- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-17
- Bylos Nr.
- 2A-26-516/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Danutė Kutrienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- A. V.
- Trečiasis asmuo
- R. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovei R. K.
atsakovui A. V.
trečiajam asmeniui R. V.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui A. V. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo bei pagal atsakovo priešieškinį ieškovei dėl tėvystės nuginčijimo; tretieji asmenys - R. V. , Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. K. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti nepilnamečio sūnaus A. V. , gim. 2002-06-30, gyvenamąją vietą su ja bei priteisti iš atsakovo A. V. išlaikymą vaikui po 500 Lt dydžio periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės (b.l. 2-3, 41-42). Ieškovė nurodė, kad su atsakovu susilaukė nepilnamečio sūnaus A. V. . Santuoka tarp šalių nebuvo sudaryta, atsakovas savo tėvystę vaiko atžvilgiu pripažino. Ieškovė nurodė, kad atsakovas vaiko išlaikymui mokėdavo po 125 Lt kas mėnesį. Nuo 2006-08-01, sūnui susirgus sunkia cukrinio diabeto forma, jos gaunamo apie 1000 Lt dydžio atlyginimo ir atsakovo teikiamo išlaikymo vaikui nebepakanka. Vaikui A. V. dėl ligos reikia geresnio maitinimosi, įvairių medikamentų, maisto papildų. Nurodė vaiko išlaikymui per mėnesį išleidžianti apie 1000 Lt. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad susirgus vaikui, negali dirbti visą darbo dieną, o atsakovas išlaikymo vaikui nebeteikia nuo 2006 m. rugsėjo (b.l. 94-96).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį (b.l. 20-21) nurodė, kad turi šeimą, su sutuoktine R. V. augina tris nepilnamečius vaikus, be to, abejoja savo tėvyste A. V. atžvilgiu. Jo gaunamos pajamos yra 1800 Lt, tačiau jis turi išlaikyti šeimą, moka kreditą už butą, jo sutuoktinė nedirba, nes yra vaiko priežiūros atostogose, todėl A. V. išlaikymui galintis mokėti ne daugiau kaip po 200 Lt per mėnesį.
Atsakovas pateikė priešieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, nurodė, kad abejoja, ar tikrai yra vaiko A. V. tėvas, prašė skirti DNR ekspertizę (b.l. 54-55). Teismo posėdžio metu atsakovas atsisakė priešieškinio reikalavimų, o su ieškiniu sutiko iš dalies - sutiko, kad vaiko A. V. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove, taip pat sutiko teikti vaikui 200 Lt dydžio mėnesinį išlaikymą (b.l. 98).
Tretysis asmuo R. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad yra atsakovo sutuoktinė, santuokoje jie augina 3 nepilnamečius vaikus, šeimos pajamas sudaro tik atsakovo gaunamas darbo užmokestis bei išmokos vaikams, nes ji yra vaiko priežiūros atostogose. R. V. nurodė, kad šeimai sumokėjus paskolą, komunalinius mokesčius bei išperkamosios nuomos mokesčius pragyvenimui nelieka daug pinigų, todėl prašė atmesti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 500 Lt išlaikymo priteisimo. Be to, laikė, kad ieškovės materialinė padėtis geresnė nei atsakovo (b.l. 44).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą dėl nepilnamečio A. V. , ieškovės buities tyrimo aktą (b.l. 18-19). Teismo posėdžio metu tarnybos atstovė nurodė, kad vaiko A. V. gyvenamoji vieta nustatytina su ieškove, teigė, kad, įvertinus nepilnamečio vaiko ligos pobūdį bei jam reikalingas išlaidas, ieškovės prašoma priteisti 500 Lt dydžio išlaikymo suma nėra didelė, atsakovo siūloma mokėti 200 Lt išlaikymo suma yra per maža ir neatitinka vaiko poreikių; prašė priteisti vaiko išlaikymui bent po 450 Lt per mėnesį (b.l. 98).
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2007-09-24 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nustatė nepilnamečio A. V. gyvenamąją vietą su ieškove R. K. , priteisė iš atsakovo A. V. sūnaus išlaikymui po 450 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2006-10-25 iki vaiko pilnametystės, šių lėšų tvarkytoja paskirdamas ieškovę. Taip pat priėmė atsakovo atsisakymą nuo priešieškinio ir šioje dalyje bylą nutraukė. Nustatydamas sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove, teismas atsižvelgė į vaiko interesus ir į tai, jog jis visą laiką gyvena su motina, o atsakovas neprieštaravo dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Atsižvelgęs į abiejų tėvų gaunamas pajamas, turimą turtą, finansinius įsipareigojimus bei sūnaus A. V. poreikius, į vaiko sveikatos būklę ir ligos pobūdį, teismas sprendė, jog ieškovės gaunamos pajamos nepakankamos išlaikyti šalių nepilnametį vaiką, užtikrinti jo kasdieninių poreikių tenkinimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turi keturis nepilnamečius vaikus, kuriuos privalo išlaikyti, tačiau A. V. poreikiai dėl jo ligos yra didesni negu kitų trijų atsakovo nepilnamečių vaikų. Įvertinęs tai, kad ieškovės galimybės susirasti papildomą darbą ir gauti didesnes pajamas šiuo metu yra objektyviai apribotos, o atsakovas yra sveikas, darbingas, kitus jo nepilnamečius vaikus prižiūri nedirbanti sutuoktinė, ir jis turi galimybę susirasti geriau apmokamą darbą, iš atsakovo teismas priteisė didesnę išlaikymo dalį. Atsižvelgdamas į A. V. sveikatos būklę, jo poreikius, šalių materialinę padėtį, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat į LR Vyriausybės patvirtintą vienos minimalios mėnesio algos (toliau – ir MMA) sumą (700 Lt), remdamasis prioritetiniu vaikų teisių apsaugos principu, teismas darė išvadą, kad atsakovas turi galimybę mokėti 450 Lt dydžio išlaikymą nepilnamečiam sūnui kas mėnesį iki jo pilnametystės nuo ieškinio pateikimo teismui dienos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti ginčo šalių nepilnamečiam sūnui A. V. išlaikymą po 300 Lt per mėnesį iki jo pilnametystės. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvykdė LR CPK 376 str. 1 d. numatytos pareigos būti aktyviam sprendžiant šeimos bei išlaikymo bylas, vadovavosi ieškovės paaiškinimais, kurie prieštaravo byloje esantiems rašytiniams įrodymams, į kuriuos teismas neatsižvelgė. Teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus argumentus, nesiekė išsiaiškinti specialistų nuomonės apie vaiko ligos gydymą. Teismo sprendimas gina vieno nepilnamečio interesus, tačiau pažeidė kitų trijų atsakovo nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, kadangi vieno vaiko išlaikymui priteista apie 1/3 dalį penkių asmenų šeimos visų gaunamų pajamų. Teismas neatsižvelgė, jog atsakovas privalo išlaikyti dar kitus tris savo nepilnamečius vaikus, o taip pat į aplinkybę, jog A. V. cukriniam diabetui gydyti visiškai pakanka valstybės kompensuojamų vaistų, o didesnių investicijų reikėjo tik pradėjus ligą gydyti, tačiau ne tokios apimties, kurią minėjusi ieškovė. Pažymi, kad nustatant išlaikymo dydį, vienos MMA kriterijus taikytinas tik tais atvejais, kuomet išlaikomas vienas nepilnametis vaikas. Kai išlaikymo reikia keliems vaikams, orientaciniu kriterijumi LAT suformuota praktika nurodo minimalų gyvenimo lygį (MGL), kuris 2007-01-01 yra 130 Lt. Apeliantas sutinka, kad galima nukrypti nuo šios taisyklės, kuomet vienam iš vaikų nustatyta sunki liga, tačiau pažymi, jog teismas privalo tinkamai pagrįsti nukrypimą nuo lygių dalių. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į realią atsakovo šeimos materialinę padėtį, į tai, kad atsakovo šeima gyvena Šalčininkuose, kur nedarbo lygis 2006 metasi siekė 6 proc., be to, jo gaunamas darbo užmokestis gerokai viršijo vidutinį darbo užmokestį; nebuvo įvertinta, kad jis dirba pagal savo profesiją ir specialybę, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog jis turįs galimybę susirasti geriau apmokamą darbą. Pažymi, jog atsakovo sutuoktinė, neturėdama galimybės susirasti darbo, atitinkančio jos profesiją, nutarė ją keisti ir pradėjo studijuoti Vilniaus kolegijoje, kur vienų metų studijos kainuoja 2080 Lt. Apelianto manymu, teismas, remdamasis teismų praktika, netinkamai ją aiškino pritaikydamas ją skiriamo išlaikymo dydžiui nustatyti, nenurodė konkrečios LAT praktikos. Pažeisdamas LR CK 3.192 str. 2 d. nuostatas, teismas nurodė, jog tėvai, tinkamai neįvertinę savo turtinės padėties, privalo užtikrinti vaiko poreikius net neatsižvelgiant į realią savo turtinę padėtį. Nurodo, jog A. V. dėl susirgimo cukriniu diabetu yra nustatytas invalidumas bei mokama išmoka, kuri per mėnesį viršija 250 Lt, teismas, apelianto teigimu, šią aplinkybę privalėjo išsiaiškinti bei į ją atsižvelgti. Apeliantas daro prielaidą, kad ieškovė teismui pateikė neteisingą informaciją ne tik apie vaiko poreikius, bet ir apie savo pajamas. Apeliantas taip pat prašo išreikalauti papildomus įrodymus apie ieškovės gaunamas pajamas bei kviesti į teismo posėdį A. V. gydytoją, kuri paliudytų apie sūnaus sveikatos būklę ir gydymo subtilybes.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. K. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, esą ji pateikė neteisingus duomenis apie vaiko gydymui reikalingas išlaidas, mano, jog teismo priteista suma vaiko išlaikymui pagrįsta. Nesutinka, jog spręsdamas išlaikymo dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LAT praktikos. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ginčo šalių materialinę padėtį, abiejų galimybes gauti papildomų pajamų. Nurodo, kad apeliantas dirba tik kas ketvirtą parą, todėl realiai turi objektyvią galimybę papildomai užsidirbti. Prioritetiniais laikytini visų vaikų poreikiai, o ne atsakovo sutuoktinės poreikis keisti kvalifikaciją brangiai apmokamomis studijomis. Be to, būdama vaiko priežiūros atostogose, atsakovo sutuoktinė, atostogoms pasibaigus, turi galimybę grįžti į savo buvusią darbovietę, todėl atsakovo vaikai galėtų lankyti darželį. Nurodo, kad atsakovas pats sąmoningai slepia, jog didžioji dalis jo pajamų yra ne gaunamas darbo užmokestis, bet pajamos, gautos besiverčiant privačių renginių filmavimu ir fotografavimu. Apeliantui iki bylos nagrinėjimo nerūpėjo ir nebuvo žinoma nei sūnaus liga, nei jos gydymo būdai ar priežiūros ypatumai, apeliantas nelankė ir nerėmė sunkiai sergančio sūnaus. Be to, jo siūlomas išlaikymas – 300 Lt, yra net mažesnis už išlaikymo sumą kitiems trims jo vaikams, kuriems kas mėnesį, paties apelianto teigimu, tenka 1000 Lt suma. Ieškovės manymu, apeliantas tiesiog vilkina bylos nagrinėjimą ir siekia mokėti kuo mažesnį išlaikymą sūnui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Nors apeliacinio skundo dalykas suformuluotas kaip reikalavimas panaikinti teismo sprendimą, iš to, kad prašoma priteisti iš atsakovo 300 Lt dydžio išlaikymą, apeliacinio skundo motyvų, o taip pat iš apelianto bei jo atstovo paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdyje, darytina išvada, jog teismo sprendimas skundžiamas tik dalyje dėl išlaikymo dydžio ir neskundžiamos sprendimo dalys, kuriomis nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su motina (ieškove) bei priimtas atsakovo atsisakymas nuo priešieškinio ir byla dėl tėvystės nuginčijimo nutraukta. Taigi, faktiškai sprendimą prašoma pakeisti, sumažinant priteisto vaikui išlaikymo sumą nuo 450 Lt iki 300 Lt ir būtent sprendimo dalis dėl išlaikymo dydžio sudaro bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
Apelianto argumentai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė Civilinio proceso kodekso 376 str. 1 d. nustatytos pareigos būti aktyviu ir netinkamai vertino įrodymus (vadovavosi tik ieškovės paaiškinimais apie vaiko ligą, nepagrįstais rašytiniais įrodymais ir nesiėmė priemonių rinkti įrodymus, kad būtų išsiaiškintos bylos aplinkybės (t.y. nekvietė vaiko gydytojos, kitų specialistų, kurie galėtų paaiškinti apie ligos pobūdį, vaiko poreikius, susijusius su liga ir pan.), yra teisiškai nepagrįsti. Visose bylose, kurios nagrinėjamos ginčo teisena, pagrindinė įrodinėjimo pareiga tenka pačioms ginčo šalims (Civilinio proceso kodekso 178 str.); tokiu būdu civiliniame procese įgyvendinami asmenų lygybės įstatymui ir teismui (Civilinio proceso kodekso 6 str.), rungimosi (to paties kodekso 12 str.), dispozityvumo (13 str.), šalių procesinio lygiateisiškumo (17 str.) principai. Civilinio proceso kodekso 376 str. kaip speciali proceso norma numato aktyvų teismo vaidmenį bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, tačiau toks teisinis proceso reglamentavimas numatytas būtent dėl to, kad šio pobūdžio bylose yra viešasis interesas, pasireiškiantis būtinumu ginti vaikų teises. T.y. aktyvus teismo vaidmuo iš esmės numatytas tam, kad nebūtų pažeidžiamos vaikų teisės bei įstatymo saugomi interesai, jeigu šalys procese veikia netinkamai (nesuformuluoja teisingai reikalavimų, nepateikia reikiamų įrodymų ir pan.), o ne tam, kad teismas gintų vieno iš tėvų teises, ypač, kai jos prieštarauja nepilnamečio vaiko interesams. Taigi, ta aplinkybė, kad teismas nesiėmė aktyvaus vaidmens rinkti atsakovui palankius įrodymus, negali būti laikoma Civilinio proceso kodekso 376 str. 1 d. normos pažeidimu, nes, pagal byloje esančius įrodymus, konstatuotina, jog visos reikšmingos aplinkybės byloje yra nustatytos, ištirti ir teismo sprendime motyvuotai aptarti visi įrodymai, kuriais šalys rėmėsi. Negalima sutikti ir su apelianto argumentu, jog teismas, nustatydamas vaikos specialiuosius (padidintus) poreikius, susijusius su jo liga, rėmėsi išimtinai tik ieškovės paaiškinimais: byloje yra ir išrašas iš A. V. medicininių dokumentų, patvirtinantis tiek šalių nepilnamečio sūnaus ligą, tiek aplinkybę, jog su ta liga yra susiję papildomi šio vaiko poreikiai. Atsakovas šį įrodymą vertina neteisingai, cituodamas tik tas atskiras jo dalis, kurios palankios jam ir neįvertindamas šio dokumento visumos: tai, kad po stacionarinio gydymo vaiko būklė šiek tiek pagerėjo, nepaneigia nei aplinkybės, jog cukrinis diabetas yra neišgydoma liga, nei rekomendacijų tolimesniam gydymui, kuriose numatyta ir insulino terapija, ir diabeto savikontrolė, ir dieta (8 b.l.).
Taip pat negalima sutikti su apelianto argumentu, jog nustatydamas vaiko poreikių lygį, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose: pats apeliantas, nurodydamas, jog priteisiant išlaikymą, kai yra ne vienas, o keletas vaikų, orientuojamasi ne į MMA (minimalios mėnesio algos), o į MGL (minimalaus gyvenimo lygio) dydį, nenurodė, kokiomis konkrečiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis jis remiasi. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Aiškinant ir taikant šias nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad teismas turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V.S. v. M.S., bylos Nr. 3K-3-259/2004, 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.G ir V.G. v. K.G.; bylos Nr. 3K-3-216/2006 ir kt.). Apeliantas neteisingai traktuoja šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nurodydamas esą į 1 MMA kriterijų atsižvelgiama tik tuomet, kai turi būti teikiamas išlaikymas vienam vaikui; priešingai, šiose ir kitose analogiškose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse 1 MMA dydis, kaip orientacinis kriterijus, aptarimas kaip vieno vaiko minimalių poreikių patenkinimui reikalinga suma, jos nesiejant su kitų išlaikytinių skaičiumi, todėl 1 MMA dydžio išlaikymo poreikis yra preziumuojamas, nepriklausomai nuo to, kiek vaikų reikia išlaikyti, tačiau, ar tėvai išgali teikti tokio dydžio išlaikymą, nustatoma įvertinant abiejų tėvų turtinę padėtį. Sprendimo priėmimo metu minimali mėnesinė alga buvo 700 Lt, nuo 2008-01-01- 800 Lt. Į šį dydį, kaip orientacinį, turi būti atsižvelgiama, paskirstant nepilnamečių vaikų išlaikymo naštą tarp tėvų. Kai vienas iš tėvų be vaiko, kuriam prašoma priteisti išlaikymą, turi pareigą išlaikyti ir kitus nepilnamečius vaikus, be šio vaiko poreikių ir jo tėvų turtinės padėties, turi būti atsižvelgiama ir į kitų nepilnamečių vaikų interesus ir turi būti randama protinga pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų interesų, tačiau prioritetiškai atsižvelgiant į vaikų interesus (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Šio ginčo atveju tiesiogiai negali būti taikoma apelianto nurodoma Civilinio kodekso 3.198 str., nes šiuo atveju sprendžiamas išlaikymo vienam vaikui, o ne keletui, priteisimo klausimas. Tačiau, kaip minėta, priteisiant išlaikymą vienam iš vaikų, kai tėvai turi pareiga išlaikyti ir kitus nepilnamečius, turi būti atsižvelgiama ir į šių vaikų interesus, o tuomet gali būti taikomi minėtame straipsnyje (Civilinio kodekso 3.198 str.) numatyti kriterijai- teismas turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius, o išlaikymo suma visiems vaikams turėtų būti paskirstoma lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (ligos ir kt.) yra būtina nukrypti nuo lygybės principo.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo 450 Lt vieno iš vaikų išlaikymui, kolegijos vertinimu, atsižvelgė į visas reikšmingas faktines aplinkybes: priteisė iš atsakovo išlaikymo sumą, kuri šiuo metu vos 50 Lt viršija pusę minimalios mėnesio algos; tuo tarpu nepilnamečio A. V. poreikiai, atsižvelgiant į jo ligos pobūdį, yra neabejotinai padidinti, ką, kaip minėta, patvirtina ne tik ieškovės paaiškinimai, bet ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Teismas pagrįstai pasisakė ir dėl aplinkybės, kad atsakovas turi galimybę dirbti papildomai, kai ieškovė dėl vaiko ligos ir nuolatinės priežiūros poreikio tokios galimybės neturi. Nors atsakovas pateikė rašytinį įrodymą- verslo liudijimo kopiją, kad verslo liudijimas verstis fotografavimo veikla jam buvo išduotas 2003-07-26 – 2003-08-24 laikotarpiu, jis nepaneigia, jog atsakovas ir šiuo metu šia veikla nesiverčia ar negali verstis: duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, jog verslo liudijimas jam šiuo metu neišduotas, atsakovas nepateikė, o ta aplinkybė, jog A. V. yra vertęsis tokio pobūdžio individualia veikla tik patvirtina ieškovės nurodomą aplinkybę, jog galimybę tokia veikla verstis jis turi, vadinasi, gali uždirbti papildomų lėšų vaikų išlaikymui, ypač atsižvelgiant į tai, jog jo darbo grafikas tai leidžia (atsakovas patvirtino, jog dirba vieną parą, o po to tris paras yra laisvas) ir į tai, kad jo sutuoktinė dėl vaikų priežiūros šiuo metu nedirba. Teismas sprendime taip pat pagrįstai pasisakė, kad dėl ieškovės ir atsakovo vaiko ligos jo poreikiai yra didesni, negu atsakovo vaikų, gimusių santuokoje, todėl pagrįstai būtent šio vaiko išlaikymui skirta didesnė suma, negu tenka kitų trijų atsakovo vaikų išlaikymui. Visi kiti atsakovo argumentai (buto išlaikymo išlaidos, išlaidos sutuoktinės studijoms) negali būti pagrindu mažinti priteisto išlaikymo sumą, nes vaiko interesai yra prioritetiniai, jo poreikiai turi būti patenkinami bent minimaliai, o vaiko tėvų turtinė padėtis taip pat negali būti vertinama kaip nelygiavertė: apeliantas akcentuoja, kad ieškovė turi butą, kurį gali nuomoti, tačiau butą, netgi žymiai didesnį, turi ir jis. Tačiau šalių turimas vienintelis butas reikalingas patenkinti būsto poreikį, todėl jį vertinti kaip galimybę gauti papildomas pajamas, nėra pagrindo.
Remdamasi visu tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus (Civilinio proceso kodekso 185 str.) ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (Civilinio proceso kodekso 263 str. 1 d.), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą pakeisti (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimą paliekant nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.