Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Vadovaudamasis CK 6.870 str., 6.871 str., 6.873 str., priteisė iš atsakovo R. D. ieškovei D. P. 11439,99 Eur negrąžintos paskolos ir 230,85 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo R. D. 350,88 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjant R. D. ir Z. D. santuokos nutraukimo bylą byloje įrodyta, kad paskolos buvo paimtos Z. D. vardu esant santuokoje ir panaudotos bendram turtui įgijimui, remontui, todėl šių aplinkybių pakanka spręsti, kad jos buvo sunaudotos šeimos poreikiams tenkinti ir atsakomybė už jas yra bendra abiem sutuoktiniams. Šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo konstatuota, kad R. D. yra skolingas D. P. - 39500 Lt, o negrąžinta paskola buvo panaudota R. D. ir Z. D. šeimos poreikiams tenkinti. Paskolos sutarties sudarymas, jos panaudojimo tikslai ir paskolos sumos negrąžinimas sutartu laiku buvo nagrinėjami minėtose bylose, kuriose, kaip ir šioje byloje, dalyvauja tie patys asmenys (tik skirtingais procesiniais statusais). Teismams konstatavus, kad nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Teismai nagrinėdami santuokos nutraukimo bylą rėmėsi ir pripažino tinkamais įrodymais advokatės A. P. patvirtintus paskolos sutarčių nuorašus. Pažymėtina, kad R. D. santuokos nutraukimo byloje reikalavimų dėl paskolos sutarčių su D. P. nuginčijimo nereiškė. Šios bylos nagrinėjimo metu R. D. teigė, kad galimai šios paskolos sutartys buvo pasirašytas atgaline data, arba tikslu įteisinti nelegaliais pajamas, tačiau šių aplinkybių neįrodė (CPK 178 str.). R. D. buvo kreipęsis į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal dėl suklastotų paskolos sutarčių. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2010-06-28 priėmė nutarimą, kuriuo ikiteisminis tyrimas Nr. 10-200107-09 Z. D., G. P., D. P., S. P., L. J., A. Ž., A. M. M., V. Z. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. bei nutarta tęsti nusikalstamą veiką padariusių asmenų paiešką. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2012-03-23 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00107-09, nes nepadarytos veikos, numatytos LR BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino teismo sprendimų dėl R. D. ir Z. D. santuokos res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Tuo tarpu apelianto argumentai iš esmės neigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes. Nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovei Z. D. dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais G. P. ieškinį dėl skolos grąžinimo, tretieji asmenys D. P., A. Ž., L. K., I. P., S. D., pirmosios bei apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose buvo žinoma ir teismo įvertinta aplinkybė, kad Z. D. teismui pateikė advokato patvirtintas paskolos sutarčių su D. P. kopijas ir sutarčių originalų nepavyko iš reikalauti. Teismai jau įvertino aplinkybes dėl paskolų sutarčių buvimo pas R. D. ir tai, kad yra tik advokatės patvirtintos kopijos. Nagrinėjamoje byloje apeliantas pakartotinai naudoja argumentus dėl kurių teismas pasisakė jau išnagrinėtoje byloje. Po Vilniaus apygardos teismo 2009-10-01 nutarties santuokos nutraukimo byloje priėmimo apeliantas skolos negrąžino, todėl paskolos sutarčių bei teismo sprendimo pagrindu atsiradusi prievolė grąžinti skolas D. P. neišnyko.

Be to, apeliantas R. D. prašė kreditorių nelaikyti bendrais jo su atsakove kreditoriais, kadangi jis nėra davęs sutikimo dėl sandorių sudarymo, to pasėkoje jam neatsirado prievolės grąžinti skolas D. P. bei kitiems kreditoriams, jas turėtų atlyginti atsakovė. Teismas santuokos nutraukimo byloje iš pateiktų rašytinių, daiktinių įrodymų bei liudytojų parodymų nustatė, kad visos paskolos buvo panaudotos šeimos reikmėms su ieškovo žinia ir sutikimu. Teismas nutraukdamas šalių santuoką pripažino, kad šalys bendro ūkio neveda nuo 2004 metų gruodžio mėnesio, o ne kaip nurodo ieškovas nuo 2003 metų gruodžio mėnesio, taigi visos paskolos sutartys yra sudarytos laikotarpiu, kai šalys vedė bendrą ūkį. Šalys gyvendamos santuokoje įgijo dalintino turto, kurio vertė sudaro 939770 Lt. Ieškovas teigdamas, kad jų šeimai pinigų netrūko, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad šeima turėjo pakankamai nuosavų lėšų šeimos turto įgijimui bei remontui ir jų šeimai nereikėjo skolintis. Ieškovas teismui nepateikė jokių naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paskolos sutartys buvo galimai suklastotos, bei įrodymų, kad paskolos sutartys buvo panaudotos ne šeimos poreikiams. Asmeninėmis sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno sutuoktinio vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidarios sutuoktinių prievolės ( CK 3.109 str. 1-3 dalys). Atsakovė santuokos metu asmeninės nuosavybės teise neįgijo jokio vertingo turto, kurio įgijimui galėjo būti panaudotos pasiskolintos lėšos. Civilinė R. D. ir Z. D. santuokos nutraukimo įskaitant turto ir skolų (įsipareigojimų) tretiesiems asmenims padalijimo byla galutinai yra išspręsta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartimi, kurios rezoliucinėje dalyje konkrečiai išdėstyta: „Pripažinti, kad ieškovas R. D. yra skolingas D. P. – 39 500 Lt negrąžintos paskolos“, pagrindu.

Esant konstatuotai paskolinių santykių tarp D. P. ir R. D. bei galiojančios R. D. prievolės grąžinti skolą D. P. aplinkybei, R. D. negali iš naujo kvestionuoti skolinių įsipareigojimų buvimo klausimo. Ši išvada nesuteikia skolininkui kitų alternatyvų atsisakyti skolos grąžinimo ir, remiantis paskolos sutarties originalo nebuvimu, kvestionuoti prievolę grąžinti skolą. Konstatavus prievolinių paskolos santykių tarp apelianto ir D. P. buvimą, apeliantas neįrodinėjo, kad pinigai po sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo paties apelianto ar Z. D. buvo grąžinti ieškovei. R. D., remiantis CK 6.870 str., 6.871 str., 6.873 str., turi pareigą grąžinti skolą ieškovei.