- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-21
- Bylos Nr.
- I-2270-789/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia tuo, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus 3,6 m² ploto tenkančio vienam asmeniui, o sanitarinis mazgas buvo tinkamai neatitvertas nuo bendros gyvenamosios patalpos, todėl nuolat buvo juntamas nemalonus kvapas, diskomfortas, žeminamas jo orumas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, neatitiko bendrų higienos normos reikalavimų, t. y. nebuvo tinkamos ventiliacijos, dėl pastatytų grotų nebuvo galimybės atidaryti langų ir kamerų vėdinti natūraliu būdu, šaltuoju metų laiku kamerose būdavo drėgna ir šalta, nepatekdavo pakankamai dienos šviesos.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo susidėvėję, seni ir nuo kameroje esančios drėgmės šlapi. Pareiškėjas teigia, kad dėl skunde išdėstytų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus ir mano, kad prašomas priteisti žalos dydis yra pagrįstas (b. l. 1–2).
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė du skirtingus žalos dydžius, kuriuos prašo priteisti iš atsakovės, tačiau teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, jog prašo priteisti 10 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010, HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto ir pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015, HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose nuolatinę kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad asmens privatumui užtikrinti, kai kuriose kamerose buvo įrengtos užuolaidos, kurios atskiria sanitarinį mazgą nuo bendrų naudojimo patalpų, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos.
Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis higienos normos HN 134:2015 reikalavimais, Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais (b. l. 5–12).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą jam pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. kovo 13 d. Lukiškių TI-K taip pat pateikė 2018 m. kovo 27 d. tarnybinį pranešimą Nr. 24-2330, kuriame nurodė, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją dėl laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 15), ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir ministerijos (toliau – ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras) patikrinimo aktus bei fotonuotraukas (b. l. 17–67).
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais.
Pažymėtina, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimai neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m² (b. l. 9).
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m².
Lukiškių TI-K atsiliepime teigia, kad minimalus tenkantis plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas, tačiau teismas su tokiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai buvo pažeisti laikotarpiais nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d., 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 17 d., t .y. 9 paras.
Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto buvo atitverti užuolaidomis, iš sanitarinio mazgo buvo jaučiamas blogas kvapas. Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Atsakovė neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Byloje pateiktos sanitarinių mazgų fotonuotraukos, iš kurių duomenų matyti, kad sanitariniai mazgai atitverti užuolaida (b. l. 64–67), kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, t. y. Nr. 255 ir Nr. 257 buvo įrengtas sanitarinis mazgas kaip atskira kabina su durimis (b. l. 9–10). Atsižvelgus į tai, kamerose Nr. 294 ir Nr. 258, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas netinkamai. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis minėta teismų praktika bei atsakovo atstovo pateikta informacija, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas tik iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.
Higienos normoje 76:2010, galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d., 26 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc., oro temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju – 18–22 °C, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25, šaltuoju – 0,05–0,15. Pagal Higienos normos 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx.
Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos pro langus, tuo tarpu pareiškėjo skundo argumentai, susiję su kamerų apšvietimu, oro temperatūra ir santykine oro drėgme, yra labai abstraktūs ir neindividualizuoti. Pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuriose kamerose ir kada jo atžvilgiu buvo daromi tam tikri pažeidimai, taip pat nenurodė būdų, kaip jis juos nustatė.
Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktį, kamerose turi būti įrengtas langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lukiškių TI-K, pagrįsdamas atsiliepime išdėstytus argumentus dėl įrengtų langų atitikimo higienos normoms, pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, tačiau jie nepatvirtina tinkamos langų būklės ar drėgmės santykio kameroje tuo metu, kai buvo kalinamas pareiškėjas. Patikrinimai atlikti laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn., t. y. tuo metu, kai pareiškėjas dar nebuvo atvežtas į Lukiškių TI-K, todėl laikytina, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios atitiko visus higienos reikalavimus.
Skunde taip pat nurodoma, kad lovos čiužiniai ir patalynė buvo drėgni. Atsiliepime pažymima, kad minkštasis inventorius po naudojimo yra dezinfekuojamas ir laikomas atskirai įrengtose patalpose. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad naudojama patalynė buvo netinkama, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, minėtus skundo argumentus atmeta.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų (pvz. medicininių išrašų ar kitų duomenų patvirtinančių sveikatos pablogėjimą dėl kalinimo sąlygų), įrodančių pareiškėjo nurodytus emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios neatitiko tam tikrų higienos, ploto reikalavimų, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, taip pat tai, kad dalį kalinimo laikotarpio kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo bendros gyvenamosios patalpos ir Lukiškių TI-K tik iš dalies įrodė, kad kameros, kuriose buvo kalinimas pareiškėjas, atitiko higienos normos reikalavimus, laikytina, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau pareiškėjo nurodyta suma mažinama, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų pašalinimo, ir į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais dėl patirtos žalos. Įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgiant į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-85/2018; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018) teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 450 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 10 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti J. K. (J. K.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.