- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-2147-395/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albinas Čeplinskas (pirm.), Arūnas Rudzinskas, Algirdas Remeika
- Atsakovas
- S. S.
- Ieškovas
- N. B.
- Advokatai
- Virginija Ina Bedarfienė
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant atsakovo S. S. atstovei advokatei Virginijai Inai Bedarfienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1208-774/2011 pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui S. S. dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė N. B. pareiškė ieškinį, kuriuo prašo iškeldinti atsakovą S. S. su visa jam priklausančia manta iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto ir priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažeidžia jos kaip savininkės teises, užėmęs visą butą, jos į butą neįsileidžia, neduoda jai raktų. Atsakovas bute gyvena nemokėdamas mokesčių, už butą moka ieškovės atstovė R. B., jai atsisakius mokėti už šildymą, pastaruoju metu susidarė 2500 litų skola. Atsakovas moka tik už televizijos anteną, faktiškai savo naudojamą elektrą, vandenį. Ieškovė negali tinkamai disponuoti butu. Ji šešis metus moka buto išlaikymo mokesčius, nors bute negyvena. Atsakovas yra buvęs šeimos narys, jo teisės numatytos butų privatizavimo įstatyme nepažeidžiamos, jis nesilaiko bendro gyvenimo taisyklių, nesidomi buto išlaikymo mokesčiais, todėl turi būti iš buto iškeldintas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 600 Lt už advokato teisinę pagalbą atsakovui ir 51,16 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad byloje rašytiniai įrodymai ir nustatytos aplinkybės prijungtoje Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-325-151/2010, kurios sprendimas yra įsiteisėjęs, neginčijamai patvirtina, kad atsakovas buvo laikomas asmenų, gyvenančių privatizuotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šeimos nariu (1 t., b. l. 62). Atsakovas, gyvendamas bute, atliko nuomininko šeimos nario pareigas (Butų kodekso 56, 57 straipsniai, CPK 182 str. 1d. 2p.). Įsigaliojus butų privatizavimo įstatymui, 1991-09-23 ginčo buto nuomininkai J. S., ieškovas S. S. bei atsakovė N. B. sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, jog ginčo butą pirktų atsakovė N. B. (1 t., b. l. 20). 1992 m. kovo 6 d. buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu nuosavybės teises į ginčo butą įgijo atsakovė N. B. (1t., b.l. 63-67). Taigi, teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai asmenys gyvenamosiose patalpose apsigyvena teisėtai, jiems negali būti taikomos CK 6.612 straipsnio nuostatos, kuriomis ieškovė grindė ieškinio reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo.
Taip pat teismas nurodė, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji turėjo lygias teises pirkti butą ir tapti buto savininkais (bendrasavininkiais). Atsakovas, būdamas nuomininkės J. S. šeimos narys, taip pat turėjo galimybę tapti buto savininku (bendrasavininku), tačiau šios teisės neįgyvendino. Ją įgyvendino nuomininkė ieškovė N. B.. Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo butu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais. Iki J. S. mirties 2005-02-27 mirties (prijungtos civilinės bylos 1t., b. l. 34 ) atsakovo teisės naudotis ar nuomotis ginčo butą nebuvo ginčijamos. Taigi, atsakovas pagal įstatymus įgijęs teisę naudotis valstybės nuomojamu butu, turėjo teisėtų lūkesčių, kad valstybė, o po to nuosavybės teise butą įgijusi ieškovė N. B. užtikrins jo teisę naudotis gyvenamąja patalpa. Savininko pasikeitimas, t. y. nuosavybės teisės perėjimas ieškovei, nepaneigia atsakovo teisės naudotis būstu. Todėl teismas sprendė, kad reikalavimas iškeldinti atsakovą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, pažeidžia konstitucinį lygybės prieš įstatymą principą, nes tokio reikalavimo tenkinimas reiškia ne tik atsakovo teisės, kurią jam suteikė Butų privatizavimo įstatymas, atėmimą, bet ir nepagrįstą teisės į gyvenamąją patalpą atėmimą. Be to, ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, kad atsakovas pažeidžia jos, kaip savininkės teises ir kad ji negali apginti savo teisių kitais, CK 3.138 straipsnyje nustatytais būdais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
1. Teismas, priimdamas sprendimą, netaikė teisės normų, kurias turėjo taikyti. Ieškinį apeliantė grindė CK 4.35 str. l d., 4.37 str. l d., 4.93 str., 4.98 str. normomis, kas atitiko ir faktinį ieškinio pagrindą, tuo tarpu teismas sprendimo motyvuose daugiausia akcentuoja į tai, kad atsakovas nėra savavališkai užėmęs patalpų. Tačiau nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu nebuvo įrodinėjama, kad atsakovas savavališkai yra užėmęs apeliantei nuosavybės teise priklausantį butą ir ieškinys nebuvo grindžiamas CK 6.612 str. norma. Ši norma buvo įtraukta tik tam, kad nurodyti prašymą iškeldinti atsakovą. Todėl apeliantės nuomone, teismo nurodyti motyvai visiškai nesietini su faktiniu ar juridiniu ieškinio pagrindu. Teismo sprendimas nepagrįstai grindžiamas ir Butų privatizavimo įstatymo normomis. Buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo klausimai jau yra išspręsti prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-325-151/2010. Nenuginčijamai įrodyta, jog atsakovas sutiko, kad butas būtų privatizuotas ieškovės vardu, sutiko, kad ji būtų šio buto savininke. Savo sprendimą teismas grindžia ir Butų kodekso normomis, nurodydamas buvusias atsakovo teises į buto nuomą. Tačiau tai vėlgi nesietini su šia civiline byla motyvai. Ieškovė neginčijo atsakovo teisių, kaip tuometinio buto nuomininko šeimos nario, į buto nuomą, kaip ir neginčijo to, kad atsakovas turėjo teisę ir visas galimybes spręsti sutikti ar nesutikti su buto privatizavimu ir būtent kas turi būti buto savininku. Todėl teismo nuorodos į Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį iš esmės yra teisingos, tačiau šios galiojusios įstatyminės normos negali būti taikomos šioje civilinėje byloje, nes tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.
2. Nepagrįstas ir neteisingas teismo sprendimo motyvas ir dėl Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnio taikymo bei nuorodos į tai, kad atsakovo teisės naudotis ar nuomotis ginčo butą nebuvo ginčijamos. Teismas neteisingai aiškina šią teisės normą, tokio ginčijimo nenumato nei Butų privatizavimo įstatymo normos, nei CK normos. Šiuo atveju panaudos ar nuomos sutartis nebuvo sudaryta, o S. S. laikyti ieškovės šeimos nariu nėra jokio pagrindo, nes jis nėra ieškovės šeimos narys, jų nesieja net giminystės ryšys. Kokie reikalavimai keliami dėl pripažinimo šeimos nariu yra apibrėžta CK 6.588 str., tuo labiau, kad ieškovė yra ne nuomininkė, o savininkė, ir S. S. nelaiko savo šeimos nariu. Sudaryti panaudos ar nuomos sutarties ieškovė nepageidauju, to nepageidauja ir atsakovas. Todėl ieškinys turėjo būti patenkintas vadovaujantis CK 4.93 str. 4.98 str., 4.37 str., 4.35 str. nuostatomis, kurios garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą, galimybę reikalauti pašalinti bet kuriuos savininko teisės pažeidimus. Ieškovė, kaip buto savininkė nebesutinka, kad atsakovas toliau naudotųsi jos nuosavybe.
3. Apeliantė nesutinka su teismo nuoroda, kad patenkinus ieškinį būtų pažeistas konstitucinis lygybės prieš įstatymą principas. Mano priešingai, kad atmetus ieškinį yra pažeidžiamas svarbiausias valstybės įstatymas - Konstitucija, jos 23 straipsnis, saugantis nuosavybės neliečiamumą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Apeliantės nuomone, tai taikytina ir šioje byloje, nes jos nuosavybės teisė į butą negali priklausyti nuo atsakovo pageidavimų, įnorių ir panašiai. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos.
4. Apeliantės nuomone, nepagrįstas teismo teiginys apie ieškovės nepateikimą neginčijamų įrodymų, kad atsakovas pažeidžia jos, kaip savininkės teises. Nurodo, kad visi įrodymai buvo pateikti, jie atsakovo nenuginčyti ir net neginčyti. Atsakovas netgi neįrodinėjo, neatsikirto, nepateikė įrodymų, kad nepažeidžia ieškovės teisių. Priešingai, teismo posėdžio metu teigė, kad bute gyvens kaip savininkas vienas, teigė, kad buto savininkės neįleis į butą ir t.t.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantės išdėstyti apeliaciniame skunde argumentai negali būti pagrindu pakeisti teisingą teismo sprendimą. Atsakovo teisė gyventi privatizuotame bute turi būti ginama nepriklausomai nuo to, kad butas yra privatizuotas ieškovės vardu, negali būti pažeistas turėtų lūkesčių ir garantijų principas. Ieškovė, kaip civilinių teisinių santykių subjektas savo teisėmis naudojasi neteisingai ir nesąžiningai. Teismo sprendimas yra teisingas, kadangi teismas šiam ginčui taikė specialųjį įstatymą - Butų privatizavimo įstatymą ir iš jo išplaukiančias teisines pasekmes. Atsakovas, pasirašydamas susitarimą dėl buto privatizavimo ieškovės vardu 1992 m., nesuprato buto privatizavimo pasekmių, todėl ginčijo sandorį. Kauno miesto apylinkės teismas pripažino buto privatizavimo sandorį iš dalies negaliojančiu, tačiau apeliacinis teismas sprendimą panaikino - buto privatizavimo klausimas išspręstas - buto savininke liko ieškovė. Butas buvo įgytas pagal specialųjį įstatymą - Butų privatizavimo įstatymą, kurio 12 straipsnyje yra įtvirtinta, kad nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamąjį butą, juo naudojasi kaip savininko šeimos nariai, panaudos ar nuomos sutarties pagrindu. Atsakovas butu naudojasi panaudos sutarties pagrindu, sutartis su ieškove nesudaryta, kadangi ji bute negyveno ir negyvena. Ieškovė gyvena Šveicarijoje.
Privatizuojant butą, atsakovui, jo sutuoktinei ir ieškovei pasirašant susitarimą dėl buto privatizavimo ieškovės vardu, tarp visų susiklostė teisinis santykis, kuris galioja į ateitį ir kuris garantuoja atsakovui teisę naudotis butu. Pasirašydamas susitarimą kaip šeimos narys, atsakovas prarado teisę privatizuoti bet kokį butą, kreiptis į savivaldybę dėl įtraukimo įskaiton į socialinio būsto nuomą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstojoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo ( CPK 185 straipsnis).
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, atsakovas – ieškovės senelis S. S., ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena nuo 1987-05-29 (t.1, b. l. 10). Šalys neginčija, kad atsakovas šiame bute iki jo privatizavimo ieškovės vardu apsigyveno kaip pagrindinės nuomininkės J. S., mirusios 2005 m., šeimos narys – sutuoktinis. Šią aplinkybę be Kauno savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ 2009-01-13 pažymos Nr. 4-1-16 duomenų (t.1, b. l. 62) patvirtina ir atsakovo S. S. pateikti teismui duomenys apie vienkartinių išmokų panaudojimą išperkant ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis iš valstybės ieškovės vardu bei pačios apeliantės pateikti ginčo buto privatizavimo duomenys ( t.1, b. l. 39-43, 64-67). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė savo ieškinio pagrindo, nes iš aukščiau išvardintų įrodymų visumos akivaizdu, kad atsakovas ginčo bute apsigyveno ir juo naudojasi ne savavališkai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas ginčo gyvenamojoje patalpoje gyvena neteisėtai, tenka, asmeniui, t. y. ieškovei, ginčijančiam jo gyvenimo ginčo gyvenamojoje patalpoje teisėtumą. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad nežiūrint to, jog atsakovui civilinėje byloje Nr. 2-325-151/2011 ir nepavyko nuginčyti ieškovei duoto 1991-09-23 sutikimo privatizuoti ieškovės vardu bei įrodyti, kad jis yra ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtis, tačiau šios aplinkybės neprieštarauja skundžiamo teismo sprendimo išvadoms dėl atsakovo gyvenimo ginčo bute teisėtumo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog gyvenamosios patalpos savininko pasikeitimas pats savaime nesudaro pagrindo eliminuoti atsakovo teisę naudotis ginčo bute esančiu gyvenamuoju plotu, juo labiau, jog iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų turinio matyti, kad jis mokėjo už komunalinius patarnavimus, šilumą ir teikiamas paslaugas kol jam tai daryti savo veiksmais netrukdė ieškovė ir jos motina.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pati ieškovė, nenurodydama priežasčių, dėl kurių nesudariusi CK 6.576 straipsnyje numatytos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, neturi teisėto pagrindo reikalauti iš atsakovo CK 6.587 straipsnyje numatytų prievolių vykdymo, nes apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikė teismui jokių patikimų įrodymų, kad atsakovas ginčo butu naudojasi kitu nei CK6.629 straipsnyje numatytu pagrindu.
Išvardintų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog nesudaro pagrindo tenkinti ieškiniui ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl neva jos, kaip savininkės atsakovo padarytų nuosavybės teisės į ginčo butą, veiksmų visuma, nes iš prijungtos prie bylos medžiagos ir Kauno miesto VPK Žaliakalnio PK Viešosios policijos prevencijos poskyrio rašto Nr. 25.S-16825 (t.1, b. l. 11) bei ieškovės 2008-07-28 oficialaus pareiškimo per Kauno m. 2- ąjį notarų biurą atsakovui (t.1, b. l. 12) negalima spręsti, kad ieškovės nurodyti nuosavybės teisių į ginčo butą pažeidimai sudaro savarankišką pagrindą jos ieškiniui tenkinti (CPK 178, 185 straipsnis).
Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju pagrįstai konstatavo, jog tenkinant ieškovės ieškinį būtų pažeistos Paramos būstui įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtintos garantijos taikomos prioritetiškai prieš CK normas, todėl skundžiamo spendimo išvados ne tik neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, bet ir sudaro pagrįstą pagrindą ieškiniui atmesti (CPK 263 straipsnis).
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisako ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliantės apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui priteistinos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, taip pat iš ieškovės priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka valstybei (CPK 98 straipsnio 3 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės N. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 16,95 Lt (šešiolika litų, 95 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).