Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas

Redagavo: Ramunė Lūžaitė

(1998.06.17)

Nr.2-16

Neoficialus įstatymo tekstas

Lietuvos

Respublikos

1996

m. gruodžio 19 d.

įstatymo

Nr.VIII-49

priedėlis

Lietuvos Respublikos Seimas, nustatydamas

Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, vadovaujasi nuostatomis:

- prieš daugelį amžių susikūrusi Lietuvos

valstybė, besiremianti Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros

pagrindais, yra neatskiriama Europos tautų bendrijos dalis;

- lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia

okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė

išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas;

- lietuvių tauta siekė ir tebesiekia

išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo etninėje žemėje,

puoselėti tautinę tapatybę, ugdyti prigimtines kūrybos galias ir prisidėti prie

pasaulio pažangos;

- nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė

privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą, jos savitą ir laisvą raidą, o

valstybės saugumas yra būtina demokratinės raidos sąlyga.

I

BEI

1

skyrius

IR

Nacionalinio saugumo politikos tikslas -

sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją,

užtikrinti Tautos ir valstybės saugų būvį, atgrasyti kiekvieną potencialų

užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir

konstitucinę santvarką.

Lietuvos nacionalinio saugumo sistema remiasi

valstybės institucijų veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio dalyvavimu, atvira

pilietine visuomene, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai

susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę.

Lietuvos nacionalinio saugumo sistema plėtojama

kaip Europos bendros saugumo ir transatlantinės gynybos sistemų dalis.

Lietuva nė vienos valstybės nelaiko savo

priešu, niekam negrasina ir su visomis stengiasi palaikyti gerus santykius.

Stiprinti nacionalinį saugumą yra

aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas.

2

skyrius

Pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai

yra:

- žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei

asmens saugumas;

- tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir

laisvos raidos sąlygos;

- valstybės nepriklausomybė;

- konstitucinė santvarka;

- valstybės teritorijos vientisumas;

- aplinka ir kultūros paveldas.

Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai

yra:

- valstybė, jos nacionalinio saugumo bei

gynybos ir kitos institucijos;

- piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos.

Nacionalinį saugumą užtikrina:

a) VALSTYBĖ:

- vykdydama rizikos veiksnius ir grėsmes

mažinančią vidaus ir užsienio politiką ;

- patikimai kontroliuodama valstybės sausumos

ir jūros sienas bei oro erdvę;

- garantuodama pasirengimą besąlygiškai

gynybai ir visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui agresijos atveju;

- stiprindama nacionalinio saugumo bei

gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą;

- rengdama gynybai kariuomenę ir jos aktyvųjį

rezervą;

- rengdama ir vykdydama ilgalaikes

valstybines saugumo stiprinimo programas;

- integruodamasi į Europos Sąjungą (EU),

Vakarų Europos Sąjungą (WEU), Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) ir

siekdama visateisės narystės šiose organizacijose;

b) PILIEČIAI:

- saugodami tautines vertybes ir ugdydami

pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;

- rengdamiesi visuotiniam pilietiniam

pasipriešinimui;

- plėtodami visuomenės institutus, piliečių

susivienijimų ir draugijų veiklą.

Nacionalinio saugumo institucijos plėtojamos

bei saugumo stiprinimo priemonės rengiamos vadovaujantis demokratinės kontrolės

principais.

Valstybės institucijų vykdomas nacionalinio

saugumo priemones finansuoja valstybė. Tam tikslui naudojamos valstybės

biudžeto lėšos, kreditai bei tarptautinė pagalba.

3

skyrius

Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis

pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Kertinės Konstitucijos normos, tiesiogiai

reglamentuojančios valstybės saugumo klausimus, yra:

- Konstitucijos 1 straipsnis, skelbiantis,

kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika;

- Konstitucijos 3 straipsnis, skelbiantis,

kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai

priklausančių teisių;

- Konstitucijos 8 straipsnis, nustatantis,

kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi

antikonstituciniais veiksmais;

- Konstitucijos 94 straipsnis, įpareigojantis

Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti

valstybės saugumą ir viešąją tvarką; ir

- Konstitucijos sudedamosios dalies - 1992 m.

birželio 8 d. Konstitucinio akto - reikalavimai niekada ir jokiu pavidalu

nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines,

ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas.

Nacionalinis saugumas taip pat grindžiamas:

- Jungtinių Tautų Chartija, Europos saugumo

ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentais, žmogaus teisių apsaugos ir

kitais tarptautinės teisės aktais, kuriuos Lietuvos Respublika yra ratifikavusi

ar prie kurių prisijungusi, taip pat visuotinai pripažintais tarptautinės

teisės principais;

- branduolinio ginklo neplatinimo sutartimi;

- cheminio ir bakteriologinio ginklų

nenaudojimo konvencijomis.

4

skyrius

Priimami valstybės vidaus politikos

sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių

silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Vidaus politika turi būti grindžiama

teisingumu ir teisėtumu, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai ir

pasitikėjimą nacionaliniais institutais. Atvira pilietinė visuomenė privalo

gauti išsamią ir patikimą informaciją šalies gyvenimo klausimais.

Pirmaeilis valstybės uždavinys - užtikrinti

patikimą valstybės sausumos sienų su Baltarusija ir Karaliaučiaus krašto

(Kaliningrado srities) teritorija bei jūrų sienų kontrolę, taip pat Lietuvos

oro erdvės kontrolę.

Valstybės valdžia privalo apsaugoti Lietuvą

nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų ir jų priedangos struktūrų ardomosios

veiklos, diversijų ir teroro aktų.

Vyriausybė ir teisėsaugos sistema privalo

apginti piliečius ir valstybę nuo korupcijos bei organizuoto nusikalstamumo,

užtikrinti asmens ir turto saugumą.

Nacionalinio saugumo ir kitose valstybės institucijose

turi veikti imuniteto tarnybos, kurios apsaugotų institucijas ir pareigūnus nuo

visokio neteisėto poveikio.

Seimas įstatymu nustato, kurios įmonės ir

įrenginiai (tarp jų ir steigtini) turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui.

Įstatymas taip pat nustato, kurie iš jų privalo būti valstybės nuosavybė, o

kuriuose iš jų (ir kokiomis sąlygomis) leidžiama dalyvauti privačiam

nacionaliniam bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus

atitinkančiam užsienio kapitalui, paliekant sprendžiamąją galią valstybei.

Vyriausybė privalo užtikrinti alternatyvius,

nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomus kuro ir žaliavų įsigijimo šaltinius.

Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduotas šalių, iš kurių šie

ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei. Europinės ir transatlantinės

integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos

preferencijos. Draudžiama dominuojanti užsienio ūkio subjektų padėtis natūralių

monopolijų sektoriuje ir finansų sistemoje.

Lietuvos bankas, Vyriausybė bei teisėsaugos

institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina ūkio ir bankų-finansų sistemos

saugumą nuo apgavysčių, nelegalios kilmės pinigų ir investicijų.

Lietuvos geležinkelis, parengus specialią

valstybės programą, turi būti laipsniškai rekonstruojamas pagal europinės vėžės

standartus. Vežimo Lietuvos geležinkeliais sistema turi būti pertvarkyta pagal

Konvencijos dėl tarptautinio geležinkelio transporto (COTIF) normas.

Valstybės socialinė politika turi skatinti

socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės visuomenės

formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių gerovės politiką, mažinti

galimų socialinių krizių rizikos veiksnius ir rūpintis, kad dėl pernelyg

didelių turtinės visuomenės skirtumų ir gyventojų nuskurdimo nebūtų pažeisti

socialinio solidarumo pagrindai.

Valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip

pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.

Valstybės pareiga globoti natūralią tautinės

kultūros raidą, saugoti ją nuo griaunančio antihumanistinės pseudokultūros

poveikio, puoselėti lietuvių kalbą, saugoti intelektinį potencialą, lietuvių

tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldą.

Švietimo ir auklėjimo sistema turi ugdyti

pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, pakantą ir pagarbą kitoms tautoms.

Tautinių mažumų bendrijoms priklausančių

piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina įstatymai.

Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės dalis.

5

skyrius

Lietuvos užsienio politika formuojama

remiantis Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei atsakomybe ir

grindžiama Lietuvos nacionaliniais tikslais.

Svarbiausias Lietuvos užsienio politikos

tikslas - plėtoti Lietuvos integraciją į europines bei transatlantinę

institucijas ir užsitikrinti tarptautines saugumo garantijas.

Lietuva su visomis valstybėmis stengiasi

teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus

kaimyniškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės

normomis ir principais.

Pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos

uždaviniai:

- visapusiškai ir aktyviai dalyvauti Europos

integracijoje: vykdyti Europos (asociacijos) sutartį, siekti kuo greitesnės

narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Vakarų Europos Sąjungoje;

- siekti tolygios kooperacijos su visomis

Europos Sąjungos šalimis;

- į Europos ir transatlantinę saugumo bei

gynybos sistemas integruotis tiesiogiai, o ne per tarpinius darinius;

- bendradarbiauti su Baltijos, Vidurio

Europos ir Šiaurės valstybėmis kaip su regionais;

- pasinaudojant Jungtinių Amerikos Valstijų

iniciatyva ir bendradarbiaujant su kaimyninėmis ir Šiaurės valstybėmis,

prisijungti prie Europos oro erdvės kontrolės bendros sistemos;

- siekti Karaliaučiaus krašto

demilitarizavimo ir Lietuvos interesams neprieštaraujančios jo raidos.

Lietuvos valstybė labai vertina ir skatina

užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę galią.

6

skyrius

Lietuvos suvereniteto, teritorijos vientisumo

ir konstitucinės santvarkos gynimas bei gynybos institucijų veikla grindžiama

Konstitucija, reguliuojama įstatymų ir kitų Lietuvos teisės aktų, taip pat

tarptautinių teisės aktų, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi arba prie kurių

prisijungusi. Lietuva numato pasinaudoti ir kitais tarptautinės teisės aktais,

kurių principus ir normas ji gerbia.

Konstitucijos kertinės normos, tiesiogiai

reglamentuojančios valstybės gynybos klausimus, yra:

- Konstitucijos 3 straipsnio antroji dalis,

skelbianti, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas

prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą,

konstitucinę santvarką;

- Konstitucijos 139 straipsnis, skelbiantis,

kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno

Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, ir nustatantis piliečių

privalomąją karo tarnybą.

7

skyrius

Lietuvos gynimas yra visuotinis ir

besąlyginis.

Gynybos visuotinumas reiškia, kad Lietuvą

ginklu gina valstybės ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami valstybės

ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais įmanomais būdais.

Gynybos besąlyginumas reiškia, kad Lietuvos

gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos ir

kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas

prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą

ir konstitucinę santvarką. Siekdama tarptautinės pagalbos gynybai, Lietuva

ginasi ir priešinasi pati, nelaukdama, kada toji pagalba bus suteikta.

Antrasis

skirsnis

Lietuvos gynybinė galia grindžiama:

- Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu

priešintis kiekvienam užpuolikui;

- įstatymo nustatyta visuotine privalomąja

karo tarnyba;

- kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo

parengtimi ir apginklavimu;

- piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam

ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai;

- geru kariuomenės ir civilių piliečių

savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu;

- valstybės atsargomis.

Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos

institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su

NATO pajėgomis.

Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu

sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo padėtį ar

ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms

priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos daliniai, Karo

akademija, koviniai Šaulių sąjungos būriai, savanorių piliečių ginkluoto

pasipriešinimo (partizanų) būriai.

Lietuvos gynybos sistemos pagrindas -

visuotinės ir besąlyginės gynybos principas. Šis principas įtvirtinamas

įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kariuomenės

bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose.

Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei

pasipriešinimui.

Visuotiniu piliečių pasirengimu

pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo

agresijos Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.

Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai

prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių

piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais.

Lietuva remiasi pasirašytais su NATO

dokumentais ir neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę

grėsmę jos teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui.

Lietuva rengiasi gynybai remdamasi

šiuolaikiniu karybos mokslu ir tautos dešimtmete pokario partizaninės kovos

prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtimi.

Agresijos faktą Lietuva konstatuoja

vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis. Agresijos ar kitu prievartos prieš

Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai priešinasi bet kam, kas

prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar

konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo dalyviui taikomas kombatanto

statusas pagal tarptautinės teisės aktus.

Tautos ir valstybės gynybai vadovauja laisvai

ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos negali veikti, -

Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo pasipriešinimui institucijos.

Ginkluotųjų pajėgų daliniai turi iš anksto

parengtus veiksmų planus agresijai atremti. Agresijos atveju ginkluotųjų pajėgų

dalinių vadai, vadovaudamiesi šiais planais ir nelaukdami atskiro politinio

sprendimo, nedelsdami įsako ginklu pasipriešinti agresoriui, ginti Lietuvos

valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę bei teritorijos vientisumą.

Agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvos

valstybę atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali priimti

sprendimo arba duoti įsakymo, draudžiančio ginti Lietuvos nepriklausomybę,

teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks sprendimas ar įsakymas

bus niekiniai, o jų nevykdymas neužtrauks jokios atsakomybės.

Jei dėl agresijos ar kitokios prievartos

prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar

konstitucinę santvarką pareigūnas negali laisvai vykdyti valstybės gynimo pareigų

arba su gynyba susijusių funkcijų ar perduoti įsakymų, žemesniosios grandies

pareigūnai gynybos funkcijas vykdo savarankiškai. Tokiu atveju šių pareigūnų

įsakymai bus privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų savaveiksmių darinių

pasipriešinimo bei kovos veiksmai bus teisėti.

Krašto gynybos operatyvinė vadovybė privalo

užtikrinti, kad pasienio provokacijos, vietinio įsibrovimo į Lietuvos

teritoriją ar Lietuvos oro erdvės pažeidimo atvejais būtų nedelsiant duoti

įsakymai dėl adekvačių kariuomenės ir pasienio policijos veiksmų ir imtasi

diplomatinių priemonių.

Karinei valstybės gynybai naudojamos visos

ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam reagavimui, gerai

tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui. Ypatinga reikšmė teikiama

žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviniam vadovavimui

ginkluotosioms pajėgoms.

Lietuvos kariuomenė ypač turi būti parengta

gynybos veiksmams netikėto ir staigaus agresoriaus desantinių ir kitokių mobilių

pajėgų įsiveržimo atvejais. Kariuomenė turi būti apmokyta ir partizaninės kovos

veiksmų priešo užimtose teritorijose bei pasirengusi tęsti partizaninį karą.

Prasidėjus agresijai prieš Lietuvą,

kariuomenė ginklu gina valstybę siekdama išsekinti ir sunaikinti priešo

pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat kitokios

tarptautinės pagalbos.

Pagrindinis kariuomenės uždavinys - naikinti

priešą ir palaužti jo norą kovoti prieš Lietuvą. Konkrečius kariuomenės dalinių

strateginius uždavinius nustato kariuomenės vadas.

Pilietinio pasipriešinimo jėgą lemia Tautos

valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio, nesvarbu,

koks jo amžius ir profesija, pasiryžimas visais įmanomais būdais priešintis

užpuolikui ar okupantui, prisidėti prie Lietuvos gynybos.

Piliečių pasirengimo pilietiniam

pasipriešinimui sistema yra valstybinė. Jos funkcionavimą organizuoja

Vyriausybė.

Piliečiai reguliariai mokomi įvairių

pasipriešinimo ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina būtinomis

techninėmis priemonėmis.

Patriotizmo ugdymas, pasipriešinimo būdų

mokymas ir įgūdžių ugdymas yra ir mokyklos privalomosios lavinimo programos

sudėtinė dalis.

Valstybė remia savaveiksmes visuomenės

organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam

pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.

Užpuolimo, pasikėsinimo į Lietuvos

teritorijos vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju piliečiai ir jų

savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų - nesmurtinio

pasipriešinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su neteisėta administracija,

taip pat ginkluoto pasipriešinimo.

Kolaboravimo veikas ir atsakomybę už jas

nustato įstatymai.

8

skyrius

Visus sprendimus dėl gynybos politikos ir

ginkluotųjų pajėgų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia. Nacionalinė

gynybos politika ir gynybos išlaidos skelbiami viešai.

Sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo

taikos metu priima Respublikos Prezidentas. Jis savo dekretu patvirtina visų

kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietas ir teritorines

manevravimo ribas. Taikos metu tik Respublikos Prezidentas savo dekretu gali

duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo

vietą.

Gynybos veiksmų civilinę vadovybę sudaro

Respublikos Prezidentas ir krašto apsaugos ministras. Pagal demokratinės

civilių kontrolės principą operacinio vadovavimo karinėms operacijoms ir

kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidento ir per

krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, o jeigu yra

išimtinių aplinkybių, - tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjų pajėgų rūšių

vadams ar Savanorių pajėgų vadui.

Kai Respublikos Prezidentas iš šalies

išvyksta, krašto apsaugos ministras privalo būti Lietuvoje.

Ginkluotųjų pajėgų organizaciją, plėtrą,

apginklavimo poreikius, asignavimus nustato piliečių demokratiškai išrinktas

Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir kitų

nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Už ginkluotųjų pajėgų

tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos

ministras ir kariuomenės vadas.

Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo,

ginkluotės įsigijimo ir materialinės bazės priima Vyriausybė.

Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties

įvedimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos

agresijos priima Respublikos Prezidentas ir Seimas Konstitucijos nustatyta

tvarka.

Krašto apsaugos ministras, vidaus reikalų

ministras, Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų viceministrai ir

Valstybės saugumo departamento vadovas turi būti tik civiliai asmenys.

Kariuomenės vadas pavaldus krašto apsaugos

ministrui.

Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijos

ir Valstybės saugumo departamento civiliams pareigūnams gali būti suteikiami

įstatymų nustatyti tarnybiniai rangai.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

II

9

skyrius

Užtikrinant Lietuvos nacionalinį saugumą,

atsižvelgiama į tokius pavojus bei rizikos veiksnius, kurie Lietuvai

nepalankiomis sąlygomis neginčijamai gali pasireikšti.

Svarbus Lietuvos saugumo veiksnys - specifinė

geopolitinė aplinka, sunkiai Lietuvos kaimynystėje prognozuojama dėl joje

esančių militarizuotų teritorijų ir netvirtos demokratijos valstybių.

Geopolitinės

aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai

- politinis spaudimas ir diktatas, siekiai

įtvirtinti ypatingų interesų zonas ir ypatingas teises, trukdymas Lietuvai

įgyti tarptautines saugumo garantijas;

- užsienio valstybių grasinimai naudoti jėgą

savo interesų gynimo dingstimi;

- pastangos primesti Lietuvai pavojingus

nelygiateisius tarptautinius susitarimus.

- karinis potencialas netoli Lietuvos sienų;

- karinis tranzitas per Lietuvą;

- nelegalių ginkluotų būrių kūrimasis ar

skverbimasis į Lietuvos teritoriją;

- atvira agresija.

- užsienio slaptųjų tarnybų šnipinėjimo bei

ardomoji veikla, įskaitant priedangos struktūrų kūrimą ir veiklą; diversijų ir

pasikėsinimų organizavimas;

- ardomosios informacijos platinimas ir

kitokie pilietinės visuomenės ir valstybės griovimo veiksmai naudojant

propagandą ir dezinformaciją;

- tiesioginis ar netiesioginis kišimasis į

Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką valstybės valdžios

institucijoms ir Lietuvos vidaus politikai bei socialiniams procesams;

- nelegali imigracija ir tranzitinė

migracija; pabėgėlių antplūdis;

- tautinių grupių skatinimas būti nelojalioms

Lietuvos valstybei; kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos

pilietybės principus.

- ekonominis spaudimas, blokada ar kitokios

priešiškos ekonominės akcijos;

- visos ūkio šakos priklausomybė nuo kurios

nors vienos šalies ar šalių grupės;

- kapitalo investicijos politiniais tikslais:

energetikos ir kitų nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio šakų

įmonių, finansų bei kredito įstaigų, svarbiausių komunikacijų (geležinkelio,

greitkelių, vamzdynų, jūros uostų, oro uostų) nuosavybės ar valdymo kontrolės

perėmimas;

- energetikos priklausomybė nuo vienos šalies

ar vienos grupės šalių išteklių; lengvas energetikos sistemos funkcionavimo

pažeidžiamumas;

- valstybės finansinę sistemą

destabilizuojantis įsiskolinimų užsieniui mastas;

- destabilizuojančios intervencijos į

Lietuvos finansų-bankų sistemą ir ją griaunantys poveikiai.

- organizuotų nusikalstamų struktūrų veikla

ir nelegalus verslas bei kontrabanda;

- teroristų skverbimasis iš užsienio ir jų

veikla Lietuvoje;

- nelegalus ginklų, narkotikų, radioaktyviųjų

ir kitokių ypač pavojingų medžiagų įvežimas, tranzitas ar prekyba jais;

- netikrų pinigų gamyba, platinimas ar

neteisėtu būdų įgytų pinigų plovimas.

- politinis nestabilumas ar valstybės

valdžios krizė, kai jie kelia grėsmę konstitucinei demokratinei santvarkai;

- kėsinimasis į konstitucinę demokratinę

santvarką ir Konstitucijos pažeidinėjimai;

- pilietinių teisių ir laisvių pažeidinėjimai

bei Konstitucijos nenumatyti jų apribojimai;

- ilgalaikių nacionalinių tikslų nepaisymas

valstybės politikoje.

- darbo vietų, gamybos mastų ir nacionalinio

produkto sumažėjimas iki kritinio lygio;

- ūkio struktūrinis ir technologinis

atsilikimas;

- ekonomikos kriminalizacija;

nekontroliuojamas ekonominių nusikaltimų mastas;

- bankų-finansų sistemos krizės ir finansinės

panikos;

- nacionalinės valiutos destabilizacija,

Lietuvos banko valiutos atsargų sumažėjimas žemiau kritinės ribos;

- valstybės finansines galimybes viršijanti

vidaus skola.

- visuotinis gyventojų nuskurdimas, nedarbas;

- artėjantys prie kritinio lygio, gresiantys

socialiniu konfliktu, nenormalūs visuomenės grupių turtinės padėties skirtumai;

- asmens nesaugumas;

- visuomenės sveikatos būklės blogėjimas;

alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija.

- veiksniai, silpninantys tautos imunitetą ir

tapatumą;

- tautinių vertybių nesaugojimas;

- tautos mažėjimas; intelektinio potencialo

mažėjimas; didelė emigracija;

- antihumanistinės, prievartą propaguojančios

pseudokultūros plitimas;

- tautinės neapykantos kurstymas.

- didelis nusikalstamumas;

- korupcija, ypač teisėsaugos ir teisingumo

institucijose; valstybės ir savivaldybės pareigūnų savivalė;

- teroristinių, prievartavimo ir kitokių

organizuotų kriminalinių struktūrų veikla;

- pinigų, dokumentų bei vertybinių popierių

padirbinėjimas.

- katastrofos, technologinės avarijos,

gaisrai ir gaivalinės nelaimės;

- aplinkos teršimas, ypač kancerogeninėmis ir

mutageninėmis medžiagomis;

- Ignalinos atominė elektrinė;

- neracionalus gamtinių išteklių ir aplinkos

naudojimas, aplinkos netausojimas;

- ypač pavojingos epidemijos ir epizootijos.

10

skyrius

Be šių pagrindų pirmojoje dalyje apibrėžtos

užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo užtikrinimo

priemonės yra:

- dalyvavimas tarptautinėse saugumą

stiprinančiose organizacijose;

- narystė Šiaurės Atlanto sutarties

organizacijoje, Vakarų Europos Sąjungoje ir Europos Sąjungoje;

- nacionalinio saugumo strateginis planavimas

bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų parengimas ir vykdymas;

- nacionalinį saugumą užtikrinančių

institucijų veikla;

- saugumo ir gynybos sistemą

reglamentuojantys įstatymai.

Lietuvos saugumas yra Europos saugumo dalis.

Lietuva pasirengusi dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiimti

savąją dalį įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų (JT/UN), Europos

Tarybos (ET/CE), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO/OSCE),

Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Tarybos (ŠABT/NACC), Šiaurės Atlanto

Asamblėjos (ŠAA/NAA) ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių paskirtis -

užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje, veikloje, taip pat

dalyvauja taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose.

Lietuva siekia narystės Europos sąjungose ir

transatlantinėje gynybos organizacijoje vienijama bendrų idealų ir vertybių.

Būdama asocijuota Europos Sąjungos narė,

Lietuva įgyvendina Europos (asociacijos) sutarties normas ir jos numatytas

integracijos priemones, dalyvauja bendroje Europos Sąjungos saugumo ir gynybos

politikoje.

Lietuva vykdo šias pasirengimo visateisei

narystei Europos Sąjungoje priemones:

- sukuria integracijos į Europos Sąjungą

koordinavimo institucinę sistemą;

- įgyvendina Europos (asociacijos) sutarties

ir Pasirengimo narystei Europos Sąjungoje strategijos nuostatas;

- dalyvauja struktūrų dialoge su Europos

Sąjunga;

- pertvarko ūkio veiklą reglamentuojančius

įstatymus, jų nuostatas derindama su Europos Sąjungos teisės principais ir

normomis.

Lietuva, būdama asocijuota Vakarų Europos

Sąjungos partnerė, siekia kuo greičiau tapti visateise jos nare.

Lietuva yra pasiryžusi tapti visateise

kolektyvinės transatlantinės gynybos organizacijos - Šiaurės Atlanto sutarties

organizacijos - nare. Išreikšdama šį pasiryžimą, Lietuva 1994 m. sausio 4 d.

oficialiu dokumentu kreipėsi į NATO dėl Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto

sutarties organizacijoje. Siekdama narystės NATO, Lietuva pasiryžusi prisiimti

savąją bendros atsakomybės dalį šioje organizacijoje.

Lietuva imasi atsakomybės už savo

suvereniteto bei teritorijos gynybą, stiprina ir išlaiko savo nacionalinę

gynybos sistemą, priderintą prie NATO standartų ir struktūrų.

Lietuvos naryste NATO siekiama padidinti

pasitikėjimą, stabilumą ir saugumą regione bei visoje Europoje.

Lietuvos gynybos sistema nuosekliai ir

ryžtingai integruojama į NATO gynybos sistemą. Lietuvos integravimasis į NATO

ir narystės siekimas šioje stabilumą ir saugumą garantuojančioje gynybos

organizacijoje nėra priešiški jokiai kitai šaliai.

Lietuva, siekdama tapti visateise Šiaurės

Atlanto sutarties organizacijos, įskaitant jos integralią karinę struktūrą,

nare, vykdo aktyvaus integravimosi į NATO priemones:

- bendradarbiauja su NATO planuojant gynybą,

rengia savo struktūras bendros gynybos poreikiams;

- pagal NATO standartus moko ir parengia

kariuomenę, pertvarko ir rengia savo gynybos struktūras sąveikai su NATO

struktūromis;

- parengia karius dalyvauti tarptautinėse

taikos palaikymo akcijose;

- gynybos srityje dvišaliais pagrindais

plečia bendradarbiavimą su šalimis NATO narėmis;

- dalyvauja bendrose NATO pratybose ir

mokymuose bei organizuoja juos Lietuvos teritorijoje; pritaiko bendroms

pratyboms pagrindinius gynybinės infrastruktūros objektus;

- kuria karinę civilinę oro erdvės kontrolės

sistemą, integruodama ją į bendrą Europos kontrolės sistemą;

- standartizuoja pagal NATO reikalavimus

gynybos struktūras, informacijos ir ryšių sistemas, technines priemones,

žemėlapius ir dokumentaciją, gynybą reglamentuojančius teisės aktus, statutus,

terminiją;

- dalyvauja rengiant ir įgyvendinant bendras

su NATO ir valstybėmis NATO narėmis mokslo ir technologijų plėtros programas

bei pramonės kooperacijos projektus;

- kuria informacijos apsaugos sistemą,

integralią su NATO sistema;

- įveda privalomą reikalavimą karininkams

mokėti bent vieną iš oficialiųjų NATO kalbų;

- karo specialistus, karininkus ir

puskarininkius rengia ne tik Lietuvoje, bet ir NATO šalių karo mokyklose ir

gynybos struktūrose, siunčia juos stažuoti; atestuoja juos pagal NATO

reikalavimus, ypač jų pasirengimą sąveikai su NATO daliniais.

Lietuva vykdo suderintą su NATO individualią

Partnerystės taikos labui programą, jos priemones traktuodama kaip pasirengimą

narystei.

Lietuva, siekdama kuo greičiau tapti pilnateise

VES (WEU) nare, skiria savo atstovus bei dalyvauja jos institucijų veikloje:

- VES (WEU) parlamentinės asamblėjos darbe;

- gynybos planavime;

- gelbėjimo, humanitarinėse ir taikos

palaikymo operacijose;

- kitų VES (WEU) plėtojamų institucijų veikloje

ir renginiuose.

11

skyrius

Svarbiausios ilgalaikės nacionalinio saugumo

stiprinimo valstybinės programos:

- krašto apsaugos sistemos ir gynybai

reikalingos infrastruktūros plėtotės;

- kariuomenės ir jos aktyvaus rezervo

parengimo bei apginklavimo;

- valstybės sienos apsaugos sistemos

plėtotės;

- oro erdvės kontrolės sistemos plėtotės ir

jos integravimo į vieningą Europos kontrolės sistemą;

- karinių specialistų rengimo, karinio

švietimo ir karo mokslo plėtojimo;

- piliečių mokymo ir rengimo pasipriešinimui

bei civilinei saugai;

- ekonominių grėsmių mažinimo ir ekonominio

saugumo stiprinimo, krašto ūkio funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis;

- valstybės valdžios institucijų

funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis;

- valstybės strateginių atsargų kaupimo ir

išlaikymo;

- vientisos civilinės saugos ir gelbėjimo

sistemos plėtotės;

- ekologinio saugumo užtikrinimo;

- Ignalinos AE saugios eksploatacijos

užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to;

- energetikos sistemos stabilumo ir

integravimosi į Europos energetikos sistemas;

- geležinkelio rekonstravimo pagal europinės

vėžės standartus, jo integravimo į Europos transporto sistemą;

- svarbiausių nacionalinių išteklių tausojimo

ir apsaugos;

- natūralaus gyventojų prieaugio palaikymo;

- kovos su nusikalstamumu;

- kovos su korupcija.

Prireikus parengiamos ir kitos programos.

Saugumo stiprinimo valstybines programas, išskyrus valstybės paslaptį

sudarančias jų dalis, Vyriausybė pateikia Seimui. Dėl pateiktų programų

Seimas priima nutarimą. Programos finansuojamos iš valstybės biudžeto ar kitų

įstatymuose numatytų šaltinių.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

III

12

skyrius

Valstybės aukščiausiosios vadovaujančios

institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo užtikrinimui, yra Lietuvos

Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas.

- Valstybės gynimo taryba;

- Krašto apsaugos ministerija, krašto

apsaugos ministrui pavaldūs kariuomenės vadas ir Gynybos štabas;

- kariuomenė;

- policija;

- Valstybės saugumo departamentas;

- Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras;

- Civilinės saugos departamentas;

- Ginklų fondas.

13

skyrius

Ginkluoto valstybės užpuolimo atveju, kai

kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos

Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos,

įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją ir

šiuos sprendimus teikia tvirtinti Seimui.

Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas

yra Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.

Respublikos Prezidentas, gavęs Seimo

pritarimą, skiria kariuomenės vadą.

14

skyrius

Vyriausybė saugo Lietuvos Respublikos

teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką.

Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų valstybės įstaigų, įgyvendinančių

šias garantijas, veiklą.

Vyriausybė vadovauja visų nacionalinio

saugumo priemonių įgyvendinimui bei piliečių rengimui pilietiniam

pasipriešinimui.

Vyriausybė rengia ir teikia Seimui tvirtinti

ilgalaikių valstybinių nacionalinio saugumo stiprinimo programų projektus bei

vadovauja jų įgyvendinimui.

Lietuvos Vyriausybė atsakinga už strateginį

nacionalinio saugumo planavimą. Ji taip pat atsakinga už imuniteto tarnybų

veiklą nacionalinio saugumo ir gynybos institucijose.

Vyriausybė turi turėti ir įgyvendinti

specialią ekonominio saugumo užtikrinimo veiksmų programą.

Vyriausybė atsakinga už valstybinės

informacijos valdymo ir jos apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą ir jos

funkcionavimą.

Vyriausybė užtikrina, kad visos civilinės

valstybės institucijos ir Lietuvos ūkio infrastruktūros objektai būtų parengti

privalomiems gynybos bei civilinės saugos uždaviniams vykdyti.

Vyriausybė teikia Seimui metinę ataskaitą

apie nacionalinio saugumo sistemos plėtrą. Ataskaitoje pateikiama konkrečių

žinių (išskyrus tas, kurios yra valstybės paslaptis) apie: nacionalinio saugumo

sistemos būklę ir plėtrą; priemones, kurių imamasi galimiems vidaus ir išorės

rizikos veiksniams ir pavojams išvengti; saugumą ir gynybinę galią stiprinančią

Vyriausybės ir valstybės institucijų veiklą, įskaitant integracijos į NATO

priemonių vykdymą; nacionalinių saugumą stiprinančių programų rengimą ir

įgyvendinimą; piliečių ugdymą ir apmokymą visuotiniam pasipriešinimui bei

civilinės saugos būdų, organizacinių struktūrų parengties gerinimą; paramą

savaveiksmėms organizacijoms, kurių veikla prisideda prie pasirengimo

pilietiniam pasipriešinimui.

Nacionalinio saugumo strateginio planavimo

grupę sudaro Vyriausybės paskirti specialūs patarėjai - saugumo problemų

ekspertai. Ši grupė veikia kaip sudėtinė Vyriausybės patarėjų institucijos

dalis. Ji numato galimas situacijas ateityje, išaiškina ilgalaikius ir

galinčius kilti naujus pavojus, projektuoja išankstinius veiksmus jiems

išvengti, nuo jų apsisaugoti ir Lietuvos saugumui užtikrinti, prognozuoja

ilgalaikes Vyriausybės sprendimų pasekmes ir įtaką nacionaliniam saugumui,

rengia išvadas bei rekomendacijas Vyriausybei ir Valstybės gynimo tarybai.

Nacionalinio saugumo strateginio planavimo

grupė bendradarbiauja su Valstybės saugumo departamentu ir Krašto apsaugos

ministerija.

Nacionalinio saugumo strateginio planavimo

grupė dalyvauja rengiant ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų

projektus.

Valstybinį pilietinio pasipriešinimo rengimo

centrą steigia Vyriausybė. Jo paskirtis - tiesiogiai ir koordinuojant kitų

institucijų veiklą apmokyti ir parengti visuomenę individualiam ir organizuotam

pilietiniam pasipriešinimui ir civilinei saugai.

15

skyrius

Seimas rūpinasi, kad būtų laiku priimti

Nacionalinio saugumo pagrindams įgyvendinti būtini įstatymai, kiti teisės

aktai, galiojančių įstatymų papildymai ir pakeitimai.

Seimas priima įstatymą, nustatantį

konkrečiais tikslais ir funkcijomis pagrįstą krašto apsaugos ir gynybos

struktūrą.

Seimas priima įstatymus, tvirtinančius

Vyriausybės pateiktas nacionalinio saugumo priemonių programas.

Seimas įstatymu nustato bendrus metinius

reguliariosios kariuomenės ir aktyviojo rezervo karių skaičius. Seimas,

atsižvelgdamas į gynybos struktūrą, įstatymu nustato kiekvieno laipsnio

aukštesniųjų karininkų skaičius.

Seimas įgyvendina šių pagrindų nuostatas

sukurdamas teisinę nacionalinio saugumo ir gynybos bazę - įstatymais

reglamentuoja šias sritis: krašto apsaugos taikos metu; visuotinės gynybos ir

pasipriešinimo agresoriui ar okupantui; Krašto apsaugos ministerijos veiklos;

kariuomenės; privalomosios krašto apsaugos tarnybos; Savanoriškosios krašto

apsaugos tarnybos; alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos; pasienio

policijos, kitų policijos dalinių pasirengimo ir dalyvavimo krašto gynyboje;

mobilizacijos; vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos; piliečių

rengimo pasipriešinimui, įskaitant institucinę mokymo struktūrą; Valstybės

gynimo tarybos; kariškių pareigų, teisių ir atsakomybės; kolaboravimo veikų ir

atsakomybės už jas; valstybės paslapčių apsaugos; Valstybės saugumo

departamento veiklos: žvalgybos, kontržvalgybos ir kovos su ardomąja veikla;

operatyvinės veiklos; Ginklų fondo ir kitas.

Seimas priima įstatymus, tvirtinančius

kariuomenės ir policijos drausmės statutus, nustatančius arešto pagrindus ir

teisines procedūras.

Seimas skelbia nepaprastąją padėtį, įveda

karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti

ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti tarptautinius

Lietuvos įsipareigojimus.

Ginkluoto užpuolimo atveju, kai Respublikos

Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos,

įveda karo padėtį ar skelbia mobilizaciją, Seimas šiuos sprendimus tvirtina

arba panaikina.

Seimas vykdo Vyriausybės veiklos,

užtikrinančios nacionalinį saugumą, parlamentinę kontrolę. Seimas kiekvienų

metų pavasario sesijoje svarsto Vyriausybės metinę ataskaitą apie nuveiktus

darbus įgyvendinant Nacionalinio saugumo pagrindus.

16

skyrius

Svarbiausius valstybės gynimo reikalus,

įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės saugumo

užtikrinimo ir gynimo klausimais, svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo

taryba, į kurią įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos

ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos

Prezidentas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai kviečiamas

Valstybės saugumo departamento direktorius. Tarybos sudarymą, veiklos tvarką ir

įgaliojimus nustato įstatymas.

17

skyrius

Krašto apsaugos ministras vadovauja gynybos

politikos įgyvendinimui, atsako už krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos

parengimą ginti valstybę, valdo krašto apsaugai ir gynybai skirtus finansinius

išteklius, kariuomenės aprūpinimą ginkluote ir technika, vykdo tarptautinį

bendradarbiavimą gynybos srityje, personalo ir informacijos politiką. Krašto

apsaugos ministerijos administracija formuojama iš ministerijos funkcijoms

vykdyti reikalingų civilių pareigūnų ir karinių reikalų specialistų. Krašto

apsaugos ministerijos administracija ir kariuomenės vadui pavaldus Gynybos

štabas krašto gynybos sistemos plėtojimo ir valdymo funkcijas vykdo vieningai.

Ministerijos administracijos padaliniai ir Gynybos štabas funkcijas vykdo

vieningai bendradarbiaudami ir jų nedubliuodami.

Krašto apsaugos ministerijos ir Gynybos štabo

funkcijas nustato ir paskirsto įstatymai ir kiti teisės aktai vadovaujantis

krašto apsaugos sistemos valdymo integralumo principu.

Krašto apsaugos ministras prižiūri ir

kontroliuoja kariuomenės parengimą. Šią kontrolę vykdo ministrui pavaldus

krašto apsaugos generalinis inspektorius.

Krašto apsaugos ministrui pavaldi žvalgybos

tarnyba ir Gynybos štabo sudėtyje esantis karinės taktinės žvalgybos padalinys

veikia koordinuotai ir informaciją bei analizes teikia ir krašto apsaugos

ministrui, ir kariuomenės vadui.

Krašto apsaugos ministerija vykdo karo

prievolininkų apskaitą ir šaukimą į pirminę karo tarnybą, taip pat į

alternatyviąją tarnybą. Šiam tikslui ministerija sudaro civilines teritorines

šaukimo komisijas. Aktyviojo rezervo karių apskaitą ir šaukimą į rezervo

tarnybą vykdo kariuomenės štabai.

Krašto apsaugos ministerijos administracija

organizuoja kariuomenės bendradarbiavimą su visuomene ir civilinėmis

institucijomis.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

Kariuomenės vadas taikos metu yra tiesiogiai

pavaldus krašto apsaugos ministrui, tačiau nepavaldus krašto apsaugos

viceministrams.

Kariuomenės vadas yra aukščiausiasis

valstybės karinis pareigūnas ir turi teisę kariniais klausimais pagal savo

kompetenciją atstovauti Lietuvos kariuomenei.

Respublikos Prezidentas krašto apsaugos

ministro teikimu skiria lauko pajėgų vadą. Jo nuolatines pareigas, teises ir

atsakomybę taikos ir karo metu, taip pat ir tas, kurias jis turi nesant

kariuomenės vado, nustato įstatymai.

Svarbiausias kariuomenės vado uždavinys taikos

metu - parengti visas reguliariosios kariuomenės rūšis, Savanorių pajėgas ir

aktyvųjį kariuomenės rezervą ginkluotai valstybės gynybai, vadovauti valstybės

teritorijos apsaugai, teritorinės jūros, ekonominės zonos ir oro erdvės

kontrolei bei apsaugai.

Kariuomenės vadas atsako, kad būtų iš anksto

parengti kariuomenės dalinių veiksmų planai netikėto užpuolimo ir kitais

neatidėliotinais atvejais.

Ginkluoto užpuolimo ar karo padėties atveju

kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamas visų Lietuvos

Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu gynybos veiksmų civilinei

vadovybei.

Gynybos štabas yra bendras valstybės karinės

gynybos štabas. Gynybos štabas rengia ginkluotos gynybos planus, koordinuoja

kariuomenės rūšių štabų veiklą ir teritorinės gynybos štabų darbą, organizuoja

kariuomenės kovinį parengimą bei materialinį aprūpinimą (logistiką). Gynybos

štabo struktūra, funkcijos ir atsakomybės paskirstymas nustatomi krašto

apsaugos struktūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Gynybos štabo viršininką skiria krašto

apsaugos ministras kariuomenės vado teikimu. Gynybos štabo aukštuosius

pareigūnus skiria kariuomenės vadas, suderinęs su krašto apsaugos ministru.

Gynybos štabas jungia atskirų kariuomenės rūšių štabų veiklą. Šių štabų

karininkai pagal rotacijos principą dalyvauja Gynybos štabo darbe.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

Lietuvos teritorija

skirstoma į tris karines apygardas.

Krašto apsaugos ministras

kariuomenės vado teikimu skiria karinės apygardos vadą, kuris formuoja

apygardos teritorinį gynybos štabą (ATGŠ). ATGŠ rengia apygardos teritorijos

gynybos planus, užtikrina apygardos Savanorių pajėgų ir kitų teritorijoje

dislokuotų dalinių bei junginių sąveiką.

Krašto apsaugos ministerija steigia

apygardose privalomosios karo tarnybos karių šaukimo centrus. Šie centrai

tvarko karo prievolininkų ir mobilizacijos personalo apskaitą bei vykdo

karo prievolininkų šaukimą.

ATGŠ organizuoja aktyviojo kariuomenės

rezervo karių apmokymą apygardos mokymo centruose ar kariuomenės daliniuose,

vykdo komendantūros funkcijas, palaiko ryšius su Šaulių sąjungos būriais.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

18

skyrius

Kariuomenė ištikima Lietuvos Respublikai, jos

Konstitucijai, tarnauja valstybei ir visuomenei, paklūsta Lietuvos piliečių

demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai.

Aukštajai karinei vadovybei taikomi

terminuoto skyrimo pareigoms ir rotacijos principai.

Kariuomenė turi būti rengiama ugdant kario

asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir kario etiką.

Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą.

Kariui garantuojama minties, įsitikinimų,

tikėjimo ir sąžinės laisvė. Kiekvieno kario žmogaus orumas turi būti gerbiamas,

karys neturi patirti pažeminimų. Karių teisės tarnybos (įskaitant rezervo

tarnybą) metu gali būti įstatymo apribotos tiek, kiek reikia tarnybos pareigoms

vykdyti ir kariniam paklusnumui užtikrinti. Šie apribojimai taikomi dėl

nuomonės reiškimo, privataus gyvenimo apsaugos, tarnybos vietos garantijų,

susivienijimų laisvės, grupinių peticijų, gyvenimo vietos pasirinkimo, gyvenamojo

būsto neliečiamybės.

Kariuomenėje veikia karo kapelionų

institutas. Politinių partijų veikla kariuomenėje neleidžiama.

Kariui ar kariuomenės daliniui negali būti

duotas įsakymas, prieštaraujantis įstatymams. Joks kariuomenėje tarnaujantis

asmuo negali būti verčiamas tarnauti kitam asmeniui ar asmenų grupei, išskyrus

oficialią pareigą.

Kariuomenę sudaro:

- reguliariosios pajėgos;

- Savanorių pajėgos;

- aktyvusis rezervas.

Reguliariosios pajėgos formuojamos

Konstitucijos nustatytos privalomosios karo tarnybos, taip pat profesinės karo

tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba susideda iš pradinės tarnybos

reguliariosiose pajėgose ir paskesnės tarnybos aktyviajame rezerve ir yra

skirta parengti piliečiams ginkluotai Lietuvos gynybai. Privalomoji karo

tarnyba atliekama tik kariuomenėje.

Privalomosios tarnybos

reguliariosiose pajėgose ir aktyviajame rezerve trukmę, periodiškumą ir kitas

sąlygas nustato įstatymai. Įstatymai taip pat nustato darbo vietos apsaugos

garantijas privalomosios (pradinės ir rezervo) tarnybos metu.

Šauktinio arba piliečio,

kuriam pradinė privalomoji karo tarnyba buvo atidėta, nepriekaištinga ir

įstatymo nustatytos trukmės savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba prilyginama

pradinei privalomajai karo tarnybai. Įstatymai nustato atvejus ir tvarką, kai

tarnyba Savanorių pajėgose gali būti prilyginta privalomajai tarnybai

aktyviajame rezerve. Įstatymai nustato aukštųjų ir aukštesniųjų specialiųjų

mokyklų studentų karinio apmokymo ir pirminės tarnybos trukmę bei atlikimo

tvarką.

Karo padėties, mobilizacijos ir karo atveju

tarnybos trukmė neribojama.

Yra dvi rezervo stadijos: tarnyba aktyviajame

rezerve ir paskesnis priklausymas individualiam mobilizacijos rezervui.

Kiekvienas tarnybos

aktyviajame rezerve prievolininkas turi priskirtą tarnybos vietą dalinyje.

Atlikę privalomąją karinę tarnybą reguliariosiose pajėgose ir aktyviajame

rezerve bei sulaukę įstatymų nustatyto amžiaus piliečiai perkeliami į

individualų mobilizacijos rezervą. Individualaus mobilizacijos rezervo asmenys

pašaukiami į krašto apsaugos tarnybą ypatingais atvejais arba visuotinės

mobilizacijos atveju.

Reguliariąsias pajėgas

sudaro:

- sausumos pajėgos, kurių paskirtis -

valstybės teritorijos karinė apsauga ir valstybės gynimas;

- karinės oro pajėgos, kurių

paskirtis - oro erdvės kontrolė, apsauga ir gynyba, parama sausumos ir jūrų

pajėgoms bei specialiųjų operacijų vykdymas;

- karinės jūrų pajėgos, kurių paskirtis -

teritorinės jūros ir išimtinės ekonominės zonos kontrolė, apsauga ir gynyba,

pakrančių ir laivybos apsauga, specialiosios užduotys - konvojus, evakuacija ir

kt.

Kariuomenės skaičių ir principinę struktūrą

krašto apsaugos ministro teikimu tvirtina Seimas.

Taikos metu kariuomenė:

- saugo valstybės teritoriją,

oro erdvę, teritorinius vandenis ir išimtinę ekonominę zoną bei karinius

objektus;

- palaiko kovinę parengtį;

- rengiasi ir, Seimui nutarus, savanoriškumo

pagrindais dalyvauja taikos operacijose ir misijose už Lietuvos ribų;

- šio skyriaus penktajame skirsnyje

numatytais atvejais gali būti pasiųsta padėti civilinei valdžiai.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

skirsnis

Krašto apsaugos savanorių

pajėgos (sutrumpintai - Savanorių pajėgos) yra sudedamoji kariuomenės dalis.

Savanorių pajėgų vadą skiria krašto apsaugos ministras kariuomenės vado

teikimu. Savanorių pajėgų vadas pavaldus kariuomenės vadui. Savanorių pajėgų

vienetai formuojami kiekvienoje teritorinėje apygardoje. Jų pagrindinė

paskirtis - vykdyti gynybos uždavinius savo apygardoje.

Taikos metu Savanorių pajėgų

funkcijos yra: savanorių karinis parengimas ir jų dalinių parengimas gynybai

savo teritorijoje ir bendriems gynybos uždaviniams vykdyti; savanorių rezervo

rengimas; gynybos infrastruktūros ir strateginių objektų apsauga; pagalba

katastrofų atvejais. Savanorių tarnybos tvarką, Savanorių pajėgų veiklą bei

funkcijas nustato įstatymai.

Savanorių pajėgų daliniai gynybai rengiami

bendrai su kitais kariuomenės daliniais, o pasienio apygardose - taip pat su

pasienio policijos daliniais.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

skirsnis

Karo akademija yra karininkų rengimo ir jų

karinės kvalifikacijos kėlimo institucija, pavaldi krašto apsaugos ministrui ir

kariuomenės vadui. Biudžeto lėšos Akademijai finansuoti skiriamos Krašto

apsaugos ministerijai. Bendruosius aukštojo mokslo reikalavimus karo akademijos

studentams nustato Švietimo ir mokslo ministerija.

Krašto apsaugos ministerija, atsižvelgdama į

NATO narių ir kitų Europos valstybių patirtį bei Lietuvos karininkų poreikius,

parengia ir pateikia Seimui aprobuoti Lietuvos karininkų korpuso rengimo ir

profesinio tobulinimo koncepciją.

Valstybės užpuolimo (karo) ar karo padėties

atveju Karo akademija, kaip ginkluotųjų pajėgų sudedamoji dalis, tampa pavaldi

kariuomenės vadui.

Taikos metu Lietuvos kariuomenė už Lietuvos

Respublikos teritorijos ribų gali būti panaudota tik Seimui leidus.

Nepaprastosios padėties atveju kariuomenė

gali būti pasiųsta padėti policijai, kai reikia užkirsti kelią

antikonstituciniams smurtiniams veiksmams ar juos stabdyti. Įsakymą pasiųsti

kariuomenę į pagalbą policijai duoda Respublikos Prezidentas, remdamasis Seimo

sprendimu dėl kariuomenės panaudojimo. Kai įstatymų nustatyta tvarka ir

atvejais Respublikos Prezidentas priima neatidėliotiną sprendimą dėl

nepaprastosios padėties įvedimo ir įsako pasiųsti kariuomenę į pagalbą

policijai, šiuos sprendimus turi patvirtinti Seimas.

Respublikos Prezidentas arba krašto apsaugos

ministras be Seimo sutikimo gali įsakyti panaudoti kariuomenę gelbėjimo darbams

avarijų ir katastrofų atvejais. Kariuomenė Respublikos Prezidento arba krašto

apsaugos ministro įsakymu taip pat gali būti pasiųsta į pagalbą pasienio

policijai, kai prireikia sustiprinti valstybės sienos apsaugą.

Netikėtais ir neatidėliotinais atvejais, kai

nusikaltėliai sukelia realų pavojų žmonių gyvybei ar nuosavybei ir reikia

padėti vykdyti skubias tokių nusikaltėlių sulaikymo operacijas, Policijos

departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro, jo

pavaduotojo ar vietos policijos komisariato vadovo raštišku prašymu, civilinei

operacinei vadovybei leidus, karinis vienetas operacinio vadovavimo grandinėje

esančio vado įsakymu gali būti pasiųstas teikti konkrečiai apibrėžtą,

neviršijančią 24 valandų vienkartinę pagalbą policijai teisės aktų nustatyta

tvarka. Tokiai operacijai vadovauja Policijos departamento prie Vidaus reikalų

ministerijos generalinio komisaro, jo pavaduotojo ar policijos komisariato

vadovo paskirtas pareigūnas. Prireikus pagalbos teikimo policijai trukmė,

laikantis tokios pat tvarkos, gali būti pratęsta iki 48 valandų.

Tokiai operacijai bendrai vadovauja policijos

paskirtas vadas. Visais atvejais karinė jėga naudojama minimaliai. Kariuomenės

pagalbos teikimo policijai tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

Teisėsaugą kariuomenėje vykdo Lietuvos

teisėsaugos institucijų specializuoti padaliniai. Specializuotų padalinių ir

pareigūnų veiklos paskirtis - sustabdyti kariškių daromus teisės pažeidimus,

tirti tarnybos metu karių ir karininkų padarytus arba susijusius su tarnyba

teisės pažeidimus, traukti juos padariusius kariškius atsakomybėn. Karinės

teisėsaugos specializuoti padaliniai ir pareigybės steigiami prokuratūros ir

tardymo institucijose. Karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba

susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas.

Specializuotų karinės teisėsaugos padalinių

ir pareigūnų veiklos, patraukimo atsakomybėn ir proceso ypatumus karo padėties

arba valstybės gynybos (karo) metu nustato įstatymai.

Krašto apsaugos ministerijos sistemoje veikia

karo policija, kurios paskirtis - užkirsti kelią karių viešosios tvarkos ir

teisės pažeidimams. Viešosios tvarkos ar teisės pažeidimų atvejais karo

policija sulaiko pažeidėjus ir atlieka kvotą. Karo policijos funkcijas, teises

ir pareigas nustato įstatymai.

Už drausmės pažeidimus krašto apsaugos

tarnyboje kariuomenės vadai turi teisę skirti nuobaudas. Nuobaudų už drausmės

pažeidimus rūšis, karinių pareigūnų teises nuobaudas skirti, jų skyrimo ir

apskundimo procedūras nustato įstatymai.

19

skyrius

Pagrindinė policijos, kaip nacionalinio

saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis - užtikrinti asmens saugumą,

žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikaltimais,

saugoti valstybės sieną, kontroliuoti perėjimo punktus ir pasienio ruožą,

saugoti valstybės objektus. Policijos funkcijas nustato įstatymas.

Policijos daliniai formuojami tik

profesionalios tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba policijoje

neatliekama.

Lietuvoje nebus Vidaus reikalų ministerijos

karinių dalinių. Esami vidaus tarnybos daliniai reorganizuojami taip:

- specializuoti policijos daliniai, kurių

paskirtis - slopinti riaušes kalėjimuose, kovoti su teroristais ir nusikaltėlių

gaujomis, vykdyti sulaikymo ir kitas policijos operacijas, saugoti svarbius

valstybės objektus, numatytus Vyriausybės nutarimu patvirtintame sąraše,

pasilieka pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai;

- kalėjimų apsaugos tarnyba perduodama

Teisingumo ministerijos žinion;

- vidaus tarnybos daliniuose tarnaujantys

privalomosios krašto apsaugos tarnybos kariai su kovine ginkluote perkeliami į

kariuomenės dalinius.

Valstybės sieną saugo specializuoti Vidaus

reikalų ministerijai pavaldūs pasienio policijos daliniai. Pagal Gynybos štabo

planus jie rengiami ginkluotos gynybos veiksmams valstybės gynybos (karo)

atveju. Jų rengimo gynybai tvarką reglamentuoja įstatymas.

Pasienio policijos, o prireikus ir kiti

specializuoti policijos daliniai karo padėties ir valstybės gynybos (karo) metu

priskiriami ginkluotosioms pajėgoms.

20

skyrius

Valstybės saugumo departamentas yra Seimui

ir Respublikos Prezidentui atskaitinga institucija, kurios paskirtis -

apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę

santvarką.

Valstybės saugumo departamento uždaviniai -

vykdyti užsienio žvalgybą ir kontržvalgybą, laiku atskleisti veikas, keliančias

grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui,

konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai,

užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės saugumo departamentas teikia

žvalgybos ir kontržvalgybos informaciją, išvadas ir rekomendacijas Respublikos

Prezidentui, Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms. Informaciją, kuri

nėra valstybės paslaptis, Departamentas teikia ir visuomenei.

Valstybės saugumo departamento veiklą

reglamentuoja įstatymai.

Valstybės saugumo departamento biudžetas,

ištekliai, darbo metodai ir technika yra valstybės paslaptis.

Seimas atlieka parlamentinę Departamento

veiklos kontrolę. Ši kontrolė atliekama laikantis valstybės paslapčių apsaugos

reikalavimų ir Seimo nustatytų specialių procedūrų.

21

skyrius

Seimas tvirtina civilinės saugos ir gelbėjimo

vientisos sistemos struktūrą bei jos plėtros programą, aprėpiančią ir

ekstremalių situacijų valdymą bei tarptautinį bendradarbiavimą. Civilinės

saugos ir gelbėjimo vientisos sistemos paskirtis - apsaugoti gyventojus nuo

nelaimių karo ir taikos metu, jiems patiems šioje veikloje aktyviai

dalyvaujant. Ši sistema užtikrina visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir

prevencinius veiksmus, o gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluotų veiksmų

atvejais - krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų gyvybės ir turto

apsaugą, reikalingą neatidėliotiną pagalbą ir evakuaciją iš pavojingų rajonų.

Civilinės saugos ir gelbėjimo vientisos

sistemos struktūrą sudaro: Civilinės saugos departamentas; Ekstremalių

situacijų valdymo centras; ministerijų, kitų valstybės institucijų bei

savivaldybių civilinės saugos, priešgaisrinės gelbėjimo, paieškos ir gelbėjimo,

kitos teritorinės gyventojų perspėjimo, informavimo, gelbėjimo, pagalbos ir

evakuacijos tarnybos.

Ministerijų, kitų valstybės institucijų ir

savivaldybių civilinės saugos tarnybų paskirtis - apmokyti civilius gyventojus

praktinių apsisaugojimo veiksmų, gyventojus perspėti ir informuoti, apsaugoti

juos ir jų turtą, gelbėti ir evakuoti gaivalinių nelaimių, katastrofų ar

ginkluotų veiksmų atvejais bei šalinti jų padarinius.

Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos paskirtis -

rūpintis priešgaisrine sauga, gesinti gaisrus ir dirbti gelbėjimo darbus,

teikti neatidėliotiną medicinos ir techninę pagalbą. Šiems darbams telkiamos ir

savivaldybių bei nevalstybinės priešgaisrinės gelbėjimo organizacijos.

Paieškos ir gelbėjimo tarnybų paskirtis -

ieškoti ir gelbėti Baltijos jūroje ir Lietuvos teritorijoje nelaimės ištiktų

skraidymo aparatų ir laivų įgulas bei keleivius. Tarnybos funkcijas nustato

įstatymai ir Lietuvos įsipareigojimai dėl tarptautinio bendradarbiavimo dirbant

paieškos ir gelbėjimo darbus.

Jeigu reikia, katastrofoms ir kitoms didelio

masto nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams dirbti bei pasekmėms šalinti

telkiamos ne tik specializuotos civilinės saugos ir gelbėjimo tarnybos, bet ir

kariuomenė, specialistai iš mobilizacinio rezervo, ministerijų, kitų valstybės

institucijų ir savivaldybių organizacijos, panaudojami joms priklausantys

ištekliai, savaveiksmių organizacijų savanoriai. Šio telkimo ir dalyvavimo

darbuose sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.

Visų vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo

sistemos institucijų ir tarnybų detalią struktūrą, pavaldumą, funkcijas,

atsakomybę, tarpusavio ir su kitomis valstybės institucijomis bei

savivaldybėmis sąveiką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

skirsnis

Civilinės saugos departamentą steigia

Vyriausybė. Jis vadovauja civilinės saugos vientisos sistemos nuolatinei

veiklai. Departamento pavaldumą, funkcijas, teises ir atsakomybę gamtinių

nelaimių, katastrofų, grėsmių ar valstybės ginkluotos gynybos (karo) atvejais

nustato įstatymai.

Ekstremalių situacijų valdymo centras veikia

kaip Ekstremalių situacijų komisijos nuolatinė institucija, turinti Vyriausybės

įstaigos statusą. Didelio masto gaivalinių nelaimių, technologinių avarijų ar

katastrofų atvejais jis nedelsiant organizuoja nelaimės stabdymą, žmonių

gelbėjimą ir padarinių šalinimą, tam vadovauja. Prireikus Centras civilinės

saugos ir gelbėjimo tarnyboms telkia į pagalbą kitoms valstybės institucijoms

pavaldžias tarnybas ir techniką, koordinuoja jų veiksmus. Centro funkcijas ir

įgaliojimus nustato Vyriausybė. Vyriausybė tvirtina ekstremalių situacijų

valdymo planus, kuriuose, kai to reikia, numatomas ministrų vadovavimas

gelbėjimo ir pasekmių šalinimo veiksmams.

Žin., 1998, Nr.55-1520 (98.06.17)

22

skyrius

Ginklų fondas - prie Vyriausybės veikianti

valstybinė įstaiga, kurios pagrindinis uždavinys - aprūpinti krašto apsaugos

sistemą ir valstybės institucijas ginklais, karine technika, šaudmenimis ir

sprogmenimis. Ginklų fondas gamina ir remontuoja kariuomenei ir kitoms

valstybės institucijoms reikalingą ginkluotę, šaudmenis ir sprogmenis jo

reguliavimo sričiai priskirtose valstybės įmonėse, įstatymų nustatytomis sąlygomis

ir tvarka užsako ir prižiūri jų gamybą ar remontą kitose įmonėse. Ginklų fondas

taip pat atlieka vyriausybinės agentūros funkcijas, kai perkami ginklai iš

užsienio. Ginklų fondo veiklą reglamentuoja įstatymai.

23

skyrius

Alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba yra

karo prievolei alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė tarnyba be

ginklų tiems, kurie dėl savo religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali

tarnauti su ginklu rankoje. Šios tarnybos tikslas - ugdyti piliečius ir

sudaryti jiems galimybę prisidėti prie krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo

stiprinimo alternatyviu būdu. Šią tarnybą krašto apsaugos, gynybos ir

nacionalinio saugumo stiprinimo reikmėms organizuoja Krašto apsaugos

ministerija. Tarnybos atlikimo trukmę ir tvarką nustato įstatymas.

24

skyrius

Šaulių sąjunga yra savanoriška sukarinta

organizacija, veikianti pagal savo statutą. Ji yra valstybės remiama pilietinės

savigynos institucija. Šaulių sąjungos dalyvavimą krašto apsaugos veikloje ir

bendradarbiavimą su Krašto apsaugos ministerija reglamentuoja įstatymas. Šaulių

sąjungos reikalams Krašto apsaugos ministerija skiria atsakingą pareigūną.

25

skyrius

Lietuvos nacionalinio saugumo sistema

plėtojama nuosekliai, remiantis šio dokumento nustatytais pagrindais.

Nacionalinio saugumo sistemos pagrindais vadovaujamasi ir jie išplėtojami

įstatymuose ir kituose teisės aktuose pertvarkant ir plėtojant valstybės nacionalinio

saugumo institucijas ir tobulinant jų veiklą.