminuota nusikalstama veika buvo kaip atsakas į nukentėjusiojo provokuojamą elgesį ginantis nuo neadekvačių N. J. veiksmų ir paties N. J. nepateisinama išraiškos forma pasireiškusio elgesio pasekmė. Paskyrus A. K. lygtinę laisvės atėmimo bausmę, aiškiai būtų pakenkta jo socialiniams ryšiams, galimybei susirasti norimą darbą bei neišvengiamai tai turėtų neigiamos įtakos jo santykiams su jo šeimos nariais. Todėl šiuo atveju apeliantui paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant ir švelnesnę sankciją – laisvės apribojimą.

2.8. Be to, vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais turėtų būti peržiūrėtas ir nukentėjusiojo N. J. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, atitinkamai sumažinant nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl paties nukentėjusiojo kaltų veiksmų. Nukentėjusio asmens veiksmai yra veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Taigi įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, siekiant protingos nukentėjusiojo ir kaltinamųjų skirtingų interesų pusiausvyros, nukentėjusiojo pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti tenkintinas mažesne dalimi.

3.1. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje ištirtus įrodymus vertino nešališkai, išsamiai ištyręs jų visumą, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent apeliantas A. K. nukentėjusiam N. J. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų. Teismas teisingai byloje nustatė kilusio konflikto priežastis ir tikrąjį konflikto iniciatorių, nes būtent apeliantas ir su juo atvykę V. C. ir M. B. buvo agresyvūs ir išprovokavo konfliktą. Apeliantas skunde iškreipia byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodydamas, kad N. J. pats norėjo pasimušti ir pademonstruoti savo, kaip boksininko, įgūdžius bei tokiu būdu pamokyti apeliantą.

3.2. Nukentėjusiojo teigimu, nepagrįsti apelianto argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir per griežtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktines bylos aplinkybes ir ištyręs įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad A. K. suduodant smūgį nukentėjusiajam N. J., A. K. neveikė pagal būtinosios ginties situaciją, nes A. K. žengė link nukentėjusiojo N. J.. Tai patvirtino pats apeliantas, todėl akivaizdu, kad nukentėjusiojo N. J. veiksmuose nebuvo nei pavojingo kėsinimosi, nei kėsinimosi realumo, nei kėsinimosi akivaizdumo. A. K. nukentėjusiojo N. J. veiksmai nekėlė realios grėsmės, o būtent A. K. žengė agresyviai nusiteikęs link nukentėjusiojo N. J. po santykių aiškinimosi su S. K..

3.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad teismas pagrįstai netaikė apeliantui BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos lengvinančios aplinkybės, nes A. K. nusikaltimus padarė tiesiogine tyčia, jo veiksmai nebuvo sąlygoti nukentėjusiojo tariamai provokuojamų veiksmų. Apelianto gynybinės versijos, kad nukentėjęs N. J. provokavo apelianto veiksmus, nepatvirtino nė vienas liudytojas. Atsižvelgiant i apelianto padaryto nusikaltimo sunkumą, į tai, kad lengvinančių aplinkybių apeliantui nebuvo nustatyta, bei į tai, kad apeliantas nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, atsižvelgiant į jo asmenybę, apeliantui skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, atidedant ją dvejų metų laikotarpiui, yra pagrįsta ir teisinga, todėl jos keisti nėra pagrindo.

3.4. Dėl civilinio ieškinio nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad N. J. buvo sukeltas gana didelis fizinis skausmas, jis patyrė dvasinius sukrėtimus, negalėjo sportuoti, prarado sportinę formą, turi kvėpavimo problemų, išgyvena dėl galimų komplikacijų ateityje. Mano, kad teismo priteista 1500 eurų neturtinė žala atitinka tokio pobūdžio bylose priteistinos žalos dydį ir atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, pagrindo mažinti neturtinės žalos dydį nėra.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, nukentėjusiojo atstovė ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai A. K. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas.

6. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

7. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas neginčija teismo padarytų išvadų dėl A. K. kaltės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl teismas dėl to nepasisako. Skunde nesutinkama su A. K. veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teigiama, kad ši nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi A. K. nukentėjusįjį sužalojo ne dėl chuliganiškų paskatų, bet išprovokuotas paties nukentėjusiojo N. J.. Tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs byloje surinktą medžiagą, patvirtinančią nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir sužalojimo padarymo aplinkybes, konstatuoja, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad nuteistasis N. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė dėl chuliganiškų paskatų. Tokią išvadą suponuoja nusikaltimo padarymo aplinkybės, paties nuteistojo veiksmai, jų pobūdis.

8. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką vertino kaip padarytą iš chuliganiškų paskatų, nes nuteistasis pirmasis agresyviai priartėjo prie nukentėjusiojo ir suvokė, kad smurtą vartoja dėl menkavertės priežasties, tokiu būdu siekdamas priešpriešinti save ir jaunesnį nukentėjusįjį, pademonstruoti niekinamą požiūrį į jį. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybėms, kad būtent nukentėjusysis N. J. ir liudytojas A. K. išprovokavo konfliktą, tačiau su tokia pozicija nėra jokio pagrindo sutikti, nes ji neatitinka byloje esančių įrodymų visumos. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Skunde ne vieną kartą pažymėta, kad tiek nuteistojo A. K., tiek kitų nuteistųjų parodymai proceso metu buvo nuoseklūs, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, visi nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus ir nedavė jokių paaiškinimų apie įvykio aplinkybes, todėl jų parodymus vertinti kaip nuoseklius nėra pagrindo. Nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai taip pat prieštarauja įvykį stebėjusių liudytojų A. K., S. K., G. K., M. R., nukentėjusiojo N. J. parodymams, kurių parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jie parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, šiais jų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, todėl vien apeliaciniame skunde keliamos abejonės, kurios nėra paremtos jokiais konkrečiais duomenimis, negali paneigti įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymų ir nėra pagrindo jais nesiremti.

9. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-63-648/2016). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą vartoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai jo ir nukentėjusiojo asmeninių ar panašaus pobūdžio santykių sprendimui pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013).

10. Bylos medžiaga patvirtinta, kad konfliktas įvyko tarp nuteistojo A. K. ir liudytojo A. K. dėl merginos, liudytojas A. K. patvirtino, kad, prieš A. K. atvykstant į jo namo kiemą, jis važiuodamas automobiliu pamatė ir A. K. vairuojamą automobilį, ir A. K. atsidarius savo automobilio langą tarp jų kilo trumpas žodinis konfliktas, po kurio A. K. grįžo į savo namus. Nukentėjusysis N. J. taip pat patvirtino, kad 2018 m. vasario 21 d., apie 23 val., jam parašė būtent nuteistasis A. K., kuris nurodė rinkti draugus ir išeiti į kiemą išsiaiškinti santykių. Šiuos nukentėjusiojo argumentus patvirtina byloje esančios jo rašytos žinutės, iš kurių turinio akivaizdu, kad būtent A. K. buvo konflikto iniciatorius. Taigi iš šių duomenų akivaizdu, kad A. K. jau vykdamas prie liudytojo A. K. ir nukentėjusiojo N. J. namų buvo nusiteikęs agresyviai ir pats kvietė išeiti liudytoją A. K. ir N. J.. Nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų, kad N. J., išėjęs į kiemą, buvo nusiteikęs agresyviai ir kvietė juos ateiti muštis, nepatvirtina nė vienas konflikte dalyvavęs asmuo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pats nukentėjusysis išprovokavo konfliktą ir nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad įvykio priežastis – nuteistojo A. K. ir liudytojo A. K. konfliktas dėl merginos – nepaneigia aplinkybių, kad A. K. nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, nes akivaizdu, kad ši nuteistojo nurodyta priežastis yra mažareikšmė dingstis, kadangi tokį kilusį konfliktą nuteistasis galėjo išspręsti ir civilizuotais būdais užuot pasirinkęs tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoravo elementarias moralės bei elgesio normas ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Tai rodo, kad nuteistasis iš tiesų vartojo smurtą be priežasties ar kaip pretekstą savo veiksmams panaudojo mažareikšmę dingstį ir taip norėjo pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Šiuo atveju nuteistojo nurodyta priežastis negali pateisinti jo smurtinių veiksmų, todėl jo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų.

11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė BK 28 straipsnio, nes A. K. nusikalstamą veiką padarė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau dėl šių argumentų išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, jokių argumentų, kurie paneigtų skundžiamame nuosprendyje teismo padarytas išvadas, apeliaciniame skunde nepateikta.

11.1. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

11.2. Pagal nukentėjusiojo N. J. ir liudytojų A. K., S. K. ir M. R. pateiktą ir bylos duomenimis patvirtintą versiją, konflikto iniciatorius buvo būtent nuteistasis A. K., kuris su kitais dviem nuteistaisiais (M. B. ir V. C.) agresyviai nusiteikęs atvyko į nukentėjusiojo kiemą. Todėl toks A. K. elgesys, esant konfliktinei situacijai, galėjo būti suprantamas kaip pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į nukentėjusiojo ir kitų liudytojų saugumą pradžia. Pastebėtina, jog paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta vartoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis. Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-416-942/2016, 2K-120-628/2018).

11.3. Kaip ir minėta, šiuo atveju agresyviai nusiteikęs A. K. kvietė nukentėjusįjį N. J. ir liudytoją A. K. į lauką išsiaiškinti santykius, toks kvietimas sukėlė pakankamą sumaištį tarp A. K. šeimos narių ir draugų, nes į kiemą kartu su A. K. išėjo jo tėtis su sese bei jo draugai N. J. ir M. R.. Iš minėtų liudytojų (S. K., G. K., A. K. ir M. R.) parodymų matyti, kad būtent nuteistasis A. K. bei nuteistieji M. B. ir V. C. buvo agresyviai nusiteikę, todėl A. K., išsigandęs tokio nuteistųjų elgesio, pabėgo į namo laiptinę ir paprašė savo mamos iškviesti policiją. Pabėgus A. K., nuteistieji puolė prie kartu su A. K. buvusio N. J., visi nuteistieji buvo agresyviai nusiteikę, todėl N. J. nekilo abejonių, kad prieš jį bus vartojamas smurtas, ir bandydamas sustabdyti A. K., jis pirmas jam trenkė, tačiau šis smūgio išvengė ir trenkė jam kumščiu į veidą. Po šio smūgio prie N. J. priėjo M. B. bei V. C. ir pradėjo jį daužyti kumščiais ir lazdomis. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje A. K. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo A. K. nepritaikė BK 28 straipsnio.

12. Skunde taip pat nepagrįstai prašoma A. K. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

12.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašoma pripažinti atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos padarymo prielaidas. Provokuojamu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš jį, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Teismai, spręsdami klausimą, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusio asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojamas ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, 2K-189/2013, 2K-506/2013, Nr. 2K-440/2013). Taigi nustatant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir reikia atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo elgesys esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan.

12.2. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis N. J. būtų provokavęs A. K. nusikalsti, jog jis būtų atlikęs kokius nors provokuojamus veiksmus prieš A. K.. N. J. nedarė nieko nusikalstamo, jo elgesys nebuvo agresyvus, jis nekėlė konflikto, tik buvo šalia liudytojo A. K., tačiau tai nesudarė jokio pagrindo atlikti nusikalstamus veiksmus prieš N. J.. Teisėjų kolegijos nuomone, N. J. elgesys nebuvo neteisėtas, todėl tai negalėjo išprovokuoti A. K. nusikalsti. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad iki momento, kai A. K. atvyko į nusikalstamos veikos padarymo vietą, N. J. būtų provokavęs A. K. nusikalsti ar kad N. J. veiksmų pobūdis buvo neteisėtas. Kaip nustatyta anksčiau aptartais argumentais, būtent nuteistasis A. K. buvo konflikto iniciatorius, jis jau atvyko agresyviai nusiteikęs aiškintis kilusio konflikto su liudytoju A. K., pats rašė žinutes nukentėjusiajam N. J. ragindamas išeiti į lauką. Provokuojamu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kitą asmenį pradėti nusikalstamai veikti ir kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į tokį nukentėjusiojo elgesį, todėl vertinant A. K. elgesį pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas akivaizdu, kad N. J. elgesys negali būti pripažintas A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes N. J. jokių sąmoningų veiksmų, kuriais būtų skatinęs A. K. pavartoti prieš jį fizinį smurtą, neatliko. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismas, nenustatydamas nuteistojo nusikalstamoje veikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

13. Nuteistasis ir jo gynėjas skunde taip pat nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, tačiau nesutikimas grindžiamas tuo, kad A. K. nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį bei yra pagrindas pripažinti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau anksčiau aptartais argumentais nenustačius pagrindo nuteistojo A. K. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį bei nesant pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo mažinti A. K. pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Skirdamas bausmę apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltinamojo asmenybę – padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą, anksčiau teistas už nusikalstamą veiką, susijusią su smurto pavartojimu, niekur nedirba, kaltę pripažino tik iš dalies, todėl teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai A. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėjo paskirdamas jam įpareigojimus, padėsiančius pasiekti bausmės paskirtį, paskirtoji bausmė nėra per griežta, todėl nėra pagrindo ją mažinti ar keisti jos sąlygas.

14. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, nes šios žalos atsiradimui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo elgesys.

14.1. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Įvertinęs nukentėjusiojo patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininkų skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris nurodytas teismo nuosprendyje. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistųjų, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovavosi tiek BPK 115 straipsnio, tiek CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusių asmenų bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje, vertino aplinkybių visumą. Todėl teismo nustatytas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis.

14.2. Nuteistojo ir jo gynėjo skunde jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą turėtų būti atmestas arba sumažintas remiantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi įvertinus nukentėjusiojo N. J. elgesio įtaką nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau pažymėtina, kad remiantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tik tuomet, kai paties nukentėjusio asmens veiksmai (veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai) padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Šiuo atveju anksčiau aptartais argumentais, išdėstytais šios nutarties 10 ir 12 punktuose, nustatyta, kad N. J. elgesys nebuvo provokuojamas ar neteisėtas, todėl akivaizdu, kad nukentėjusiojo elgesys negali būti vertinamas pagal CK 6.253 straipsnį. Nuteistasis skunde nepateikia jokių naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima sumažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Todėl, įvertinus aptartus argumentus, daroma išvada, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam N. J. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą atmesti.