- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-744-634/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14302-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Jūratė Jakubonienė, Giedrius Endriukaitis
- Advokatai
- Regina Majauskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Jakubonienės,
A. R., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjai advokatei Reginai Majauskienei ir jo atstovei pagal įstatymą R. T.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. R., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, įstatyminės atstovės R. T. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria pripažinta, kad A. R., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje.
A. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. R., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, tokiomis aplinkybėmis: 2017 m. kovo 25 d., apie 9.40 val., (duomenys neskelbtini), įėjęs į J. D. priklausančius namus, ranka sugriebė J. D. už kaklo, ją tąsė, keikė necenzūriniais žodžiais, grasino ją užmušti, po to J. D. pastūmė ir kirvio pentimi sudavė tris kartus J. D. į galvos sritį, dėl ko ji nugriuvo ant grindų ir jai bandantis keltis kirvio pentimi vieną kartą sudavė J. D. į nugaros sritį, sakydamas kad užmuš, tuo padarydamas nukentėjusiajai J. D. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos pakaušio dešinėje pusėje ir sukeldamas jai fizinį skausmą, taip sudarydamas nukentėjusiajai J. D. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Apeliaciniame skunde A. R. įstatyminė atstovė R. T. prašo pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir taikyti A. R. švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliantės nuomone, A. R. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje –VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, yra per griežta, neteisinga ir neatitinkanti teisingumo ir proporcingumo principų.Skunde pažymima, kad A. R. jau prieš daug metų buvo diagnozuota šizofrenija, paranoidinė forma, jis buvo gydytas Kauno psichiatrijos ligoninėje. Kaip matyti iš medicinos dokumentų išrašo, A. R. po stacionarinio gydymo reguliariai lankosi pas psichiatrą ambulatoriškai ir nuolatos naudoja vaistus. Jis niekuomet nepasižymėjo agresyviu elgesiu. Prieš pat nagrinėjamą įvykį A. R. baigė vartoti jam skirtas tabletes, vaistų negalėjo nusipirkti dėl nedarbo dienų (buvo Šv. Velykų šventė), todėl nenaudojant vaistų, jam galimai ir pasireiškė agresyvumo požymiai. Apeliantė nurodo, kad ji yra A. R. dukra, su juo gyvena, jį prižiūri ir ateityje prižiūrės, todėl jam nereikalingas stacionarinis stebėjimas gydymo įstaigoje. Be to, A. R. labai gailisi padaręs šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atsiprašė savo kaimynų, kurie jam atleido.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam taikytos medicinos priverčiamosios priemonės, gynėja ir įstatyminė atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, įstatyminės atstovės apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apygardos teismui paduotame apeliaciniame skunde neginčijama, kad A. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas, tačiau nesutinkama su jam parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi.Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas patikrinęs baudžiamąją bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo.Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje A. R. taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Taigi matyti, kad pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, parinkęs A. R. priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, vadovavosi ekspertizės aktu ir eksperto paaiškinimais teisme. Šioje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai nustatė, kad A. R. visuomenei pavojingos veikos padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu sirgo psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl to negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertai rekomendavo taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (b. l. 65-68). Pirmosios instancijos teisme apklausta viena iš ekspertizę atlikusių ekspertų J. Z. R., išklausiusi A. R. dukros R. T. paaiškinimus dėl A. R. pagerėjusios sveikatos būklės ir reguliaraus paskirtų vaistų vartojimo namuose, kategoriškai atmetė ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis galimybę, nurodžiusi, kad A. R. nėra remisijos būsenoje ir jam yra būtinas stacionarus gydymas.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas A. R. psichinę sveikatą apibūdinančias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į jo veiksmų pobūdį ir pavojingumo laipsnį (grasinimas nužudyti, fizinis smurtas, panaudojant kirvį), pagrįstai nustatė, kad jis yra socialiai pavojingas, ir, vadovaudamasis BK 98 straipsnio 3 dalimi, parinko jam tinkamą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.Taigi, nustačius, kad A. R. dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare, apeliaciniame skunde formuluojamas prašymas jam taikytą priverčiamąją medicinos priemonę pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis negali būti tenkinamas. Apeliantės teiginiai, kad A. R., vartodamas vaistus, nėra agresyvus, taip pat nepaneigia būtinumo taikyti būtent šią priverčiamosios medicinos priemonės rūšį. Teisėjų kolegija šiuo atveju atsižvelgia į specialistų (teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų) pateiktą A. R. psichinės būklės vertinimą, į jų išvadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jam reikalingas priverstinis gydymas stacionare, o ne ambulatorinis stebėjimas.Atskirai pažymėtina, kad bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Todėl, pasikeitus A. R. būklei, pirmosios instancijos teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada, galės priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo BPK 405 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio klausimo sprendimas apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio teismo nutarties dėl priverčiamos medicinos priemonės taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, jurisdikcijai nepriskiriamas.Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, todėl apeliacinį skundą tenkinti ir nutartį keisti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
A. R., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, įstatyminės atstovės R. T. apeliacinį skundą atmesti.