Lietuvos Respublikos žemės įstatymas

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius Lietuvos Respublikoje. Žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai.

2 straipsnis.

Pagrindinės sąvokos

Šiame įstatyme:

žemė -

svarbiausia gamtinės aplinkos dalis, apimanti

Lietuvos Respublikos

teritorijoje esančius sausumos, vandens ir

miško plotus,

apibūdinama gamtinėmis ir ūkinėmis

charakteristikomis.

Žmogaus veikloje žemė yra nekilnojamas

turtas, pagrindinė

priemonė žemės ir miškų ūkyje ir teritorinė

bazė kitoms

ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių,

infrastruktūros

sistemos elementams išdėstyti. Žemės santykių

reguliavimo

objektas yra visa Lietuvos Respublikos teritorija,

įskaitant

racionaliam žemės naudojimui reikalingus žemės

paviršiaus, oro

erdvės sluoksnius, vidaus ir teritorinius

vandenis;

žemės sklypas

- teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas

ir pagrindinę

tikslinę žemės naudojimo paskirtį;

žemėnauda -

žemės sklypas arba bendra ūkine veikla susieti

du ir daugiau

žemės sklypų, nustatyta tvarka įteisinti naudotis

fiziniam arba

juridiniam asmeniui;

žemės valda

(žemėvalda) - privatinės arba valstybinės

nuosavybės teise

valdomas žemės sklypas arba žemėnauda;

žemės

naudmenos - žemės plotai, nuo kitų plotų

besiskiriantys

jiems būdingomis gamtinėmis savybėmis arba ūkinio

naudojimo ypatumais;

žemės ūkio

naudmenos - žemės naudmenos (ariamoji žemė,

sodai, pievos,

ganyklos), naudojamos arba tinkamos naudoti be

papildomų gerinimo

priemonių žemės ūkio produkcijai auginti;

žemės

naudotojas - neišnuomotos privačios žemės savininkas

arba fizinis ar

juridinis asmuo, kuriam nustatyta tvarka

išnuomota ar

suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota

privati žemė;

žemės

servitutai - žemės savininko ar valstybinės žemės

naudotojo prievolė

įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems

asmenims ribotai

naudotis žemės sklypo dalimi;

valstybinis

žemės kadastras - Lietuvos valstybinio kadastro

dalis, apimanti

visumą žinių apie žemės kiekį, sudėtį, vertę,

ūkinio naudojimo

būklę ir teisinę priklausomybę;

valstybinė

žemėtvarka - visuma priemonių, skirtų Lietuvos

Respublikos žemės

fondo valstybiniam valdymui ir žemės santykių

reguliavimui,

kurios laiduoja: 1) teisines ir organizacines

sąlygas

visuomenei naudingai ir bendrai tautos gerovei

reikalingai ūkinei

veiklai naudoti žemę, su ja susijusius ūkinius

ir infrastruktūros

objektus bei kitus gamtos išteklius; 2)

valstybės ir jos

piliečių žemės nuosavybės ir naudojimo teisių

apsaugą;

žemės paėmimas

visuomenės poreikiams - įstatymų nustatyta

tvarka žemės

išpirkimas iš žemės savininkų arba valstybinės žemės

naudojimo teisės