Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Remiantis asmens kortelės Nr. 50-01086-16 išrašo duomenimis (b. l. 19-34), R. B. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 2016 m. birželio 21 d. - 2017 m. gegužės 15 d. laikotarpiu ( b. l. 19-34). Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. laikymo areštinėje“ esantis nurodymas, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas iki 2017 m. gegužės 25 d., vertinamas kaip rašymo apsirikimas. Teismas neturi pagrindo abejoti R. B. asmens kortelės Nr. 50-01086-16, kaip pirminio informacijos šaltinio, duomenimis, jog pareiškėjas iš areštinės buvo išvyko 2017 m. gegužės 15 d., 9 val. 27 min. ir daugiau į ją nebuvo pristatytas (b. l . 20).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos, pagal kurias, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, o iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas R. B. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte buvo nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas įtvirtintas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl šio reikalavimo taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad policijos įstaigų areštinėse vienam asmeniui tenkančio kameros ploto turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Apibendrintus duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą, be to, šie duomenys nurodyti ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“, „Dėl R. B. laikymo areštinėje“ ir Asmens kortelės Nr. 50-01086-16 išraše (b. l. 8-11, 12-13, 17, 19-34).

Teismas, išanalizavęs nurodytus duomenis bei atsižvelgęs į Panevėžio AVPK pateiktus duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą areštinės kamerose (b. l. 12), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 59 paras kamerose Nr. 2, 3, 4, 9, 12, 13, 15, 16, 17, 18; iš jų - 9 paras pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (2017 m. sausio 3-5 dienomis teko 4,5 kv. m; balandžio 25-27 dienomis – 4,42 kv. m; gegužės 13-15 dienomis 4,74 kv. m ploto), o 50 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,02 kv. m iki 10,1 kv. m ploto).

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, jog Panevėžio AVPK 9 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Be to, pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš to, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 7.13 punktas įtvirtino policijos areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. skundo“ nurodė, kad visose areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (b. l. 14); 2018 m. kovo 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus ir taip juos uždengti; asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, sanitariniams mazgams užsidengti naudoja jiems išduodamas arba savo turimas paklodes (b. l. 15); 2018 m. kovo 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti areštinės kamerose esančių asmenų elgesį; pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų dešinėje arba kairėje pusėje prie durų esančius kampus, kuriuose įrengti sanitariniai mazgai; stebėjimą vykdantys pareigūnai mato dalį sanitarinio mazgo (b. l. 16).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą ). Byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi asmuo vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aukščiau nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Tokia teisminė praktika reiškia, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas, t. y. jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės, vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Remiantis byloje nustatytais duomenimis, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai izoliuoti nuo kamerų gyvenamosios patalpos. Tai vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas, sukėlęs jam neigiamų išgyvenimų, ir atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymas. Sprendžiant dėl atsakovės atstovo teiginių, kad pareiškėjas turėjo galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog tualetą atskiriančio audeklo naudojimas nelaikytinas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017) ir kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas, t. y. suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu, nebuvo tinkamai užtikrintas (2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog per visą ginčo laikotarpį R. B. teisė į privatumą naudojantis Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais buvo pažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, kameros nevėdinamos, į sanitarinius mazgus nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, juose neįrengti veidrodžiai.

Higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Minėtos higienos normos 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovo atsiliepime ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. skundo“ nurodyta, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11-26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kameros Nr. 1-10) buvo atlikti kapitaliniai remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas apšvietimas (b. l. 14). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos ministerijos Panevėžio departamento 2016 m. spalio 7 d. atlikto periodinio Panevėžio AVPK areštinės patikrinimo metu buvo nustatyta, jog areštinėje yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi, areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema (b. l. 35-36). Be to, Panevėžio AVPK pateikė duomenis apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos ministerijos Panevėžio departamento 2017 m. vasario 10 d. atliktos operatyvios kontrolės rezultatus. Šios kontrolės metu buvo patikrintos Panevėžio AVPK areštinės kameros Nr. 4, Nr. 8, Nr. 12 ir Nr. 18 ir nustatyta, kad jose veikia mechaninė ištraukiamoji vėdinimo sistema; kamerose įrengti dvigubo stiklo paketų langai su grotomis, langai užsidaro sandariai; kameros Nr. 18 langas įskilęs lauko pusėje, tačiau dėl to lango sandarumas nepažeistas (b. l. 37). Kontrolės metu aukščiau nurodytose kamerose buvo atlikti oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio matavimai ir nustatyta, kad gauti rezultatai atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodytus dydžius (b. l. 38).

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad R. B. skundo teiginiai, jog ginčo laikotarpiu areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir drėgmė, nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis. Pareiškėjui nepateikus kitų įrodymų dėl ginčo laikotarpiu buvusių netinkamų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Panevėžio AVPK atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad į kameras nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, vadovaujamasi Higienos normos 134:2015 18 punktu, nustatančiu, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK neprivalėjo užtikrinti šilto vandens tiekimo į areštinės kameras, t. y. atsakovės atstovas veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. skundo“ nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo nupirkti veidrodžiai ir sumontuoti visose 26 areštinės kamerose. Šiuos policijos pareigūno paaiškinimus patvirtina 2015 m. rugsėjo 8 d. prekybos įmonės išrašyta sąskaita-faktūra apie veidrodžių pirkimą (b. l. 18). Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais įrodymais, todėl sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai, kad areštinės sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių, yra nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis ir atmetami.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nuostata, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teisminėje praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgus į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-⁴⁴⁴-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 -619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisė į privatumą; teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 9 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir ilgiausiai truko 3 paras iš eilės; teisė į privatumą buvo pažeista 59 paras, tačiau pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, kadangi pareiškėjas į areštinę būdavo pristatomas 1-3 kartus per mėnesį ir joje būdavo laikomas nuo 4 iki 15 parų; pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių suėmimo vykdymo sąlygų žalingą poveikį jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei. Be to, byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, jog teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Tačiau teismas vertina, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti visą skunde nurodytą sumą, kadangi pareiškėjo prašoma priteisti piniginių lėšų suma neatitinka jo realiai patirtų neigiamų išgyvenimų bei nepatogumų.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgęs į suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, jog 200 Eur suma yra pakankama pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. birželio 21 d. - 2017 m. gegužės 15 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.