Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.

2017 m. spalio 9 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarkaišnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundus dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamaiPanevėžio apskritiesvyriausiojo policijos komisariato irUtenos apskritiesvyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. Š.skunduadministracinėje byloje Nr. I-449-283/2017kreipėsi į teismą ir prašėiš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskritiesvyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 3 000Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė), atlyginti ( b. l. 2-3). Be to, A. Š.skundu administracinėje byloje Nr. I-450-283/2017 prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje (toliau – Utenos AVPK areštinė), atlyginti (b. l. 34-35).

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartimi administracinės bylos Nr. I-449-283/2017 bei Nr. I-450-283/2017 buvo sujungtos ir A. Š. reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, ir skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos AVPK (toliau –ir skundai),nagrinėjami vienoje administracinėje byloje Nr. I-449-283/2017 (b. l. 110).

Pareiškėjas skunduose nurodė, kad jis Panevėžio AVPK areštinės ir Utenos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. A. Š. teigimu, nurodytų areštinių kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, t. y. nors minėti mazgai nuo kamerų gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirti 120-130 cm aukščio pertvara, tačiau ji visiško privatumo neužtikrino. Dėl šios priežasties pareiškėjas būdavo priverstas tualetu naudotis matant kitiems asmenims, negalėdavo tenkinti savo lytinės aistros. Be to,A. Š. nurodė, kad dėl sanitariniuose mazguose įrengtų tualetųkonstrukcijos jis buvo priverstas jais naudotis tupint ir tai versdavo jį kentėti. Pareiškėjo tvirtinimu,sanitariniuosemazguose nebuvo įrengtų lentynėlių, todėl naudojantis tualetu tualetinį popierių buvo priverstas laikyti rankoje arba padėti ant grindų, o tai yra nehigieniška. Pareiškėjas teigė, kad areštinės kameros buvo per mažai apšviestos, todėl jis negalėdavo tinkamai ruoštis bylos nagrinėjimui, skaityti knygų. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų neužtikrinimassukėlė pareiškėjui neigiamus dvasinius išgyvenimus ir tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-3, 34-35).

Teismo posėdyje A. Š. prašė tenkinti skundus, iš esmės remdamasis juose išdėstytomis aplinkybėmis bei nurodytais argumentais ir motyvais.

Lietuvos valstybei atstovaujantysPanevėžio AVPKir Utenos AVPK atsiliepimaisprašė A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio AVPK nurodė, kad šios policijos įstaigos areštinėje pareiškėjas su pertraukomisbuvo laikomas 2014 m. birželio 27 d. - 2017 m. vasario 8 d. laikotarpiu. Atsakovės atstovas,nesutikęs pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais,teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma 37:2009)nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma 134:2015)sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų apskritai nenumato. Nurodė, kadį visus Panevėžio AVPK areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus yra tiekiamas šaltas vanduo, jose įrengtos atskiros patalpų oro šalinimo sistemos, unitazai, praustuvės, veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).Teigė, jog kamerų duryse esantys langeliai skirti stebėti kamerose esančius asmenis, kad jie laikytųsi nustatytos tvarkos. Panevėžio AVPK nurodė, kad naudodamiesi sanitariniame mazge įrengtu tualetu, asmenys turi galimybę jį uždengti audeklu, kadangi2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso remontą, sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Panevėžio AVPK atkreipė dėmesį, jog kapitališkai neremontuojamoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Teigė, kad visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, kuris atitinka teisės aktų reikalavimus. Dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniam apšvietimui – kaitrinės lempos. Nurodė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimus, Panevėžio AVPK areštinės kamerose nėra konstatavęs apšvietimo reikalavimų pažeidimų. Pabrėžė, kad A. Š. skundągrindžia abstrakčiais teiginiais, nėra nurodęs jokių požymių, kuo pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Akcentavo, kad nėra jokių duomenų, jog Panevėžio AVPK areštinės darbuotojai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą (b. l. 14-16).

Utenos AVPKatsiliepime nurodė, kad A. Š. Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Utenos AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti 125 cm aukščio pertvaromis, į sanitarinius mazgus tiekiamas šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta oro šalinimo sistema. Utenos AVPK areštinėje stebėjimas pro kameros „akutę“ vykdomas periodiškai- kas 10-15 min. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjasnei žodžiu, nei raštu skundų dėl pareigūnų vykdomo stebėjimo neteikė. Utenos AVPK nurodė, kadkiekvienoje areštinės kameroje yra įrengta po vieną skaidraus stiklo langą, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai su liuminescencinėmis lempomis. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje jis susirgo ar patyrė traumų. Pažymėjo, kad pareiškėjas jau du kartus skundais kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo ir Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunduose išdėstytus reikalavimus, priėmė sprendimus administracinėse bylose. Teigė, kad skundžiamas laikotarpis su nagrinėtose bylose nurodytais laikotarpiais sutampa, todėl pareiškėjas dėl naujame skunde išdėstytų nusiskundimųturėjo galimybę teikti skundą dar 2015 ir 2016 metais.Esant nurodytoms aplinkybėms, prašė pareikšto reikalavimo daliai taikyti 3 metų senaties terminą (b. l. 47-49).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo A. Š.kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK ir Utenos AVPK areštinėse.

Dėl ginčo laikotarpių

Panevėžio AVPK pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. Š. 2014 m. birželio 27 d. – 2017 m. vasario 8 d. laikotarpiu periodiškai buvo kalinamas Panevėžio AVPK areštinėje (b. l. 14, 17). Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su tuo, kad nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. vasario 7 d. jis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose įrengti sanitariniai mazgai neatitiko reikalavimų, nes juose nebuvo sėdimų unitazų, lentynėlių; pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais; kamerose buvo per mažas apšvietimas.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. I-1039-320/2015 Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjo2015 m. balandžio 1 d. nutartimi priimtą A. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimoatsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK. Šioje byloje buvo sprendžiamasginčs dėl neturtinės žalos, kilusios 2014 m. birželio 27 d. - 2014 m. gruodžio 15 d. laikotarpiu, atlyginimo. Administracinėje byloje Nr. I-1039-320/2015 A. Š. neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su tuo, kad Panevėžio AVPK kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1039-320/2015 pagal minėtą pareiškėjo skundą, 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu jį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 5-10).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje teismas pasisakys dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai 2015 m. gegužės 12 d. - 2017 m. vasario 8 d. laikotarpiu neužtikrino privatumo ir kad 2014 m. birželio 27 d. - 2017 m. vasario 8 d. laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai neatitiko reikalavimų, nes juose nebuvo sėdimų unitazų, lentynėlių, kamerose buvo netinkamas apšvietimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Ant voko esanti žyma patvirtina, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo per pataisos namų administracijąpateikė 2017 m. birželio 7 d. (b. l. 36). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (žr., pvz., 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo netaikyti senaties termino, tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos ginti galimai pažeistas savo teises. Priešingai, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad A. Š.,aktyviai gindamas galimai pažeistas savo teises, teikė skundus dėl žalos atlyginimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai įvairių įkalinimo įstaigų, pvz., 2015 metais Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo 3 bylas, Šiaulių apygardos administracinis teismas ir Panevėžio apygardos administracinis teismas – po 2 bylas. Įvertinus byloje nustatytus duomenis ir nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, daroma išvada, kad nėra pagrindo exofficio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams.

Esant atsakovės atstovo Utenos AVPK prašymui, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo padavė 2017 m. birželio 7 d., ir įvertinus jo laikymo Utenos AVPK areštinėje laikotarpius, reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už 2013 m. gruodžio 30 d. - 2014 m. sausio 13 d. ir 2014 m. birželio 4 d. - 2014 m. birželio 6 d. laikotarpius taikoma ieškinio senatis. Dėl šios priežasties ši skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo 2014 m. birželio 7 d. -2014 m. birželio 16 d. laikotarpiu dėl Utenos AVPK areštinėje galimai pažeistų A. Š. teisių klausimas.

Dėl ginčo santykių teisinio reglamentavimo

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. policijos areštinių įrengimo ir priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma 37:2009. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. - Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintaHigienos norma 134:2015. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl neturtinės žalos pareiškėją laikant Panevėžio AVPK areštinėje

Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamai įrengtus sanitarinius mazgus, t. y. tai, kad juose nebuvo sėdimų unitazų, lentynėlių tualetiniam popieriui pasidėti, bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą.

Iki 2015 m lapkričio 1 d. galiojusiosHigienos normos 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Pagal šią teisės normą, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Nuo 2015 m lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Pagal šios higienos normos 12 punkte įtvirtintą reguliavimą, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininkas G. M. 2017 m. liepos 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl A. Š. laikymo areštinėje“ nurodį, kad areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) (b. l. 17). Tokie Panevėžio AVPK policijos pareigūno pateikti duomenys apie sanitarinių mazgų įrengimą neprieštarauja Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktui Nr. H5-409. Šiame akte užfiksuota, kad visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį (šiose kamerose pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas), yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis; sanitariniuose mazguose įrengti turkiškotipo tualetai, praustuvės su šaltu tekančiu vandeniu (b. l. 24-25).

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus duomenis, sprendžia, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitiko Higienos normos HN 37:2009 20 punkte ir Higienos normos 134:2015 12 punkte įtvirtintus reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia, jog teisės aktai nebuvo nustatę reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas, be to, nurodytuose teisės aktuose nėra nustatyti specialūs reikalavimai unitazo (klozeto) tipui. Įvertinus byloje nustatytus duomenis ir atsižvelgus į tai, kad nesant medicinos mokslo duomenų apie turkiško (kituose šaltiniuose – rytietiško, japoniško) tipo tualetožalingą poveikį žmogaus fiziologijai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjoteisė į tinkamas sanitarinio mazgo sąlygas buvo pažeista.

Veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtas teisės aktas nenustato. Pareiškėjas privatumo pažeidimą siejo su aplinkybe, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo bendros kameros erdvės, todėl jis buvo priverstas tualetu naudotis, įskaitant ir lytinės aistrostenkinimą, budinčių pareigūnų akivaizdoje. Minėta, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, ir kadHigienos normos 37:2009 20 punktas reikalavimo visiškai uždengti sanitarinį mazgą ar kitaip papildomai jį atskirti nuo gyvenamosios patalpos nebuvo įtvirtinęs. Sanitarinio mazgo įrengimas nėra reglamentuotas ir šiuo metu galiojančioje Higienos normoje 134:2015. Remiantis Panevėžio AVPK atsiliepime nurodytais duomenimis, daroma išvada, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, atribojančius sanitarinį mazgą nuo kitos kameros patalpos. Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininkas G. M. tarnybiniame pranešimenurodė, jog atvejų, kad areštinėse esantys asmenys tualetu naudotųsi neužsidengę audeklu, nebuvo nustatyta (b. l. 18). Pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad areštinės pareigūnai turėjo konkretų tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu. Be to, nagrinėjant bylą nebuvo nustatytaduomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą uždengti audeklu ir tokia pagalbine priemone užsitikrinti privatumą. Priešingai, teismo posėdyje A. Š. patvirtino, kad Panevėžio AVPK areštinėje jis galėjo pasinaudoti tokios paskirties audeklu, tačiau to nedarė, kadangi vertino, jog tai prieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Vertinant pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (žr., pvz., 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015).

Taigi, įvertinus tai, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, o kamerose laikomiems asmenims buvo sudaryta galimybė sanitarinius mazgus naudojantis juose įrengtais tualetais uždengti pagalbine priemone audeklu, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjuibuvo sudarytos galimybės Panevėžio AVPK areštinėje kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais naudotis privačiai.Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus, nenustatyta. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą Panevėžio AVPK areštinės kamerose atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde, jog neturtinę žalą jam sukėlė ir tai, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo prastas apšvietimas, dėl ko jis negalėdavo tinkamai ruoštis bylos nagrinėjimui ir skaityti knygų.

Pagal Veiklos taisyklių 6 punktą, į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatėHigienos normos 37:2009 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.Higienos normos 134:2015 14 ir 15 punktuose nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo sąlygas, o areštinėje laikomų asmenų galimybės gauti natūralios šviesos vertintini kaip svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementai.

Sprendžiant dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų apšvietimo sąlygų, remiamasi Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G.M. tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis apie tai, kad 2005 m. atliekantareštinės antrojo korpuso, o 2013 m. – pirmojo korpuso remontą, buvo pakeisti visi kamerų langai, sumontuoti nauji apšvietimo įrenginiai ir nauja elektros instaliacija (b. l. 17-18). Be to, teismas remiasiPanevėžio visuomenės sveikatos centro ginčolaikotarpiu atliktų patikrinimų duomenimis (b. l. 29-30). Išanalizavus šiuos duomenis, daroma išvada, kad kompetentinga institucija neužfiksavokamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimą reglamentuojančių normųpažeidimų. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 21 d. atlikto operatyvaus patikrinimo duomenimis, kamerose, tarp jų - ir kameroje Nr. 3, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, dirbtiniam apšvietimui naudojamos kaitrinės lempos, visi kamerose įrengti šviestuvai, dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai patikrinimo metu veikė. Patikrinimo metu Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija nurodytose kamerose atliko dirbtinės apšvietos matavimus ir nustatė, jog dirbtinė apšvieta kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus.Panevėžio visuomenės sveikatos centras2016 m. spalio 7 d. atlikto periodinio patikrinimo metu nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinėje visose kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai; dirbtiniam apšvietimui antrame korpuse naudojamos kaitrinės lempos, pirmajame korpuse – liuminescencinės, visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė.

Teismas sprendžia, kad aukščiau nurodyti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius apie netinkamas apšvietimo sąlygas, o pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių jo nurodomus teiginius, nepateikė. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nėra pagrindokonstatuoti, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK atlikoneteisėtus aktusCK 6.271 straipsnio prasme.

Apibendrinus tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad skundas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, nepagrįstas ir atmetamas.

Dėl neturtinės žalos pareiškėją laikantUtenos AVPK areštinėje

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą Utenos AVPK areštinėjesiejo su tuo, kad šios areštinės kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.

Minėta, kad sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Higienos normos 37:2009 20 punkte. Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara, į sanitarinius mazgus tiekiamas šaltas vanduo ir praustuvai; juose yra įrengta orošalinimo sistema (b. l. 48). Utenos AVPK patvirtino, kad areštinės kamerose sėdimi klozetai neįrengti. Utenos visuomenės sveikatos centras 2013 m. gruodžio 5 d. atliko Utenos AVPK areštinės periodinę kontrolę ir nustatė, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai yra atskirti 120-130 cm aukščio pertvaromis; sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazai, praustuvės, tačiau juose nebuvo įrengtų tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių). Utenos AVPK nagrinėjamoje byloje duomenų, patvirtinančių, kad vykdant Higienos normos 37:2009 20 punkto reikalavimus, po 2013 m. gruodžio 5 d. areštinės kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengė tualeto reikmenų spinteles (lentynėles) nepateikė.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad Utenos AVPK, ginčo laikotarpiu areštinės kamerų sanitariniuose mazguose neįrengęs tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių), pažeidė Higienos normos 37:2009 20 punktą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, kad naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose sanitariniais mazgais neužtikrinamas privatumas, teismas atsižvelgia į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančiųEuropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos3straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT yra konstatavęs ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr.15210/07).Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus duomenis apie Utenos AVPK areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad jie nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad 2014 m. birželio 7 d. - 2014 m. birželio 16 d. laikotarpiu A. Š. teisė į privatumą Utenos AVPK areštinėje buvo pažeista 9 paras. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos išaiškinimą, pateiktą2017 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, remdamasiEŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo ir atsižvelgusi į tai, jog Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas tik 125 cm aukščio pertvara, konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su tinkamo apšvietimo sąlygų neužtikrinimuUtenos AVPK areštinės kamerose.

Spręsdamas dėl Utenos AVPK areštinės kamerų apšvietimo sąlygų, teismas remiasi Utenos AVPK atsiliepime pateiktais duomenimis, kurie patvirtina, kad kiekvienoje areštinės kameroje yra įrengti skaidraus stiklo langai; dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai su liuminescencinėmis lempomis (b. l. 49). Be to, teismas remiasi Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 5 d. periodinės kontrolės metu nustatytais faktais, kad visose Utenos AVPK areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai; kamerose įrengta natūrali ir dirbtinė naktinė apšvieta (b. l. 109). Utenos visuomenės sveikatos centras, įvertinęs patikrinimo metu nustatytus duomenis, padarė išvadą, jog Utenos AVPK areštinė eksploatuojama nepažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų. Pareiškėjas kitų įrodymų, patvirtinančių šviesos trūkumą, nepateikė, nagrinėjant bylą pareiškėjo teiginius patvirtinančių įrodymų teismas nenustatė, o byloje nustatyti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius apie netinkamas apšvietimo sąlygas.

Teismas, apibendrinęs nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog byloje nustatyti įrodymai nepatvirtinta, kad 2014 m. birželio 7 d. - 2014 m. birželio 16 d. laikotarpiu Utenos AVPK neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamąkamerų apšvietimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008).

Įvertinus byloje nustatytus pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimusUtenos AVPK areštinėje, teismas sprendžia, kad jie pareiškėjui sukėlė nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konkrečių pažeidimų mastą ir trukmę, daro išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais. Atsižvelgęs į teisminę praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginių lėšų suma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju už A. Š.patirtus neigiamus nepatogumus, atsižvelgus į neilgą ginčo laikotarpį, pažeidimų pobūdį bei nesant duomenų, jog byloje nustatytos netinkamos laikymo areštinėje sąlygos būtų sukėlusios žalingų padariniųpareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, protinga bei adekvati patirtų nepatogumų mastui neturtinės žalos, priteistinos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, suma yra 60 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmesti.

Pareiškėjo A. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tenkinti iš dalies.

Priteisti A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 60,00 Eur (šešiasdešimt eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.