Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Boleslovo Kalainio ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas A. A. laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. 16.17 val. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. 13.55 val., t. y. dvi paros.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo ir BK 64¹ straipsnio taikymo

5. BK 64¹ straipsnyje nustatyta, kad, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose, todėl minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-697/2017, 5.2–5.3 punktai) Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškia, kad prisipažįsta esąs kaltas, pageidauja tuojau pat duoti parodymus ir sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas atlieka sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-511/2018, 7 punktas) Todėl nepagrįstai apeliacinio skundo argumentai, kad jam nepaprašius taikyti sutrumpinto įrodymų tyrimo prokuroras ar teismas turėjo bylą išnagrinėti BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka.

6. Nagrinėjamu atveju A. A. pripažino savo kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo (b. l. 58–60), todėl prokuroras BPK 418 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka informavo apie galimybę užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, A. A. tam neprieštaravo. (b. l. 86–87) Apylinkės teismas tenkino prokuroro pareiškimą ir išdavė teismo baudžiamąjį įsakymą (b. l. 89–93, 96–98), tačiau A. A. pateikė prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme (b. l. 101), todėl byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. (b. l. 106–107) Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad posėdžio metu klausimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo nebuvo keliamas. Kaltinamojo apklausos metu A. A. nurodžius, kad įvykio aplinkybių neatsimena, buvo apklausta nukentėjusioji S. K., paskelbta bylos medžiaga (b. l. 113–116), todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teisme procesas vyko bendra, o ne sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, byla buvo užbaigta ne baudžiamuoju įsakymu, o apkaltinamuoju nuosprendžiu, todėl, nesant pirmosios būtinos BK 64¹ straipsnio taikymo sąlygos, bausmės sumažinimas vienu trečdaliu nėra galimas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-697/2017, 5.4 punktas) Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatų ir nesumažinęs A. A. paskirtos bausmės vienu trečdaliu, teisės taikymo klaidos nepadarė. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-693/2015.

Dėl BK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas atsakomybę lengvinančios aplinkybės

7. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė ir nepasisakė dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. kad jo veiksmams įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016. Teismų praktika. 2016, 46, p. 478-495) Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nurodė, kad yra tik viena A. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. (BPK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016, 41–42 punktai)

9. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis ir nukentėjusioji yra sugyventiniai, kartu gyvena apie aštuonerius metus, veda bendrą ūkį, turi sūnų, tačiau tėvų valdžia sūnaus atžvilgiu apribota. 2018 m. rugpjūčio 11 d. apie 10 val. jie pradėjo vartoti alkoholį, dviese gėrė alų ir degtinę. Vėliau pareigūnai nuteistajam nustatė 2,48 promilės girtumą, o nukentėjusiajai – 2,89 promilės. (b. l. 40, 9) Būdamas neblaivus A. A. užmigo, o nukentėjusioji jį pažadino. Dėl to, kad nukentėjusioji jį pažadino, tarp jų kilo žodinis konfliktas, todėl paėmęs šalia buvusią lėkštę A. A. ja du kartus trenkė nukentėjusiajai per galvą. (b. l. 23–26, 113–116) Nors byloje nėra nustatyta, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji pažadino miegantį nuteistąjį, tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusioji pripažino, kad vartojant alkoholį jie nesipyko, konfliktas įvyko, nes nukentėjusioji jį pažadino. Vien tai, kad nukentėjusioji dienos metu (apie 14.35 val.) pažadino nuteistąjį, tai nerodo, kad ji atliko neteisėtus veiksmus kaltininko atžvilgiu, sąmoningai skatino jį panaudoti fizinį smurtą jos atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nukentėjusioji pažadino miegantį nuteistąjį ir šis dėl to supyko, kad nukentėjusioji jaučiasi kalta, jog pažadino miegantį sugyventinį, savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad šiuo atveju veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Minėtame straipsnyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio. (BK 61 straipsnio 1–2 dalys) Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

11. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodomas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. A. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), yra du kartus teistas (b. l. 61–63, 65–66, 67–76), baustas administracine tvarka. (b. l. 77–87) Teisėjų kolegija pažymi, kad A. A. abu kartus buvo teistas už tai, kad smurtavo prieš sugyventinę S. K., visa tai rodo, kad ir šįkart jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Pastebėtina ir tai, kad po to, kai pirmąkart sukėlė fizinį smurtą sugyventinei, A. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius, tačiau po kelių mėnesių jis ir vėl panaudojo fizinį smurtą sugyventinės atžvilgiu (pirmąkart smurtavo 2014 m. vasario 3 d., o antrąkart – 2014 m. birželio 7 d.), todėl už abi veikas jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Praėjus kiek daugiau nei metams po to, kai pasibaigė laisvės apribojimo bausmės vykdymą jis ir vėl nusikalto, padarė analogiškus tyčinius nusikaltimus (sukėlė fizinį skausmą sugyventinei S. K.), per itin trumpą laiko tarpą (nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. vasario 28 d.) A. A. net tris kartus panaudojo fizinį smurtą prieš sugyventinę S. K., tai rodo, kad laisvės apribojimo bausme nebuvo pasiekti bausmės tikslai. Praėjus mažiau nei metams po to, kai atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jis ir vėl padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. šeštą kartą sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui. Todėl pagrįstai apylinkės teismas pripažino, kad A. A. nepadarė tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesiekia pasitaisyti, keisti gyvenimo būdo, laikytis visuomenėje priimtinų bendro gyvenimo normų. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kaltininkas nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nes naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui. Visumos šių aplinkybių pagrindu už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas A. A. skyrė griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis.

12. Nagrinėjamu atveju nuteistasis prašo skirti bausmę, kuri padėtų išsaugoti ryšius su visuomene, neprarasti darbo, leistų rūpintis šeima, kartu su apeliaciniu skundu A. A. pateikė verslo liudijimą (b. l. 128) bei darbdavio charakteristiką, iš kurios matyti, kad darbdavys jį laiko geru ir atsakingu darbuotoju (b. l. 130), o apeliacinės instancijos teismo posėdyje – duomenis apie tai, kad jis nuo 2018 m. spalio 22 d. dalyvauja smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Nors nuteistasis akcentuoja, kad nori rūpintis šeima, tačiau teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji pripažino, kad nebegyvena kartu su A. A., tačiau tikisi atkurti santykius. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti kad įsiteisėjusiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1390-767/2017 A. A. neterminuotai apribota tėvo valdžia jo ir nukentėjusiosios sūnaus atžvilgiu. Šioje civilinėje byloje teismas pabrėžė, kad A. A. nuolat girtauja, smurtauja sugyventinės S. K. atžvilgiu, neteikia išlaikymo nepilnamečiam sūnui, yra visiškai nusišalinęs nuo sūnaus priežiūros, juo visiškai nesidomi ir nesirūpina, nėra duomenų, kad situacija ateityje galėtų pasikeisti, kadangi toks atsakovo elgesys trunka jau ne vienus metus. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine. Tai reiškia, kad išskirtinai sureikšminus apelianto A. A. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (dirba, teigiamai charakterizuojamas darbdavio, nori rūpintis šeima), ir jų pagrindu sušvelninus skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bus pažeistas vienas iš baudžiamosios atsakomybės individualizavimo tikslų ? už padarytas veikas paskirti teisingas bei proporcingas bausmes. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog aplinkybės, susijusios su kaltininko šeimine padėtimi, savaime nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-648/2016), todėl nėra pagrindo švelninti A. A. paskirtos bausmės šiuo pagrindu.

13. Įvertinusi visumą byloje nustatytų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. A. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. A. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga ir adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41, 54 straipsniai), todėl švelninti nuteistajam paskirtą devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, parenkant švelnesnę BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį, ar trumpinant paskirtos bausmės terminą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą minimaliam terminui (vieniems metams).

15. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kad jam paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, daroma išvada, kad yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su konkretaus nuteistojo asmenybe. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303-511/2017 ir joje nurodyta teismų praktika) Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą (nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, jos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog A. A. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl apeliacinis skundas dėl bausmės vykdymo atidėjimo atmestinas.

Dėl bylos procesinės baigties

16. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. A. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas paskirdamas devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas. (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. A. apeliacinį skundą.