- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- I-2481-1047/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00714-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 2 500 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K, ir Kalėjimas) netinkamomis sąlygomis nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. (b. l. 1–3).
Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – nesilaikoma nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, sanitarinis mazgas nėra izoliuotas nuo kameros ploto, prasta ventiliacija ir apšvietimas, dušinėse nėra pertvarų, po sporto nebuvo sudaroma galimybė pasinaudoti dušu, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti netinkamai, t. y. stogeliuose buvo naudojamas asbestas, sienos dažomos kalkėmis.
Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms (toliau – ir EŽTK) nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia žemiau nurodytais argumentais (b. l. 8–13).
Dėl laikymo, vykdomų perkėlimų
Vadovaudamiesi Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) pareigūnai, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuleistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekdami aprūpinti kiekviena atvykusį asmenį miegamąja vieta, tuo pačiu mažindami suimtųjų (nuleistųjų) autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto, tik griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas, griežtai vadovaujantis minėtų įstatymų reikalavimais. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnyboje su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir TIVTT), stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Kalėjimo pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.
Dėl kamerų įrengimo
Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis TI taisyklėmis. Pagal 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 m²), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²), sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, lentynos padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Pagal HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių
Pažymėjo, kad pasivaikščiojimų kiemelių įrengimą reglamentuoja TI taisyklių 21–22 punktai, kurie nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pabrėžė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimuose nustatyta tvarka ir gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis EŽTT praktika (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Dickson prieš Jungtinę Karalystę), įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Taigi, atsakovės atstovo nuomone, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. (b. l. 1–3).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. (b. l. 8–9, 14–17). Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 8–9), išskyrus 2016 m. lapkričio 6 d., kuomet asmenų skaičius kameroje ir kameros plotas lėmė, kad kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko nustatytų reikalavimų. Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, t. y. pareiškėjas vieną dieną buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m.
Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. R. (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K pranešimas „Dėl D. B. skundo“ (b. l. 19–21), patvirtina, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas kameroje Nr. 389, kurioje sanitarinis mazgas buvo atskirtas kabina su durimis. Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo aspekto pažeidimas negali būti pripažintinas pagrįstu, nes prieštarauja faktinėms aplinkybėms.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu.
LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog jo privatumas, jam dušo patalpose šluostantis arba nusirengiant buvo ribojamas pareigūnams jį stebint per duryse įrengtą stebėjimo langą, LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas būtų būtinas ir pateisinamas.
Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, todėl sprendžiama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K asmenims po sporto nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu. Pažymėtina, jog pareiškėjas tik abstrakčiai įvardijo šį nusiskundimą, tačiau jo nedetalizavo. Dar daugiau, pareiškėjas nepateikė teismui nei paaiškinimų, nei rašytinių įrodymų, kad dėl galimybės pasinaudoti dušu po sporto kreipėsi į Lukiškių TI-K, o šis atsisakė suteikti pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu po sporto.
Kiti pareiškėjo reiškiami nusiskundimai – kalinant Lukiškių TI-K kameroje nebuvo ventiliacijos, kameros buvo vėdinamos tik per langą, prastas apšvietimas, kameros neremontuotos, o pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad turėjo galimybę kamerą išvėdinti natūraliu būdu, t. y. tik per atidaromą langą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad kamerose tvyrojo drėgmė ir nemalonus kvapas atmestini.
HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl D. B. skundo“ (b. l. 19–21) tvirtina, kad šis higienos normos punktas nebuvo pažeistas.
Kartu su atsiliepimu Lukiškių TI-K pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktus, kuriuose užfiksuoti patikrinimai buvo atlikti 2016 m. kovo mėnesiais, kuomet pareiškėjas nebuvo kalinamas, todėl nagrinėjamu atveju nėra aktualūs.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių pažymėtina, kad TI taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Tų pačių taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime bei pranešimas „Dėl D. B. skundo“ nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai yra įrengti laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o medžiagos kenkiančios asmenų sveikatai nėra naudojamos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde taip pat pareiškė, kad kamera, kurioje jis buvo laikomas nėra suremontuota. Lukiškių TI-K pranešime „Dėl D. B. skundo“ akcentavo, kad smulkūs gyvenamųjų kamerų remonto darbai atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami atsižvelgiant į iš anksto pagal sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pateikė teismui gyvenamųjų kamerų sąrašą, kuris patvirtina, jog atsakovas remonto darbus atlieka, tačiau, kaip atsakovas pažymėjo, jog būtent suimtieji ir nuteistieji piktybiškai gadina ir laužo valstybinį turtą. Teismo vertinimu, šie atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai sudaro pagrindą pareiškėjo argumentus dėl kameros remonto atmesti kaip nepagrįstus.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto (1 diena) bei nesuteikė privatumo naudojantis dušu. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad ploto trūkumas (1 diena) bei privatumo duše trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 70 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo D. B. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d.
Likusią pareiškėjo D. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.