Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Svetlana Panina rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovei O. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei ieškinys ir teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pareikšti, įteikti 2020 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovė nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį per nustatytą terminą, todėl, ieškovei ieškinyje prašant, vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, sprendimas priimamas už akių.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad šalys 2019 m. kovo 1 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 5674 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 500 Eur kreditą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2019 m. kovo 31 d., sumokėti 30,80 Eur palūkanas už naudojimąsi kredito suma ir 6 Eur administravimo mokestį į mėnesį. Sutarties Specialiosiose sąlygose buvo nurodyta, kad vartojimo kredito metinė palūkanų norma 74,95 proc., bendra kredito kainos metinė norma 137,33 proc., bendra vartojimo kredito kaina 36,80 Eur; palūkanos, skaičiuojamos iki prievolės pagal šią Sutartį visiško įvykdymo (Pelno palūkanos) – 30,80 Eur į mėnesį, administravimo mokestis, skaičiuojamas iki prievolės pagal sutartį visiško įvykdymo – 6 Eur į mėnesį; delspinigiai – 0,05 proc.

Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.1 punkto 2 pastraipoje nurodoma, kad administravimo mokestis – bendros vartojimo kredito kainos sudėtinė dalis, kurios dydis vienai vartojimo Kredito dienai sudaro ne daugiau kaip 0,04 procento nuo bendros Kredito sumos. Administravimo mokestis skaičiuojamas nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos (imtinai), kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Šio punkto 3 pastraipoje nurodoma, kad administravimo mokestis apima komisinius mokesčius, kuriuos Kredito davėjas sumoka tretiesiems asmenims už informacijos apie Kredito gavėją, reikalingos Kredito gavėjo kreditingumui įvertinti, pateikimą Kredito davėjui, Sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su Sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius (išskyrus mokesčius, kaip išimtis nurodytus Sutartyje pateikiamame Bendros vartojimo kredito sąvokos apibrėžime); taip pat (jei būtų taikoma) – su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidas, pavyzdžiui, draudimo įmokas, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis.

Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.1.1 punktu atsakovė įsipareigojo laiku grąžinti kredito davėjo suteiktą kreditą, sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą, kitas pagal Sutartį kredito davėjui mokėtinas sumas (t. y. netesybas, Sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1-7.3 punktuose nurodytus mokesčius, kompensuoti kredito davėjo nuostolius, kiek jų nepadengia palūkanos už pavėluotą kredito (jo dalies) grąžinimą ir/ar netesybos), jei atsiranda prievolė jas mokėti.

Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas (pelno palūkanas) už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.2 punktą pelno palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos, kuomet visas kreditas faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Kreditas laikomas tinkamai sugrąžintu kredito davėjui, kai kredito suma įskaitoma į kredito davėjo sąskaitą.

Sutarties Bendrųjų sąlygų 9.1 punkte numatyta, kad jei kredito gavėjas grąžintino kredito nesumoka laiku į Sutartyje numatytą kredito davėjo sąskaitą, tai už naudojimąsi negrąžintu kreditu iki visiško faktinio kredito grąžinimo kredito davėjui dienos toliau skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui Sutarties Bendrųjų sąlygų 6 skyriuje bei Sutarties Specialiųjų sąlygų 1 skyriuje nurodytas pelno palūkanas. Nuo laiku nesumokėtos kredito sumos skaičiuojamos palūkanos atlieka mokėjimo (pelno) funkciją ir nėra kompensuojamojo pobūdžio.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti negrąžintą kredito sumą, palūkanas ir delspinigius

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnis numatyta, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį bendra vartojimo kredito kaina – tai visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis.

Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros.

Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.

Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 39 punktas).

Atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 40 punktas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 46 punktas).

Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 47 punktas).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovė negrąžino ieškovei suteikto kredito ir nesumokėjo palūkanų bei administravimo mokesčio Sutartyje nurodytu laiku. Todėl ieškovės reikalavimas dėl 500 Eur negrąžinto kredito sumos priteisimo pagrįstas ir tenkinamas (Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.1.1 punktas, CK 6.38 straipsnis).

Teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimą dėl 338,80 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki bylos iškėlimo teisme, priteisimo bei dėl 30,80 Eur pelno palūkanų, mokėtinų kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teisme dienos iki kredito grąžinimo, priteisimo vadovaujasi tuo, kad Sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kaina Sutarties sudarymo dieną (36,80 Eur) atitiko Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus. Šalių sutartas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydis (74,95 proc.) atitiko Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad šalių sutarta kredito gavėjo mokėtina palūkanų suma yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga, neatitinkanti Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kredito gavėja, pasirašydama kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir patvirtino savo sutikimą. Šiuo atveju buvo paimtas smulkusis vartojimo kreditas (500 Eur) trumpam laikotarpiui (1 mėn.), todėl palūkanos už tokio tipo kreditus yra didesnės nei įprasta.

Šios bylos ieškinys atsakovei įteiktas per darbovietę, todėl laikytina, kad ji yra susipažinusi su galimybe ginčyti prašomų priteisti palūkanų dydį dėl jo galimos neatitikties sąžiningumo principui. Atsakovė, būdama informuota apie tokią galimybę, nepateikė byloje atsiliepimo į ieškinį, neprieštaravo tam, kad iš jos būtų priteistos ieškinyje nurodytos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos iki visiško kredito grąžinimo. Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pelno palūkanos gali būti skaičiuojamos ir po bylos iškėlimo, jei šalys Sutartyje numatė, jog mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos mokamos iki visiško skolos grąžinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 39 punktą). Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad nėra akivaizdaus pagrindo mažinti įstatymo reikalavimus atitinkančias ieškovės prašomas priteisti iš atsakovės palūkanas pagal CK 6.223, 6.228 straipsnius. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta pirmiau, tenkina ieškovės reikalavimą dėl 338,80 Eur palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2020 m. vasario 4 d., bei 30,80 Eur palūkanų, mokėtinų kas mėnesį nuo 2020 m. vasario 4 d. iki visiško kredito grąžinimo priteisimo (CK 6.872 straipsnio 2 dalis, Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1, 6.2, 9.1 punktai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 39 punktas).

Teismas, nustatęs, kad atsakovė negrąžino ieškovei paskolos laiku, vadovaudamasis Sutarties Bendrųjų sąlygų 9.1 punktu, CK 6.71 straipsniu, priteisia iš atsakovės 45 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. vasario 4 d. (500 Eur×0,05/100×180 d.).

Dėl administravimo mokesčio ir kitų ieškinio reikalavimų

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Aukštesnės instancijos teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose nurodyta, kad sutartyje numačius ir palūkanų, ir delspinigių skaičiavimą, kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-877-413/2019, 27 punktas).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės sutarties administravimo mokestį už visą pradelstą atsiskaityti laiką bei už laikotarpį iki kol bus visiškai įvykdyta prievolė pagal paskolos sutartį. Šis ieškovės reikalavimas grindžiamas tuo, kad šalių sudarytoje Sutartyje buvo numatyta, kad administravimo mokestis mokamas iki visiško kredito grąžinimo (Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.1 punkto 2 pastraipa).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl ieškovės prašomo administravimo mokesčio priteisimo, reikšminga tai, kad atsakovė turėjo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal Sutartį iki 2019 m. kovo 31 d., Sutarties administravimo mokestis buvo apskaičiuotas, atsižvelgiant į tai, kad Sutartis bus įvykdyta tinkamai (Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.4 punktas). Tačiau šiuo atveju atsakovė neįvykdė Sutartyje nustatytos prievolės laiku ir tinkamai, todėl susiklostė aplinkybės, kurioms esant turi būti taikomas Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 punktas. Minėtoje normoje įtvirtintas draudimas kreditoriaus gavėjo netinkamo prievolės vykdymo atveju skaičiuoti mokesčius, susijusius su finansinių įsipareigojimų nevykdymu. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas iki visiško prievolės įvykdymo, toks mokestis atliktų papildomų netesybų funkciją, o tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Byloje nustačius, kad atsakovė laiku nesumokėjo kredito, palūkanų ir administravimo mokesčio, iš jos turi būti priteistos tik įstatyme ir Sutartyje nurodytos netesybos (delspinigiai) bei administravimo mokestis, apskaičiuotas iki 2019 m. kovo 31 d, t. y. 6 Eur. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti administravimo mokestį, skaičiuojamą už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 31 d. iki kredito visiško grąžinimo netenkinamas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

Patenkinus ieškovės ieškinį iš dalies, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (889,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. vasario 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (93,68 proc.) ieškovei iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų (21,37 Eur žyminis mokestis ir 90 Eur advokato pagalbos išlaidų) atlyginimas – 104,33 Eur (111,37 Eur×0,9368) (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimas iš atsakovės valstybei nepriteisiamas, nes jis neviršija minimalios valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 286, 287 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės O. V. (buvusi – Dockaitė), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei individualiai įmonei „Aujama-credit“, juridinio asmens kodas 302653800, 500 Eur skolą, 338,80 Eur pelno palūkanas, 6 Eur administravimo mokestį, 45 Eur delspinigius, iš viso – 889,80 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 80 ct), 30,80 Eur (trisdešimties Eur 80 ct) pelno palūkanas, mokamas kas mėnesį nuo 2020 m. vasario 4 d. iki visiško kredito sumos grąžinimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (889,80 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 104,33 Eur (vieno šimto keturių Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

Atsakovė turi teisę per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo paduoti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams pareiškimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 111 straipsnio, 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per dvidešimt dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.