Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-04-02 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-36-337/2020

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-04-02
Bylos Nr.
AN2-36-337/2020
Teisminio proceso Nr.
4-10-3-00099-2019-8
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Pakeisti apylinkės teismo nutarimą (nutartį)
Teisėjas
Evaldas Vanagas (pirm.)
Pažeidėjas
Ž. I.
Institucija
Klaipėdos apskrities VPK Palangos PK
Kategorijos
  • 21.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-36-337/2020Proceso Nr. 4-10-3-00099-2019-8Procesinio sprendimo kategorija: 21.11.10 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Ž. I. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 28 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. AN18.-32-958/2020,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020-01-28 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN18.-32-958/2020 Ž. I. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 154 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 10 Eur bauda. Ž. I. nubausta už tai, kad, būdama raštu įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalį už policijos pareigūno teisėto reikalavimo nutraukti neteisėtai vykdomą paspirtukų nuomos veiklą, už kurią atsakomybė numatyta ANK 154 straipsnyje, ir už kurią 2019-08-23 jai jau buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, nevykdymą, 2019-08-30, 14.40 val., neturėdama Palangos miesto savivaldybės išduoto leidimo, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), teikė paspirtukų nuomos paslaugas ir tuo pažeidė Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimo Nr. T2-348 patvirtintų Prekybos viešose vietose taisyklių 6 punkto reikalavimus.

2. Ž. I. administracinio nusižengimo teiseną dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje nutraukta.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniu skundu Ž. I. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020-01-28 nutarimo dalį, kuria Ž. I. buvo pripažinta kalta dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 154 straipsnio 1 dalyje padarymo ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Kitoje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.

4. Nurodo, jog jai inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo metu ji buvo nepilnametė, tačiau bylos procese nebuvo užtikrintas įstatyminio atstovo dalyvavimas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apie policijos padarytą vaizdo įrašą jai tapo žinoma tik 2020-01-14, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą. Apylinkės teismas vaizdo įrašą, kuris buvo atliktas neteisėtai, pripažino leistinu įrodymu ir nepagrįstai konstatavo, kad šis vaizdo įrašas yra vienas kaltės iš įrodymų.

6. Skundžiamo nutarimo rezoliucinė dalis neatitinka nutarimo motyvuojamosios dalies, kadangi teismas sprendė, kad apeliantės veiksmai atitinka ANK 154 straipsnio 2 dalyje reglamentuotą administracinį nusižengimą, tačiau teismas nubaudė už pažeidimą, numatytą ANK 154 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios priežasties yra neaišku koks tikrasis buvo teismo įsitikinimas apeliantės kaltės klausimu. Kadangi teismas nepaskelbė, kad administracinė byla bus nagrinėjama dėl sunkesnio administracinio nusižengimo, todėl tvirtina, jog buvo grubiai pažeistos apeliantės teisės į gynybą.

7. Mano, jog skundžiamas nutarimas yra be jokių teisinių motyvų, kadangi teismas tik išvardino procesinius dokumentus, tačiau jų nevertino bei nepasisakė dėl apeliantės išdėstytų argumentų. Nurodo teismui pateikusi galiojantį verslo liudijimą, tačiau teismas šio rašytinio įrodymo nevertino, nors akivaizdu, kad verslo liudijimas suteikė teisę vykdyti ekonomines veiklas visoje Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Pažymi, kad verslo liudijimas yra aukštesnę teisinę galią turintis dokumentas nei Palangos miesto savivaldybės norminis administracinis teisės aktas, kadangi verslo liudijimų išdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atitinkami poįstatyminiai teisės aktai.

8. Mano, jog prašymas dėl Palangos miesto savivaldybės norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo apylinkės teisme turėjo būti išspręstas motyvuota rašytine teismo nutartimi. Šiuo atveju teismas minėtą prašymą atmetęs protokoline nutartimi, skundžiamame nutarime niekaip neaiškino šių savivaldybės taisyklių l p. ir 6 p. taikymo ir/ar jų atitikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-06-11 nutarimui Nr. 697. Daro išvadą, jog teismas neatskleidė bylos esmės.

9. Tvirtina, jog teismas taip pat netyrė tariamo pažeidimo vietos, kuri buvo (duomenys neskelbtini), t. y. privati valda, kurioje, pasak apeliantės, vykdant ekonominę veiklą nėra privalomas ir būtinas Palangos miesto savivaldybės leidimas. Nurodo, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr.T2-348 patvirtintos Prekybos viešose vietose taisyklės yra priimtos Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintų Mažmeninės prekybos taisyklių pagrindu. Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nustatė, kad mažmeninės prekybos taisyklės nustato bendruosius mažmeninės prekybos Lietuvos Respublikoje reikalavimus. Teigia, kad Utenos apylinkės teismas, pripažindamas apeliantę kalta dėl ANK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, neištyrė galimo pažeidimo sudėties, kadangi vykdytą daikto nuomos paslaugą neleistinai prilygino mažmeninei prekybai viešose vietose.

10. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr.T2-348 patvirtintų Prekybos viešose vietose taisyklių l p. ir 6 p. akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintoms Mažmeninės prekybos taisyklėms, kuriose nėra reglamentuota daiktų nuomos veikla ir / ar mokamų paslaugų viešose vietose teikimo tvarka. Todėl šių taisyklių 6 p. nurodytas draudimas teikti mokamas paslaugas viešose vietose yra ne teisės norma, tačiau klaidingas ir negalimas Palangos miesto savivaldybės įrašas, kuris neturi jokio teisinio pagrindo tokiems draudimams asmenims teikti mokamas paslaugas turint atitinkamą verslo liudijimą. Pasak apeliantės, vykdyta daikto nuomos veikla privačioje valdoje buvo teisėta ir šios veiklos vykdymas nepatenka į Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr.T2-348 patvirtintų Prekybos viešose vietose taisyklių taikymo sritį.

Atsiliepimas

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariatas prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.

12. Nurodo, jog surašant administracinį protokolą, pažeidėja Ž. I. buvo supažindinta su administracinėmis teisėmis ir ji nepareiškė noro, kad tuo metu dalyvautų įstatyminis atstovas. Vien faktas, jog su nepilnamečiu asmeniu buvo atliktas procesinis veiksmas nedalyvaujant atstovui pagal įstatymą, savaime nesudaro pagrindo pripažinti tokiu būdu užfiksuotų įrodymų netinkamais. Lietuvos Respublikos Policijos įstatymo 9 straipsnyje numatyta, kad policija turi teisę duomenis rinkti naudodama technines priemones, taigi nėra pagrindo spręsti apie neteisėtai padarytą vaizdo įrašą.

13. Tvirtina, jog priešingai apeliantės teiginiams, teismas įvertino byloje surinktus įrodymus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnį, savivaldybės taryba turi išimtinę kompetenciją, taisyklių, už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė, ir kitų taisyklių tvirtinimą. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimo Nr. T2-348 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių reikalavimų, privalo laikytis fiziniai ir juridiniai asmenys. Ž. I. šių taisyklių nesilaikė ir tokiu būdu padarė pažeidimą. Nors Ž. I. nurodė, kad veiklą vykdė privačioje valdoje, tačiau pagal Savivaldybės tarybos taisykles vieša vieta yra laikoma ir privati teritorija. Visi byloje surinkti įrodymai rodo, kad viešojoje vietoje buvo vykdoma veikla, kuriai reikalingas Palangos miesto savivaldybės administracijos nustatyta tvarka išduotas leidimas, kurio Ž. I. neturėjo.

14. Mano, jog nėra pagrindo tikrinti Prekybos viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr. T2-348, 1 p. ir 6 p. teisėtumo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

15. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

16. Apeliantė skundu neneigia kaltinime nurodytu laikotarpiu vykdžiusi paspirtukų nuomos veiklą, už ką jai ir buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, tačiau tvirtina, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu buvo nubausta nepagrįstai, kadangi, apeliantės vertinimu, pirmiau minėtai veiklai – paspirtukų nuomos paslaugų teikimui, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr. T2-348 patvirtintų Prekybos viešose vietose taisyklių nuostatos negali būti taikomos ir leidimas teikti šią paslaugą nėra reikalingas. Išnagrinėjęs skundžiamą nutarimą, skundo argumentus bei teismui pateiktą medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo sutikti su pirmiau išdėstytais apeliantės teiginiais bei konstatuoja, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu Ž. I. buvo pagrįstai pripažinta kalta dėl ANK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.

17. ANK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešose vietose taisyklių pažeidimus. Kaip nustatyta iš apeliantei surašyto administracinio nusižengimo protokolo, ji kaltinama savo veiksmais pažeidusi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr. T2-348 patvirtintų Prekybos viešose vietose taisyklių 6 punktą. Šių taisyklių 6 punktas draudžia viešose vietose prekiauti ar teikti paslaugas be leidimo. Byloje surinkti įrodymai – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato veiklos skyriaus tyrėjo G. M. 2019-09-02 tarnybinis pranešimas, vaizdo medžiaga; verslo liudijimo kopija bei kita rašytinė bylos medžiaga, patvirtina, jog Ž. I. protokole nurodytu metu bei vietoje teikė paspirtukų nuomos paslaugas. Kaip ir minėta šios aplinkybės neginčija ir pati apeliantė.

Žemesnės instancijos teismas

18. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, jog skundžiamas nutarimas yra be jokių teisinių motyvų, taip pat, jog teismas nevertino apeliantės išdėstytų argumentų. Visų pirma pažymėtina, jog Ž. I. proceso pirmosios instancijos teisme metu tik nurodė, jog turėjo verslo liudijimą bei teigė mananti, jog viską vykdžiusi teisėtai, kadangi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr. T2-348 patvirtintos Prekybos viešose vietose taisyklės, neapima paslaugų teikimo. Kaip nustatyta iš skundžiamo nutarimo motyvų, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apeliantės pateiktą verslo liudijimą, tačiau sprendė, jog Ž. I. teikė paslaugas už atlygį, o tokiai veiklai, Prekybos viešose vietose taisyklių 6 punkto prasme, yra reikalingas leidimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog verslo liudijimas suteikia asmeniui teisę verstis atitinkama, jame nurodyta, veikla bei yra dokumentas, patvirtinantis, jog asmuo yra sumokėjęs atitinkamą fiksuotą pajamų mokestį (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 22 dalis), tačiau kartu asmuo, vykdydamas veiklą, turi laikytis ir kitų, šiuo atveju savivaldybės, kurios teritorijoje veikia, nustatytų reikalavimų, ypač kiek tai susiję su prekyba bei paslaugų teikimu viešosiose vietose.

19. Dėl apeliantės dėstomų argumentų, susijusių su pažeidimo padarymo vieta, pažymėtina, jog vadovaujantis minėtų taisyklių 3.5 punktu, viešąja vieta, kurioje vykdoma prekyba, teikiamos paslaugos, laikytina Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esantis <...> ir visuomenei prieinamas nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomas (naudojamas) žemės sklypas, kuriuose vykdoma prekyba arba teikiamos paslaugos <...>. Taigi, apeliantės nurodoma aplinkybė, jog nuomos veikla buvo vykdoma privačioje valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neleidžia spręsti, jog nebuvo nusižengta pirmiau minėtoms taisyklėms. Kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų bei pačios apeliantės pozicijos – ji neneigė vykdžiusi paspirtukų nuomos veiklą, tretieji asmenys šiuo atveju turėjo galimybę laisvai patekti į privačią valdą siekdami išsinuomoti paspirtukus, taigi ji prilygintina viešajai vietai, kurioje leidimas teikti paslaugoms yra būtinas. Taip pat, kaip jau ir minėta, aplinkybė, jog apeliantė buvo išsiėmusi verslo liudijimą neeliminavo jos pareigos kartu gauti ir Palangos miesto savivaldybės leidimą, suteikiantį jai teisę teikti paslaugas viešosiose vietose.

20. Apeliantė skundu taip pat suformulavo reikalavimą kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus prašant ištirti ar teisėti Prekybos viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr.T2-348, 1 ir 6 punktai bei jų atitiktį Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001-06-11 nutarimu Nr. 697 patvirtintoms Mažmeninės prekybos taisyklėms. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada netenkinant minėto reikalavimo, jog tam nėra teisinio pagrindo ir būtinumo. Vien ta aplinkybė, jog apeliantė nesutinka su minėtose taisyklėse įtvirtintais reikalavimais, iš esmės niekaip tokio nesutikimo nemotyvuodama, neleidžia spręsti, jog šiuo atveju nėra galima išnagrinėti bylos nesikreipiant į Regionų administracinį teismą. Sutiktina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-06-11 nutarimu Nr. 697 patvirtintos Mažmeninės prekybos taisyklės, reglamentuoja bendruosius mažmeninės prekybos Lietuvos Respublikoje reikalavimus, tačiau tai nereiškia, jog taisyklės, kuriose nustatoma prekybos viešosiose vietose tvarka savivaldybių teritorijose, negali kartu apimti ir paslaugų teikimo viešosiose vietose, ypač kai tokių paslaugų teikimo atskiras poįstatyminis aktas nereglamentuoja. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, savivaldybėms yra suteikta plati kompetencija veikti ir viena iš savivaldybėms priskirtų savarankiškų funkcijų yra prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos savivaldybių ar jų valdomų įmonių administruojamose turgavietėse ir viešose vietose nustatymas (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 37 punktas). Visos pirmiau aptartos aplinkybės neleidžia spręsti, jog Ž. I. vykdyta daikto nuomos veikla buvo teisėta ir, kad šios veiklos vykdymas nepatenka į Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015-12-23 sprendimu Nr.T2-348 patvirtintų Prekybos viešose vietose taisyklių taikymo sritį.

21. Apeliantė skunde dėsto ir aplinkybes, susijusias su galimai buvusiais procesiniais pažeidimais administracinio nusižengimo fiksavimo metu. ANK 584 straipsnis numato, jog kuomet administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis administracinių nusižengimų bylose, jų interesams turi teisę atstovauti jų atstovai pagal įstatymą (tėvai, globėjai, rūpintojai). Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, pažeidimo padarymo metu apeliantei iki pilnametystės buvo likę tik pora mėnesių, duomenų, jog Ž. I. būdama supažindinta su administracinėmis teisėmis būtų pareiškusi norą, jog atliekamuose veiksmuose dalyvautų jos įstatyminis atstovas ar, kad institucija nepagrįstai nebūtų tenkinusi minėto turinio prašymo, byloje nėra. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą nėra pagrindo konstatuoti buvus kokius nors procesinius pažeidimus.

22. Taip pat, pasak apeliantės, iš skundžiamo nutarimo turinio nėra aišku, koks buvo tikrasis teismo įsitikinimas apeliantės kaltės klausimu. Nustatyta, jog nagrinėjamoje byloje administracinio nusižengimo protokolas Ž. I. buvo surašytas kaltinant ją ANK 154 straipsnio 1 dalyje bei 506 straipsnio 4 dalyje numatytų nusižengimų padarymu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu Ž. I. administracinio nusižengimo teiseną dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje, nutraukė jos veiksmuose nenustatęs nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje, sudėties (ANK 591 straipsnio 1 punktas) bei Ž. I. pripažino kalta dėl ANK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek Ž. I. suformuluoto kaltinimo turinį tiek administracinio nusižengimo bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo nepašalino aplinkybės, jog 2019-08-30 pažeidimą Ž. I. padarė būdama raštu įspėta dėl atsakomybės pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį už policijos pareigūno teisėto reikalavimo nutraukti neteisėtai vykdomą paspirtukų nuomos veiklą, už kurią atsakomybė numatyta ANK 154 straipsnyje, nevykdymą ir už kurią 2019-08-23 jai jau buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Pažymėtina, jog antrojo pažeidimo, už kurį Ž. I. nubausta skundžiamu nutarimu, padarymo metu už pirmąjį analogišką pažeidimą 2019-08-23 surašytas administracinis nurodymas dar nebuvo įsiteisėjęs ir ši aplinkybė negali būti įtraukiama į pažeidimo sudėtį bei vertintina tik kaip viena iš bylos faktinių aplinkybių, neleidžianti spręsti apie pažeidimo pakartotinumą ir todėl yra šalintina iš nutarimo aprašomosios dalies. Pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjo dėl sunkesnio administracinio nusižengimo, nėra.

23. Patikslinus pirmiau nurodytas aplinkybes, pažeidimo kvalifikavimas pagal ANK 154 straipsnio 1 dalį nesikeičia, kaip ir administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirtos nuobaudos dydis. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog Ž. I. skirta nuobauda buvo parinkta tinkamai ir ją keisti nėra pagrindo.

24. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi bei neturi įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Ž. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 28 d. nutarimą.

Pašalinti iš nutarimo aprašomosios dalies aplinkybę, kad 2019-08-30 pažeidimą Ž. I. padarė būdama raštu įspėta dėl atsakomybės pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį už policijos pareigūno teisėto reikalavimo nutraukti neteisėtai vykdomą paspirtukų nuomos veiklą, už kurią atsakomybė numatyta ANK 154 straipsnyje, nevykdymą ir už kurią 2019-08-23 jai jau buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas.

Likusią Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 28 d. nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Evaldas Vanagas