Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Z. ir J. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Z. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalį 25 MGL dydžio (3 250 Lt) bauda,

J. L. nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 25 MGL dydžio (3 250 Lt) bauda.

Priimtas civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsisakymas nuo pareikšto civilinio ieškinio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteista už tai, kad dirbdama buhaltere UAB “A.”, kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), kuri pagal 2010-04-06 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB “C.” ir UAB “A.” bei PVM sąskaitas faktūras, tvarkė UAB „S. P.“, kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), buhalterinę apskaitą, kuri 2010-03-23 buvo sudariusi sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su „C.“, kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, ir vykdydama žodinį direktorės nurodymą, tvarkydama UAB „S. P.“ buhalterinę apskaitą, pagal 2001-11-16 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnį (2003-12-18 įstatymo Nr. IX-1914 redakcija) būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2010-10-29 iki 2010-12-31 aplaidžiai tvarkė UAB „S. P.“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, numatančius, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 2010 m. spalio mėnesio laikotarpiu į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė prekių pardavimo ūkinės operacijos už 11 485,40 Lt ir neįrašė pajamų, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės „S. P.“ veiklos ir įsipareigojimų dydžio už 2010 m. spalio 29 d. - 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

J. L. nuteista už tai, kad dirbdama buhaltere UAB „B. A.“, kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), kuri pagal 2011-09-07 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB “B.” kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), ir UAB „B. A.“, tvarkė UAB „S. P.“, kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), buhalterinę apskaitą, kuri 2010-03-23 buvo sudariusi sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „C“, kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), nuo 2011-10-14 pagal raštą „Dėl sutarties pakeitimo“ su UAB “B.”, dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, ir vykdydama žodinį direktorės nurodymą, tvarkydama UAB „S. P.“ buhalterinę apskaitą, pagal 2001-11-16 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnį (2003-12-18 įstatymo Nr. IX-1914 redakcija) būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą laikotarpiu nuo 2011-09-07 iki 2011-12-31 aplaidžiai tvarkė UAB „S. P.“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, numatančius, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentas“, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, numatančius, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 2011 m. rugsėjo mėnesio laikotarpiu į bendrovės buhalterinę apskaitą įrašė prekių pirkimo ūkinę operaciją už 29 869,67 Lt sumą, jos apskaitos dokumentais neįformino, bet įtraukė į prekių pirkimo sąnaudas, bei 2011 m. spalio mėnesio laikotarpiu į bendrovės buhalterinę apskaitą, neįtraukė prekių pardavimo ūkinės operacijos už 249,90 Lt ir neįrašė pajamų, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės „S. P.“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 m. rugsėjo 7 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Dėl specialaus subjekto BK 223 straipsnio 1 dalies prasme

Dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies taikymo

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nebuvimo. Dėl galėjimo nustatyti visus duomenis remiantis įmonės buhalteriniais dokumentais, be priešpriešinių patikrinimų

Skunde pažymima, kad BK 223 straipsnyje reglamentuoto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, tai yra baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsiranda tuo atveju, kai dėl šių veikų padarymo atsiranda padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo klausimas, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ straipsnis).

Skunde pažymima ir tai, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog byloje surinkti įrodymai vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Tam tikri įrodymai gali būti patikimesniais atsižvelgiant į tai, kaip jie buvo gauti, užfiksuoti, kokią informaciją jie patvirtina. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys yra įrodymai, vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai, ir neturi pranašumo prieš kitus įrodymus. Kilus abejonių, ar buvo padarytas nusikaltimas, ar teisiamasis jį padarė, ar jis yra kaltas, ar pakanka byloje surinktų įrodymų daryti tokias neabejotinas išvadas, visais atvejais teisiamasis turi būti išteisintas.

Dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės, naudojamos saugoti teisinius gėrius

Skunde taip pat nurodoma, kad formalių buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymas savaime nereiškia, kad yra pagrindas BK 223 straipsnyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai aiškiai neleidžia spręsti apie veikos pavojingumą. Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis ir kt.). Baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė priemonė, kuria galima užkirsti kelią teisės pažeidimams, esant visoms sąlygoms ir galimybėms taikyti švelnesnę atsakomybės rūšį, neturi būti taikoma. Be to, esant skirtingų rūšių teisės pažeidimų kolizijai, prioritetas turi būti taikomas švelnesnei atsakomybės rūšiai.

Apeliantės teigimu, šiuo atveju teismas netinkamai sprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimus, aiškiai nepagrįstai minėtą vieną aritmetinę klaidą apskaitos dokumente vertindamas kaip pavojingą baudžiamąją atsakomybę užtraukiančią veiką.

Dėl teismų praktikos šios kategorijos bylose

Pasak apeliantės, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė minėtus principus, Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aiškiai nukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose (cituoja Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-311-174/2009).

Dėl veikos mažareikšmiškumo

V. Z. atkreipia dėmesį, kad pagal BK 37 straipsnį asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė; veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį; jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms; baudžiamasis įstatymas nenumato nusikaltimų, kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai; teismų praktikoje BK 37 straipsnis netaikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas; nustatant veikos mažareikšmiškumą atsižvelgiama į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus.

Kadangi BK 223 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už aplaidų apskaitos tvarkymą, yra BK XXXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“ tai, pasak apeliantės, reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už šiame skyriuje numatytas draudžiamas veikas gali būti taikoma, kai dėl tų veikų padarymo kyla grėsmė normaliam finansų sistemos funkcionavimui. Apeliantės vertinimu, kadangi ji pripažinta kalta padariusi BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką tik tuo pagrindu, kad į UAB „S. P.“ apskaitą įtraukė 2010-10-29 sąskaitą, pateiktą pačios UAB „S. P.“, kurioje buvo aritmetinė klaida (nurodyta neteisinga pardavimo suma, konkrečiai mažesnė 11 485,40 Lt, nei turėjo būti), dėl tokio veiksmo jokia reali grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams nekilo. Formalių buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymas savaime nereiškia, kad yra pagrindas BK 223 straipsnyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai aiškiai neleidžia spręsti apie veikos pavojingumą. Taigi, bet kuriuo atveju tokia veika yra mažareikšmė pagal BK 37 straipsnį.

Dėl specialaus subjekto BK 223 straipsnio 1 dalies prasme

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nebuvimo. Dėl galėjimo nustatyti visus duomenis remiantis įmonės buhalteriniais dokumentais, be priešpriešinių patikrinimų

Apeliantė pažymi, kad ji tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme ji teigė, kad dėl minėtų netikslumų neatsirado padarinių, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje, nes dėl jų nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį bei struktūrą galima. Be to, šie abu netikslumai nustatyti analizuojant tik anksčiau minėtą sąskaitą, tai yra analizuojant tik pačios bendrovės apskaitos dokumentus, be priešpriešinių patikrinimų, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad realią asmens veiklą jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu negalima, tik tada atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė.

Pasak nuteistosios, teismas suabsoliutino specialisto išvadą, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat neatkreipė dėmesio, kad specialistė nustatė abu netikslumus, tų netikslumų konkrečią vertinę išraišką, ir tai padarė išimtinai iš pačios UAB „S. P.“ apskaitos dokumentų, be priešpriešinių patikrinimų, ir tai matyti tiek iš specialisto išvados, tiek iš specialistės paaiškinimų teisme. Pažymi, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys yra įrodymai, vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai ir neturi pranašumo prieš kitus įrodymus. Kilus abejonių, ar buvo padarytas nusikaltimas, ar teisiamasis jį padarė, ar jis yra kaltas, ar pakanka byloje surinktų įrodymų daryti tokias neabejotinas išvadas, visais atvejais turi būti išteisintas.

Dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės, naudojamos saugoti teisinius gėrius, dėl teismų praktikos šios kategorijos bylose ir dėl veikos mažareikšmiškumo J. L. skunde išdėstyti visiškai analogiški argumentai kaip ir V. Z. apeliaciniame skunde.

Teismo posėdyje nuteistosios ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. Z. ir J. L. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 223 straipsnyje numatytas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Šio straipsnio dispozicija yra blanketinė, nes jos tekste yra nuorodos į įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą. Tai reiškia, kad BK 223 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis išaiškinama, remiantis ne vien baudžiamojo įstatymo tekstu, bet ir kitais teisės šaltiniais. Buhalterinės apskaitos sąvokos turinys atskleistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punkte. Jis apibūdinamas kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.

Kaip matyti iš byloje esančios 2010 m. balandžio 6 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), V. Z. UAB “A.” buhaltere dirbo nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. spalio 28 d. (3 t. 44-45 b. l.). Nuo 2010 m. kovo 23 d. pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB “C.” pradėjo tvarkyti UAB „S. P.“ buhalteriją (1 t. 123-124 b. l.). UAB “A.” nuo 2010 m. balandžio 6 d. pagal paslaugų tiekimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atliko UAB “C.” buhalterinės apskaitos paslaugas (3 t. 114-115 b. l.). 2011 m. lapkričio 2 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopija liudija, kad nuo 2011 m. lapkričio 2 d. V. Z. pradėjo dirbti buhaltere įmonėje UAB “B.” (3 t. 46-47 b. l.).

Iš byloje esančios 2011 m. rugsėjo 7 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. UAB „B. A.“ buhaltere dirbo J. L. (3 t. 48-49 b. l.). Pagal 2011 m. rugsėjo 7 d. paslaugų tiekimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB “B.” buhalterinės apskaitos paslaugas atliko UAB „B. A.“ (3 t.112-113 b. l.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad V. Z., kaip įmonės, pagal sutartį tvarkiusios UAB „S. P.“ buhalterinę apskaitą, buhalterė, yra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas. Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas yra ir J. L..

Tai, kad V. Z. ir J. L. yra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektai, patvirtina ir liudytojos D. B. parodymai. Pastaroji teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ji yra trijų įmonių – “B.”, “A.” ir „B. A.“ direktorė. V. Z. yra įmonės “B.”, o J. L. – įmonės „B. A.“ buhalterės. Taip pat paaiškino, kad priimant darbuotoją į darbą nėra nurodoma, kad jis ves tik vienos įmonės buhalteriją. Pažymėjo, kad V. Z. padarė klaidą dėl valiutų kursų, o J. L. klaida – kad buvo nukopijuota kita sąskaita ir išsaugota kitu pavadinimu. D. B. taip pat nurodė, kad pagal 2010 m. kovo mėnesį sudarytą buhalterinių paslaugų sutartį UAB „S. P.“ paslaugas teikė UAB “C.”, po to apskaitą tvarkyti perėmė UAB “B.”, kuri samdė įmonę “A.”, kurioje dirbo V. Z.. Nurodymus buhalterėms duoda ji, t. y. D. B.. Pagal kokią įmonių sutartį tvarko apskaitą, darbuotojai neinformuojami (3 t. 107-108 b. l.).

Teisiamajame posėdyje V. Z. patvirtino, kad ji dirbo UAB “A.” buhaltere, jai direktorė žodžiu nurodė suvesti „S. P.“ dokumentus, ir ji tai padarė. „S. P.“ sąskaitoje buvo padaryta techninė klaida, o ji klaidos nepastebėjo. Ji šią klaidą pripažįsta, ją buvo sunku pastebėti, klaida pastebėta gavus specialisto išvadas (3 t. 96-97 b. l.).

J. L., apklausiama teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji pagal darbo sutartį dirba UAB „B. A.“. Tuomet, kai buvo išrašyta sąskaita, jai buvo pirma darbo diena, iki tol ji nedirbo, buvo bedarbė. Jai žodžiu buvo pavesta suvesti sąskaitą. Buvo imama sena sąskaita, ji pataisoma ir išsaugoma kaip kita. Buvo padarytos techninės klaidos – palikta sena suma. Klaidą pastebėjo specialistė (3 t. 97 b. l.).

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2013 m. vasario 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pagal bendrovės „S. P.“ išrašytą 2010 m. spalio 29 d. faktūrą (invoice) Nr. (duomenys neskelbtini) Rusijos įmonei „K.“ įrašyta parduotų prekių bendra suma 19 858,29 EUR, o turi būti 23 184,69 EUR arba 3 326,40 EUR didesnė. Bendrovė „S. P.“ į apskaitą (pardavimo žurnalą už 2010 m. spalio mėnesį) įrašė 68 566,70 Lt (19 858,29 x 3,4528), o turėjo įrašyti – 80 052,10 Lt (23 184,69 x 3,4528), t. y. 11 485,40 Lt (80 052,10 - 68 566,70) daugiau pardavimo pajamų. Dėl 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikymo, t. y. dėl prekių pardavimo ūkinių operacijų 11 485,40 Lt neįtraukimo į apskaitą negalima iš dalies nustatyti bendrovės „S. P.“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 29 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal bendrovės „S. P.“ išrašytą 2011 m. spalio 3 d. faktūrą (invoice) Nr. (duomenys neskelbtini) įformintas prekių pardavimas Rusijos įmonei „L.“ už 6 303,60 USD. Įvertinus prekių pardavimo sumą litais pagal Lietuvos banko nustatytą valiutų kursą bendrovė „S. P.“ į apskaitą turėjo įrašyti 16 106,96 Lt (6 303,60 x 2,5552), tačiau į pardavimų žurnalą įrašė 15 857,06 Lt, t. y. 249,90 Lt (16 106,96 - 15 857,06) mažiau.

Pagal N. Z. įmonės M. A. L. išrašytą 2011 m. rugsėjo 7 d. faktūrą (invoice) Nr. (duomenys neskelbtini) bendrovė „S. P.“ įsigijo prekių už 4 320,00 USD, apskaitoje užregistravo prekių pirkimo ūkinę operaciją už 40 456,69 Lt. Įvertinus prekių pirkimo sumą litais pagal Lietuvos banko nustatytą valiutų kursą bendrovė „S. P.“ į apskaitą turėjo įrašyti 10 587,02 Lt (4 320,00 x 2,4507), t. y. 29 869,67 Lt (40 456,69 – 10 587,02) mažiau. Dėl 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymo, t. y. pajamų neįrašymo į buhalterinę apskaitą už 249,90 Lt ir apskaitos dokumentais neįformintų, bet į buhalterinę apskaitą įrašytų už 29 869,67 Lt prekių pirkimo sąnaudų, negalima iš dalies nustatyti bendrovės „S. P.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (1 t. 175-188 b. l.).

Netikėti minėta specialisto išvada nėra pagrindo – akivaizdu, kad ją davė kompetentinga specialistė, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą, duomenų, kad specialistė būtų suinteresuota bylos baigtimi, nėra.

Teisiamajame posėdyje specialistė R. Č. nurodė, kad jos išvada, išklausius kaltinamųjų parodymus, nesikeičia, atkreipė dėmesį, kad pelno mokesčių deklaracijos buvo patikslintos, ištaisytos PVM sąskaitos-faktūros, t. y. padaryti pažeidimai pripažinti. Pagal 2013 metais ištaisytas klaidas įmonės veiklos turtą, įsipareigojimų dydį galima nustatyti. Specialistė taip pat paaiškino, kad konkrečiai į apskaitą nebuvo įtraukta prekė už 11 485,40 Lt. Buvo sumažintos pardavimų pajamos, sumažintas pirkėjų įsiskolinimas, todėl nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos (3 t. 97-98 b. l.). Atnaujinus byloje įrodymų tyrimą dar kartą apklausta specialistė R. Č. patvirtino, kad dėl V. Z. veikos jos vertinimas nesikeičia, nes į apskaitą nebuvo įrašyta 11 485,40 Lt pajamų, taip bendrovė sumažino pardavimų pajamas, sumažino pirkėjų įsiskolinimo sumas, t. y. iškraipė balansą. Jei įmonė neparodo pajamų, tuomet negalima iš dalies nustatyti veiklos ir įsipareigojimų dydžio – sumažinus pardavimų pajamas, sumažinama pirkėjų įsiskolinimo suma. Pažeidimai buvo nustatyti atliekant tyrimą. Jei įmonė būtų pastebėjusi ir ištaisiusi klaidas, būtų buvę galima nustatyti jos veiklą. Šiai dienai patikslinus PVM deklaracijas, atitaisius klaidas, kurias bendrovė pripažino, galima nustatyti veiklą, turtą, įsipareigojimus. Dabar visos klaidos ištaisytos, mokesčiai sumokėti, bendrovė šiai dienai biudžetui neskolinga. Į prokuroro klausimus specialistė R. Č. atsakė, kad buhalterės funkcija yra tvarkyti buhalterinę apskaitą, pažiūrėti, ar dokumentai yra teisingi. Kaip buhalterė, V. Z. turėjo pastebėti klaidą. Į teisėjo klausimus specialistė atsakė, kad dėl J. L. išvadoje taip pat niekas nesikeičia – kadangi nebuvo parodytos pajamos, tai sumažino pardavimų pajamas ir pirkėjų įsiskolinimą 24 990 Lt ir padidino įsigytų prekių savikainą, padidino tiekėjų įsiskolinimą 10 587,02 Lt. 249,90 Lt buvo sumažintos pardavimų pajamos ir pirkėjų įsiskolinimo suma, o 20 587,02 Lt padidintos prekių įsigijimo kaina ir tiekėjų įsiskolinimo suma (3 t. 146-147 b. l.). Nors nuteistosios savo apeliaciniuose skunduose prašė dar kartą apklausti specialistę, kolegija, įvertinusi tai, kad specialistė R. Č. pirmosios instancijos teisme buvo apklausta du kartus ir į nuteistųjų gynėjo keliamus klausimus jau atsakė, nutarė šio nuteistųjų prašymo netenkinti. V. Z. ir J. L. skunduose nurodyta aplinkybė, kad specialisto išvada duota neatlikus priešpriešinio patikrinimo, nėra pagrindas netikėti šios išvados teisingumu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl V. Z. ir J. L. kaltės padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Byloje įrodyta, kad V. Z. ir J. L., būdamos atitinkamai UAB “A.” ir UAB „B. A.“ buhalterėmis, kai šios įmonės sutarčių pagrindu byloje nustatytais laikotarpiais tvarkė UAB „S. P.“ buhalterinę apskaitą, būdamos atsakingos už UAB „S. P.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, buhalterinę apskaitą tvarkė aplaidžiai. V. Z. skunde nurodytos aplinkybės, kad ji 2010 m. spalio 29 d. sąskaitos neišrašė ir nepasirašė, taip pat, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentuose esančių duomenų tikrumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, jos kaltės nepaneigia – buhalterės darbas reikalauja specialių žinių, ji privalo patikrinti buhalterinės apskaitos dokumentų teisingumą, užtikrinti, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi. Akivaizdu, kad dėl to UAB „S. P.“ ir sudarė sutartį su UAB “C.”. Tai, kad specialistė savo išvadoje nenurodė, jog būtent V. Z. ir J. L. buvo atsakingos už UAB „S. P.“ buhalterinės apskaitos vedimą, taip pat nėra pagrindas priimti pastarosioms išteisinamąjį nuosprendį. Atkreipiamas dėmesys, kad kaltės klausimą sprendžia ne specialistas, o teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad, priešingai, nei teigiama skunduose, teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, specialisto išvados nesuabsoliutino, ją vertino kartu su kitais bylos įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ straipsnis). Baudžiamąją atsakomybę už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės, numatytos ATPK 173¹ straipsnyje, atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei būtini padariniai, numatyti BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o ATPK 173¹ straipsnis padarinių nereikalauja, administracinei atsakomybei kilti pakanka vien veikos atlikimo – buhalterinių ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimo fakto. Subjekto veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė.

Kadangi byloje nustatyta, kad dėl to, jog V. Z. į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė prekių pardavimo ūkinės operacijos už 11 485,40 Lt ir neįrašė pajamų, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės „S. P.“ veiklos ir įsipareigojimų dydžio už 2010 m. spalio 29 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, o J. L. į bendrovės buhalterinę apskaitą įrašė prekių pirkimo ūkinę operaciją už 29 869,67 Lt sumą ir jos apskaitos dokumentais neįformino, bet įtraukė į prekių pirkimo sąnaudas, bei į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė prekių pardavimo ūkinės operacijos už 249,90 Lt ir neįrašė pajamų, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės „S. P.“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 m. rugsėjo 7 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, kolegija sprendžia, kad V. Z. ir J. L. veiksmai negali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, sutikti su apeliančių skundų argumentais, kad dėl jų veiksmų neatsirado BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad teismas netinkamai sprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimus.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė; veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį; jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms; baudžiamasis įstatymas nenumato nusikaltimų, kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai; teismų praktikoje BK 37 straipsnis netaikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas; nustatant veikos mažareikšmiškumą atžvelgiama į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus.

BK 223 straipsnyje numatyta veika taip pat gali būti pripažįstama mažareikšme. BK 223 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už aplaidų apskaitos tvarkymą, yra BK XXXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už šiame skyriuje numatytas draudžiamas veikas gali būti taikoma, kai dėl tų veikų padarymo kyla grėsmė normaliam valstybės finansų sistemos funkcionavimui.

Kolegija sprendžia, kad įvertinus tai, jog V. Z. padarė tik vieną pažeidimą, jos veiksmus sąlygojo reikiamų įgūdžių pakankamas nebuvimas – V. Z. nurodė klaidą pripažįstanti ir paaiškino, kad ją buvo sunku pastebėti, todėl šios klaidos ir nepastebėjo, J. L. nustatytas klaidas padarė dirbdama pirmą darbo dieną, prieš tai nebūdama niekur dirbusi, taigi, jos veiksmus sąlygojo specialaus finansinio išsilavinimo neturėjimas, reikiamų įgūdžių nebuvimas, ji padarė du pažeidimus, dėl V. Z. ir J. L. veiksmų įmonė 2010 m. į valstybės biudžetą nesumokėjo tik 4 519, 00 Lt pelno, o 2011 m. į valstybės biudžetą nesumokėjo tik 3 663,00 Lt, taip pat įvertinus tai, kad, kaip nurodė specialistė, padarytos klaidos buvo pripažintos ir ištaisytos, šiuo metu įmonės veiklą, turtą ir įsipareigojimus galima nustatyti, visi mokesčiai sumokėti, bendrovė biudžetui neskolinga, šias aplinkybes teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino ir civilinio ieškovo atstovas, nurodydamas, kad Šiaulių AVMI ieškinio (8 182,00 Lt, 1 t. 57-58 b. l.) atsisako (3 t. 107 b. l.), darytina išvada, kad dėl V. Z. ir J. L. veikų baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams padaryta žala buvo nežymi, taigi, nors pastarųjų veikos formaliai ir atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamos veikos požymius, tačiau jos pripažintinos mažareikšmėmis ir baudžiamoji byla V. Z. ir J. L. atžvilgiu nutrauktina. (BK 37 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį dėl V. Z. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį. V. Z., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį dėl J. L. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį. J. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.