Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Surgailienės ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio ieškovės K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. T. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – T. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės 3 822,98 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso automobilis „Mazda RX-8“. 2013 m. lapkričio 9 d., 9 val., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis. Jo metu susidūrė ieškovės automobilis ir kitas automobilis „Peugeot 607“. Dėl eismo įvykio kaltas buvo automobilio „Peugeot 607“ vairuotojas. Pastarojo valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė. Ieškovė pateikė atsakovei prašymą išmokėti draudimo išmoką už apgadintą automobilį „Mazda RX-8“. Atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nors paskaičiavo, kad dėl apgadinto automobilio ieškovė patyrė 4317,10 Eur žalos. 2014 m. sausio 24 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet jis 2015 m. balandžio 7 d. nutrauktas. Atsakovė atsiliepime prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir kaip paduotą teisme praleidus ieškinio senaties terminą.Nurodė, kad eismo įvykis įvyko 2013 m. lapkričio 9 d. Ieškovė 2013 m. lapkričio 15 d. pateikė atsakovei prašymą išmokėti draudimo išmoką. Atsakovė 2013 m. gruodžio 13 d. pranešė ieškovei, kad atsisako išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė 2016 m. vasario 10 d. pateikė ieškinį teisme. Atsakovė teigė, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuotiną nuo 2013 m. gruodžio 13 d., ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.Atsakovė neturi pareigos išmokėti draudimo išmoką, nes eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, negu nurodė ieškovė. Įvertinusi ieškovės automobilio sugadinimų pobūdį, dydį, aukštį nuo žemės paviršiaus, susidūrusių automobilių padėtį po eismo įvykio, atsakovė nustatė, kad ieškovės automobilis judėjo nedideliu, iki 40 km/h greičiu, nestabdomas atsitrenkė į stovinčio automobilio „Peugeot 607“ dešinio šono vidurinę dalį. Pastarojo automobilio vairuotojas nurodė, kad šis automobilis važiavo 10–20 km/h greičiu. Dėl to atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką ir pateikė pareiškimą atitinkamai institucijai ikiteisminiam tyrimui pradėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.Įvertinęs bylos aplinkybes teismas padarė išvadą, jog nors ieškovė praleido senaties terminą, tačiau vykęs ikiteisminis tyrimas pripažintinas svarbia priežastimi, dėl kurios ieškinio senaties terminas atnaujintas.Įvertinęs automobilių susidūrimo aplinkybes, ikiteisminio tyrimo medžiagą, teismas konstatavo, kad ginčijamas eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, negu nurodyta ieškinyje ir tai yra nedraudžiamasis įvykis, kuris yra pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1014 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė K. T. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.Nurodo, kad draudikas privalo įrodyti, kad įvykis yra nedraudžiamasis ir draudikui nekyla pareiga atlyginti žalą, patirtą nedraudžiamojo įvykio metu, todėl atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad automobilio „Peugeot 607“ savininkas, ir/arba naudos gavėjas, t.y. ieškovė, veikė tyčia – tarp šalių buvo susitarimas imituoti eismo įvykį ir gauti draudimo išmoką.Byloje nėra surinkta įrodymų, kad eismo įvykio dalyviai veikė tyčia, neįrodytas šalių susitarimo faktas. Atsakovo į bylą pateikta ekspertizė buvo atlikta atsakovo darbuotojo, į teismo ekspertų sąrašą neįrašyto eksperto, todėl atsakovo į bylą pateikto tyrimo akto įrodomoji galia vertintina kritiškai, nes nepaneigta subjektyvaus eismo įvykio aplinkybių vertinimo atsakovo naudai galimybė.Atsakovas į bylą pateikė 2013-11-21 Transporto priemonės apžiūros aktą, kuriame užfiksuoti automobilio apgadinimai, nustatyti apžiūrint automobilį po eismo įvykio, kuris yra neįskaitomas. Transporto priemonės apžiūros aktą pasirašė eismo įvykio metu ieškovės automobilį vairavęs asmuo, tačiau jis nenurodė, jog su aktu susipažino, nepatvirtino, ar visi apgadinimai padaryti eismo įvykio metu, šių aplinkybių netikslino ir atsakovas.Ikiteisminio turimo metu apklausti eismo įvykio dalyviai nuo pat pradžių davė nuoseklius parodymus ir aiškino eismo įvykio kilimo mechanizmą. Eismo įvykio dalyvių parodymai ir eksperto išvados iš esmės sutampa, eismo dalyviai davė preliminarius paaiškinimus dėl galimo greičio, o eksperto išvadoje ir eismo dalyvių paaiškinimuose nurodyti greičio nesutapimai yra nežymūs. Atsakovas nepaneigė fakto, kad automobiliai susidūrė ir kad tokio susidūrimo galima būtų išvengti važiuojant jo išvadoje nurodytais greičiais.Teismas vertindamas įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstas išvadas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Atsakovės nuomone, skiriasi ieškovės ir eismo įvykio dalyvio nurodomos aplinkybės, neatitinka ekspertų nustatyti transporto priemonių greičiai, padėtys po eismo įvykio bei padaryti sugadinimai su eismo įvykio dalyvių nurodomomis aplinkybėmis. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-12-02 specialisto išvadoje nurodyti konkretūs apgadinimai, kurie nėra padaryti 2013-11-09 eismo įvykio metu. 2013-11-21 atsakovo atliktos transporto priemonės Mazda RX-8 apžiūros metu eismo įvykio dalyvis E. K. pasirašė Transporto priemonės techninės apžiūros aktą ir taip patvirtino, jog jame aprašyti sugadinimai yra susiję su eismo įvykiu. Skiltis „su įvykio nesusiję sugadinimai“ yra palikta tuščia, reiškia, vairuotojas nedeklaravo jokių sugadinimų, kurie buvo prie eismo įvykį. Apklausų metu tiek ieškovė, tiek vairuotojas nurodė, kad transporto priemonė jokių sudaginimų iki eismo įvykio neturėjo. Taigi draudikui nebuvo pateikta teisinga informacija apie transporto priemonės sugadinimus. Eismo dalyviai davė draudikui visiškai kitokius parodymus, kurie prieštarauja tarpusavyje, kas patvirtina apie galimai suderintą dalyvių valią

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai bei išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės K. T. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.Nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 9 d., 9 val., Elektrėnų r., Ausieniškių k., įvyko eismo įvykis, susidūrė E. K. vairuotas automobilis „Mazda RX-8“ ir trečiojo asmens T. B. vairuotas automobilis „Peugeot 607“. Vairuotojai policijos nekvietė, užpildė eismo įvykio deklaraciją, pagal kurią T. B., vairavęs „Peugeot 607“, pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio. Automobilis „Mazda RX-8“ nuosavybės teise priklauso ieškovei. Ieškovė pateikė atsakovei, kuri buvo apdraudusi automobilio „Peugeot 607“ valdytojo civilinę atsakomybę, prašymą išmokėti draudimo išmoką. Atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Prokuroras 2015 m. balandžio 7 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, nenustatęs visų nusikaltimo požymių (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00054-14 duomenų byla, b. l. 15, 117, 118).Apeliantė teigia, kad atsakovas neįrodė, kad automobilio „Peugeot 607“ savininkas, ir/arba naudos gavėjas, t.y. ieškovė, veikė tyčia – tarp šalių buvo susitarimas imituoti eismo įvykį ir gauti draudimo išmoką, taip pat atsakovo į bylą pateikta ekspertizė buvo atlikta atsakovo darbuotojo, į teismo ekspertų sąrašą neįrašyto eksperto, kurios įrodomoji galia vertintina kritiškai, nes nepaneigta subjektyvaus eismo įvykio aplinkybių vertinimo atsakovo naudai galimybė.LR Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje apibrėžiama tokia draudžiamojo įvykio sąvoka – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. CK 6.994 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudiko teisė įvertinti konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad, prisiimdamas tokią riziką, draudikas apibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Taigi draudimo išmoka mokama tuomet, kai automobilio apgadinimo aplinkybės ir įvykio priežastis atitinka draudžiamojo įvykio apibrėžtį, t.y. draudiko prisiimtą riziką. Atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ patvirtintose transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 021 yra apibrėžti atvejai, kokie įvykiai yra pripažįstami draudžiamaisiais, kurie – nedraudžiamaisiais. Vienas iš jų nurodytas Taisyklių 8.1.17 punkte, kai nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas atvejis, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ar jo padarinius. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, nesutikdamas sumokėti draudimo išmoką ieškovui už autoįvykio metu sugadintą transporto priemonę, motyvuodamas tuo, kad įvykis įvyko ne įvykio dalyvių nurodomomis, bet kitomis aplinkybėmis. Tokią savo poziciją atsakovė grindė automobilio apžiūra, įvertinus transporto priemonės sugadinimus, eismo įvykio dalyvių paaiškinimus, taip pat 2013-12-13 AB „Lietuvos draudimas“ Žalų procesų kontrolės ir valdymo skyriaus eksperto R. L. atliktu tyrimu ir pateikta išvada, jog automobilių sugadinimai padaryti ne 2013-11-09 eismo įvykio metu vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis (b.b. Nr. 10-9-00054-14 l. 33). Taigi priešingai nei nurodo apeliantė, atsakovė ėmėsi visų įrodinėjimo priemonių, pagrindžiančių, jog automobilių sugadinimai padaryti ne 2013-11-09 eismo įvykio metu vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.LR Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis numato, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją mokėti, neįtikinęs, jog draudžiamasis įvykis buvo (98 str. 3 d. 1 p.). Taigi esant pagrįstų ir neginčijamų faktų apie draudžiamąjį įvykį draudikas gali nuspręsti mokėti draudimo išmoką. Atsakovei atsisakius mokėti draudimo išmoką, buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Bylos duomenys tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai V. M. ir M. M. 2014-12-02 išvadoje Nr. 11-1903(14) nurodo, kad automobilio „Mazda RX-8“ nurodyti konkretūs apgadinimai buvo padaryti ne kontakto su automobiliu „Peugeot 607“ metu (b.l. 77). Taigi ikiteisminio tyrimo metu ekspertų išvada iš esmės patvirtino atsakovės specialisto išvadą dėl eismo įvykio aplinkybių ir tyrimai pateikė iš esmės vieningą bei kategorišką išvadą apie tai, kad automobilių sugadinimai buvo padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, dėl to nesivadovauti atsakovės specialisto išvada kaip rašytiniu įrodymu kitų byloje esančių įrodymų kontekste pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrįsto pagrindo.Abejoti ieškovės teiginių dėl automobilių susidūrimų aplinkybių tikrumu leidžia ir tai, kad 2014-05-27 liudytojo apklausos protokole ieškovė nurodė, kad automobilį paliko E. K. 2013 m. rugsėjo mėnesį, kai išvyko į Angliją ir apie automobilio sugadinimus sužinojo 2013 m. gruodžio mėnesį. Pats E. K. 2013-11-21 paaiškinimuose nurodė, kad automobilį pasiėmė iš ieškovės iš Pergalės gatvės, kuri ji tuo metu buvo, ir išvažiavo į Vievį per aplinkkelį (b.b.l, 83,27).Šių aplinkybių apeliantė bylos nagrinėjimo metu niekaip nepaneigė. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju buvo nustatytas nedraudžiamojo įvykio egzistavimo faktas - žinomai neteisingų duomenų apie įvykį ir jo padarinius pateikimas, kas sąlygojo teisinį pagrindą ginčo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, nes draudėjas pažeidė savo pareigą suteikti visą teisingą informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Apeliantė taip pat teigia, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kad eismo įvykio dalyviai veikė tyčia, neįrodytas šalių susitarimo faktas. Tačiau specialisto ir ekspertų išvados yra pakankami ir objektyvūs įrodymai, kad eismo įvykio dalyvių paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių neatitinka faktinės situacijos, yra subjektyvūs, o pati ieškovė, kuri nedalyvavo eismo įvykyje, yra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi asmuo, todėl šių asmenų paaiškinimai negali būti vertinami kaip visiškai patikima įrodinėjimo priemonė ir, juo labiau, negali paneigti ekspertų objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių apie buvusį susidūrimo mechanizmą kitomis, nei teigia apeliantė, aplinkybėmis.Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylos aplinkybes, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose nustatytų taisyklių bei tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. . sprendimą palikti nepakeistą.