Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, iš dalies naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir nuteistas 9 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. balandžio 19 d. iki liepos 7 d.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos – 2025 m. liepos 7 d.

S. V. paskirtos kardomosios priemonės suėmimo terminas pratęstas nuo 2025 m. liepos 9 d. dviem mėnesiams iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o pradėjus vykdyti bausmę, nuspręsta panaikinti.

S. V. atlyginus civiliniam ieškovui „(duomenys neskelbtini)“ AB civilinį ieškinį dėl 10 178,40 eurų turtinės žalos, procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas.

Iš S. V. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai priteistos 3359,59 eurų proceso išlaidos dėl kaltinamojo ekstradicijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad S. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje yra įrodyta byloje ištirtų įrodymų visuma ir abejonių nekelia. Skiriant bausmę, teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Įvertino tai, kad S. V. padarė vieną apysunkį tyčinį baigtą nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atlygino padarytą žalą. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veiką padarė bendrininkų grupėje. Pažymėjo tai, kad Lietuvos Respublikoje jis neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau (duomenys neskelbtini) įtariamas dvejose vykdomuose ikiteisminiuose tyrimuose. Atsižvelgiant į tai sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus S. V. nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kadangi baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, S. V. kaltu prisipažino, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Atitinkamai išsprendė ir byloje pareikšto civilinio ieškinio, proceso išlaidų atlyginimo, bei suėmime išbūto laiko įskaitymo į bausmę klausimus.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo S. V. gynėja advokatė A. Vosyliūtė prašo: 1) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sušvelninti bausmę; 2) į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2025 m. vasario 21 d. iki 2025 m. kovo 7 d.

3.4. Pabrėžia, kad teismas įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Nustatant vidurkį, sudedamas maksimalus ir minimalus sankcijoje numatytos bausmės dydis ir gautas rezultatas dalinamas pusiau. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas parinkdamas griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį nepagrįstai sureikšmino vieną sunkinančią aplinkybę (veika padaryta bendrininkų grupėje) ir sumenkino eilę lengvinančių aplinkybių (nuo pat sulaikymo momento savo noru pripažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą, savanoriškai atlygino žalą). Be to, S. V. turi keturis mažamečius vaikus, kuriuos išlaiko, todėl jo įkalinimas 9 mėnesių laikotarpiui, pažeidžia ir mažamečių vaikų interesus. Teigia, kad visa tai patvirtina, kad teismas pažeidė BK nuostatas susijusias su bausmės skyrimu, todėl S. V. paskirta bausmė turi būti švelninama.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Nuteistojo gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Atkreipė dėmesį į skunde išdėstytus bausmės švelninimo motyvus bei būtinybę koreguoti suėmime išbūto laiko pagal Europos arešto orderį įskaitymą į paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. V. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

7. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio jame nėra ginčijama nuteistojo S. V. kaltė, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas ar įrodymų vertinimas, civilinio ieškinio išsprendimo motyvai, nesutinkama tik su nuteistajam paskirta bausme prašant ją švelninti, bei į paskirtos bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką pagal Europos arešto orderį nuo 2025 m. vasario 21 d., iki 2025 m. kovo 7 d. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų neišsakoma, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

8. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

9. Skundžiamu nuosprendžiu S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymo. Baudžiamajame įstatyme už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įtvirtintos šios bausmės – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Nors pirmosios instancijos teismas S. V. paskyrė griežčiausios rūšies – laisvės atėmimo bausmę, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bausmės skyrimą reglamentuojančios BK normos šiuo atveju buvo pritaikytos neteisingai ir dėl to S. V. buvo nubaustas per griežtai.

10. Vertinant S. V. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarė vieną apysunkį nusikaltimą, į stadiją – nusikalstama veika baigta, į kaltės formą – tiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, be to, buvo atlyginta padaryta žala (BK 59 straipsnio 1 dalies 2-3 punktai). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ir S. V. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes – Lietuvos Respublikoje jis neteistas, baustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 366 straipsnio 1 dalį dėl savivaldybių tarybų patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimo (prašė išmaldos). Be to, įvertino ir (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis, jog S. V. yra teistas ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir kitose valstybėse (Austrijoje, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje) nurodyti nusikaltimai: neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis, plėšimas sunkinančiomis aplinkybėmis, sukčiavimas (3 t., b. l. 78-81). Šie duomenys apie apelianto teistumą užsienio valstybėje, S. V. charakterizuoja kaip asmenį, turintį neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, o tai leidžia spręsti apie susiformavusias jo antivisuomenines vertybines orientacijas. Matyti, kad iš ankstesnių teistumų ir paskirtų bausmių tinkamos išvados nėra daromos, poelgiai neanalizuojami. Akivaizdu, jog analizuojama veika taip pat nėra atsitiktinio pobūdžio, greičiau planuota, koordinuota visų nusikaltimo bendrininkų, o nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų darymas įtakotas tikslo pasipelnyti parduodant pagrobtus daiktus. Daromų veikų, administracinių nusižengimų pobūdis patvirtina, kad S. V. antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios dar iki nusikalstamo poelgio, kas iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę.

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą, pastarajam už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir šios bausmės dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 9 mėnesius. Be kita ko, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą bausmę pirmosios instancijos teismas sumažino vienu trečdaliu, ir paskyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę kuri, tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu, yra teisinga ir ne per griežta.

12. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad S. V. pripažino savo kaltę, savanoriškai atlygino žalą, sumokėjo civiliniame ieškinyje nurodytą sumą, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, taigi dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes ir šiais motyvais švelninti S. V. paskirtą galutinę bausmę, nėra pagrindo. Apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis turi keturis mažamečius vaikus, dėl ko jam paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė pažeidžia ir jo mažamečių vaikų interesus laikytini tik deklaratyviu būdu sušvelninti savo padėtį. Bylos duomenys patvirtina, jog būtent S. V. pasirinkto gyvenimo būdo ir siekio lėšų pragyvenimui gauti ne teisėtu, o lengvesniu – nusikalstamu būdu pavyzdys nėra tinkamas mažamečių vaikų interesų užtikrinimui. Nuteistasis, žinodamas, kad turi pareigą rūpintis ir auginti savo mažamečius vaikus, turi ir pareigą laikytis įstatymų ir nenusikalsti, visgi jis savo nusikalstamo elgesio vaikų labui nekeitė. Tokiais veiksmais S. V. prisiėmė ir galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką, todėl tai, kad jam skirta bausme yra pabloginama jo šeimos padėtis, yra tik netinkamo jo paties elgesio rezultatas, tačiau tai nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės rūšies ar jos dydžio. Be to, iš ankstesnių nuteistojo teistumų užsienio šalyse matyti, kad S. V. atžvilgiu ne kartą buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, todėl priešingai apeliacinio skundo argumentams, tokios rūšies bausmė nuteistajam nėra netikėta ar siurpizinė, nes ji pastarajam taikoma jau ne pirmą kartą.

13. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl būtinybės nuosprendyje aptarti visų galimų straipsnio sankcijoje įtvirtintų švelnesnių bausmių skyrimo alternatyvas S. V. atžvilgiu pažymėtina, kad apylinkės teismas nepažeisdamas bausmės skyrimą reglamentuojančių įstatymo nuostatų vertino duomenų visumą. Atsižvelgė į tai, jog S. V. jokio pastovaus pajamų šaltinio neturi, nedirba, keičia gyvenamąsias vietas skirtingose valstybėse, jo atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis, dėl ko baudos ar laisvės apribojimo bausmės skyrimas šiuo atveju yra komplikuotas. Taigi, straipsnio sankcijoje įtvirtintos alternatyvios bausmės – bauda, laisvės apribojimas buvo įvertintos kaip negalinčios užtikrinti bausmės paskirčiai keliamų tikslų. Tokiu būdu, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės, nesusijusios su nuteistojo izoliavimu, vykdymas S. V. atžvilgiu būtų neįmanomas. Šiai išvadai pritaria ir apygardos teismo teisėjų kolegija. Vien tai, kad valstybinis kaltintojas siūlė skirti S. V. arešto, o ne laisvės atėmimo bausmę, neįpareigoja teismo besąlygiškai paskirti būtent prokuroro prašomą bausmę. Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad teisingumą vykdo teismas ir prokuroro siūlymas jokiu būdu neįpareigoja teismo su prokuroro pozicija sutikti ir paskirti būtent jo prašomą bausmę, kaip tai pateiktu skundu suvokia nuteistasis ir jo gynėja. Šiuo gi atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, S. V. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti ar skirti kitos rūšies bausmę, nėra jokio pagrindo.

14. Kitas apeliacinio skundo argumentas susijęs su netinkamu S. V. sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymu į paskirtą bausmę, akcentuojant tai, jog neįskaitytas laikotarpis nuo 2025 m. vasario 21 d. iki 2025 m. kovo 7 d., kadangi šiuo laikotarpiu apeliantas buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) pagal Europos arešto orderį. Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.

15. BK 66 straipsnyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į bausmę. Ši nuostata taikoma ir asmeniui, sulaikytam pagal Europos arešto orderį, jei jis iki sprendimo dėl jo perdavimo priėmimo buvo laikomas suimtas užsienio valstybėje.

16. Kaip matyti iš 2025 m. kovo 14 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašto jame nurodyta, kad S. V. nors ir buvo sulaikytas 2025 vasario 21 d. greitkelyje (duomenys neskelbtini), tačiau pažymėta, jog asmens perdavimas atidėtas dėl šio asmens baudžiamojo persekiojimo (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 125). Iš to seka, kad nuo skunde minimos 2025 m. vasario 21 d. asmens atžvilgiu vyko baudžiamieji procesai būtent dėl jo neteisėtų veiksmų atliktų (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu vykdomus ikiteisminius tyrimus, ir šiuo laikotarpiu jis nebuvo laikomas suimtas pagal Lietuvoje išduotą Europos arešto orderį. Dėl ko nėra jokio pagrindo į S. V. paskirtą bausmę įskaityti suėmime išbūto laikotarpio nuo 2025 m. vasario 21 d. iki 2025 m. kovo 7 d., kaip to pateiktu skundu reikalauja nuteistasis ir jo gynėja.

17. Tuo tarpu bylos duomenys aiškiai rodo, kad Lietuvoje išduoto Europos arešto orderio pagrindu S. V. buvo sulaikytas 2025 m. balandžio 19 d. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, (duomenys neskelbtini) provincijoje (3 t., b. l. 125). Iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą S. V. konvojuotas ir 2025 m. gegužės 9 d.,00.40 val. sulaikytas Vilniaus oro uoste (3 t., b. l. 142). Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. gegužės 9 d. nutartimi S. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki rugpjūčio 9 d. Nuosprendis byloje priimtas 2025 m. liepos 7 d. Atsižvelgiant į tai, teismas, vadovaudamasis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu į S. V. paskirtos bausmė laiką įskaitė jo sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, tame tarpe ir pagal Europos arešto orderį, bei pagrįstai nustatė, jog šis laikotarpis apima nuo 2025 m. balandžio 19 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. 2025 m. liepos 7 d. Šiuo klausimu daryti kitokių išvadų, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo.

18. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmės skyrimo, bei sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę taisyklės pažeistos nebuvo. Tai, kad paskirta galutinė bausmė netenkina subjektyvių apelianto ir jo gynėjos lūkesčių, neįpareigoja teismo išskirtinai švelninti nuteistojo teisinę padėtį, tuo labiau, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama individualizuotai, įvertinus aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo ar kokiais tai kitais motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo ir jo gynėjos skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. spalio 16 d. pažyma Nr. APD-2025-11467 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (4 t., b. l. 141-144). Pažymoje nurodyta, kad S. V. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 205,40 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai.

20. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

21. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. V. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, tačiau būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. V. nėra Lietuvos Respublikos pilietis, čia jis neturi gyvenamosios vietos, jokie darbiniai santykiai su mūsų valstybe jo taip pat nesieja. Iš nuteistojo parodymų visumos matyti, jog jis keičia gyvenamąsias vietas, vyksta į skirtingas valstybes, į Lietuvą buvo atvykęs prašyti išmaldos. Gynėjos teigimu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę S. V. jau yra atlikęs ir išleistas iš įkalinimo įstaigos, dėl ko dabartinė jo buvimo vieta nėra žinoma. Įvertintinos ir tos aplinkybės, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta neatliekant įrodymų tyrimo, apsiribota baigiamosioms kalbomis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, nuteistojo asmenį charakterizuojančius duomenis, bylos apimtį ir pobūdį, apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą), sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl sprendžia, kad išlaidos už S. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo S. V. ir jo gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo S. V. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.