- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-06
- Bylos Nr.
- 1A-512-238-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-1-00228-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Danutė Giačaitė, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- T. O.
- Nukentėjusysis
- L. B.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskis
Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-512-238/2014;
Teisėjas: Laimutis Vaitkus Proceso Nr. 1-03-1-00228-2013-3;
2014 m. spalio 6 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Danutės Giačaitės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Ramučiui Mickui, nuteistajam T. O., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, nukentėjusiajam L. B., teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. O. ir nukentėjusiojo L. B. apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo T. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta 1 metų 11 mėnesių 3 dienų dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 11 (vienuolikai) mėnesių 3 (trims) dienoms. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. O. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2013 m. spalio 3 d., apie 14.30 val., J. Biliūno g. 14, Kybartuose, Vilkaviškio rajono savivaldybėje, esančių Kybartų pataisos namų karantino kameroje Nr. 7, kitų nuteistųjų akivaizdoje – viešoje vietoje, tyčia mušdamas nuteistąjį L. B., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – dešinės rankos kumščiu ne mažiau kaip du kartus sudavė L. B. į veidą, tuo padarė nukentėjusiajam viršutinės lūpos muštinę – kirstinę žaizdą ir nežymiai sutrikdė L. B. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. O. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojams V. R. ir A. B. per apklausą nebuvo duota atpažinti pagal nuotrauką, ar iš tiesų jis padarė šį nusikaltimą. Teismo posėdžio metu liudytojas V. R. nurodė, kad ne jis sumušė nukentėjusįjį L. B., teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis apsiriko, kadangi pareigūnai jam tik pasakė vardą, pavardę, ir liudytojas pagalvojo, kad tai yra jis. Nukentėjusysis L. B. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad jį sumušė kitas asmuo. Vienintelis liudytojas A. B. nurodė, kad nukentėjusįjį sumušė būtent jis, tačiau mano, kad yra šmeižiamas, o liudytojas teisme nepakeitė parodymų, nes vengia atsakomybės už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. B. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistasis T. O. yra nekaltas ir buvo nuteistas nepagrįstai, kadangi tuo metu, kai jis buvo sumuštas, T. O. Kybartų pataisos namų karantino kameroje Nr. 7 jau nebebuvo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus tenkinti.
Nukentėjusysis prašė nukentėjusiojo ir nuteistojo apeliacinius skundus tenkinti.
Prokuroras prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. O. ir nukentėjusiojo L. B. apeliaciniai skundai atmestini.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus įrodymus, teisingai įvertino teisminio nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teismas išanalizavo visus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad T. O. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (LR BK 284 straipsnio 1 dalis). Teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei priėmė motyvuotą ir įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuriuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti. T. O. veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ir už šią veiką jis yra nuteistas pagrįstai, nes teisme ištirti įrodymai patvirtina, jog jis padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus.
Apeliaciniame skunde apeliantas (nuteistasis) iš esmės teigia, kad nėra įrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl mano, kad turėtų būti išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo nėra.
Byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad 2013-10-03 apie 14.30 val., Kybartų pataisos namų karantino kameroje Nr. 7, tyčia buvo sumuštas ir sužalotas nuteistasis L. B.. Nustatyta aplinkybė, kad nusikaltimo padarymo metu kameroje buvo nuteistasis T. O., nukentėjusysis L. B., kiti asmenys. Nukentėjusysis sumuštas kameroje, matant kitiems asmenims, ir pagrįstai pripažinta, kad smurtiniai veiksmai atlikti viešoje vietoje, o juos atliko T. O..
Faktą, kad nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarė būtent nuteistasis T. O., visų pirma patvirtina liudytojo A. B. parodymai, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme buvo logiški ir nuoseklūs, viso proceso metu nesikeitė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. B. nurodė, kad 2013 m. spalio 3 d., apie 12.30 val., karantino kameroje T. O. žodžiais pradėjo priekaištauti L. B., po to ne mažiau kaip tris kartus rankų smūgiais jam sudavė į veido sritį, iš veido pasipylė kraujas (1 t., b. l. 26). Teismo posėdžio metu liudytojas A. B. patvirtino, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis susimušė, taip pat patvirtino ir visus kitus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 120). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi šio liudytojo parodymais, kadangi byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi ar siektų nepagrįstai, melagingai apkaltinti T. O. padarius nusikalstamą veiką ar jį apšmeižti.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad A. B. nepakeitė parodymų, kadangi siekia išvengti atsakomybės už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis nuteistojo argumentas nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. O. kaltę grindė liudytojo A. B. parodymais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jo parodymai apie T. O. atliktus nusikalstamus veiksmus, buvo vienodi ir nuoseklūs. Juo labiau, kad liudytojas A. B. parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės. Svarbi ir ta aplinkybė, kuri davė pagrindą teismui tikėti liudytojo A. B. parodymais, yra ta, kad liudytojo A. B. parodymai apie T. O. padarytą nusikalstamą veiką, nebuvo vienintelis įrodymas byloje. Liudytojo A. B. parodymai apie nusikaltimo padarymo vietą, laiką, nusikaltimą padariusį asmenį ir jo atliktus veiksmus, visiškai atitiko ikiteisminio tyrimo metu duotiems V. R. parodymams.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojo V. R. parodymus. Kolegija daro išvadą, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. R. nurodė, kad T. O. dešinės rankos kumščiu sudavė L. B. ne mažiau kaip tris kartus, po šių smūgių pasipylė kraujas (1 t., b. l. 29). Nors liudytojas V. R. savo parodymus teisme pakeitė, nurodydamas, kad nukentėjusiajam trenkė ne T. O., tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad parodymų keitimas nagrinėjamu atveju vertintinas kaip baimė nukentėti, kadangi nuteistasis charakterizuojamas kaip agresyvus asmuo, vengiantis atsakomybės už padarytus nusižengimus, ir, kaip nurodė nukentėjusysis, yra aukštesnės „kastos“ asmuo nuteistųjų kriminalinėje subkultūroje. Minėto liudytojo parodymų pasikeitimą teisėjų kolegija vertina kaip liudytojo bandymą padėti sušvelninti nuteistojo padėtį. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė liudytojo V. R. duotus pirminius parodymus ir, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, jais grindė nuosprendžio išvadas. Juo labiau kad liudytojo V. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitiko kitus bylos įrodymus ir liudytojo A. B. parodymus, kuriais patvirtina aplinkybė apie nusikaltimą padariusį asmenį - T. O..
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojams V. R. ir A. B. per apklausą nebuvo duota atpažinti pagal nuotrauką, ar iš tiesų jis padarė šį nusikaltimą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju tam nebuvo jokio pagrindo. Liudytojai apklausų metu tiksliai nurodė nuteistojo vardą ir pavardę, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnams pagrįstai nekilo jokių abejonių dėl to, ar T. O. liudytojai asmeniškai pažįsta. LR BPK 191 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti, tačiau šis procesinis veiksmas nėra privalomas, ypač tuomet, kai buvo aišku, kad liudytojai yra pažįstami su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu. Be to, parodymas atpažinti liudytojui A. B., kaip vėliau paaiškėjo proceso metu, nebūtų tikslingas tyrimui, kadangi duodamas parodymus teisme, jis ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus visiškai patvirtino ir nurodė, kad nukentėjusįjį L. B. sužalojo teisiamas asmuo, t. y. T. O..
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis L. B. nurodo, kad nuteistasis T. O. yra nekaltas ir buvo nuteistas nepagrįstai, kadangi tuo metu, kai jis buvo sumuštas, Kybartų pataisos namų karantino kameroje Nr. 7 T. O. jau nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie liudytojo parodymai prieštarauja kitai byloje surinktai medžiagai. Šią nukentėjusiojo versiją paneigia L. J., A. B. ir A. K. duoti parodymai teisme, V. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, karantino kameroje Nr. 7, T. O. buvo, tuo metu jis dar nebuvo išvestas kratai, o liudytojai, buvę kameroje, betarpiškai matė jį suduodant smūgius nukentėjusiajam. Kolegija pažymi, kad nėra pagrindo tikėti nukentėjusiojo L. B. parodymais, nes jie nebuvo nuoseklūs. Nukentėjusysis teigia, kad sužalojimus jam padarė ne T. O., tačiau pirminės apklausos metu nurodė, jog nematė asmens, kuris jam smūgiavo, kadangi smūgiuojama buvo iš nugaros. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad pasipylė smūgiai, jam buvo pataikyta į nosį, kas smūgiavo, nematė, visgi vėliau teismo posėdžio metu nurodė, kad jį sumušė Arūnas, tačiau jis nenorėjo niekam kelti bylos. Iš šių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jo parodymai yra nenuoširdūs, nenuoseklūs ir kad jis siekia padėti įvykio kaltininkui išvengti atsakomybės, todėl nėra jokio pagrindo remtis jo paaiškinimu, kad jį sužalojo ne nuteistasis T. O.. Nukentėjusiojo siekis padėti išvengti atsakomybės jį sužalojusiam asmeniui yra akivaizdus, todėl teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo ta jo parodymų dalimi, kurioje jis nurodo įvykio kaltininką arba teigia, kad jo apskritai nematė. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jį sužalojo ne T. O., prieštarauja liudytojo A. B. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei V. R. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kurie sutapo su A. B. parodymais apie nusikaltimą padariusį asmenį. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas konstatuoti, kad apeliantų apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, įrodymus išdėstė nuosekliai, atskleisdamas jų tarpusavio ryšį, motyvuotai nurodydamas, kokiais įrodymais vadovaujasi, o kokius atmeta, kokias bylos aplinkybes jie patvirtina ar paneigia.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis bei konstatuoja, kad šioje byloje nuosprendis priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, yra teisingas ir motyvuotas, jį naikinti ar keisti jokio teisinio pagrindo nėra.
Todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmetami.
Kauno apygardos teisme 2014-09-23 gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir joje nurodyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu byloje teisinę pagalbą nuteistajam T. O. teikė advokatas Vaclovas Kaminskis ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-09-23 sudaro advokato užmokestis 110 litų. Pažymoje nurodyta, kad ši suma priteistina valstybei.
Kolegija daro išvadą, kad pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą nėra įstatyminio pagrindo priteisti valstybei 110 litų iš nuteistojo T. O.. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad minėta norma (BPK 106 straipsnio 2 dalis) numato išieškojimą išlaidų, kai jos susidaro. Šiuo atveju pateiktas tik apskaičiuotas advokato darbo užmokestis, kuris dar nėra jam sumokėtas ir bus sumokėtas tik ateityje, todėl tai negalima traktuoti kaip „susidariusias išlaidas“, apie kurias kalbama BPK 106 straipsnio 2 dalyje. Susidariusias išlaidas ir apmokėjimą advokatui už darbą gali patvirtinti tik Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buhalteriniai dokumentai, kurie patvirtintų faktą, kad pinigai advokatui tikrai sumokėti. Pažymėtina, kad išlaidos tai įmonės padarytos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį piniginės išlaidos, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat atsiradusios skolos, susijusios su įmonės ūkine veikla. Tai reiškia išleidžiamos lėšos. Sąvoka „išlaidos“ yra išleisti arba išleidžiami pinigai (arba kitos gėrybės), kurias keičiame į kokį nors kitą turtą (pavyzdžiui, perkame prekes, apmokame paslaugas). Arba trumpiau apibrėžiant, išlaidomis galima vadinti pinigus ar kitą turtą, išleistą neuždirbant pajamų. „Sąnaudos“ - ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą“ (Buhalterinės apskaitos įstatymas), kitais žodžiais tariant, sąnaudos tai bet kokio turto sumažėjimo arba skolų padidėjimo dalis, kuri buvo sunaudota, ataskaitinio laikotarpio metu parduotai produkcijai pagaminti arba paslaugoms suteikti.
Konstatuojama, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė duomenis apie tai, kad advokato darbo užmokestis sudaro 110 litų. Tačiau nepateikė duomenų, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už antrinę teisinę pagalbą T. O. byloje advokatui V. Kaminskiui apmokėjo 110 litų ar šią sumą pervedė jam ir dėl to jau susidarė išlaidos. Taip daroma išvada, kad valstybė dar neturėjo išlaidų ir valstybei neatsirado nuostolių, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl priteisimo ar nepriteisimo išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Esant šioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma nesudaro pagrindo spręsti išlaidų išieškojimo klausimą, todėl valstybei minėta suma iš nuteistojo nepriteisiama, minėtas klausimas paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo T. O. ir nukentėjusiojo L. B. apeliacinius skundus atmesti.