- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-29
- Bylos Nr.
- I-1039-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00069-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui G. M.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. Š. teismui pateiktu skundu (b. l. 2-5) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 1000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė) kamerose, atlyginimą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, jog skirtingais laikotarpiais, t. y. nuo 2014-06-27 iki 2014-06-30, nuo 2014-09-15 iki 2014-09-17, nuo 2014-10-10 iki 2014-10-15, nuo 2014-10-29 iki 2014-11-03, nuo 2014-12-12 iki 2014-12-15 (apie 20 parų) buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerose Nr. 16, Nr. 18, Nr. 20 valgomasis stalas stovėjo apie 1 metro atstumu nuo atviro tualeto, kitose kamerose, t. y. kamerose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 14 – tolesniu atstumu. Paminėjo, kad dėl pertvarose, skiriančiose tualetus nuo gyvenamojo kameros ploto, įrengtų kabliukų, buvo sudaryta galimybė uždengti tualetus, tačiau šiam tikslui atskiri audiniai nebuvo išduodami. Taip pat pažymėjo, kad kamerose Nr. 2, Nr. 16, Nr. 18, Nr. 20, išskyrus praustuvę, nebuvo atskiro indo drabužiams skalbti bei kojoms plauti, todėl nehigieniška skalbti kojines, plauti kojas bei plauti indus toje pačioje praustuvėje. Nurodė, kad minkštasis inventorius įprastai būdavo nešvarus ir skleisdavo nemalonų kvapą, čiužiniai dėmėti, todėl jam buvo nemalonu miegoti tokioje patalynėje ir tai neatitiko higienos reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, nurodytos laikymo sąlygos pažeidė jo asmens, teises ir laisves, nustatytas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Lietuvos Respublikos teisės aktuose, todėl dėl nurodytų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus. Visa tai sudarė pagrindą atsirasti neturtinei žalai, kurią ir prašė atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą (9-11 b. l.) nurodė bei jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog su pareiškėjo skunde nurodytais reikalavimais nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 12 buvo laikomas su vienu asmeniu nuo 2014-06-27 iki 2014-06-30, kameroje Nr. 1 – nuo 2014-09-15 iki 2014-09-17 su trimis asmenimis; kameroje Nr. 3 – 2014-10-06 – buvo laikomas su trimis asmenimis, o nuo 2014-10-07 iki 2014-10-10 – su dviem asmenimis; kameroje Nr. 18 – nuo 2014-10-29 iki 2014-10-31 ir kameroje Nr. 20 nuo 2014-11-01 iki 2014-11-03 – su dviem asmenimis; kameroje Nr. 18 nuo 2014-12-12 iki 2014-12-15 – su vienu asmeniu, taigi, pareiškėjui, laikomam Panevėžio AVPK kamerose, tenkantis plotas atitiko normas. Pažymėjo, kad 2006 m. Panevėžio AVPK areštinėje buvo atliktas kapitalinis areštinės II-ojo korpuso remontas, 2013 m. pr. – I-ojo korpuso, todėl asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitinka saugos ir sveikatos reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kurias nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr.V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) bei kiti teisės aktai. Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, kaip tai numato Higienos normos 20 punktas. Nurodė, kad kitokio sanitarinio mazgo, esančio areštinės kamerose, įrengimo galiojantys teisės aktai nenustato, be to, yra sudaryta galimybė sanitarinį mazgą ir plotą, kuriame jis yra, uždengti audeklu pasinaudojant ties įėjimu į sanitarinio mazgo patalpos plotą įrengtais kabliukais. Nurodė, kad minėtoji Higienos norma HN 37:2009 nereglamentuoja, jog areštinės kamerose turi būti atskiras indas, skirtas laikomų asmenų prausimuisi ar asmeninių daiktų skalbimui, šiam tikslui kamerose įrengtos praustuvės. Visiems areštinės kamerose laikomiems asmenims išduodami švarūs skalbiniai, kurie yra keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę; čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos pagal poreikį ir asmeniui išvykus, todėl atvykstantiems asmenims taip pat išduodama dezinfekuota švari patalynė. Pažymėjo, kad areštinė įrengta ir asmenų laikymo areštinės kamerose sąlygos atitinka galiojančias higienos normas. Akcentavo, kad areštinėje nuolat atliekami Veterinarinės tarnybos ir Visuomenės sveikatos centro planiniai patikrinimai, minėtųjų patikrinimų metu niekada nebuvo nustatyta laikymo sąlygų, sanitarinių mazgų įrengimo, patalynės laikymo pažeidimų. Balta patalynė skalbiama kiekvieną dieną ir kiekvienam suimtajam išduodama naujai išskalbta, taip pat vienai kamerai skiriama po vieną papildomą, sanitariniam mazgui uždengti skirtą paklodę, kuri neįskaičiuojama į patalynės komplektą. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas niekada nebuvo pateikęs rašytinės formos skundų ir pageidavimų dėl jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. Š. skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-338-14).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ir jiems taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos (2 straipsnis). Minėtojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.
Taigi, neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 3 straipsnis. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Remdamasis EŽTT praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Šiame kontekste vertinant Konvencijos 3 straipsnį, konstatuotina, jog jis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Pasisakydamas dėl skundo argumentų teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengto sanitarinio mazgo
Pareiškėjas nurodė, jog neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad laikymo Panevėžio AVPK areštinėje metu kamerose gamtinius reikalus turėdavo atlikti kitiems kamerose esantiems asmenims matant, kadangi kamerose įrengti durų neturintys tualetai, prieš kuriuos pastatyti valgomieji stalai.
Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Minėtasis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014-06-27 iki 2014-12-15 (toliau – ir ginčo laikotarpis) į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas 5 kartus (b. l. 42) ir periodiškai laikytas skirtingose kamerose (b. l. 43-64): kameroje Nr. 12 nuo 2014-06-27 iki 2014-06-30 buvo laikomas su vienu asmeniu; kameroje Nr. 1 nuo 2014-09-15 iki 2014-09-17 su trimis asmenimis; kameroje Nr. 3 2014-10-06 su trimis asmenimis, o nuo 2014-10-07 iki 2014-10-10 su dviem asmenimis; kameroje Nr. 18 nuo 2014-10-29 iki 2014-10-30 su dviem asmenimis; kameroje Nr. 20 nuo 2014-10-31 iki 2014-11-03 su dviem asmenimis; kameroje Nr. 18 nuo 2014-12-12 iki 2014-12-15 su vienu asmeniu. Taigi, pareiškėjas su pertraukomis nuo 2014-06-27 iki 2014-12-15 buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 1, 3, 12, 18, 20. Iš atsakovės atstovo pateiktos Panevėžio AVPK areštinės kamerų išdėstymo schemos ir kitų byloje surinktų duomenų (b. l. 39, 41) nustatyta, kad sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 100 cm pločio ir 120 cm aukščio mūrine pertvara. Pažymėtina, kad minėtoje Higienos normoje HN 37:2009 nėra nustatyto reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis. Taigi, Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, įrengiant sanitarinį mazgą Panevėžio AVPK areštinėje, nėra pažeisti.
Akcentuotina, kad EŽTT analogiškose bylose pasisako, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Iš byloje pateiktos Panevėžio AVPK areštinės kamerų išdėstymo schemos (b. l. 39) matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, t. y. Nr. 1 ir Nr. 3, prieš sanitarinius mazgus buvo įrengtos spintelės, kitose kamerose, kurių Nr. 12, 18, 20 – stovėjo stalai. Bylos nagrinėjimo metu duoti tiek pareiškėjo paaiškinimai, tiek atsakovės atstovo paaiškinimai, pateiktos fotonuotraukos (b. l. 40-41) patvirtina, jog Panevėžio AVPK areštinės sanitariniame mazge įrengti kabliukai audeklui pakabinti, kameros plotas, kuriame yra sanitarinis mazgas, gali būti uždengiamas audeklu.
Teismas daro išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose prieš sanitarinius mazgus stovėjo stalai, buvo trumpalaikis (12 dienų su pertraukomis).
Dėl materialinio buitinio aprūpinimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad jam nebuvo išduodamas švarus patalynės komplektas ir minkštasis inventorius (čiužiniai ir antklodės). Vadovaujantis Suėmimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Ši nuostata detalizuojama Higienos normos 37:2009 56 punkte, pagal kurį policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad kiekvienam naujai atvykusiam asmeniui išduodama švari patalynė, kuri keičiami pagal užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, taip pat išduodamas čiužinys ir antklodė – iš dezinfekcijos kameros arba skalbyklos. Paminėjo, kad minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje, dezinfekuojamas kaitinant. Tai, kad minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas nuolat, patvirtina ir byloje surinkti duomenys, konkrečiai atsakovo atstovo pateikti išrašai iš Kameroje dezinfekuojamų daiktų registravimo žurnalo (b. l. 29-33) pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikotarpiais. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad skalbimo paslaugos yra atliekamos pagal atsakovo ir skalbimo paslaugų teikėjo UAB „Kagris“ sudarytą Skalbimo paslaugų sutartį (toliau – ir Paslaugų sutartis) (b. l. 34-36). Pagal Paslaugų sutarties 2.8. punktą, paslaugų teikėjas įsipareigojo atvykti į Panevėžio AVPK ne mažiau kaip tris kartus per savaitę (pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais) ir praeitą kartą paimtus nešvarius skalbinius pristatyti išskalbtus (b. l. 34). Teismo nuomone, tokia minkštojo inventoriaus priežiūra bei laikomų asmenų aprūpinimas ja atitinka Higienos normos 37:2009 58 punkto reikalavimus.
Pareiškėjo teiginiai dėl atskirų indų, kuriuose būtų galima nusiprausti ar išsiplauti indus ir kitus asmeninius daiktus, nebuvimo, atmestini. Higienos normos 37:2009 20 punkte nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Bylos duomenys (b. l. 39, 40), bei teismo posėdžio metu atsakovo atstovo pateikti paaiškinimai patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniuose mazguose yra įrengta praustuvė, kurioje galima nusiprausti ar išsiplauti indus ir drabužius. Vadovaujantis Higienos normos 37:2009 60 punktu bei Higienos normos HN 76:2010 68 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė visą kūną prausti po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Remiantis atsakovo atstovo paaiškinimais – Panevėžio AVPK areštinėje tokia galimybė yra sudaroma ir atsižvelgiant į laikomo asmens individualų poreikį, tai pripažįsta ir pats pareiškėjas.
Taigi, įvertinus tai, kad minėtieji teisės aktai, reglamentuojantys policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, nenustato reikalavimo papildomai išduoti teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomiems asmenims prausimuisi ar asmeninių daiktų plovimui skirtus indus, minėtieji pareiškėjo reikalavimai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus.
Dėl aukščiau išvardintų argumentų teismas konstatuoja, kad Panevėžio AVPK užtikrino A. Š., laikomam Panevėžio AVPK areštinėje, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas, nepažeidė teisės aktų, nustatančių reikalavimus areštinių kamerų įrengimui, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271straipsnį kilti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.