Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. V. (D. V.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-9800-964/2026 pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą D. V. (D. V.), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė prašė leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą D. V. (D. V.) 30 dienų nuo jo hospitalizavimo dienos.

2. Nurodė, kad D. V. (D. V.) 2026 m. vasario 8 d. hospitalizuotas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (ŪPS skyriuje). Pacientas veiksnus, ūmios psichozės būsenoje, priešiškas, neadekvatus, agresyvus, neprognozuojamo elgesio. Jam konstatuoti santykio, persekiojimo, nuodijimo kliedesiai, hipochondrinės idėjos, siekiančios kliedesių lygį; ryškiai sutrikęs mąstymas (nenuoseklus, paralogiškas, ambivalentiškas). Pacientas sveikatos būklei ir elgesiui visiškai nekritiškas, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo sveikatai, gyvybei, turtui.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 11 d. nutartimi pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą tenkino – pratęsė D. V. (D. V.) priverstinį hospitalizavimą ir gydymą VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo jo hospitalizavimo dienos, t. y. nuo 2026 m. vasario 8 d.

4. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo D. V. veiksnus, į VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Ūmių psichikos sutrikimų skyrių hospitalizuotas 2026 m. vasario 8 d., teikiant būtinąją medicininę pagalbą dėl ūmios psichozės. Atvyko su GMP, lydimas policijos pareigūnų. Gydytis nesutiko. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2026 m. vasario 10 d. išvadoje nurodyta, kad pacientui tarnybos kviestos dėl neadekvataus, agresyvaus paciento elgesio (namuose daužė daiktus, buvo psichomotoriškai sujaudintas, reikalavo motinos pinigų eutanazijai). RVPL gydytas 2013 m. Paskutinė konsultacija e-sveikatos duomenimis 2024 m. vasario 29 d., diagnozė – ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais su susijusiu ūminiu stresu. Reguliariai nesigydo. Gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad paciento klinikiniame vaizde stebima ūmios psichozės būsena su priešišku, neadekvačiu, agresyviu, neprognozuojamu elgesiu, nuodijimo, santykio kliedesiais, hipochondrinėmis idėjomis, kurios siekia kliedesių lygį, nenuosekliu, paralogišku, pačiam sau prieštaraujančiu mąstymu, sutrikusia impulsų kontrole, greita disforizacija, dirgliomis emocijomis. Pacientas nebendradarbiaujantis, nekritiškas savo būsenos atžvilgiu, jaučiasi visiškai sveikas. Jis yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui.

5. Teismas, spręsdamas klausimą dėl D. V. priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, rėmėsi pateikta gydytojų komisijos išvada, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais teismo posėdžio metu, kurie patvirtino, kad D. V. dėl psichikos sveikatos būsenos būtinas gydymas ligoninėje, kuris dar tik pradėtas ir, siekiant efektyvumo, turi būti tęsiamas. Teismas vertino, jog D. V. teismo posėdžio metu nurodytu pažadu gerti vaistus, jei būtų išleistas iš ligoninės, tikėti pagrindo nėra, nes iki atvežimo į ligoninę pats nesigydė. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog priverstinio hospitalizavimo ir gydymo nepratęsimas galėtų sukelti neigiamų pasekmių tiek D. V. dėl pradėto ir dar nebaigto gydymo, tiek kitiems asmenims, nes, remiantis gydytojų komisijos išvadomis, yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui.

6. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, kas savo esme yra leidimas pratęsti esamą priverstinį hospitalizavimą ir gydymą D. V., laikė pagrįstu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo D. V. (D. V.) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2-9800-964/2026 ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti tenkinti VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl priverstinės hospitalizacijos pratęsimo.

8. Apelianto vertinimu, nepakankamai nustatyta reali ir tiesioginė grėsmė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.26 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnį.

9. Pažymi, kad teismas rėmėsi tik bendro pobūdžio gydytojų komisijos išvadomis apie agresyvų elgesį, kliedesius, pavojingumą, tačiau skundžiamoje nutartyje nėra konkrečių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas kėlė tiesioginę ir neišvengiamą grėsmę gyvybei bei sveikatai nei prieš sulaikymą, nei hospitalizacijos metu. Teismas kritiškai neįvertino gydytojų komisijos išvadų; neįvertino, ar suinteresuoto asmens būklė gali būti laikina emocinė reakcija į stresą.

10. Apelianto teigimu, teismas neįvertino proporcingumo principo; neįvertino galimybės taikyti švelnesnę priemonę, t. y. ambulatorinį gydymą, reguliarios kontrolės be izoliavimo ar dalinio stacionaro alternatyvos. Teismas nepagrindė, kodėl pasirinko maksimalų leidžiamą terminą.

11. Atsiliepimu į suinteresuoto asmens D. V. (D. V.) atskirąjį skundą pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2-9800-964/2026 palikti nepakeistą.

12. Nurodo, jog suinteresuotas asmuo D. V. 2026 m. vasario 8 d. hospitalizuotas Ūmių psichikos sutrikimų skyriuje. Į RVPL atvežtas greitosios medicinos pagalbos, lydint policijos pareigūnams. Pagalba kviesta dėl suinteresuoto asmens neadekvataus, agresyvaus elgesio (namuose daužė daiktus, buvo psichomotoriškai sujaudintas, reikalavo motinos pinigų eutanazijai). Suinteresuotas asmuo stacionarizavimo metu pripažino namuose sudaužęs baldus, gėlių vazoną, bet tokio elgesio paaiškinti negalėjo, buvo visiškai nekritiškas neadekvataus elgesio ir ligos atžvilgiu; pripažino paskutiniu metu nemiegantis naktimis; buvo nerimastingas, nenuoseklaus mąstymo, užsiminus apie hospitalizaciją, suinteresuotam asmeniui kilo afektinė įtampą, pradėjo blaškytis, rėkė esąs sveikas ir kad joks gydymas jam nereikalingas, žodinei korekcijai visiškai nepasidavė; dokumentus pasirašyti atsisakė. Suinteresuotas asmuo buvo ūmios psichozės būsenoje; buvo stebimas priešiškas, neadekvatus, agresyvus, neprognozuojamas elgesys; konstatuoti santykio, persekiojimo, nuodijimo kliedesiai, hipochondrinės idėjos, siekiančios kliedesių lygį; ryškiai sutrikusio mąstymo, savo sveikatos būklei ir elgesiui visiškai nekritiškas, dėl ko buvo reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

13. Pažymi, kad suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: (1) gydytojų komisijos suinteresuotam asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas – F29 nepatikslinta neorganinė psichozė; (2) suinteresuotas asmuo atsisakė tolimesnio hospitalizavimo ir gydymo; (3) suinteresuotas asmuo išlieka socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

14. Pareiškėjos vertinimu, tiek objektyviais duomenimis, tiek suinteresuoto asmens artimų asmenų suteiktais duomenimis, suinteresuoto asmens elgesys, nulemtas psichikos sutrikimo, sukėlė ne tik grėsmę padaryti žalą, bet ir sukėlė faktinę žalą. Be kita ko, suinteresuotas asmuo neigia savo ligą, yra nekritiškas tiek savo sveikatos būklei, tiek buvusiam neadekvačiam elgesiui. Praeityje jam skiriamų vaistų nevartojo. Šie ir kiti byloje esantys duomenys, pareiškėjos vertinimu, patvirtina suinteresuotą asmenį keliant realią grėsmę tiek sau, tiek aplinkiniams.

15. Nurodo, kad teismas savo sprendime aptarė, jog suinteresuotas asmuo ligos nepripažįsta ir, nors žadėjo gerti vaistus, pagrindo tuo tikėti nebuvo, nes iki atvažiavimo į ligoninę pats nesigydė. Tokius duomenis patvirtina ir Gydytojų komisijos išvadoje surinkti duomenys apie tai, kad suinteresuotas asmuo jam paskirtų vaistų ambulatorinėmis sąlygomis nevartoja. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos manymu, teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo metu suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklė reikalauja stacionarinio gydymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymas dėl leidimo pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą D. V. (D. V.) tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo D. V. į VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Ūmių psichikos sutrikimų skyrių pristatytas su GMP, lydint policijos pareigūnams, 2026 m. vasario 8 d. 10:40 val., teikiant būtinąją medicininę pagalbą dėl ūmios psichozės. Suinteresuotas asmuo gydytis nesutiko. Suinteresuotam asmeniui tarnybos kviestos dėl neadekvataus, agresyvaus paciento elgesio (namuose daužė daiktus, buvo psichomotoriškai sujaudintas, reikalavo motinos pinigų eutanazijai). VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninėje suinteresuotas asmuo gydytas 2013 m. Paskutinė psichiatro konsultacija 2024 m. vasario 29 d.; diagnozė – ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais, su susijusiu ūminiu stresu. Reguliariai nesigydo; pas psichiatrus reguliariai nesilanko, paskirtų vaistų nevartoja. Hospitalizacijos metu nustatyta diagnozė – F29 Nepatikslinta neorganinė psichozė.

19. Pareiškėja VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninė kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti D. V. 30 dienų nuo jo hospitalizavimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateikta Gydytojų komisijos išvada, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais teismo posėdžio metu, konstatavęs, jog yra reali grėsmė, kad D. V. savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui ir dėl jo psichikos sveikatos būsenos būtinas gydymas ligoninėje, kuris dar tik pradėtas ir, siekiant efektyvumo, turi būti tęsiamas, sprendė, kad pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymas dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti D. V. yra pagrįstas.

20. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog: (1) nepakankamai nustatyta reali ir tiesioginė grėsmė; teismas kritiškai neįvertino Gydytojų komisijos išvadų; (2) teismas neįvertino proporcingumo principo ir galimybės taikyti švelnesnes priemones. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

21. Pagal CK 2.26 straipsnio 4 dalį asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

22. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – ir PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Remiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalimi, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.

23. Nagrinėjamu atveju 2026 m. vasario 10 d. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje nurodyta, kad pacientas hospitalizuotas teikiant pagalbą dėl ūmios psichozės, neadekvataus, agresyvaus elgesio (namuose daužė daiktus, buvo psichomotoriškai sujaudintas, reikalavo motinos pinigų eutanazijai). Stacionarizuotas priverstine tvarka, kadangi dėl nekritiškumo savo sveikatos būklei bei elgesiui buvo pavojingas sau ir aplinkiniams; sutikimų gydytis nepasirašė. Gydytojų komisija nurodė, kad paciento klinikiniame vaizde stebima ūmios psichozės būsena su priešišku, neadekvačiu, agresyviu, neprognozuojamu elgesiu, nuodijimo, santykio kliedesiais, hipochondrinėmis idėjomis, kurios siekia kliedesių lygį; nenuosekliu, paralogišku, pačiam sau prieštaraujančiu mąstymu, sutrikusia impulsų kontrole, greita disforizacija, dirgliomis emocijomis. Pacientas nebendradarbiaujantis, nekritiškas savo būsenos atžvilgiu, jaučiasi visiškai sveikas. Gydytojų komisijos išvadoje konstatuota, kad pacientas yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2026 m. vasario 10 d. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog, kreipiantis į teismą dėl leidimo pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą apeliantui (suinteresuotam asmeniui), buvo visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų, paneigiančių 2026 m. vasario 10 d. Gydytojų komisijos išvadas dėl paciento psichikos sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai. Įrodymų, paneigiančių Gydytojų komisijos išvadas, apeliantas (suinteresuotas asmuo) nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad suinteresuotam asmeniui nustatyta diagnozė grindžiama nepakankamais ir subjektyviais duomenimis. Vien tik paties apelianto deklaratyvūs teiginiai, jog nepakankamai nustatyta reali ir tiesioginė grėsmė ir, kad neįvertinta galimybė taikyti švelnesnes priemones, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš nurodytų duomenų turinio galima pagrįstai spręsti, kad suinteresuoto asmens D. V. būklė buvo įvertinta visapusiškai ir objektyviai, o sprendimas priimtas remiantis kompetentingų asmenų / psichiatrų išvadomis.

25. Apibendrinant nurodytus argumentus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nėra pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti byloje esančia išsamia išvada, kurioje gydytojų komisija patvirtino, kad suinteresuotam asmeniui nustatyta Nepatikslinta neorganinė psichozė (F29), jo elgesys neadekvatus ir agresyvus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių faktinių duomenų ir įrodymų, paneigiančių medicininiuose dokumentuose daromas išvadas dėl suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ar kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą D. V..

26. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

27. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.