- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-05
- Bylos Nr.
- eP-84-756/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05241-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. D. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. D. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. D. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. D. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-62435 ,,Dėl G. D. V. prašymo“ dalį, kuria atsisakyta išmokėti jai pensijos dalį – 6 685,19 Lt, neišmokėtą dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6318 ,,Dėl 2013 m. rugsėjo 16 d. skundo“; 3) panaikinti atsakovo VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6662 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“; 4) įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į jos banko sąskaitą, į kurią pervedama pensija.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; jei reikalavimas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį būtų patenkintas (visiškai ar iš dalies), prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.
Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-62435 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai pensijos dalį, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į pareiškėjos banko sąskaitą; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas keliamas dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo ir VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta iš esmės išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, taip pat dėl pareiškėjos teisės į laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėja turi teisę teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti pensijos nepriemokos priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad, atsakovų nuomone, ji yra praleidusi teisės aktuose nustatytą 3 metų terminą kreiptis į privalomą ginčų nagrinėjimo ne teisme instituciją – VSDFV. Su tuo, kad į VSDFV kreipėsi praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, pareiškėja nesutinka ir nurodo, kad ji negalėjo skųsti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sprendimo, nes joks sprendimas nebuvo priimtas, o skundą VSDFV pateikė dėl 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog šios nuostatos patvirtina, kad pareiškėjos keliamam ginčui įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje.
Nustatyta, kad pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV. Pastaroji 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6318 ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6662 pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti, motyvuodama tuo, kad ji yra praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą ir nėra pagrindo atnaujinti šį terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra praleidusi 3 metų kreipimosi į VSDFV termino, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir administracinių teismų praktikai. VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. (10.1)S-62435 pateikti duomenys patvirtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuota valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija yra mokama einamąjį mėnesį. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikė ir nagrinėjamam ginčui aktualų kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad 3 metų termino (Pensijų įstatymo 45 str.) eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Vadinasi, nagrinėjamu atveju 3 metų kreipimosi į VSDFV terminas prasidėjo nuo 2010 m. vasario mėn., į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2013 m. rugsėjo 16 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi 3 metų terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6318 ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6662, kuriais buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą ir atnaujinti terminą jam paduoti, yra teisėti ir jų panaikinti nėra teisinio pagrindo.
Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjos atstovas neteisingai aiškina nagrinėjamu atveju susiklosčiusios faktinės situacijos įtaką pareiškėjos teisei teismine tvarka reikalauti pašalinti savo teisių pažeidimą. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. sumažintos pensijos mokėjimo metu, kai pareiškėja įgijo materialinę teisę į pensijos nepriemoką, galiojusį teisinį reglamentavimą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiami VSDFV. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendimą mokėti sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją VSDFV teritorinis skyrius priėmė 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. Viešojo administravimo subjekto sprendimu yra laikomi ne tik rašytinės formos administraciniai aktai, bet ir valstybinės institucijos veiksmai. Šiuo atveju joks administracinis sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nebuvo priimtas, tačiau, kaip konstatuota LVAT praktikoje, 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), t. y. sprendimas mokėti sumažintą pensiją išreikštas VSDFV Kauno skyriaus veiksmais. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio bylose asmenys, prieš kreipdamiesi į VSDFV, neprivalėjo kreiptis į jiems pensiją mokantį VSDFV teritorinį skyrių. Vadinasi, pareiškėja per 3 metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos VSDFV turėjo ginčyti sprendimą mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Nepaisant to, 2013 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjos atstovas prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką pateikė VSDFV Kauno skyriui, o pastarasis 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu šį prašymą atsisakė patenkinti.
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, kad VSDFV Kauno skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymo pobūdį, jį pagal kompetenciją turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV. Nepaisant to, šis atsakovas pareiškėjos atstovo 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį patenkinti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius, priimdamas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-62435 dalį, kuria atsisakė išmokėti pareiškėjai pensijos dalį, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, viršijo savo kompetencijos ribas, todėl ši sprendimo dalis naikintina remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors panaikinus VSDFV Kauno skyriaus sprendimo dalį pareiškėjos teisės į valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką realiai nėra apginamos, ABTĮ 89 straipsnio kontekste, toks sprendimas turi būti pašalintas iš teisės sistemos.
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu, nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, nes neprašo teismo atnaujinti termino skundui paduoti, bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į pareiškėjos banko sąskaitą nutrauktina.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-59-143/2015 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjos G. D. V. reikalavimai dėl atsakovo VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6318 ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6662 panaikinimo, paliko nepakeistą, o kitą sprendimo dalį panaikino ir pareiškėjos G. D. V. reikalavimą dėl VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-62435 panaikinimo ir šio atsakovo įpareigojimo nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į pareiškėjos banko sąskaitą, į kurią pervedama pensija, atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja siekė jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad:
1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 165,61 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) kelis kartus buvo keičiamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;
2) 2013 m. rugsėjo 3 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriaus 1-ajam pensijų skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį;
5) 2013 m. spalio 7 d. pareiškėja pateikė VSDFV prašymą atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodydama, kad apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Todėl, jos manymu, paminėtas 3 metų terminas jos nebuvo praleistas;
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymėjo, kad LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymėjo, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriaus 1-ajam pensijų skyriui paduotas 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija pripažino pareiškėjos teismui paduotą skundą nepagrįstu ir atmestinu (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Kartu kolegija pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV – Pensijų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, įvykdė sąlygą pareikšti reikalavimą dėl jai sumažintos pensijos priteisimo. ABTĮ 101 straipsnio 8 punkto taikymo požiūriu tai reiškia, kad ji laikėsi šios kategorijos byloms (Pensijų įstatymo 37 str. 1 d.) nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Todėl, kolegijai pripažinus, kad paminėti VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl sumažintos pensijos dalies priteisimo, o ne nutraukti bylą dėl šio pareiškėjos reikalavimo. Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, atsižvelgdama į nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumą, jį pakeičia, palikdama nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjos reikalavimai dėl atsakovo VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6318 ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6662 panaikinimo, bei panaikindama kitą teismo sprendimo dalį ir atmesdama pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyrius 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (10.1)S-62435 ir atsakovo VSDFV Kauno skyriaus įpareigojimo nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į jos banko sąskaitą, į kurią pervedama pensija.
IV.
2015 m. balandžio 23 d. elektroninių ryšių priemonėmis pareiškėja G. D. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-59-143/2015.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (esminis materialinės teisės normų pažeidimas).
Pareiškėjos teigimu, teismas visiškai neatsižvelgė ir neaptarė jos rašytinių paaiškinimų, pateiktų prieš bylos nagrinėjimą. Be to, teismas nutartyje neatsižvelgė į analogišką teismų praktiką, pagal kurią jos skundas turėjo būti patenkintas, nes VSDFV teritorinio skyriaus sprendimu ginčas privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo iš esmės išnagrinėtas (tokios praktikos laikomasi LVAT administracinėse bylose: 2014 m. balandžio 22 d. Nr. A143-816/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A756-729/2014; 2014 m. balandžio 2 d. Nr. A525-409/2014; taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 9 d. Nr. I-3341-561/2014; 2014 m. spalio 28 d. Nr. I-3979-142/2014 ir kt.).
Pareiškėjos teigimu, iš LVAT praktikos matyti, jog daugumai asmenų, besikreipusių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, terminas buvo atnaujintas dėl bendrų priežasčių (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. AS502-169/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. A525-409/2014 ir kt.). Taigi pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-59-143/2015, praleistą 3 metų terminą atnaujinti ir jos skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas netenkinamas.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos G. D. V. pateiktą prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-59-143/2015, pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. LVAT administracinė byla Nr. eA-59-143/2015, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2015 m. sausio 22 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo elektroninių ryšių priemonėmis LVAT pateiktas 2015 m. balandžio 23 d., t. y. nepraleidus įstatyme įtvirtinto prašymo padavimo termino, todėl nagrinėtinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, ir, kaip matyti iš prašymo turinio, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinamas, esant visoms šioms sąlygoms: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir, trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Kadangi materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę, o teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P502-165/2010, Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).
Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pareiškėja nepateikė akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Pareiškėjos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Kaip minėta, proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Pažymėtina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius LVAT sprendimus ar nutartis) (žr., pvz., LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-146/2014).
Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, nurodo atitinkamus Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Kauno apygardos administracinio teismo sprendimus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d.), o ne apygardų administraciniai teismai. Todėl nurodytos apygardos administracinių teismų bylos šiuo atveju negali būti analizuojamos, nustatant teisminės praktikos neatitikimą tarp jų ir pareiškėjos prašomos atnaujinti administracinės bylos (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-58-438/2015).
Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu pareiškėja taip pat grindžia teiginiu, jog iš LVAT praktikoje daugumai asmenų, besikreipusių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, terminas buvo atnaujintas dėl bendrų priežasčių (pareiškėja nurodė LVAT administracines bylas Nr. AS502-169/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. A525-409/2014 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Teisės normų aiškinimu pateiktu vienoje administracinėje byloje privalu vadovautis kitoje administracinėje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma identiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Vienodai būtina spręsti tik tas bylas, kurių faktinės aplinkybės sutampa (žr. LVAT 2009 m. kovo 20 d. nutartį byloje Nr. P63-52/2009). Atitinkamai, ir atsižvelgus į šią principinę poziciją atnaujinti procesą nurodytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo, o jos nurodytose LVAT administracinėse bylose buvo sprendžiami ginčai (ir formuojama praktika) dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, priteisimo. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo (žr., LVAT 2015 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1100-756/2015).
Taigi pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-59-143/2015 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu netenkinamas.
Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. D. V. prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. eA-59-143/2015, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi, neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.