Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – T. B. gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – T. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria pripažinta, jog T. B., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. B., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, o būtent ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. lapkričio 3 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo mėlynos spalvos perforuotą popieriaus lapelį su nedideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – lizergido (sinonimas LSD), kurio masė yra 0,000047 g (47 µg), ir ją laikė prie savęs piniginėje iki kol 2022 m. lapkričio 3 d. apie 15:35 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šią psichotropinę medžiagą pas jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad T. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas taip pat padarė išvadą, jog nusikalstamos veikos padarymo metu T. B. dėl psichikos sutrikimo nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, šiuo metu aktyvios psichozės simptomatikos nėra, tačiau jo mąstymas išlieka rezonuojantis, nenuoseklus, nepastovus, išlieka tam tikri požymiai, ir šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, jog jis yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio prasme bei skirti priverčiamąją medicinos priemonę. Atsižvelgęs į T. B. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą, neaiškumus dėl jo realios gyvenamosios vietos buvimo, būtinumą nepertraukiamai vartoti vaistus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jam tikslinga taikyti Utenos ekspertinio skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) rekomenduojamą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą specializuotoje įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – T. B. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį pakeisti – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje. Apeliantas nurodo, jog stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje jam buvo paskirtas remiantis pusės metų senumo duomenimis – 2023 m. gegužės 16 d. ekspertizės akto išvadomis, tačiau nuo to laiko situacija pasikeitusi, kadangi nuo 2023 m. gegužės 22 d. jis yra laikomas ir gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Efektyvaus gydymo poveikis teigiamas, pagerėjo jo emocinė būklė, jis nuolat vartoja vaistus, palaiko gerą kontaktą su gydančia gydytoja, juo rūpinasi ir socialiniai darbuotojai. Teisme ekspertė patvirtino, kad apie dabartinę jo būseną nieko negalinti pasakyti. T. B. įsitikinimu, bylos duomenys rodo, kad įvyko jo psichinės sveikatos teigiami pokyčiai, todėl yra pagrindas skirti jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Taip pat apeliantas teigia suvokiantis savo elgesio neteisėtumą bei pražūtingą poveikį sau pačiam, todėl gali gydytis ir pagal gyvenamąją vietą. Anot jo, su mama santykiai pagerėję, ji jam padėtų.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – T. B. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Nagrinėjamu atveju asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – T. B. apeliaciniame skunde neginčija apylinkės teismo išvados, jog jis, būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą uždraustą veiką. Apeliantas nesutinka tik su jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, prašo ją pakeisti ir skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso pažeidimų neskundžiamose nutarties dalyse, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).

7. Baudžiamajame įstatyme numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020).

8. Minėtas BK straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

9. Šioje byloje skundžiama apylinkės teismo nutartimi nustatyta, kad T. B., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir jam taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Taigi, šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus, parenkant šią medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, būtent T. B. diagnozuotų psichikos sutrikimų pobūdis – (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei 2023 m. gegužės 2 – 2023 m. gegužės 16 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ekspertizės aktas) pateikta teismo psichiatrių bei teismo psichologės rekomendacija dėl stebėjimo ir gydymo režimo, lėmė tai, kad apeliantui buvo paskirtas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

10. Ekspertizės akte nurodoma, jog: 1) T. B. 2014 m. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2018 metais nepatikslintas (duomenys neskelbtini); 2019 m. – (duomenys neskelbtini); 2021 m. – (duomenys neskelbtini). Asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti analizuojant tik konkrečios veikos metu teisiškai reikšmingoje situacijoje; 2) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu (2022 m. lapkričio 3 d.) T. B. sirgo psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Jam taip pat nustatyta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 3) Šiuo metu T. B. serga lėtiniu psichikos sutrikimu (duomenys neskelbtini), negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Jam taip pat nustatyta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). T. B. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendrojo stebėjimo sąlygomis (VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (1 t., b. l. 155–165).

11. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrių eksperčių J. D. ir R. D., turinčių atitinkamai 32 ir 25 metų ekspertinio darbo stažą, bei teismo psichologės ekspertės A. G., turinčios 37 metų ekspertinio darbo stažą, surašyto ekspertizės akto patikimumu bei pagrįstumu. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė J. D. patvirtino savo suformuluotą išvadą. Taigi, nėra jokio pagrindo abejoti nei ekspertizės akte padarytomis išvadomis dėl to kokiomis psichikos sveikatos ligomis apeliantas sirgo nusikalstamos veikos padarymo metu bei serga šiuo metu, nei jam rekomenduoto gydymo proporcingumu bei būtinybe.

12. Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė T. B. buvo atliekama dar praeitų metų gegužės mėn., t. y. prieš daugiau nei 6 mėnesius, taip pat iš bylos duomenų matyti, kad jau 2023 m. gegužės 23 d. jis buvo perkeltas į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę tolimesniam gydymui bendro stebėjimo sąlygomis, kur jam buvo skirtas gydymas, ir dėl kurio stebimi teigiami jo psichikos sveikatos pokyčiai, vis tik byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad jau šios apygardos teismo nutarties priėmimo dieną T. B. psichikos būklė yra pagerėjusi bei jo pavojingumas išnykęs taip ženkliai, kad pirmosios instancijos teismo paskirtoji priverčiamoji medicinos priemonė galėtų būti pakeista į savo pobūdžiu švelnesnę. T. B. nuo 2023 m. gegužės 23 d. gydančios liudytojos V. R. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad apelianto sveikatos būklė yra pagerėjusi, tačiau tiek jos, tiek teismo psichiatrės ekspertės J. D. parodymai, o taip pat ir kiti bylos duomenys tuo pačiu leidžia daryti išvadą, kad jau šiuo metu taikant jam ambulatorinį gydymą T. B. psichikos sveikatos būklė gali vėl stipriai pablogėti, dėl ko jis kels pavojų tiek sau, tiek visuomenei.

12.1. Kaip matyti, apklausta V. R. parodė, kad apeliantui yra būtinas tolimesnis gydymas ir ilgalaikis vaistų vartojimas, kad dėl ligos pobūdžio visiško jo pasveikimo negalima tikėtis. Tuo tarpu teismo psichiatrė ekspertė J. D., apklausta pirmosios instancijos teisme 2023 m. rugsėjo 29 d., paaiškino, kad net ir įvertinus tai, jog nuo 2023 m. gegužės 23 d. apeliantui taikomas gydymas ir stebėsena Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ekspertizės akte padarytos išvados, t. y. ir išvada dėl T. B. rekomenduojamo gydymo režimo, nesikeistų. Ji taip pat pažymėjo, jog apeliantas, išleistas iš ligoninės pagerėjusios būsenos, vis nutraukdavo paskirtų medikamentų vartojimą, dėl ko jo psichikos sveikatos būklė vėl pablogėdavo. Ekspertė taip pat paaiškino, jog T. B. nustatyta labai aktyvi patologija, išreikšta psichozine simptomatika su agresija ir neadekvačiu elgesiu, kad (duomenys neskelbtini) paūmėjimą gali sukelti priklausomybė psichoaktyvioms medžiagoms.

12.2. Remiantis ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodytais duomenimis nustatyta, kad T. B. dėl psichikos sutrikimų buvo pradėtas konsultuoti ir gydyti jau nuo 2014 m. Jo psichikos sveikatos sutrikimų gydymo istorija apima ilgą laikotarpį, tiek ambulatorinį, tiek stacionarinį gydymą. Iš ekspertizės akte nurodytos informacijos taip pat matyti, jog jam diagnozuoti susirgimai savo pobūdžiu vis sunkėjo, tačiau, nepaisant to, T. B. piktnaudžiavo psichiką veikiančiomis medžiagomis, o išleistas iš gydymo įstaigų, kuriose jo būklė pagerėdavo, tik kurį laiką vartodavo jam paskirtus medikamentus. Tą aplinkybę, kad, išleistas gydytis ambulatoriškai, jis reguliariai nesilankė gydymo įstaigose, pažeidinėjo medikamentų vartojimo režimą bei vartojo psichiką veikiančias medžiagas, kas įtakojo jo ligos paūmėjimą, apklausiamas pripažino ir pats T. B.. Toks apelianto elgesys rodo, jog jis iki šiol negebėjo suvokti nustatytų psichikos sutrikimų sunkumo ir pavojingumo (ypatingai (duomenys neskelbtini)) bei būtinybės griežtai laikytis medikų paskirto gydymo, ir nėra pagrindo manyti, jog jo požiūris į jam taikytino gydymo laikymąsi šiuo metu jau būtų kitoks.

13. Taigi, įvertinus specialių žinių turinčių asmenų – J. D. bei V. R. parodymus, ekspertizės akte nurodytą informaciją, duomenis, rodančius, jog praeityje po stacionaraus jo gydymo T. B. nesilaikydavo jam skirto gydymo režimo, dėl ko jo psichikos sveikatos būklė tik blogėjo, taip pat atsižvelgus į tai, kad apeliantas neturi artimų asmenų, kurie turėtų autoritetą įtikinti jį gydytis savanoriškai ambulatoriškai bei galėtų kontroliuoti kaip jis laikosi medikų nurodymų, šiai dienai neturi net ir gyvenamosios vietos, daroma išvada, kad T. B. būtina taikyti griežtesnę savo pobūdžiu priverčiamąją medicinos priemonę, nei ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, siekiant neleisti jam padaryti naujų nusikalstamų veikų.

14. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. B. priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė. Jis byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes įvertino teisingai ir jų pagrindu pagrįstai nutarė, kad šiuo atveju apeliantui turi būti taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kaip rekomendavo ir stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusios ekspertės. Dėl to asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, skundas atmetamas, skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį paliekant nepakeistą. Šiame kontekste taip pat atkreipiamas apelianto dėmesys, jog ir gydymo procese asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į savo pobūdžiu švelnesnę. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Todėl, dar labiau pagerėjus T. B. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikintas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.