Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. (J. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Taip pat buvo laikomas patalpoje kartu su ŽIV infekuotais asmenimis. Tai sukėlė daug streso pareiškėjui ir jo žmonai, kuri pareiškėją lankė. Patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, iš 9 gyvenančių žmonių, 5-6 žmonės buvo ŽIV infekuoti. Už sukeltą stresą ir nepatogumus, kadangi turėjo save kontroliuoti 24 valandas per parą, prašė priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi Alytaus PN administracija nutarė laikyti 6 lokalinio sektoriaus nuteistuosius uždarytus 21 valandą per parą. Pareiškėjas buvo laikomas kaip kalėjimo kameroje, nors gavo laisvės atėmimą pataisos namuose. Tuo tarpu kiti lokaliniai sektoriai buvo laikomi neužrakinti arba buvo rakinamos tik lauko durys. Kituose pataisos namuose tokia praktika beveik niekur nebuvo pritaikyta. Už tai prašė priteisti 1 000 Eur.

Nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje be virdulio, be savo maisto, be aparatūros. Nors buvo paprastoje grupėje, pasivaikščioti buvo leidžiamas 1 valandai. 13 dienų buvo laikomas kameroje be ventiliacijos, langai neatitiko reikalavimų. Už minėtą laikotarpį prašė priteisti 1 000 Eur.

Pareiškėjas būdamas 15 būryje buvo laikomas užrakintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 7 dalimi ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 731 punkto nuostatomis. Pareiškėjo gyvenamoji patalpa būtent 15 būrio 3 miegamasis, kaip ir visos kitos tokios patalpos 6 lokaliniame sektoriuje nėra kamerų tipo patalpos, o bendrabučio tipo patalpos įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte nustatytais kamerų įrengimo reikalavimais, kuriame numatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm nuo ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas.

Lokaliniai teisės aktai, kurie reglamentuoja nuteistųjų rakinimų pareiškėjo skundžiamas sąlygas 5 ir 10 lokaliniame sektoriuje tai 2018 m. birželio 6 d. Alytaus PN direktoriaus įsakymas Nr. 1-152 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“, 2018 m. lapkričio 12 d. Alytaus PN direktoriaus įsakymas Nr. 1-294 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“ ir 2018 m. gruodžio 4 d. Alytaus PN direktoriaus įsakymas Nr. 1-327 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“. Šiose dienotvarkėse numatytu nuteistieji yra išleidžiami iš gyvenamųjų patalpų pasivaikščioti kaip numatyta BVK 73 straipsnyje, 74 straipsnyje ir 75 straipsnyje, tuomet gali laisvai judėti savo lokalinio sektoriaus teritorijoje (koridorius, virtuvėlės, laisvalaikio kambarys, kiemas ir 1.1.). Taip pat įsakymuose numatytas laikas kirpyklai, dušui ir kt. Be to nuteistojo pageidavimu jis gali būti įtrauktas į įvairias pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymą, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programas, kurios vykdomos dienotvarkėse numatytu laiku, ir yra išleidžiami iš miegamųjų patalpų. Turimais duomenimis pareiškėjas nebuvo išreiškęs noro dalyvauti kurioje nors pataisos namuose vykdomoje programoje.

Nurodė, kad prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui.

Motyvuojamoji dalis

BVK 70 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti, apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. BVK 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis (8 str.) duomenys apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ar gydymą turi būti laikoma konfidencialia ir suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą. Taigi, apie tai ar nuteistasis yra infekuotas ŽIV žino jį gydantis gydytojas ir jis pats.

Alytaus PN pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 25 d. kasdiena buvo laikinai izoliuojamas vadovaujantis BVK 144 straipsnio pagrindu ir laikomas uždarosios zonos kameroje Nr.3. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos būti gryname ore kaip numatyta BVK 103 straipsnio 1 dalyje. Nuteistieji, laikinai izoliuoti ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms, kaip numatyta ir nepažeidžiant BVK 144 straipsnio, išvedami pasivaikščioti į kiemus dienotvarkėje numatytus laiku – nuo 9.30 iki 15.00 val. (laikas nustatomas pagal tai kuriai grupei nuteistasis priskiriamas).

Laikinai izoliuoti nuteistieji Alytaus PN ginčo laikotarpiu buvo laikomi uždarojoje zonoje esančiose gyvenamosiose patalpose (kamerose) įrengtose vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu nustatytais kamerų įrengimo reikalavimais. Laikinai izoliuotiems nuteistiesiems taikoma ta pati Alytaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 12 d. Alytaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 1-294 patvirtinta dienotvarkė, kadangi jie yra laikinai perkelti į kamerų tipo patalpas.

Vadovaujantis 2017 m. birželio 7 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245 Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo 10.9 punktu Elektriniais virduliais aprūpinamos tik pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą - perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų. BVK 142 straipsnyje numatyta, kad laikinai izoliuoti nuteistieji yra laikinai perkeliami į kamerų tipo patalpas, šio izoliavimo vykdymas yra numatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte, todėl pareiškėjo argumentai dėl virdulių, maisto produktų ir aparatūros yra atmestini.

2019 m. birželio 3 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktą Nr. PA-4046 dėl kamerų tipo palapos Nr.3, kurio išvadoje visuomenės sveikatos centras pažeidimų nenustatė. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami atidarius langus.

Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. (išskyrus laikotarpius kuomet pareiškėjas buvo išvykęs iš Alytaus PN (b.l. 12–13) pareiškėjas gyveno 6 lokalinio sektoriaus 15 būrio 4 miegamajame (b. l. 12–13).

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tai sukėlė daug streso ir konfliktų, kadangi pareiškėjas yra nerūkantis.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 7 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui (b. l. 7). Alytaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-56 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ nustatyta, kad lokalinių sektorių kiemuose, gamybinėse patalpose rūkyti leidžiama tik rūkymui skirtose vietose (b. l. 68 – 69).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais ar skundais į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kitų nuteistųjų rūkymo Alytaus PN gyvenamosiose patalpose ir dėl to jam sukeltų nepatogumų, todėl, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šios aplinkybės nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN jis buvo laikomas kartu su asmenimis infekuotais ŽIV, tai sukėlė daug streso.

B VK 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje tikslai yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalis nustato, jog pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų inter alia sergančius AIDS nuteistuosius. Teismas konstatuoja, kad teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigos atskirti asmenis, užsikrėtusius ŽIV, nuo kitų nuteistųjų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2012 m. birželio 28 d. Nr. A822-2474/2012, 2015 m. balandžio 14 d. Nr. A-1010-575/2015, 2015 m. birželio 17 d. Nr. A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. Nr. A-707-662/2016 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti (LVAT 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Remdamasi išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis.

Pareiškėjas skunde teigė, kad ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, todėl neturėjo būti 21 val. per parą rakinamas gyvenamojoje patalpoje.

Alytaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 6–11) patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje, kuri buvo įrengta pagal kamerų reikalavimus, pasivaikščioti pareiškėjas buvo išleidžiamas 3 valandoms per parą dienotvarkėje nustatytu laiku.

Taigi, nagrinėjamu atveju vertintina, ar pagal ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantys paprastajai grupei priskirti nuteistieji galėjo būti rakinami gyvenamosiose patalpose, suteikiant jiems teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas.

BVK 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73' punkte nurodyta, nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: 731.1 kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; 731.2 kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Iš šių Taisyklių nuostatų matyti, kad jose įtvirtintas imperatyvas rakinti nuteistuosius kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose.

Pagal BVK 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Nurodytoms grupėms priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos reglamentuotos BVK 73 - 75 straipsniuose.

Pagal BVK 73 straipsnio 1 dalies 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas.

BVK 75 straipsnio (aktuali straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus.

BVK 145 straipsnio 4 dalį, kamerų tipo patalpose nuteistieji laikomi rakinamose kamerose.

Akivaizdu, kad pagal BVK 73-75 straipsnių, 145 straipsnio 4 dalies nuostatas pataisos namų gyvenamosiose patalpose laikomi užrakinti tik drausmės grupei priskirti nuteistieji, kurių gyvenamosios patalpos turi būti įrengtos pagal kamerų tipo reikalavimus. Nuobaudas atliekantys nuteistieji laikomi rakinamose kamerose.

Teismo nuomone, pagal nurodytas BVK normas pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupės sąlygomis bausmę atliekančių nuteistųjų gyvenamosios patalpos negali būti įrengtos pagal kamerų tipo reikalavimus bei rakinamos.

Sistemiškai aiškinant aukščiau nurodytas BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, akivaizdu, kad minėtuose teisės aktuose yra įtvirtintas nurodymas rakinti nuteistuosius, tačiau jų rakinimo laikas ir būdas (ar rakinama gyvenamoji patalpa, ar aukštas) priklauso nuo to, kokioje pataisos įstaigoje kali nuteistieji, kokiai nuteistųjų grupei jie yra priskirtini ir kokio tipo patalpose jie yra kalinami.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis, todėl, pagal aukščiau aptartų teisės aktų nuostatas, atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. kalinti pareiškėją rakinamame 6 lokalinio sektoriaus 15 būrio 3 miegamajame, įrengtame pagal kamerų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamame kontekste yra pagrindas atsakovo atsakomybei kilti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje be virdulio, be savo maisto, be aparatūros, buvo vedamas pasivaikščioti tik vieną valandą per parą, kameroje nebuvo ventiliacijos.

Bylos duomenimis, pareiškėjas Alytaus PN vyriausiojo specialisto bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimais (b. l. 31–44) BVK 144 straipsnio pagrindu buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, kadangi pareiškėjas padarė šiurkštų teisėtvarkos pažeidimą – atsisakė atlikti bausmę administracijos paskirtame būryje.

BVK 144 straipsnis (aktuali straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) numato, kad kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 4 dalyje nurodytus asmenis, laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, izoliuoti, jis gali būti laikinai perkeltas į kamerų tipo patalpas. Toks nuteistojo laikinas izoliavimas galimas tik iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms, ir nelaikomas nuobauda.

BVK 145 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.

Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad, nepaisant to, jog pareiškėjas buvo tik laikinai izoliuotas iki pataisos įstaigos direktoriaus atvykimo į pataisos įstaigą, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu netaikyti BVK 145 straipsnyje nustatytų ribojimų. Todėl Alytaus PN darbuotojų veiksmai, neleidžiant pareiškėjui į baudos izoliatorių su savimi imti maisto produktų, virdulio, aparatūros, suteikiant galimybę pasivaikščioti 1 valandą per parą, nepripažintini neteisėtais.

Bylos duomenys patvirtina jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 3. 2019 m. balandžio 30 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, prašydamas be kita ko nustatyti ar kamerų tipo patalpų 3 kameroje įrengta ventiliacija, ar langų dydis atitinka reikalavimus, ar tinkami langai, ar sandariai uždaromi (b. l. 30). Nacionalinės visuomenės sveikatos centras, atlikęs operatyviąją patikrą, 2019 m. birželio 3 d. patikrinimo akte Nr. (1-12 4.80) PA-4046 konstatavo, kad 3 kameroje yra sudaryta galimybė vėdinti per langą, šioje patalpoje patikrinimo metu langas atsidarė ir užsidarė. Tualeto patalpoje įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kuri kontrolės metu veikė. Patikrinimo metu Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 45–46). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Alytaus PN 2019 m. birželio 4 d. raštas Nr. 363-859 patvirtina, kad kamerose yra langai mažesni nei 80x80 cm. Tačiau pažymėtina, kad lango padidinimas susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Be to, pareiškėjas nenurodo konkrečių neigiamų pasekmių, kurios jam kilo dėl netinkamų sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas skunde tik nurodo, jog buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje be virdulio, be savo maisto, be aparatūros, buvo vedamas pasivaikščioti tik vieną valandą per parą, kameroje nebuvo ventiliacijos. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia tuo, jog buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų (kurie nebuvo laikomi užrakinti) atžvilgiu, buvo pablogintos jo bausmės atlikimo sąlygos.

Į bylą pateikta asmens sveikatos istorija (b. l. 70–89) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas yra lankęsis Sveikatos priežiūros tarnyboje dėl miego sutrikimų, nugaros skausmų, odos bėrimo, peršalimo ligų, autoagresijos, badavimo ir kt. Duomenų, kad minėti pareiškėjo susirgimai būtų susiję su byloje nustatytu pažeidimu - pareiškėjo rakinimu gyvenamojoje patalpoje nėra (pats pareiškėjas skunde nenurodo, jog dėl šios aplinkybės jam būtų kaip nors pablogėjusi sveikatos būklė), todėl darytina išvada, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatos ir psichologinei būklei, kuris galėtų būti reikšmingas sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A-1625-556/2008 ir Nr. A-2441-438/2018 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas buvo rakinamas gyvenamosiose patalpose nepagrįstai, tačiau jo rakinimo sąlygos atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹.1 ir 73¹.2 papunkčių reikalavimus (dėl to ginčas nebuvo keliamas), byloje nesant duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas skundais ar prašymais kreipėsi į atsakovo atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, taip pat nesant įrodymų apie šio pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. Č. (J. Č.) skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo J. Č. (J. Č.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.