Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šio Įstatymo

paskirtis yra nustatyti:

1) teisines nuostatas

ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią

riziką sumažinti;

2) profesinės

rizikos įvertinimo, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų tyrimo

tvarkos bendrąsias nuostatas;

3) darbuotojų

saugos ir sveikatos reikalavimus, taikomus dirbantiems jauniems asmenims,

nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms moterims,

neįgaliesiems;

4) darbuotojų

saugos ir sveikatos viešąjį administravimą ir valstybės institucijų

kompetenciją, darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų teises bei pareigas

siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat darbuotojų atstovų

teises sudarant darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas;

5) atsakomybės

už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimus

bendruosius principus.

2. Šiuo Įstatymu

įgyvendinamas Europos Sąjungos teisės aktas, nurodytas šio Įstatymo priede.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokosPakeista šioje redakcijoje

1. Avarija – nenumatytas įvykis dėl darbo priemonių gedimo, darbo ar technologinių procesų pažeidimo ar kitų nenumatytų aplinkybių, sukėlęs pavojų žmonėms, aplinkai ir padaręs ar galėjęs padaryti žalą darbuotojų sveikatai ir (ar) aplinkai.

2. Darbdavys – kaip nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 16 straipsnyje, taip pat valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga.

3. Darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai – padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam asmuo, atstovaujantis darbdaviui, pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje (toliau – darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai – padalinio vadovas arba darbdavio įgaliotas asmuo).

4. Darbdaviui atstovaujantis asmuo – įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros (toliau – įmonė) vadovas.

5. Darbo aplinka – darbo vietą supanti erdvė, kurioje gali būti darbuotojo sveikatai kenksmingų, pavojingų rizikos veiksnių (fizinių, fizikinių, cheminių, biologinių ir kitų).

6. Darbo priemonės – darbo procese naudojamos mašinos, įrenginiai, aparatai, prietaisai, įrankiai, įtaisai ir kiti reikmenys.

7. Darbo sąlygos – darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas ir kitos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai.

8. Darbo vieta – vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas.

9. Darbuotojas – kaip nustatyta Darbo kodekso 15 straipsnyje, taip pat asmuo, įgijęs įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir dirbantis valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.

10. Darbuotojų atstovai – kaip nustatyta Darbo kodekso 19 straipsnyje.

11. Darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai – įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime išrinktas darbuotojas, kuriam suteikiami įgaliojimai atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje.

12. Darbuotojų sauga ir sveikata – visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.

13. Darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai – norminiai teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos arba pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos (įstatymai, Seimo, Vyriausybės nutarimai, socialinės apsaugos ir darbo ministro arba šio ministro su kitu ministru (kitais ministrais), sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus (toliau – vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius) patvirtinti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai).

14. Incidentas – įvykis, susijęs su darbu, kai nesužeidžiamas nė vienas darbuotojas arba kai dėl darbuotojo traumos, gautos per šį įvykį, reikalinga tik pirmoji medicinos pagalba.

15. Neįgalusis – kaip nustatyta Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje.

16. Jaunas asmuo – asmuo iki 18 metų.

17. Kenksmingas veiksnys – rizikos veiksnys darbo aplinkoje, kuris veikdamas darbuotojo organizmą gali sukelti ligą ar profesinę ligą ir kurio poveikis gali būti pavojingas gyvybei.

18. Krūtimi maitinanti moteris – motina, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, kad augina ir krūtimi maitina savo vaiką.

19. Lengvas ir saugus darbas vaikui – saugus, vaiko fizines galimybes atitinkantis darbas.

20. Nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas prie nelaimingo atsitikimo darbe.

21. Nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo, įvykęs darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir: 1) gyvenamosios vietos, 2) vietos ne įmonės teritorijoje, kur darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu; 3) ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis.

22. Neseniai pagimdžiusi moteris – motina, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie gimdymą ir auginanti vaiką, kol jam sukaks vieni metai.

23. Nėščia moteris – darbuotoja, pateikusi darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, patvirtinančią nėštumą.

24. Paauglys – asmuo nuo 16 iki 18 metų.

25. Pavojingas veiksnys – darbo aplinkoje esantis rizikos veiksnys, dėl kurio darbuotojas gali patirti ūmių sveikatos sutrikimų ar mirti.

26. Pavojus – galima grėsmė darbuotojų sveikatai ir gyvybei.

27. Potencialiai pavojingas įrenginys – didesnio pavojingumo darbo priemonė, kurią naudojant darbe pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai dėl joje sukauptos energijos, vykstančių procesų yra didesnis negu kitų darbo priemonių ir kuriai nustatoma privalomoji priežiūra.

28. Profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga.

29. Profesinė rizika (rizika) – traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo galimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio.

30. Profesinė sveikata – darbuotojų sveikata, kuriai išsaugoti ir stiprinti vykdoma darbo aplinkos kenksmingų veiksnių, lemiančių sveikatos pakenkimus, prevencija, darbo aplinkos pritaikymas darbuotojų fiziologinėms ir psichologinėms galimybėms, darbuotojų sveikatos priežiūra, įgyvendinamos sveikatos stiprinimo priemonės.

31. Vaikas – asmuo iki 16 metų.

Nr.

IX-1818,

2003-11-11, Žin., 2003, Nr. 112-4996 (2003-11-28)

Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

Ankstesnė redakcija

3 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos garantijos

1. Kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus. Šio Įstatymo nustatytos darbuotojų saugos ir sveikatos garantijos taikomos taip pat ir valstybės bei savivaldybių institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojams.

2. Darbuotojo teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis Įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams privalo sudaryti darbdaviai. Dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbuotojų atstovą, padalinio vadovą ar kitą darbdavio įgaliotą asmenį, darbdaviui atstovaujantį asmenį, įmonės saugos ir sveikatos komitetą, Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinė darbo inspekcija) ar kitas valstybės institucijas teikdamas pasiūlymus ar reikalaudamas, kad būtų sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos.

4 straipsnis. Įstatymo taikymas

1. Šis Įstatymas taikomas kiekvienai įmonei, esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytus šio Įstatymo taikymo ypatumus.

2. Krašto apsaugos pareigūnams ir kariams, vidaus reikalų sistemos, muitinės, valstybės saugumo ir kitų institucijų pareigūnams, kurių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai, šio Įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos netaikomos tik tais atvejais, kai šie asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai. Šių institucijų pareigūnų ir karių tarnybą reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose privalo būti nustatyti saugos ir sveikatos reikalavimai jiems vykdant specifinę veiklą.

3. Kai šio straipsnio 2 dalyje nurodyti pareigūnai ir kariai vykdo veiklą, nepriskiriamą šio straipsnio 2 dalyje nurodytai veiklai, taikomos šio Įstatymo, kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos.

4. Darbuotojų, dirbančių su radioaktyviosiomis medžiagomis ir kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, saugą ir sveikatą reglamentuoja Radiacinės saugos įstatymas, šis Įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai.

5 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos viešasis administravimas

1. Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija įgyvendina

valstybės politiką darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, vadovaudamosi

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Darbo kodeksu, įstatymais, Vyriausybės

nutarimais ir kitais norminiais teisės aktais.

2. Socialinės

apsaugos ir darbo ministras arba šis ministras su kitu (kitais) ministru

tvirtina atitinkamus darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus,

nustatydamas jų įsigaliojimo ir taikymo tvarką. Sveikatos apsaugos ministras

tvirtina sveikatos saugos reglamentus (higienos normas). Juose nustato darbuotojų

sveikatai nekenksmingus darbo aplinkos veiksnių dydžius.

3. Socialinės

apsaugos ir darbo ministras atstovauja Lietuvos Respublikos interesams

darbuotojų saugos ir sveikatos srityje kitose šalyse ir tarptautinėse

organizacijose.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

6 straipsnis. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos komisija

Valstybės, darbuotojų ir darbdavių interesams saugos ir sveikatos srityje derinti trišaliu socialinių partnerių (šalių) bendradarbiavimo principu steigiama Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos komisija (toliau – Darbuotojų saugos ir sveikatos komisija). Šios Komisijos sudarymo tvarką ir jos funkcijas nustato Vyriausybės patvirtinti Darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos nuostatai.

7 straipsnis. Teritorinės ir atskirų ekonominės veiklos sričių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos

1. Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų įmonėse prevencijos klausimams nagrinėti trišalių socialinių partnerių bendradarbiavimo principu steigiamos apskričių teritorinės darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos ir gali būti steigiamos savivaldybių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos. Apskričių teritorinių ir savivaldybių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijų steigimo, sudarymo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras.

2. Atitinkamų šakos darbdavių organizacijų ir šakos profesinių sąjungų dvišalio bendradarbiavimo principu gali būti steigiamos atskirų ekonominės veiklos sričių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos. Jų steigimo ir sudarymo tvarką nustato šių komisijų steigėjai.

8 straipsnis. Mokymas saugos ir sveikatos srityje

1. Darbuotojų

saugos ir sveikatos specialistus įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos

tarnyboms, statinių projektavimo, statinių statybos saugos ir sveikatos

koordinatorius pagal specialias studijų programas rengia Lietuvos Respublikos

aukštosios mokyklos.

2. Darbuotojų

saugos ir sveikatos specialistais įmonėse gali dirbti asmenys, turintys

aukštąjį universitetinį arba neuniversitetinį ar aukštesnįjį išsilavinimą ir

įgiję darbuotojų saugos ir sveikatos žinių darbui atitinkamoje ekonominės

veiklos srityje. Profesinės sveikatos specialistais įmonėse gali dirbti darbo

medicinos ir (ar) darbo higienos gydytojai, taip pat sveikatos priežiūros

specialistai, turintys aukštąjį universitetinį medicinos, visuomenės sveikatos,

slaugos išsilavinimą arba turintys neuniversitetinį visuomenės sveikatos ar

slaugos išsilavinimą ir atitinkantys Sveikatos apsaugos ministro nustatytus

kvalifikacinius reikalavimus.

3. Bendrojo

lavinimo mokyklos privalo supažindinti mokinius su bendraisiais saugos ir

sveikatos darbe ir buityje reikalavimais.

4. Aukštųjų

mokyklų studentai, profesinių mokyklų mokiniai privalo būti mokomi

darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pagal įgyjamas specialybes ir

profesijas.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

9 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos mokslinio tyrimo darbų finansavimas

1. Darbuotojų saugos ir sveikatos moksliniai tyrimai finansuojami iš valstybės biudžete mokslui ir studijoms numatomų asignavimų, taip pat nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo lėšomis.

2. Darbuotojų saugos ir sveikatos mokslinių tyrimų programas tvirtina, jų įgyvendinimą koordinuoja ir siūlymus dėl moksliniams tyrimams reikalingų lėšų teikia socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras.

10 straipsnis. Darbuotojų atstovų teisės

1. Įmonių profesinės sąjungos atstovauja darbuotojų interesams sudarant saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, vadovaudamiesi Darbo kodeksu, Profesinių sąjungų įstatymu, šiuo Įstatymu ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais. Jeigu įmonėje nėra profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojų interesams sudarant saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas atstovauja darbo taryba.

2. Įmonės kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatytos papildomos ir palankesnės saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo darbuotojams nuostatos negu galiojančiuose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose. Tokių nuostatų vykdymą kontroliuoja darbdaviui atstovaujantys asmenys, darbdavio įgalioti asmenys, darbuotojų atstovai kolektyvinėse sutartyse nustatyta tvarka ir Valstybinė darbo inspekcija.

11 straipsnis. Darbdavio pareiga

1. Darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.

2. Darbdaviui atstovaujantis asmuo siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą organizuoja prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kitų), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, įgyvendinimą, nustatydamas įmonėje šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, paskirdamas darbdavio įgaliotus asmenis ir duodamas jiems konkrečius pavedimus įgyvendinti prevencines priemones.

12 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos įmonėse

1 dalies redakcija iki 2008 m. liepos 1

d.:

1. Siekdamas

užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, darbdavys steigia darbuotojų saugos ir

sveikatos tarnybą. Ją sudaro vienas ar daugiau darbuotojų – saugos ir sveikatos

specialistų. Jeigu nesteigiama tarnyba, darbdavys samdo įstaigą arba vieną ar

daugiau šios srities specialistų (ne įmonės darbuotojų) šios tarnybos

funkcijoms atlikti arba šias funkcijas atlieka darbdaviui atstovaujantis asmuo

ar darbdavio įgaliotas asmuo. Visais atvejais paskirtų ar pasamdytų

specialistų, atsižvelgiant į įmonės dydį ir darbuotojų profesinę riziką, turi

būti pakankamai, kad jie galėtų organizuoti įmonėje darbuotojų saugos ir

sveikatos prevencines priemones. Darbdavys savarankiškai sprendžia, ar steigti

bendrą darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, ar atskirą įmonės darbuotojų

saugos tarnybą ir atskirą įmonės darbo medicinos tarnybą.

1 dalies redakcija nuo 2008 m. liepos 1

d.:

1. Darbdavys,

siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, gali paskirti vieną ar

daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų arba steigti darbuotojų

saugos ir sveikatos tarnybą, ar (ir) sudaryti sutartį dėl darbo saugos ir

sveikatos paslaugų teikimo su licencijuotu fiziniu ar (ir) juridiniu asmeniu.

Visais atvejais saugos ir sveikatos specialistų, atsižvelgiant į įmonės dydį ir

darbuotojų profesinę riziką, turi būti pakankamai, kad jie galėtų organizuoti

įmonėje darbuotojų saugos ir sveikatos prevencines priemones.

2. Darbuotojų

saugos ir sveikatos tarnybų įmonėse steigimo tvarką, tokių tarnybų funkcijas,

teises, pareigas, bendruosius kvalifikacinius reikalavimus šių tarnybų

specialistams nustato Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai

nuostatai. Juos tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos

apsaugos ministras. Šiuose nuostatuose nustatomos ekonominės veiklos rūšys,

kurių įmonėse, atsižvelgiant į profesinę riziką ir (ar) darbuotojų skaičių,

privalo būti steigiamos darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos, ir ekonominės

veiklos rūšys, kurių įmonėse tokios tarnybos gali būti nesteigiamos, o jų

funkcijas vykdo darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo.

Jų žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalo būti patikrintos

vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos

ministro patvirtintais Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos

klausimais bendraisiais nuostatais. Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos

tarnybų pavyzdiniuose nuostatuose nustatomos ekonominės veiklos rūšys, kurių

įmonėse įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas (kai tarnyba

nesteigiama) gali atlikti darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio

įgaliotas asmuo, turintis žemesnį išsilavinimą, negu nustatyta šio Įstatymo 8

straipsnio 2 dalyje.

3. (Neteko

galios nuo 2007 m. birželio 23 d.)

4. Į darbuotojų

saugos ir sveikatos tarnybą asmens, atstovaujančio darbdaviui, paskirtas

darbuotojas ar darbuotojai, samdomos tarnybos specialistai ir asmenys (ne

įmonės darbuotojai), pasamdyti atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos

funkcijas įmonėje, turi turėti savo pareigoms reikalingų gebėjimų ir įgūdžių ir

privalo būti apmokyti bei atestuoti vadovaujantis Mokymo ir atestavimo

darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais. Paskirtų ar

samdytų specialistų pareiga yra koordinuoti prevencinių priemonių, skirtų

darbuotojų apsaugai nuo traumų ir profesinių ligų, įgyvendinimą, kontroliuoti,

kaip įmonės darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Šie

asmenys už savo darbą tiesiogiai atsiskaito darbdaviui atstovaujančiam asmeniui

arba darbdavio įgaliotam asmeniui.

5. Darbuotojams,

paskirtiems į darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, suteikiama pakankamai

laiko jų funkcijoms atlikti. Šiems darbuotojams netaikoma administracinė ar

kita atsakomybė dėl veiklos organizuojant ir įgyvendinant prevencines

priemones, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata, jeigu jie veikė

vadovaudamiesi šiuo Įstatymu ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos

norminiais teisės aktais. Darbuotojų saugos ir sveikatos samdomų tarnybų ar

asmenų (ne įmonės darbuotojų) bei darbdavio tarpusavio įsipareigojimai

nustatomi sutartyje tarp samdomos tarnybos ar asmenų ir darbdavio dėl tokių

paslaugų teikimo.

6. Darbdavys

informuoja darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas teikiančius asmenis apie

įmonės darbuotojus, atsakingus už pirmąją medicinos pagalbą ir priešgaisrinių

bei evakuavimo priemonių įgyvendinimą.

7. Įmonės

darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistų bei darbuotojų atstovų

saugai ir sveikatai pareigos, darbdavio samdytų įstaigų įsipareigojimai

darbuotojų saugos ir sveikatos srityje neturi įtakos bendram darbdavio

atsakomybės principui, nustatytam šio Įstatymo 11 straipsnyje.

8. Įmonė,

kurioje įsteigta įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba arba kai šios

tarnybos funkcijas atlieka samdyta įstaiga ar asmenys, arba kai tarnyba

neįsteigta, nesamdoma, nesamdomi asmenys ir jos funkcijas atlieka darbdaviui

atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, apie tai praneša Valstybinei

darbo inspekcijai.

9. Statybos

saugos ir sveikatos koordinatorių mokymo ir jų žinių tikrinimo tvarką nustato

aplinkos ministras ir socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

Įstatymas papildomas 12(1)

straipsniu nuo 2008 m. liepos 1 d.:

12(1) straipsnis. 12(1) straipsnis. Juridinių ir fizinių asmenų, teikiančių darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas, licencijavimas

1. Darbuotojų

saugos ir sveikatos paslaugas gali teikti fizinis, juridinis asmuo ar užsienio

valstybės juridinio asmens filialas, turintys licenciją, kuri suteikia teisę

teikti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos paslaugas, ir apsidraudę

savo civilinę atsakomybę.

2. Darbuotojų

saugos ir sveikatos paslaugų teikimo licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka

licencijas išduoda, sustabdo jų galiojimą, panaikina galiojimą ir panaikina

galiojimo sustabdymą, prižiūri ir kontroliuoja, kaip laikomasi licencijuojamos

veiklos sąlygų, Vyriausybės įgaliota institucija. Darbuotojų saugos ir

sveikatos paslaugų teikimo licencijavimo taisykles (toliau – Taisyklės)

tvirtina Vyriausybė.

3. Juridinis

asmuo, norintis gauti licenciją, turi atitikti šiuos reikalavimus:

1) steigimo

dokumentuose turi būti numatyta įmonės veiklos tikslai – teikti darbuotojų

saugos ir sveikatos paslaugas ir atlikti įmonei teikiamų paslaugų kokybės

kontrolę;

2) įmonės

specialistai privalo būti atestuoti vadovaujantis Mokymo ir atestavimo

darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais. Atsižvelgiant

į įmonių, kurioms teikiamos darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos paslaugos,

ekonominės veiklos rūšį ir profesinės rizikos pobūdį, tarnyboje turi būti

specialistai, turintys technikos, ergonomikos, chemijos ar kitų techninių

sričių aukštąjį ar aukštesnįjį inžinerinį išsilavinimą pagal specialiąsias

studijų programas, taip pat profesinės sveikatos specialistai, atitinkantys

sveikatos apsaugos ministro nustatytus kvalifikacinius reikalavimus;

3) turėti

paskirtą darbuotojų saugos ir sveikatos specialistą, kuris vadovautų paslaugų

įmonėse teikimo organizavimui ir vykdytų tokių paslaugų teikimo kontrolę;

4) turėti

reikalingą įrangą, prietaisus bei kitas darbui reikalingas priemones.

4. Fizinis

asmuo, norintis gauti licenciją, privalo būti atestuotas vadovaujantis Mokymo

ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais

nuostatais. Atsižvelgiant į įmonių, kurioms bus teikiamos darbuotojų saugos ir

sveikatos paslaugos, ekonominės veiklos rūšį ir profesinės rizikos pobūdį,

fizinis asmuo turi turėti technikos, ergonomikos, chemijos ar kitų techninių

sričių aukštąjį ar aukštesnįjį inžinerinį išsilavinimą pagal studijų programas

arba specialias darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto studijų programas;

taip pat turi turėti reikalingą įrangą, prietaisus bei kitas darbui reikalingas

priemones.

5. Sprendimas

dėl licencijos išdavimo ar motyvuotas atsisakymas ją išduoti turi būti

pateiktas darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas teikiančiam fiziniam ar

juridiniam asmeniui ne vėliau kaip per 30 dienų nuo paraiškos (prašymo) gavimo.

Laikas, per kurį pareiškėjas pateikia trūkstamus duomenis, neįskaitomas į

sprendimo priėmimo laikotarpį, tačiau tokiu atveju sprendimas turi būti

priimtas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo paraiškos (prašymo) gavimo. Jei licencijos

turėtojas prašo pakeisti dokumentus, pateiktus licencijai gauti, laikotarpis,

per kurį pakeičiami šie dokumentai arba priimamas motyvuotas sprendimas

atsisakyti pakeisti, turi būti ne ilgesnis kaip išduodant ar atsisakant išduoti

licenciją.

6. Licencija

išduodama neterminuotam laikui.

7. Priėmus

sprendimą išduoti licenciją, už jos išdavimą mokama Vyriausybės nustatyto

dydžio valstybės rinkliava.

8. Licencija

neišduodama, jeigu:

1) darbuotojų

saugos ir sveikatos paslaugas teikiantis ar tokias paslaugas teikti siekiantis

juridinis asmuo neatitinka šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų arba

fizinis asmuo, teikiantis darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas ar

siekiantis teikti tokias paslaugas, neatitinka šio straipsnio 4 dalyje

nustatytų reikalavimų;

2) pateikti

paraiška ir dokumentai neatitinka šio įstatymo ir (ar) kitų teisės aktų

nustatytų reikalavimų;

3) darbuotojų

saugos ir sveikatos paslaugas teikiančiam juridiniam ar fiziniam asmeniui buvo

panaikintas licencijos galiojimas ir nuo licencijos galiojimo panaikinimo

nepraėjo 6 mėnesiai.

9. Vyriausybės

įgaliota institucija gali priimti sprendimą sustabdyti licencijos galiojimą

Taisyklėse nustatytam terminui arba panaikinti licencijos galiojimą šiais

atvejais:

1) darbuotojų

saugos ir sveikatos paslaugas teikiančio juridinio ar fizinio asmens prašymu;

2) jeigu

paaiškėja, kad darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas teikiantis juridinis

arba fizinis asmuo Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus

dokumentus;

3) jeigu

nustatoma, kad darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas teikiantis juridinis

arba fizinis asmuo nesilaiko šio įstatymo, taisyklių nustatytų licencijuojamos

veiklos sąlygų;

4) jeigu

darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas teikiantis juridinis arba fizinis

asmuo, kuriems licencijos galiojimas buvo sustabdytas, per nustatytą terminą

nepašalina pažeidimų, dėl kurių licencijos galiojimas buvo sustabdytas;

5) kai

darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas teikiantis juridinis asmuo įgyja

likviduojamo ar reorganizuojamo juridinio asmens teisinį statusą.

10. Licencijos

galiojimo sustabdymas panaikinamas, kai Vyriausybės įgaliota institucija,

gavusi darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas teikiančio juridinio ar fizinio

asmens raštišką pranešimą apie pašalintus licencijuojamos veiklos sąlygų

pažeidimus, nustato, kad darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugas teikiantis

juridinis ar fizinis asmuo pašalino nurodytus pažeidimus.

11. Vyriausybės

įgaliota institucija apie licencijos išdavimą, galiojimo sustabdymą, galiojimo

sustabdymo panaikinimą ar licencijos juridiniam asmeniui panaikinimą praneša

Juridinių asmenų registrui šio registro nuostatuose nustatyta tvarka. Apie

licencijos išdavimą, galiojimo sustabdymą, galiojimo sustabdymo panaikinimą ar

licencijos juridiniam asmeniui arba fiziniam asmeniui panaikinimą Vyriausybės

įgaliota institucija taip pat skelbia „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai

pranešimai“ ir Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.

Vyriausybės įgaliota institucija, panaikinusi licencijos galiojimą, apie tai

nedelsdama, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, raštu praneša darbuotojų saugos

ir sveikatos paslaugas teikiančiam juridiniam arba fiziniam asmeniui ir nurodo

priežastis. Sprendimas dėl licencijos galiojimo sustabdymo ar panaikinimo

įsigalioja po 10 darbo dienų nuo jo priėmimo.

Įstatymas papildytas straipsniu :

Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

13 straipsnis. Darbuotojų dalyvavimas įgyvendinant darbuotojų saugos ir sveikatos priemones. Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai, darbuotojų atstovai

1. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgalioti asmenys privalo informuoti darbuotojus ir su jais konsultuotis visais darbuotojų saugos ir sveikatos būklės ir jos gerinimo planavimo, priemonių organizavimo, jų įgyvendinimo ir kontrolės klausimais. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, padalinių vadovai sudaro sąlygas darbuotojams, darbuotojų atstovams saugai ir sveikatai dalyvauti diskusijose svarstant darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus. Šiuo tikslu steigiami įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai ir skiriami darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai.

2. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas (toliau šiame straipsnyje – komitetas) steigiamas ir jo darbas organizuojamas taip: 1) komitetas steigiamas įmonėje, kurioje dirba daugiau kaip 50 darbuotojų. Jeigu įmonėje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, komitetas gali būti steigiamas darbdavio ar darbuotojų atstovų iniciatyva arba daugiau kaip pusės įmonės darbuotojų kolektyvo siūlymu. Kai kurių ekonominės veiklos rūšių, kur profesinė rizika yra didesnė, įmonėse komitetas gali būti steigiamas, jei darbuotojų skaičius nesiekia 50. Ekonominės veiklos rūšys, kurių įmonėse komitetai steigiami, jeigu įmonėje dirba daugiau kaip 50 darbuotojų, ir ekonominės veiklos rūšys, kurių įmonėse rekomenduojama steigti komitetą, jeigu įmonėje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, nustatomos Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų bendruosiuose nuostatuose. Juos tvirtina Darbuotojų saugos ir sveikatos komisija. Komitetas sudaromas dvišaliu principu – iš vienodo skaičiaus darbdaviui atstovaujančio asmens skirtų darbdavio atstovų (įmonės administracijos pareigūnų) ir iš šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka išrinktų darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai; 2) komiteto veiklą organizuoja ir jam vadovauja komiteto pirmininkas – darbdaviui atstovaujantis asmuo arba jo paskirtas darbdavio įgaliotas asmuo. Pirmininkas organizuoja komiteto darbą. Komiteto sekretoriumi renkamas darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai; 3) darbdavys komiteto narius aprūpina jų pareigoms atlikti reikalingomis priemonėmis ir informacija. Įmonės kolektyvinėje sutartyje numatytu periodiškumu komiteto nariai mokomi mokymo įstaigose, teikiančiose mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos srityje paslaugas vadovaujantis Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais, seminaruose ar įmonėje įmonės lėšomis. Naujai išrinkti ar paskirti komiteto nariai mokomi mokymo įstaigose, teikiančiose mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos srityje paslaugas, vadovaujantis Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais. Komiteto narių mokymo klausimai sprendžiami sudarant kolektyvines sutartis; 4) už laiką, kurį komiteto narys vykdo jam pavestus įpareigojimus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata, ar mokosi, jam mokamas vidutinis darbo užmokestis.

3. Įmonės, vadovaudamosi Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos bendraisiais nuostatais, rengia Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto nuostatus. Suderinęs su darbuotojų atstovais, šiuos nuostatus tvirtina darbdaviui atstovaujantis asmuo.

4. Vadovaudamiesi įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto nuostatais, įmonės profesinė sąjunga, o jei profesinės sąjungos nėra – kiti darbuotojų atstovai įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime organizuoja darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai rinkimus bei darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai komiteto narių rinkimus. Įmonės padalinių ir darbuotojų, kuriems atstovauja darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai, skaičių nustato darbuotojų atstovai. Jeigu įmonėje yra daugiau kaip vienas darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai, vienas iš jų renkamas vyresniuoju darbuotojų atstovu ir koordinuoja visų įmonės darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai veiklą. Kiekvienoje darbo pamainoje privalo būti ne mažiau kaip vienas darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai.

5. Darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai atlieka šias funkcijas: 1) atstovauja įmonės darbuotojams komitete, dalyvauja darbdavio įgyvendinamose priemonėse darbuotojų saugai ir sveikatai įmonėje ar darbo vietose gerinti, iš jų – vertinant profesinę riziką ir įgyvendinant priemones rizikai šalinti ir (ar) mažinti; 2) dalyvauja darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui parenkant ir paskiriant darbuotojus, atsakingus už pirmosios medicinos pagalbos suteikimą, taip pat parenkant ir paskiriant darbuotojus, atsakingus už gelbėjimo darbų organizavimą, darbuotojų evakuavimą galimų avarijų, stichinių nelaimių ar gaisrų atvejais (prieš paskirdamas tokius darbuotojus, darbdaviui atstovaujantis asmuo su darbuotojų atstovais saugai ir sveikatai konsultuojasi, juos paskyręs jiems praneša apie šių darbuotojų darbo vietas, įpareigojimus); 3) dalyvauja parenkant darbuotojams reikiamas ir tinkamas asmenines apsaugos priemones ir prižiūri, kad darbuotojai jomis naudotųsi; 4) darbuotojų atstovo pavedimu dalyvauja tiriant nelaimingus atsitikimus, profesines ligas ir incidentus; 5) darbdaviui atstovaujančio asmens arba padalinio vadovo nurodymu operatyviai praneša darbuotojams apie kilusius ar gresiančius jiems pavojus ir nurodo priemones, kurių reikia neatidėliotinai imtis, kad būtų išvengta pavojaus, padeda darbuotojams pavojaus atveju pereiti į saugias vietas.

6. Darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai turi teisę: 1) siūlyti ir reikalauti, kad padalinio vadovas, darbdaviui atstovaujantis asmuo imtųsi reikiamų priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti; 2) dalyvauti vertinant profesinę riziką ir numatant prevencines priemones; 3) pranešti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, jeigu įmonės padalinio vadovas nesiima reikiamų priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti. Jeigu darbdaviui atstovaujantis asmuo nesiima priemonių rizikos veiksniams šalinti ar jiems mažinti, pranešti Valstybinei darbo inspekcijai; 4) gauti informaciją visais su darbuotojų sauga ir sveikata susijusiais klausimais iš padalinio vadovo, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos bei komiteto.

7. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, padalinio vadovas sudaro sąlygas darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai atlikti jam pavestas funkcijas, suteikia darbui reikalingą informaciją.

8. Darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai, atlikdami šio straipsnio 5 dalyje nurodytas funkcijas, neturi patirti finansinių nuostolių, jiems netaikoma administracinė ar kita atsakomybė, taip pat jie neturi patirti darbdaviui atstovaujančio asmens, darbdavio įgaliotų asmenų ar darbuotojų priešiškumo, jeigu savo veikloje vadovaujasi šiuo Įstatymu, kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais.

9. Darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai taikomos Darbo kodekso 134 straipsnyje nustatytos garantijos. Darbuotojų atstovo saugai ir sveikatai įgaliojimus gali sustabdyti ar atšaukti jį išrinkę darbuotojų atstovai.

10. Darbuotojų atstovai mokomi įmonėje, mokymui skirtuose seminaruose, mokymo įstaigose, teikiančiose mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos srityje paslaugas, vadovaujantis Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais, darbdavio lėšomis. Mokymosi laikotarpiu jiems mokamas vidutinis darbo užmokestis. Klausimai, susiję su darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai mokymu, sprendžiami įmonėje svarstant darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai mokymo klausimus komitete, sudarant įmonės kolektyvines sutartis.

11. Darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai privalo saugoti gamybines ir komercines paslaptis, kurias sužino atlikdami savo funkcijas.

14 straipsnis. Darbo vietų ir jų įrengimo bendrieji reikalavimai

1. Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių. Įrengiant darbo vietas turi būti įvertintos darbuotojo fizinės galimybės.

2. Statinių ir jų patalpų, kuriuose įrengiamos darbo vietos, stabilumo ir tvirtumo, darbo vietų įrengimo, patalpose ir įmonės teritorijoje esančių judėjimo kelių bei evakuacinių išėjimų ir evakuacinių kelių įrengimo, elektros instaliacijos įrengimo, darbo vietų, esančių ne statiniuose įmonės teritorijoje (įmonei priklausančiame nuosavybės teise arba įstatymų nustatyta tvarka įmonės valdomame ar naudojamame žemės, vidaus ar jūros priekrantės vandenų plote su nustatytomis ribomis), bendruosius reikalavimus ir kitus darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus darbo vietoms nustato Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai. Juos tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras. Konkretūs darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai darbo vietų įrengimui įmonės statiniuose ir įmonės teritorijoje nustatomi projektuojant įmones, jų padalinius ar darbo vietas, įvertinant naudojamų darbo priemonių saugaus naudojimo reikalavimus, darbo, gamybos pobūdį, vadovaujantis Darboviečių įrengimo bendraisiais nuostatais ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, iš jų – higienos normomis.

3. Darbo patalpos, darbo vietos ir įmonės teritorija, kur galima rizika darbuotojų saugai, privalo būti pažymėtos darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytais ženklais.

4. Statinių, iš jų įmonių statinių, kuriuose įrengiamos darbo vietos, pripažinimo tinkamais naudoti ir jų naudojimo tvarką nustato aplinkos ministras.

15 straipsnis. Darbo vietų įrengimas statybvietėse, naudingųjų iškasenų gavybos įmonėse, žvejybos laivuose, darbo priemonėse

1. Statybvietės

turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, nustatytus

socialinės apsaugos ir darbo ministro ir aplinkos ministro patvirtintuose

Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatuose. Darbuotojų saugos ir sveikatos

reikalavimai konkrečiai statybvietei nustatomi statinio techniniame projekte,

vadovaujantis Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatais ir atitinkamais

statybos techniniais reglamentais. Statybos darbų technologijos projekte

numatomos konkrečios priemonės, užtikrinančios darbuotojų saugą ir sveikatą

statinio statybos metu. Kai statinį projektuojant arba statant dalyvauja

daugiau negu vienas rangovas, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatuose

nustatyta tvarka privalo būti paskirtas vienas ar keli saugos ir sveikatos

koordinatoriai, kurių pareigos ir teisės nustatomos Darboviečių įrengimo

statybvietėse nuostatuose.

2. Saugaus darbo

organizavimo ir darbo vietų įrengimo reikalavimus naudingųjų iškasenų gavybos

įmonėse nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras ir aplinkos ministras.

3. Darbo vietų

įrengimo žvejybos laivuose reikalavimus nustato socialinės apsaugos ir darbo

ministras, susisiekimo ministras ir žemės ūkio ministras.

4. Darbo vietos,

įrengtos darbo priemonėse, tiekiamose į rinką, iš jų – kelių transporto

priemonėse, privalo atitikti privalomuosius saugos reikalavimus, nustatytus

atitinkamais techniniais reglamentais. Darbo vietos naudojamose darbo

priemonėse turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus,

nustatytus socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintuose Darbo įrenginių

naudojimo bendruosiuose nuostatuose, reikalavimus, nustatytus kitais darbuotojų

saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, bei saugaus naudojimo reikalavimus,

nurodytus darbo priemonės gamintojo dokumentuose (šio Įstatymo 16 straipsnio 3

dalis).

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

16 straipsnis. Darbo priemonės

1. Įmonėje privalo

būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, atitinkančios

darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo

priemonės turi būti suprojektuotos, pagamintos ir įrengtos darbo vietoje taip,

kad nebūtų sudaryta galimybė darbuotojui patekti į darbo priemonės pavojingas

zonas, ypač zonas, kur yra judančios dalys; aukštos ar žemos temperatūros darbo

priemonių paviršiai turi būti izoliuoti; darbo priemonių valdymo įtaisai turi

atitikti ergonominius reikalavimus; neturi būti galimybės darbo priemonę

atsitiktinai įjungti, turi būti numatyta, kaip darbo priemonę operatyviai

išjungti; darbo priemonių keliamas triukšmas, vibracija ar kita darbo aplinkos

tarša neturi viršyti higienos normose nustatytų ribinių verčių (dydžių).

2. Įmonės

įsigyjamos darbo priemonės privalo atitikti privalomuosius saugos reikalavimus.

Privalomuosius darbo priemonių saugos reikalavimus bei jų atitikties įvertinimo

procedūras nustato atitinkami techniniai reglamentai. Tais atvejais, kai

gaminamoms ir tiekiamoms į rinką darbo priemonėms netaikomi techninių

reglamentų nustatyti reikalavimai, darbo priemonės turi atitikti kitų

darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus.

3. Saugaus darbo

priemonių naudojimo reikalavimus nustato Darbo įrenginių naudojimo bendrieji

nuostatai. Privalomi konkrečios darbo priemonės saugaus naudojimo reikalavimai

nustatomi darbo priemonės dokumentuose (naudojimo taisyklėse, naudojimo

instrukcijose). Juos kartu su darbo priemone privalo pateikti jos gamintojas.

Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės

aktai, nurodyti šio Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, rengiami įvertinant

darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, nurodytus

Darbo įrenginių naudojimo bendruosiuose nuostatuose, kituose darbuotojų saugos

ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, darbo priemonių naudojimo

dokumentuose.

4. Potencialiai

pavojingų įrenginių priežiūros tvarką nustato Potencialiai pavojingų įrenginių

priežiūros įstatymas ir Energetikos įstatymas.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

17 straipsnis. Įmonės vidaus eismas

1. Įmonės teritorijoje transporto priemonių eismas organizuojamas pagal atitinkamos transporto rūšies eismo taisykles.

2. Už visų rūšių transporto priemonių saugaus eismo organizavimą įmonės teritorijoje atsako darbdaviui atstovaujantis asmuo arba jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo.

18 straipsnis. Darbuotojų apsauga nuo pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų bei biologinių medžiagų poveikio

1. Įmonės, kurių veikla susijusi su pavojingų cheminių medžiagų bei jų preparatų ir biologinių medžiagų naudojimu (naudoja, gamina, pakuoja, ženklina, sandėliuoja, transportuoja, tiekia kitiems naudotojams, tvarko jų atliekas), numato ir įgyvendina priemones, apsaugančias darbuotojus nuo tokių medžiagų poveikio. Darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo, siekdamas apsaugoti darbuotojus nuo pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų poveikio: 1) imasi priemonių pakeisti pavojingas chemines medžiagas ir preparatus nepavojingomis ar mažiau pavojingomis; 2) imasi visų reikiamų priemonių darbuotojų apsaugai nuo pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų poveikio; 3) organizuoja darbus taip, kad kuo mažiau darbuotojų patirtų pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų poveikį; 4) naudoja darbo priemones, technologinius procesus, organizuoja darbą taip, kad pavojingos cheminės medžiagos bei preparatai ir biologinės medžiagos nepakenktų darbuotojų sveikatai; 5) sudaro prevencinių priemonių ir gelbėjimo darbų planus galimoms avarijoms, kurių metu darbuotojai, kiti asmenys ir aplinka gali būti paveikti pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų veiksnių ir biologinių medžiagų.

2. Naudojant pavojingas chemines medžiagas bei preparatus ir biologines medžiagas, neturi būti viršijamos jų koncentracijos ribinės vertės (dydžiai) darbo aplinkos ore. Pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų koncentracijų ribines vertes (dydžius) darbo aplinkos ore nustato sveikatos apsaugos ministras ir socialinės apsaugos ir darbo ministras.

3. Įmonių, kurių veikla susijusi su pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų naudojimu, darbuotojai privalo būti supažindinti su įmonėje naudojamų konkrečių pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų poveikiu sveikatai. Darbuotojai, kurių bet kokia veikla (darbas) susijusi su pavojingomis cheminėmis medžiagomis bei preparatais ir biologinėmis medžiagomis, privalo būti instruktuoti ir apmokyti saugiai dirbti su konkrečiomis pavojingomis cheminėmis medžiagomis bei preparatais ir biologinėmis medžiagomis.

4. Įmonių patalpos, kuriose vykdoma bet kokia veikla, susijusi su pavojingomis cheminėmis medžiagomis bei preparatais ir biologinėmis medžiagomis, privalo būti pažymėtos specialiais įspėjamaisiais ir (ar) įpareigojančiais ženklais. Naudojant pavojingą cheminę medžiagą, privaloma vadovautis informacija ir reikalavimais, nurodytais saugos duomenų lape. Jį gamintojas pateikia kartu su realizuojama pavojinga chemine medžiaga, preparatu ar biologine medžiaga.

5. Įmonės padaliniuose ir (ar) darbo vietose, kur naudojamos pavojingos cheminės medžiagos bei preparatai ir biologinės medžiagos, privalo būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės. Įmonės padaliniuose ir (ar) darbo vietose, kuriose yra degių, sprogių ar galinčių sukelti gaisrą, pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų, privalo būti įrengtos specialios sistemos, skirtos tokių pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų kiekiui darbo aplinkoje registruoti, darbuotojams apie kilusį pavojų saugai ir sveikatai įspėti.

6. Tais atvejais, kai kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų galimo poveikio, darbuotojai, dirbantys su cheminėmis medžiagomis bei preparatais ir biologinėmis medžiagomis, privalo būti aprūpinami atitinkamomis asmeninės apsaugos priemonėmis.

7. Darbdaviams atstovaujantys asmenys, darbdavių įgalioti asmenys, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojai, darbuotojų atstovai, darbuotojai turi žinoti ir mokėti taikyti specialias pirmosios medicinos pagalbos priemones pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų sukeltų ūmių sveikatos sutrikimų atveju. Tokių pirmosios medicinos pagalbos priemonių sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras.

8. Darbuotojų apsaugos nuo cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų poveikio reikalavimus nustato socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro patvirtinti atitinkami darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai.

9. Šiame straipsnyje nustatyti darbuotojų apsaugos nuo pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių veiksnių rizikos bendrieji reikalavimai taikomi bet kuriai veiklai, susijusiai su pavojingų cheminių medžiagų bei preparatų ir biologinių medžiagų atliekų tvarkymu.

19 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos vidinė kontrolė įmonėje

1. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, organizuodamas darbą įmonėje, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę, darbo ir poilsio režimą, darbo apmokėjimą taip, kad būtų sudarytos sąlygos, skatinančios darbuotojus laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.

2. Darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje. Tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo: 1) organizuoja rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą, kaip nurodyta šio Įstatymo 39 straipsnyje ir kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose; 2) organizuoja Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės paso parengimą ir jo pildymą. Tokio paso tipinę formą nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras; 3) vadovaudamasis profesinės rizikos įvertinimo rezultatais, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontrolės tvarką įmonėje; 4) tvirtina įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus ir (ar) įmonės darbuotojų saugos specialistų pareigybės aprašymus (instrukcijas); 5) įpareigoja padalinių vadovus įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemones ir kontroliuoti, kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.

3. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti, vadovaujasi šiais bendraisiais rizikos vertinimo ir darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais: 1) rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vengimu, rizikos veiksnių ir jų poveikio mažinimu; 2) rizikos, kurios neįmanoma išvengti, galimo poveikio darbuotojų saugai ir sveikatai įvertinimu; 3) nustatytos rizikos priežasčių šalinimu; 4) darbuotojo galimybių atlikti pavestą darbą vertinimu (nustatant, ar darbo procesas, darbo vietos įrengimas, parinktos darbo priemonės, darbo metodai, nustatytas darbo ar gamybos tempas atitinka darbuotojo galimybes); 5) techninės pažangos priemonių taikymu įrengiant darbo vietas, sudarant saugią ir sveiką darbo aplinką, parenkant darbo priemones; 6) pavojingų darbo procesų pakeitimu nepavojingais arba ne tokiais pavojingais; 7) pirmenybe kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonėms, o ne asmeninėms apsaugos priemonėms; 8) darbuotojų aprūpinimu asmeninėmis apsaugos priemonėmis; 9) darbuotojų mokymu ir instruktavimu, jiems privalomais nurodymais laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų; 10) kitų reikiamų darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių taikymu.

4. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės tvarką įmonėje, ją svarsto su darbuotojais, su darbuotojų atstovais saugai ir sveikatai, darbuotojų saugos ir sveikatos komitetu ir jiems praneša apie įpareigojimus, duotus padalinių vadovams dėl darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės ir priemonių įgyvendinimo įmonėje, padaliniuose, darbo vietose.

5. Darbdaviui atstovaujantis asmuo šiame straipsnyje nurodytas priemones ar jų dalį įgyvendinti gali pavesti darbdavio įgaliotam asmeniui (asmenims), nurodytiems šio Įstatymo 32 straipsnyje.

20 straipsnis. Norminiai teisės aktai, reglamentuojantys saugų darbų organizavimą ir jų vykdymą įmonėse

1. Darbai įmonėje turi būti organizuojami vadovaujantis šiuo Įstatymu ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais.

2. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, numatytais šio Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, technologinių procesų bei darbo priemonių dokumentais, įvertinęs profesinę riziką įmonėje, rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ar instrukcijas ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus).

3. Darbuotojai privalo laikytis darbdaviui atstovaujančio asmens patvirtintų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių (lokalinių) norminių teisės aktų (toliau – įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai dokumentai) bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, su kuriais supažindinami pasirašytinai, reikalavimų.

21 straipsnis. Privalomi sveikatos patikrinimaiPakeista šioje redakcijoje

1. Privalomi darbuotojų sveikatos patikrinimai atliekami darbuotojams, nurodytiems Darbo kodekso 265 straipsnyje. Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir sveikatos tikrinimo grafiką, kontroliuoja, kaip laikomasi šio grafiko. Tuo atveju, kai darbuotojo sveikata nepatikrinama grafike nustatytu laiku dėl ne nuo darbuotojo priklausančių priežasčių, darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti dėl galimo pavojaus savo sveikatai.

2. Darbuotojai, pajutę neigiamą darbo ar darbo aplinkos poveikį sveikatai, turi teisę pasitikrinti sveikatą kitu laiku, negu nustatytas privalomo sveikatos tikrinimo grafike. Darbdavys privalo suteikti darbuotojui pakankamai laiko pasitikrinti sveikatą. Vidutinį darbo užmokestį darbuotojui už laiką, kurio metu jis tikrinosi sveikatą savo iniciatyva, moka darbdavys tais atvejais, kai sveikatos priežiūros įstaigos išvadoje nurodyta, kad darbas ir (ar) darbo aplinka pakenkė darbuotojo sveikatai.

3. Darbuotojų, vairuojančių antžeminio, oro ir vandens transporto priemones, sveikatos patikrinimų prieš jiems išvykstant į reisą tvarką nustato darbdavys.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

Ankstesnė redakcija

22 straipsnis. Darbuotojų evakuavimo bei avarijų prevencijos ir likvidavimo planai. Darbdavio ir darbuotojų veiksmai pavojaus atvejais

1. Kiekviena

įmonė ir visi jos padaliniai privalo turėti darbuotojų evakuavimo planus.

2. Su evakuavimo

planais darbuotojai susipažįsta įsidarbindami įmonėje. Darbuotojų evakuavimo

planai iškabinami įmonės ir jos padalinių gerai matomose vietose. Darbdavio

įgalioti asmenys, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojai,

darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai privalo būti gerai susipažinę su

evakuavimo planais, įmonės avarijų prevencijos ir likvidavimo planais bei

priemonėmis, kurių privaloma imtis avarijų atvejais.

3. Darbdaviui

atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavių įgaliotas asmuo paskiria darbuotojus

(jų sutikimu) ir organizuoja jų periodišką apmokymą, kaip apsaugoti savo ir

kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę galimo pavojaus atveju, aprūpina juos

pirmosios medicinos pagalbos ir kitomis reikiamomis priemonėmis, atsižvelgdamas

į įmonės veiklos ypatumus, darbuotojų skaičių.

4. Iškilus pavojui

įmonėje ar įmonės padalinyje, darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio

įgalioti asmenys:

1) kaip galima

greičiau praneša tiems darbuotojams, kuriems gali kilti pavojus, taip pat

visiems kitiems įmonės darbuotojams ir nurodo, kokios priemonės bus panaudotos

darbuotojų sveikatai ir gyvybei apsaugoti ir kokių veiksmų privalo imtis patys

darbuotojai;

2) imasi visų

reikiamų veiksmų darbams sustabdyti, duoda nurodymus patiems darbuotojams

sustabdyti darbus, jeigu jie yra apmokyti tai padaryti, duoda nurodymus

darbuotojams palikti darbo patalpas ir pereiti į saugią vietą;

3) kaip galima

greičiau praneša atitinkamoms įmonės vidaus ir išorės tarnyboms (civilinės

saugos, priešgaisrinės saugos, sveikatos priežiūros, policijai) apie pavojų ir

nukentėjusius darbuotojus;

4) kol įmonei

bus suteikta išorės tarnybų pagalba, likviduoti pavojų pasitelkia tam tikslui

iš anksto apmokytus darbuotojus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, taip pat

įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojus bei

darbuotojų atstovus saugai ir sveikatai;

5) organizuoja pirmosios medicinos

pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems, taip pat darbuotojų evakuavimą.

5. Likvidavus

avariją, užgesinus gaisrą ar kitais atvejais, kai dar yra pavojus darbuotojų

saugai ir sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, padalinio vadovas ar

kitas darbdavio įgaliotas asmuo negali duoti nurodymų darbuotojams tęsti ar

pradėti darbą.

6. Darbuotojai

pavojaus atveju turi teisę nutraukti darbą, išeiti iš darbo patalpos, palikti

darbo vietas. Darbuotojų veiksmai pavojaus atvejais negali turėti jiems

nepalankių pasekmių. Dėl darbuotojų veiksmų pavojaus atveju negali būti

skiriamos drausminės ar administracinės nuobaudos, taikoma materialinė ar

kitokia atsakomybė, jeigu jie siekė save ar kitus darbuotojus apsaugoti nuo

pavojaus.

7. Įmonės

atskiro struktūrinio padalinio, esančio kitoje negu įmonė teritorijoje ar

vietovėje, vadovas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais atestuojamas šio

Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka, darbdaviui atstovaujančio asmens

pavedimu savarankiškai vykdo priemones, nustatytas šio straipsnio 3, 4 ir 5

dalyse.

8. Įmonėje,

kurioje gaminamos ir (ar) naudojamos pavojingos cheminės medžiagos, yra

įrengiamos specialios darbo aplinkos kontrolės sistemos ar prietaisai, skirti

technologinių procesų kontrolei ir avarijų prevencijai, sudaromi avarijų

prevencijos bei likvidavimo priemonių planai. Darbo aplinkos kontrolės sistemų

ar prietaisų įrengimą, avarijų prevencijos ir likvidavimo planų įgyvendinimą

kontroliuoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus

reikalų ministerijos ir Valstybinė darbo inspekcija.

9. Darbuotojas

(darbuotojai) turi teisę atsisakyti dirbti, darbai taip pat privalo būti

sustabdyti, jeigu padalinio vadovas ar kitas darbdavio įgaliotas asmuo,

darbdaviui atstovaujantis asmuo nesiima reikiamų priemonių pašalinti darbuotojų

saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus ir apsaugoti darbuotoją

(darbuotojus) nuo galimo pavojaus saugai ir sveikatai šiais atvejais: kai darbuotojas

(darbuotojai) neapmokytas saugiai dirbti; sugedus darbo priemonei ar susidarius

avarinei situacijai – pavojui; kai dirbama pažeidžiant nustatytus

technologinius reglamentus; kai dirbama neįrengus reikiamų kolektyvinės

apsaugos priemonių ir (ar) kai darbuotojas (darbuotojai) neaprūpinti

asmeninėmis apsaugos priemonėmis; kitais atvejais, kai darbo aplinka kenksminga

ir (ar) pavojinga sveikatai ar gyvybei. Darbų sustabdymo procedūra atliekama

tokia tvarka:

1) įmonės darbuotojų

saugos ir sveikatos komitetas, darbuotojų atstovai turi teisę pareikalauti, kad

padalinio vadovas ar kitas darbdavio įgaliotas asmuo ar darbdaviui

atstovaujantis asmuo sustabdytų darbus;

2) jei padalinio

vadovas ar kitas darbdavio įgaliotas asmuo ar darbdaviui atstovaujantis asmuo

atsisako vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto ar

darbuotojų atstovo saugai ir sveikatai reikalavimą, komitetas arba darbuotojų

atstovas apie tai praneša Valstybinei darbo inspekcijai;

3) darbo

inspektorius, įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos būklę, gali priimti

sprendimą sustabdyti darbus ir surašyti reikalavimą darbdaviui atstovaujančiam

asmeniui;

4) jei padalinio

vadovas ar kitas darbdavio įgaliotas asmuo ar darbdaviui atstovaujantis asmuo

atsisako vykdyti darbo inspektoriaus reikalavimą, darbo inspektorius turi

teisę kreiptis į policiją pagalbos, kad būtų įvykdytas reikalavimas

sustabdyti darbus ir iš pavojingų darbo vietų ar zonų būtų išvesti

darbuotojai;

5) kol bus

įvykdytas darbuotojų atstovo, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto ar

darbo inspektoriaus reikalavimas sustabdyti darbus, darbuotojai, kurių saugai

ir sveikatai gresia pavojus, turi teisę nutraukti darbą, palikti darbo vietą ar

patalpą. Šiuo atveju darbdaviui atstovaujantis asmuo negali skirti drausminių

nuobaudų ar taikyti kitokios atsakomybės.

10. Darbo

inspektoriai, įmonės inspektavimo metu nustatę pavojų darbuotojų saugai ir

sveikatai, šio straipsnio 9 dalyje nustatytais atvejais turi teisę

pareikalauti, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, padalinio vadovas ar kitas

darbdavio įgaliotas asmuo sustabdytų darbus.

11. Darbai privalo

būti sustabdyti ir kitais atvejais, numatytais Darbo kodekso 266 straipsnio 9

dalyje.

Nr.

IX-2005,

2004-02-05, Žin., 2004, Nr. 28-876 (2004-02-21)

Nr. IX-2507,

2004-10-26, Žin., 2004, Nr. 163-5945 (2004-11-09)

23 straipsnis. Įmonės buities, sanitarinės ir higienos patalpos

1. Įmonėse darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatyta tvarka įrengiamos poilsio, persirengimo, drabužių, avalynės, asmeninių apsaugos priemonių laikymo patalpos arba vietos, sanitarinės bei asmens higienos patalpos su prausyklomis, dušais, tualetais.

2. Įmonėse, kuriose naudojamos pavojingos medžiagos ar yra kitų sveikatai kenksmingų veiksnių, sanitarinės bei asmens higienos patalpos įrengiamos laikantis tokių patalpų įrengimo specialių reikalavimų. Tokių sanitarinių bei asmens higienos patalpų įrengimo reikalavimai nustatomi darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, atsižvelgiant į darbo pobūdį, naudojamas medžiagas, darbuotojų skaičių.

3. Įmonės darbo medicinos punktai, maitinimo patalpos įmonėje įrengiami pagal tokių patalpų įrengimo reikalavimus, įvertinant darbo (technologinio proceso) pobūdį, darbuotojų skaičių.

4. Buities, sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimus nustato Vyriausybė.

24 straipsnis. Gyvenamųjų patalpų reikalavimaiPakeista šioje redakcijoje

1. Darbdavio suteikiamos patalpos darbuotojams laikinai gyventi dėl darbo vietų kilnojamojo pobūdžio privalo tenkinti minimalius tokių patalpų buities ir higienos reikalavimus.

2. Buities ir higienos patalpų, skirtų laikinai apgyvendinti darbuotojus, reikalavimus nustato socialinės apsaugos ir darbo ministro ir aplinkos ministro patvirtinti Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai, kiti norminiai teisės aktai, reglamentuojantys higienos reikalavimus gyvenamosioms patalpoms.

Ankstesnė redakcija

25 straipsnis. Darbdavio pareigos sudarant saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas

Darbdaviui

atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams

saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais

aspektais:

1) imasi priemonių,

kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos,

darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių

teisės aktų nustatytus reikalavimus;

2) organizuoja arba

paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti profesinės rizikos vertinimą ir

tuo pagrindu įvertina (nustato) faktinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklę

įmonėje, padaliniuose ir atskirose darbo vietose. Nustačius, kad darbuotojų

saugos ir sveikatos būklė neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių

teisės aktų reikalavimų, darbdaviui atstovaujantis asmuo organizuoja reikiamų

priemonių parengimą ir įgyvendinimą;

3) pagal darbuotojų

saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos

priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą ir,

jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpina

asmeninėmis apsaugos priemonėmis, organizuoja tokių priemonių patikrinimus,

aprūpina darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, diegia saugius darbo bei

technologijos procesus, darboviečių vietose, kur galima rizika, įrengia saugos

ženklus, įrengia buities, sanitarines ir asmens higienos patalpas;

4) užtikrina,

kad darbuotojai įsidarbindami ir darbo metu įmonėje gautų visapusišką

informaciją apie darbuotojų saugos ir sveikatos organizavimą įmonėje, apie

esančią ar galimą profesinę riziką, parengtas priemones rizikai šalinti ar

išvengti, taip pat informaciją apie Valstybinės darbo inspekcijos atlikto

įmonės inspektavimo rezultatus;

5) tvirtina

darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareigybių aprašymus, vykdo

kolektyvinės sutarties įsipareigojimus dėl darbuotojų saugos ir sveikatos

gerinimo;

6) organizuoja arba

paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti darbuotojų instruktavimą

užtikrinant, kad darbuotojai būtų instruktuojami priimant į darbą, perkeliant į

kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą, pradėjus naudoti naujas ar

modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti naujas technologijas, pakeitus

ar priėmus naujus darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus.

Nustato darbuotojų mokymo ir žinių iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities

tikrinimo tvarką;

7) sudaro

sąlygas šio Įstatymo 12 ir 13 straipsniuose numatytų įmonės darbuotojų saugos

ir sveikatos tarnybos, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto veiklai;

8) užtikrina

Darbo kodekso ir kitų norminių teisės aktų nustatytą darbuotojų darbo ir

poilsio laiką, organizuoja darbuotojų dirbto darbo laiko apskaitos žiniaraščių

pildymą;

9) organizuoja

arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti privalomus darbuotojų

sveikatos patikrinimus. Sudaro darbuotojams sąlygas pasitikrinti sveikatą

darbuotojų darbo laiku;

10) perkelia darbuotojus

(jų sutikimu) į kitą darbą, atsižvelgdamas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo

tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba sveikatos

priežiūros įstaigos, patikrinusios darbuotojų sveikatą, išvadą;

11) praneša

Valstybinei darbo inspekcijai apie įmonės, jos padalinių eksploatavimo pradžią;

12)

vadovaudamasis Vyriausybės patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir

apskaitos nuostatais, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais, pats

praneša arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui pranešti apie nelaimingus

atsitikimus darbe, profesines ligas atitinkamoms valstybės institucijoms,

sudaro sąlygas tirti nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas;

13)

kontroliuoja, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių

teisės aktų reikalavimų,

įmonėje

nustatyta tvarka nušalina nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų

saugos ir sveikatos reikalavimų;

14) Nelaimingų

atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų bei Profesinių ligų tyrimo ir

apskaitos nuostatų nustatyta tvarka organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam

asmeniui organizuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

registravimą;

15) paveda

darbdavio įgaliotam asmeniui sudaryti darbuotojų, kurie dėl nelaimingų

atsitikimų darbe ar susirgimų profesinėmis ligomis neteko darbingumo daugiau

nei 3 darbo dienoms ir ilgiau, bei darbuotojų, kurie dėl nelaimingų atsitikimų

darbe ar susirgimų profesinėmis ligomis neteko darbingumo mažiau nei 3 dienoms,

sąrašus, registruoja incidentus;

16) vykdo kitas

pareigas ir įgyvendina reikiamas priemones sudarydami darbuotojams saugias ir

sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais atžvilgiais.

Darbdaviui atstovaujantis asmuo šio straipsnio 10–15 punktuose nurodytas

priemones gali pavesti įgyvendinti darbdavio įgaliotam asmeniui.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

26 straipsnis. Darbdaviui atstovaujančio asmens, darbdavio įgalioto asmens atestavimas

1. Darbdaviams atstovaujančių asmenų, taip pat darbdavių fizinių asmenų, individualių (personalinių) įmonių savininkų, darbdavių ūkininkų žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalomai tikrinamos (darbuotojai atestuojami) Darbo kodekso 268 straipsnyje nustatytu periodiškumu ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbdaviams atstovaujančių asmenų, iš jų darbdavių fizinių asmenų, individualių (personalinių) įmonių savininkų, darbdavių ūkininkų, kurie nesteigia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos ar šios tarnybos funkcijoms atlikti nesamdo darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų ir patys atlieka tarnybos funkcijas, bei darbdavio įgaliotų asmenų, kuriems pavesta atlikti tarnybos funkcijas, žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities tikrinamos kaip įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų, nurodytų šio Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje.

2. Įmonės atskiro struktūrinio padalinio, esančio kitoje negu įmonė teritorijoje ar vietovėje, vadovo, kuris darbdaviui atstovaujančio asmens pavedimu ir jo kontroliuojamas įgyvendina reikiamas priemones, kad tokiame įmonės padalinyje sudarytų saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities tikrinamos tokia pat tvarka kaip darbdaviui atstovaujančio asmens.

3. Ištyrus sunkų ar mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe, profesinę ligą ir nustačius, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo ar šio straipsnio 2 dalyje nurodytas padalinio vadovas nesusipažinęs arba nepakankamai susipažinęs su darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais, arba nustačius, kad žinojo apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, bet nesiėmė priemonių žinomiems pažeidimams pašalinti, vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius gali pareikalauti, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, padalinio vadovas pakartotinai pasitikrintų darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinias.

4. Darbdaviui atstovaujantis asmuo savarankiškai nustato darbdavio įgaliotų asmenų, išskyrus darbdavio įgaliotą asmenį, kuriam pavesta atlikti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, bei įmonės atskiro struktūrinio padalinio, esančio kitoje negu įmonė teritorijoje ar vietovėje, vadovo, mokymo ir atestavimo poreikį.

5. Darbdavių, darbdaviams atstovaujančių asmenų, kurie gali būti atleidžiami nuo darbuotojų saugos ir sveikatos srities žinių patikrinimo (atestavimo), sąrašą tvirtina Vyriausybė.

27 straipsnis. Darbuotojų instruktavimas ir mokymas

1.

Darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą įmonėje, jeigu jis

neinstruktuotas saugiai dirbti jam pavestą darbą. Darbuotojai instruktuojami

šio Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytais ir kitais atvejais, kai

darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgaliotas asmuo nusprendžia, kad to

reikia siekiant apsaugoti darbuotojus nuo traumų ar profesinių ligų. Kai

darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių arba instruktavimo metu suteiktų

žinių, kad darbuotojas galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai,

darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja

darbuotojo mokymą darbo vietoje, įmonėje ar mokymo įstaigose, kurios vykdo

mokymą vadovaudamosi šio Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytais Mokymo ir

atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais.

Darbuotojų instruktavimo ir mokymo tvarką įmonėje nustato darbdaviui

atstovaujantis asmuo.

2. Darbuotojas,

darbdavių susitarimu pasiųstas laikinam darbui į įmonę iš kitos įmonės, negali

pradėti dirbti tol, kol jis neinformuotas apie esančius ir galimus rizikos

veiksnius įmonėje, į kurią jis pasiųstas dirbti, neinstruktuotas saugiai dirbti

konkrečioje darbo vietoje, nepaisant to, kad įmonėje, kurioje jis nuolat dirba,

buvo nustatyta tvarka instruktuotas ir apmokytas saugiai dirbti. Į kitą įmonę

pasiųstiems dirbti darbuotojams taip pat privalo būti suteikta informacija apie

įmonėje paskirtus darbuotojus, atsakingus už pirmosios medicinos pagalbos

suteikimą, taip pat jie turi būti supažindinti su šio Įstatymo 22 straipsnyje

nurodytais darbuotojų evakuavimo planais. Darbuotojus, atliekančius kitose

įmonėse patarnavimo darbus ar paslaugas, darbuotojus, atliekančius įstatymų ar

kitų norminių teisės aktų nustatytas kontrolės funkcijas, instruktuoja jų

darbdaviai.

3. Darbuotojų saugos

ir sveikatos instrukcijų, pagal kurias instruktuojami darbuotojai, dirbantys

bet kurios ekonominės veiklos rūšies įmonėje, rengimo ir darbuotojų, nurodytų

šio straipsnio 2 dalyje, instruktavimo tvarką nustato Valstybinė darbo

inspekcija.

4. Naudoti

potencialiai pavojingus įrenginius, kurių kategorijų sąrašą tvirtina

Vyriausybė, atlikti nuolatinę privalomą priežiūrą jų eksploatavimo metu

leidžiama darbuotojams, įgijusiems specialių žinių ir išlaikiusiems tokių žinių

patikrinimo egzaminą vadovaujantis Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir

sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais. Darbuotojų, naudojančių

potencialiai pavojingus įrenginius, kuriems nenustatyti privalomi įgaliotų

potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės įstaigų tikrinimai, mokymo ir

žinių patikrinimo tvarką nustato darbdavys.

5. Darbuotojų,

dirbančių pavojingus darbus, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė, mokymo ir žinių

iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities patikrinimo bei šių darbų saugaus

atlikimo tvarką nustato darbdavys, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato

kitokią šių darbuotojų mokymo, žinių tikrinimo bei saugaus darbų atlikimo

tvarką.

6.

Atsižvelgiant į ekonominės veiklos rūšių įmonių ypatumus ir profesinę riziką,

Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų

nuostatų pagrindu darbdaviai gali rengti ir suderinę su Valstybine darbo

inspekcija tvirtinti atskirų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojų mokymo

ir atestavimo nuostatus.

7. Atskiroms ekonominės veiklos

rūšims įstatymai gali nustatyti kitokią darbuotojų mokymo ir žinių iš

darbuotojų saugos ir sveikatos srities tikrinimo tvarką, negu nustato Mokymo ir

atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrieji nuostatai. Tokiu

atveju darbuotojai mokomi ir jų žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos

srities tikrinamos tų įstatymų nustatyta tvarka.

8. Įstaigoms, teikiančioms mokymo

paslaugas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, išskyrus įstaigas, nurodytas

šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, kompetencijos reikalavimus nustato

Vyriausybė ar jos įgaliota įstaiga.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

28 straipsnis. Darbuotojų aprūpinimas saugos ir sveikatos priemonėmis

1. Kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įrengimas darbo vietose ir (ar) darbo patalpose turi būti numatomas darbo ar gamybos technologinių procesų projektavimo metu, įvertinant darbo ar gamybos procesuose naudojamas medžiagas, darbo priemones ir galimus rizikos veiksnius. Pasikeitus darbo, technologiniams procesams ar pradėjus naudoti medžiagas, darbo priemones, darbdavys, įvertinęs profesinę riziką, prireikus tobulina esamas ir (ar) įrengia naujas kolektyvines apsaugos priemones.

2. Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti, neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai ir atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.

3. Darbdavio įgalioti asmenys organizuoja asmeninių apsaugos priemonių laikymą, džiovinimą, skalbimą, valymą, taisymą, tikrinimą konkrečios asmeninės apsaugos priemonės dokumentuose, kuriuos kartu su priemone pateikia asmeninės apsaugos priemonės gamintojas, nustatyta tvarka.

4. Jeigu darbai yra susiję su užteršimu, darbuotojams nemokamai turi būti duodamos asmens higienos priemonės (muilas, rankšluosčiai ir kita). Jei darbai susiję su pavojingų cheminių medžiagų ar jų preparatų naudojimu darbuotojams, atsižvelgiant į cheminės medžiagos saugos duomenų lapo informaciją apie medžiagos ar preparato savybes ir nuorodas dėl kenksmingumo pašalinimo priemonių naudojimo, privalo būti nemokamai išduodamos kenksmingumo pašalinimo priemonės.

5. Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatus ir privalomuosius šių priemonių saugos reikalavimus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.

29 straipsnis. Sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas

1. Padalinio

vadovas, o kai jo nėra – darbdavio įgaliotas asmuo ar darbdaviui

atstovaujantis asmuo privalo organizuoti pirmosios medicinos pagalbos suteikimą

darbuotojams ir, jeigu reikia, iškviesti greitąją medicinos pagalbą nelaimingų

atsitikimų darbe, ūmių susirgimų darbe atvejais.

2. Padalinio

vadovas, o kai jo nėra – darbdavio įgaliotas asmuo ar darbdaviui

atstovaujantis asmuo privalo skubiai organizuoti darbuotojų, susirgusių darbo

vietoje arba nukentėjusių nuo traumų ar ūmių ligų, gabenimą į sveikatos

priežiūros įstaigas, kai nebūtina kviesti greitosios medicinos pagalbos arba

kai dėl nenumatytų priežasčių ar aplinkybių greitoji medicinos pagalba

nesuteikiama.

3. Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos, įmonių darbo medicinos

punktai atlieka sveikatos priežiūros funkcijas, numatytas Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniuose nuostatuose. Įmonės kolektyvinėje sutartyje gali būti

numatyta teikti įmonės darbuotojams ir kitas sveikatos priežiūros paslaugas.

4. Įmonės padaliniuose gerai

matomose vietose turi būti priemonės, reikalingos pirmajai medicinos pagalbai

suteikti, nuorodos (ženklai), kur yra medicinos punktas, ir nurodytas

greitosios medicinos pagalbos telefonas.

5. Darbuotojai,

kuriems yra pavojus susirgti užkrečiamąja liga, skiepijami darbdavio lėšomis.

Darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašus

tvirtina sveikatos apsaugos ministras.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

30 straipsnis. Dviejų ir daugiau darbdavių pareigos organizuojant darbus toje pačioje įmonėje, darbo vietoje

1. Du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje įmonėje, įmonės padalinyje ar darbo vietoje, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kurio darbdavio žinioje darbuotojas dirba.

2. Darbdaviams atstovaujantys asmenys organizuodami darbus toje pačioje įmonėje ar darbo vietoje ir siekdami apsaugoti darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, paskiria darbdaviui atstovaujantį asmenį, kurio vadovaujamoje įmonėje atliekami darbai kitai darbdavių veiklai sudarant darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas koordinuoti. Darbdaviams atstovaujantys asmenys praneša vienas kitam bei darbuotojams apie galimus pavojus, riziką atliekant darbus toje pačioje įmonėje, įmonės padalinyje ar darbo vietoje.

3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyto darbdaviui atstovaujančio asmens paskyrimas įforminamas raštišku darbdaviams atstovaujančių asmenų susitarimu.

31 straipsnis. Darbdavių teisės darbuotojų saugos ir sveikatos srityje

Kad būtų užtikrinta darbuotojų sauga ir sveikata, darbdaviams atstovaujantys asmenys turi teisę: 1) leisti įsakymus ir potvarkius dėl darbuotojų saugos ir sveikatos įmonėje ir reikalauti, kad darbuotojai dirbdami rūpintųsi savo ir kitų darbuotojų sauga bei sveikata, vykdytų jiems privalomų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, kuriuos vykdyti jie buvo apmokyti ir (ar) instruktuoti, reikalavimus ir laikytųsi darbo bei technologinių procesų reglamentų, darbo tvarkos taisyklių, Darbo kodekso ir kitų norminių teisės aktų nustatytų darbo ir poilsio laiko normų; 2) darbuotojams, pažeidusiems darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, kuriuos jie privalo vykdyti, skirti drausmines nuobaudas, įstatymų nustatyta tvarka skirti tarnybines nuobaudas valstybės tarnautojams, įstatymų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti pažeidimu padarytą žalą įmonei; 3) gauti iš valstybės institucijų informaciją darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais; 4) gauti Valstybinės darbo inspekcijos atlikto įmonės inspektavimo medžiagą ir su ja susipažinti; 5) siūlyti darbuotojų atstovams nustatyti įmonėje darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, užtikrinančius saugesnių ir sveikesnių darbo sąlygų sudarymą, negu numatyta darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose. Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, užtikrinantys saugesnių ir sveikesnių darbo sąlygų įmonėje sudarymą, numatomi įmonės kolektyvinėse sutartyse; 6) pavesti įmonės padalinių vadovams ir kitiems darbdavių įgaliotiems asmenims, taip pat darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai vykdyti užduotis, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata.

32 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įgyvendinimo pavedimas padalinių vadovams ir kitiems darbdavio įgaliotiems asmenims

1. Darbdaviui atstovaujantis asmuo gali pavesti darbdavio įgaliotiems asmenims, iš jų – padalinių vadovams, įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones, kaip nustatyta šio Įstatymo 11 ir kituose straipsniuose. Pavedimas įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones įforminamas darbdaviui atstovaujančio asmens įsakymu, potvarkiu ar kitu dokumentu. Toks pavedimas gali būti numatytas padalinio vadovo ar kito darbdavio įgalioto asmens darbo sutartyje arba pareigybės aprašyme (instrukcijoje).

2. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, paveda: 1) padalinių vadovams įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones įmonės padaliniuose; 2) padalinio vadovui, kuris vadovauja įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai ar šios tarnybos specialistams, koordinuoti prevencinių priemonių, skirtų darbuotojų apsaugai nuo traumų ir profesinių ligų įgyvendinimą, kontroliuoti, kaip įmonės darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įmonės padaliniuose; 3) kitiems darbdavio įgaliotiems asmenims įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones, kurios yra bendros padaliniams ir įmonei.

33 straipsnis. Darbuotojo pareigos

1. Kiekvieno

darbuotojo pareiga yra vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių

dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų

reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip

galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo

žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens

duotais nurodymais. Darbuotojai, rūpindamiesi savo ir kitų darbuotojų sauga ir

sveikata, privalo:

1) darbo

priemones naudoti pagal darbo priemonių dokumentuose, darbuotojų saugos ir

sveikatos instrukcijose nurodytus jų saugaus naudojimo reikalavimus;

2) tinkamai

naudoti kolektyvines ir (ar) asmenines apsaugos priemones;

3) savavališkai

neišjungti, nekeisti arba nešalinti naudojamose darbo priemonėse ar kituose

įrengimuose, pastatuose, kitose įmonės vietose įrengtų saugos ir sveikatos

apsaugos įtaisų (priemonių) ar ženklų, naudoti tokius įtaisus pagal jų paskirtį

ir apie jų gedimus pranešti darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio

vadovui, darbdaviui atstovaujančiam asmeniui;

4) nedelsdami

pranešti darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui, įmonės

darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai ar jos darbuotojams, įmonės darbuotojų

saugos ir sveikatos komitetui, darbdaviui atstovaujančiam asmeniui apie

situaciją darbo vietose, darbo patalpose ar kitose įmonės vietose, kuri, jų

įsitikinimu, gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai. Pranešti

darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui, įmonės darbuotojų

saugos ir sveikatos tarnybai ar jos darbuotojams, darbdaviui atstovaujančiam

asmeniui apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurių

patys pašalinti negali arba neprivalo;

5) bendradarbiauti

su darbuotojų atstovais saugai ir sveikatai, įmonės darbuotojų saugos ir

sveikatos tarnybos darbuotojais, padalinio vadovu ir kitais darbdavio

įgaliotais asmenimis bei darbdaviui atstovaujančiu asmeniu įgyvendinant

darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus bei priemones;

6) pagal

galimybes ir turimas žinias imtis priemonių pašalinti priežastims, galinčioms

sukelti traumas, ūmius apsinuodijimus, avarijas, apie tai nedelsiant pranešti

darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui ir darbdaviui

atstovaujančiam asmeniui;

7) nedelsdami

pranešti darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui, įmonės

darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai ar jos darbuotojams, darbdaviui

atstovaujančiam asmeniui apie darbo metu gautas traumas, kitus su darbu

susijusius sveikatos sutrikimus;

8) įmonėje

nustatyta tvarka pasitikrinti sveikatą;

9) laikytis

įmonės darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafike nustatyto darbo ir poilsio

režimo;

10) vykdyti

padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens, kitų darbdavio įgaliotų

asmenų bei pareigūnų, kontroliuojančių darbuotojų saugą ir sveikatą įmonėje,

nurodymus.

2. Konkrečios

darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę

nustatomos įmonės darbuotojams, dirbantiems su darbo priemonėmis – darbuotojų

saugos ir sveikatos instrukcijose, kitiems įmonės darbuotojams – pareigybės

aprašymuose. Bendrosios darbuotojų pareigos užtikrinant darbuotojų saugą ir

sveikatą nustatomos darbo tvarkos taisyklėse.

34 straipsnis. Darbuotojo teisės

Darbuotojas turi

teisę:

1) reikalauti,

kad darbdavys sudarytų saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas,

įrengtų kolektyvinės apsaugos priemones, aprūpintų asmeninėmis apsaugos

priemonėmis, kai kolektyvinės priemonės neapsaugo nuo rizikos veiksnių

poveikio;

2) sužinoti iš

darbuotojų atstovo saugai ir sveikatai, padalinio vadovo ar kito darbdavio

įgalioto asmens ar darbdaviui atstovaujančio asmens apie darbo aplinkoje

esančius sveikatai kenksmingus ir (ar) pavojingus veiksnius;

3) susipažinti su išankstinių ir

periodinių privalomų sveikatos tikrinimų rezultatais, nesutikęs su patikrinimo

rezultatais, sveikatą pasitikrinti pakartotinai. Reikalauti perkelti į kitą

darbą, jeigu pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos ar sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl

sveikatos būklės negali dirbti darbo sutartyje numatyto darbo ar eiti pareigų;

4) pats tartis

su padalinio vadovu, darbdaviui atstovaujančiu asmeniu dėl darbuotojų saugos ir

sveikatos gerinimo arba tam įgalioti darbuotojų atstovą saugai ir sveikatai,

darbuotojų atstovą;

5) atsisakyti

dirbti, jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai, atvejais, numatytais

šio Įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje. Jeigu darbdavys pažeidžia įstatymų

nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, Darbo kodekso nustatyta

tvarka nutraukti neterminuotą ar terminuotą darbo sutartį;

6) įstatymų nustatyta

tvarka reikalauti, kad būtų atlyginta žala, padaryta sveikatai dėl nesaugių

darbo sąlygų;

7) iškilus klausimams

dėl saugos ir sveikatos būklės darbo vietoje ar įmonėje, kreiptis į darbuotojų

atstovą saugai ir sveikatai, padalinio vadovą, įmonės darbuotojų saugos ir

sveikatos tarnybą, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, darbuotojų

atstovus, darbdaviui atstovaujantį asmenį, Valstybinę darbo inspekciją, kitas

valstybės institucijas ir įstaigas.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

35 straipsnis. Darbuotojo atsisakymo dirbti dėl saugos ir sveikatos neužtikrinimo nagrinėjimo tvarkaPakeista šioje redakcijoje

1. Pavojaus saugai ir sveikatai atvejais, numatytais šio Įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą ir nedelsdamas raštu pranešti padalinio vadovui ir darbdaviui atstovaujančiam asmeniui atsisakymo dirbti priežastis.

2. Jei darbdaviui atstovaujantis asmuo nesutinka su darbuotojo motyvais dėl darbuotojų saugos ir sveikatos neužtikrinimo, ginčai dėl darbuotojo atsisakymo dirbti nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

3. Nepagrįstas atsisakymas dirbti laikomas darbo drausmės pažeidimu ir už nedirbtą laiką darbuotojui darbo užmokestis nemokamas.

4. Už laiką, kurį darbuotojas pagrįstai atsisakė dirbti, darbuotojui mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Ankstesnė redakcija

36 straipsnis. Jaunų asmenų darbas

1. Vaikų darbas draudžiamas, išskyrus jų fizines galimybes atitinkančius lengvus darbus, neturinčius neigiamo poveikio vaiko saugai, sveikatai, fizinei, psichinei, moralinei ar socialinei raidai ir laikantis Vyriausybės nustatytų įdarbinimo sąlygų.

2. Darbdaviai privalo užtikrinti jauno asmens amžių atitinkančias darbo sąlygas. Jaunam asmeniui suteikiamas darbas privalo būti saugus, nekelti pavojaus sveikatai, fizinei ir protinei raidai, nepakenkti mokymuisi.

3. Šiame Įstatyme, kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai jaunų asmenų darbui privalo būti taikomi nepaisant to, kokios rūšies darbo sutartis su jaunu asmeniu sudaryta.

4. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, priimdamas į darbą asmenis iki 18 metų ir sudarymas jiems saugias ir sveikas darbo sąlygas, vadovaujasi Vyriausybės patvirtinta Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarka, darbo laiku, jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų, pavojingų veiksnių sąrašu.

5. Prieš įdarbindamas jauną asmenį, taip pat pasikeitus darbo sąlygoms jaunam asmeniui jau dirbant, darbdaviui atstovaujantis asmuo privalo organizuoti, kad būtų įvertinta: 1) ar darbas, į kurį numatoma skirti jauną asmenį, nepriskiriamas jauniems asmenims draudžiamam darbui, ar darbo aplinkoje nėra kenksmingų, pavojingų sveikatai veiksnių, kuriems esant į tokį darbą negali būti skiriami jauni asmenys; 2) ar darbo vieta ir darbo aplinka atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus; 3) pavojingų cheminių medžiagų naudojimas įmonėje ir galimas jų poveikis (būdas, koncentracija darbo aplinkos ore, trukmė); 4) darbo priemonių techninė būklė, pavojingų cheminių medžiagų saugojimo būklė, kad jauni asmenys dėl neatsargumo nebūtų jų paveikti; 5) darbo, gamybos technologinių procesų organizavimas, darbo priemonių išdėstymas, kad jauni asmenys nepatektų į įmonės padalinių darbo vietas, kuriose naudojamos pavojingos cheminės medžiagos; 6) jauno asmens gebėjimai suvokti ir vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus bei fizinės galimybės atlikti pavedamus darbus.

6. Apie galinčius kilti pavojus ir priemones šiems pavojams išvengti, taip pat apie įmonėje naudojamas priemones saugai užtikrinti ir sveikatai apsaugoti darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo informuoja jaunus asmenis jiems įsidarbinant ir bet kuriuo metu prireikus, be to, apie galimus pavojus ir priemones jiems išvengti privalo informuoti jų tėvus ar globėjus.

7. Jauniems asmenims nustatomas sutrumpintas darbo laikas: 1) paaugliams – ne daugiau kaip 8 valandos per parą kartu su kasdiene pamokų trukme ir ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę kartu su pamokų trukme per savaitę; 2) vaikams, dirbantiems lengvus darbus – iki 2 valandų per dieną mokslo metų laiku ir 12 valandų per savaitę, jeigu dirbama trimestro arba semestro metu, tačiau ne tada, kai mokykloje vyksta pamokos, arba 7 valandos per dieną ir 35 valandos per savaitę, kai dirbama ne mažiau kaip savaitę ne mokslo metų laiku (šis darbo laikas gali būti pailgintas iki 8 valandų per dieną ir 40 valandų per savaitę vaikams, kuriems sukako 15 metų).

8. Įmonėje privalo būti sudarytas jaunesnių kaip 18 metų darbuotojų sąrašas.

9. Jauni asmenys negali vienu metu dirbti daugiau negu vienoje įmonėje (darbovietėje), jei bendra darbo trukmė viršija šio straipsnio 7 dalyje nustatytą darbo trukmę.

38 straipsnis. Dirbančių neįgaliųjų saugos ir sveikatos garantijos

1.

Dirbančių neįgaliųjų saugą ir sveikatą garantuoja Darbo kodeksas, šis

Įstatymas, kiti įstatymai bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės

aktai. Papildomos saugos ir sveikatos garantijos neįgaliesiems gali būti

numatytos kolektyvinėse sutartyse, darbo sutartyse.

2. Neįgalumo ir

darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

sprendimai dėl neįgaliojo darbo pobūdžio ir sąlygų privalomi darbdaviui ir

darbuotojui.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

39 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vertinimas

1. Darbuotojų

saugos ir sveikatos būklė nustatoma pagal tai, kaip darbo priemonės ir darbo

sąlygos įmonėje atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės

aktuose nustatytus reikalavimus, įvertinus profesinę riziką darbo vietose ar

kitose įmonės vietose, kur darbuotojas gali būti darbo laiku.

2. Darbo

priemonių, darbo sąlygų, iš jų – darbo aplinkos atitiktis darbuotojų saugos ir

sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams nustatoma atlikus profesinės

rizikos tyrimus ir įvertinus šio tyrimo rezultatus.

3. Darbdaviui

atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja

profesinės rizikos vertinimą įmonėje. Tuo atveju, kai įmonėje nėra kompetentingo

personalo darbo vietoms ar objektams, kur turi būti vertinama rizika,

nustatyti, rizikai tirti ir pagal tyrimo rezultatus nustatyti, šioms paslaugoms

įmonė samdo įstaigas ar asmenis iš kitur. Darbo vietas ar objektus, kur turi

būti įvertinta profesinė rizika, darbdaviui gali nurodyti darbo inspektorius.

4. Profesinės rizikos vertinimo

bendruosius nuostatus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir

sveikatos apsaugos ministras. Kompetencijos reikalavimus rizikos veiksnių

tyrimo įstaigoms nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos

apsaugos ministras.

39 straipsnis. 39 straipsnis papildomas 5 dalimi nuo 2008 m. liepos

1 d.:

5. Informaciją apie darbuotojų

saugos būklę ir darbo vietų atitiktį darbuotojų saugos ir sveikatos norminių

teisės aktų reikalavimams vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta

tvarka įmonės teikia Valstybinei darbo inspekcijai.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

40 straipsnis. Darbo aplinka

1. Darbuotojams turi būti sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti.

2. Darbo aplinkos veiksnių leistinas ribines vertes (dydžius) nustato sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai.

3. Darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius) ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), darbo laiko trukmė neturi viršyti 36 valandų per savaitę. Konkreti darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių vertės (dydžiai) viršija leistinas ribines ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė nustatoma įvertinant darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka.

41 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos ekspertizės

1. Darbuotojų saugos ir sveikatos ekspertizė (darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimo atitikties įvertinimas) skiriama prieš pradedant naudoti naujas įmones ar įmonių padalinius, prieš tiekiant į rinką darbo priemones, asmenines apsaugos priemones, tiriant nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų aplinkybes ir priežastis, sprendžiant ginčus, kilusius dėl profesinės rizikos įvertinimo duomenų tikrumo.

2. Įvertinimą, ar naujos įmonės arba jų padaliniai atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, reglamentuoja Statybos įstatymas ir atitinkami reglamentai.

3. Darbo priemonių, asmeninių apsaugos priemonių atitikties privalomiesiems saugos reikalavimams įvertinimo tvarką nustato atitinkami techniniai reglamentai.

4. Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius tvirtina ekspertizių skyrimo tiriant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas tvarką. Šios ekspertizės, jeigu jas atlieka ne valstybinės įstaigos, apmokamos iš Valstybinei darbo inspekcijai šiam tikslui skirtų lėšų.

42 straipsnis. Nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų klasifikavimas

1. Nelaimingi atsitikimai darbe ir nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo pagal jų pasekmes skirstomi į lengvus, sunkius, mirtinus: 1) lengvas nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria traumą ir netenka darbingumo nors vienai dienai ir kuris nepriskiriamas sunkių nelaimingų atsitikimų darbe kategorijai; 2) sunkus nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą. Sunkių traumų klasifikacinius požymius tvirtina sveikatos apsaugos ministras; 3) nelaimingas atsitikimas darbe, sukėlęs darbuotojo mirtį (toliau - mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe) – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą ir dėl jos iš karto ar po kurio laiko miršta.

2. Pagal nukentėjusiųjų skaičių nelaimingi atsitikimai darbe skirstomi į pavienius nelaimingus atsitikimus darbe, kai traumą patiria vienas darbuotojas, ir grupinius nelaimingus atsitikimus darbe, kai traumą patiria daugiau negu vienas darbuotojas.

3. Pagal ryšį su darbu nelaimingi atsitikimai darbe skirstomi į susijusius su darbu ir nesusijusius su darbu: 1) nelaimingas atsitikimas darbe, susijęs su darbu – įvykis, kurį ištyrus nustatoma, kad jis įvyko atliekant darbo sutartimi sulygtą darbą ar kitą darbdavio pavestą ar su darbdavio žinia atliekamą darbą arba vykstant į darbą ar iš darbo; 2) nelaimingas atsitikimas, nesusijęs su darbu – įvykis, kurį ištyrus nustatoma, kad nukentėjusysis patyrė traumą ar mirė: norėdamas nusižudyti ar susižaloti; kai prieš jį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu; kai darė nusikalstamą veiką; kai savavališkai (be darbdavio žinios) dirbo sau (savo interesais).

4. Profesinės ligos skirstomos pagal pasireiškimo laiką ir požymius: 1) lėtinė profesinė liga – darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių per tam tikrą darbo laiką; 2) ūmi profesinė liga – staigus darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė trumpalaikis (vienkartinis arba per vieną darbo dieną) darbo aplinkos pavojingas veiksnys (veiksniai), pasižymintis ūmiu poveikiu.

43 straipsnis. Pranešimai apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas

1. Darbuotojas, nukentėjęs dėl nelaimingo atsitikimo darbe, ūmios profesinės ligos ar incidento, asmuo, matęs įvykį arba jo pasekmes, privalo nedelsdamas apie tai pranešti padalinio vadovui, darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai, jeigu pajėgia tai padaryti.

2. Mirtinų ir sunkių nelaimingų atsitikimų darbe, taip pat kai darbuotojas įmonėje mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, atvejais darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo nedelsdamas privalo pranešti atitinkamos apylinkės prokuratūrai ir Valstybinei darbo inspekcijai. Ūmių profesinių ligų, dėl kurių nukentėjęs asmuo mirė, atvejais darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo nedelsdamas privalo pranešti ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba) teritorinei įstaigai.

3. Lėtinę profesinę ligą įtaręs gydytojas ne vėliau kaip per 3 dienas apie tai raštu praneša darbdaviui, Valstybinei darbo inspekcijai ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinei įstaigai.

4. Pranešimų apie nelaimingus atsitikimus, susijusius su darbu, iš jų apie nelaimingus atsitikimus pakeliui į darbą ar iš darbo, apie nelaimingus atsitikimus, nesusijusius su darbu, profesines ligas ir jų registravimo tvarką nustato atitinkamai Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai.

44 straipsnis. Nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų tyrimas

1. Visoms

įmonėms privaloma vienoda nelaimingų atsitikimų, susijusių su darbu, iš jų

nelaimingų atsitikimų darbe ir nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš

darbo, nelaimingų atsitikimų, nesusijusių su darbu, profesinių ligų, nurodytų

šio Įstatymo 42 straipsnyje, tyrimo tvarka, nustatyta šiame Įstatyme, Nelaimingų

atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose bei Profesinių ligų tyrimo ir

apskaitos nuostatuose.

2. Visi

nelaimingi atsitikimai darbe, profesinės ligos privalo būti ištirti, tyrimo

rezultatai surašyti nustatytos formos dokumentuose ir užregistruoti Nelaimingų

atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos bei Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos

nuostatų nustatyta tvarka.

3. Lengvus

nelaimingus atsitikimus darbe tiria darbdaviui atstovaujančio asmens įsakymu ar

kitu tvarkomuoju dokumentu patvirtinta dvišalė komisija, sudaryta iš darbdavio

atstovo (atstovų), kurį skiria darbdaviui atstovaujantis asmuo (toliau šiame ir

45 straipsnyje – darbdavio atstovas) ir darbuotojų atstovo (atstovų) saugai ir

sveikatai. Tiriant nelaimingą atsitikimą darbe, gali dalyvauti pats nukentėjęs

darbuotojas.

4. Sunkius

nelaimingus atsitikimus darbe, mirtinus nelaimingus atsitikimus darbe tiria

Valstybinė darbo inspekcija, dalyvaujant darbdavio atstovui ir darbuotojų

atstovui saugai ir sveikatai. Tirdama nelaimingą atsitikimą darbe, Valstybinė

darbo inspekcija nustato nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis,

nurodo priemones panašių atsitikimų priežastims pašalinti. Nelaimingo

atsitikimo darbe tyrimui darbo inspektorius gali pasitelkti reikalingus

specialistus ar ekspertus. Darbdavys sudaro sąlygas ir teikia nelaimingam

atsitikimui darbe tirti reikalingą informaciją. Darbo inspektoriaus surašytą ir

pasirašytą nelaimingo atsitikimo darbe aktą pasirašo tyrime dalyvavę asmenys.

Darbo inspektorius nelaimingo atsitikimo darbe aktą įteikia pasirašyti

darbdaviui atstovaujančiam asmeniui. Jei darbdavio atstovas ar darbuotojų

atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai nedalyvauja tiriant nelaimingą

atsitikimą darbe, darbo inspektorius tiria nelaimingą atsitikimą darbe be

suinteresuotos šalies atstovo (atstovų). Jei darbdavio atstovas ar darbuotojų

atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai arba darbdaviui atstovaujantis asmuo

nepasirašo nelaimingo atsitikimo darbe akto ir raštu nepateikia darbo

inspektoriui motyvuotos nepasirašymo priežasties, darbo inspektoriaus surašytas

nelaimingo atsitikimo darbe aktas įsigalioja nuo jo surašymo dienos.

5. Darbo

inspektoriaus surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas kartu su jo priedais

Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatyta tvarka

išsiunčiamas atitinkamoms institucijoms ir nukentėjusiajam arba jo šeimai.

6. Valstybinės

darbo inspekcijos atliktas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas ar sprendimai

(išvados) dėl nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių ir (ar) priežasties

(priežasčių) darbdaviui atstovaujančio asmens, darbdavio atstovo ar darbuotojų

atstovo (atstovų) saugai ir sveikatai pareiškimais pagal Nelaimingų atsitikimų

darbe tyrimo ir apskaitos nuostatus gali būti skundžiami vyriausiajam

valstybiniam darbo inspektoriui arba teismui. Pareiškimų dėl nelaimingų

atsitikimų darbe nagrinėjimo tvarką Valstybinėje darbo inspekcijoje nustato

Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo

ir apskaitos nuostatai. Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimas

dėl pareiškimų, kuriuose skundžiamas nelaimingų atsitikimų darbe tyrimas, gali

būti įstatymų nustatyta tvarka skundžiamas teismui.

7. Nelaimingo

atsitikimo darbe tyrimo metu nustačius, kad įvykis darbe nesusijęs su darbu,

arba nustačius, kad darbuojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, įvykio

tyrimas nutraukiamas ir tyrimo medžiaga vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų

darbe tyrimo ir apskaitos nuostatais pateikiama atitinkamoms institucijoms.

8. Nelaimingą

atsitikimą darbe, dėl kurio mirė 3 ir daugiau darbuotojų, tiria komisija. Šios

komisijos pirmininkas – vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, nariai –

vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas, Valstybinės darbo

inspekcijos teritorinio (inspektavimo) skyriaus viršininkas ir šio skyriaus 2

darbo inspektoriai. Tyrime dalyvauja darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovo

(atstovų) skirti asmenys.

9. Ar įmonėje dirbantis arba

dirbęs darbuotojas serga profesine liga, nustato gydytojas, turintis licenciją

šiai veiklai, vadovaudamasis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais ir

Vyriausybės patvirtintu profesinių ligų sąrašu.

10. Profesinės ligos priežastis

tiria ir jos pripažinimą profesine liga patvirtina profesinės ligos tyrimo

komisija. Į šią komisiją įeina darbo inspektorius (komisijos pirmininkas), Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinės įstaigos apskrityje atstovas ir profesinę ligą įtaręs

gydytojas. Tyrimas atliekamas vadovaujantis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos

nuostatais. Tyrime dalyvauja darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovas (atstovai)

saugai ir sveikatai. Komisijos pirmininkas tyrimui gali pasitelkti atitinkamus

specialistus ar ekspertus. Darbdavys sudaro sąlygas ir teikia tyrimui

reikalingą informaciją. Komisijos surašytą profesinės ligos patvirtinimo aktą

pasirašo komisijos nariai, darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovas (atstovai)

saugai ir sveikatai. Profesinės ligos patvirtinimo aktas įteikiamas

pasirašytinai darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ir darbuotojui, kuriam buvo

įtariama ar patvirtinta profesinė liga, išsiunčiamas asmens sveikatos

priežiūros įstaigai, kurioje buvo įtarta darbuotojo profesinė liga, ir kitoms

institucijoms.

11. Jei

profesinę ligą tirianti komisija nustato, kad profesinei ligai galėjo turėti

įtakos darbas ankstesnėje darbovietėje, komisija, vadovaudamasi Profesinių ligų

tyrimo ir apskaitos nuostatais, tyrimą atlieka ankstesnėje įmonėje ar įmonėse.

12. Komisijos,

tyrusios profesinę ligą, sprendimus bei išvadas dėl profesinės ligos priežasčių

ir dėl tyrimo tvarkos tyrime dalyvavę darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovas

(atstovai) saugai ir sveikatai gali apskųsti teismui arba, vadovaudamiesi

Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais, vyriausiajam valstybiniam darbo

inspektoriui ar teismui.

13.

Ginčus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Centrinė

darbo medicinos ekspertų komisija. Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos

teikiamos paslaugos apmokamos valstybės biudžeto lėšomis. Šios komisijos

nuostatus ir sudėtį tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Centrinės darbo medicinos

ekspertų komisijos sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas

teismui.

14. Ūmias profesines

ligas, dėl kurių mirė 3 ir daugiau darbuotojų, tiria komisija. Šios komisijos

pirmininkas – vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, nariai – Valstybinės

visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos direktorius (pavaduotojas) ar kitas

šios tarnybos direktoriaus skirtas atstovas, Valstybinės darbo inspekcijos

teritorinio (inspektavimo) skyriaus viršininkas ir po vieną Valstybinės darbo

inspekcijos bei Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos apskrities

teritorinės įstaigos atstovą. Tyrime dalyvauja darbdavio atstovas ir darbuotojų

atstovai saugai ir sveikatai.

15. Nelaimingų atsitikimų darbe,

profesinių ligų tyrimo metu Valstybinė darbo inspekcija gali skirti

ekspertizes.

16. Nukentėjęs asmuo arba jo

atstovas (darbuotojo interesams atstovaujantis asmuo) vadovaudamasis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais gali

dalyvauti tiriant nelaimingą atsitikimą darbe, turi teisę susipažinti su

nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos tyrimo medžiaga, privalo gauti

nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos tyrimo aktą, tyrimo rezultatus

ir išvadas gali apskųsti vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ir

teismui.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

45 straipsnis. Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo, profesinių ligų patvirtinimo aktų įteikimas ir registravimas

1. Nelaimingų

atsitikimų darbe aktai įteikiami nukentėjusiam darbuotojui arba jo atstovui,

darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, Valstybinei darbo inspekcijai ir draudimo

įstaigai, kurioje nukentėjusysis apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir

profesinių ligų. Sunkių ir mirtinių nelaimingų atsitikimų darbe atvejais Valstybinė

darbo inspekcija nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagą perduoda

prokuratūrai.

2. Profesinių

ligų patvirtinimo aktai įteikiami nukentėjusiam darbuotojui arba jo atstovui,

darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, Valstybinei darbo inspekcijai, Valstybinės

visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinei įstaigai ir draudimo

įstaigai, kurioje nukentėjusysis apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir

profesinių ligų.

3. Visų ištirtų

nelaimingų atsitikimų darbe aktai, taip pat profesinių ligų patvirtinimo aktai

registruojami ir įtraukiami į apskaitą Valstybinėje darbo inspekcijoje

vadovaujantis atitinkamai Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos

nuostatais, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais. Profesinių ligų

tyrimo ir apskaitos nuostatų bei Profesinių ligų valstybės registro nuostatų

nustatyta tvarka profesinės ligos taip pat registruojamos Valstybinės

visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos apskrities teritorinėje įstaigoje ir

Profesinių ligų valstybės registre. Profesinių ligų valstybės registro

nuostatus tvirtina Vyriausybė.

4. Nelaimingų

atsitikimų darbe aktai ir tyrimo medžiaga, profesinių ligų patvirtinimo aktai

ir tyrimo medžiaga saugomi įmonėje, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas ar

buvo užregistruota profesinė liga, ir Valstybinėje darbo inspekcijoje

vadovaujantis Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatytais dokumentų saugojimo terminais.

5. Visi

nelaimingi atsitikimai darbe, profesinės ligos ir incidentai įmonėje

registruojami atitinkamai Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos

nuostatų, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatyta tvarka.

Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1169 (2007-06-07)

(2007-06-23)

46 straipsnis. Darbdavių ir darbuotojų atsakomybė

1. Darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

2. Darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar profesinę ligą nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės.

3. Darbdaviui atstovaujančio asmens atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą gali būti sumažinama įvertinus priemones, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ėmėsi šio Įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka.

4. Darbuotojui, kuris pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ar įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminius dokumentus, kuriuos privalėjo vykdyti ir su jais buvo supažindintas (instruktuotas ir (ar) apmokytas, kaip laikytis jų reikalavimų), taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė.

47 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos kontrolė

Kaip įmonėse laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija. Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas, teises ir atsakomybę nustato Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas.

48 straipsnis. Ginčų nagrinėjimo tvarka

1. Ginčai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų taikymo ar jų pažeidimų nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

2. Kolektyviniai darbo ginčai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos sprendžiami Darbo kodekso nustatyta tvarka.

49 straipsnis. Netekę galios teisės aktai Įsigaliojus šiam Įstatymui, netenka galios:

1. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymas (Žin., 1993, Nr. 55-1064);

2. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1994, Nr. 88-1669);

3. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 1, 15, 28, 29, 35, 36, 42, 68 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 50-1195);

4. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 79 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 67-1658);

5. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 73 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 117-3001);

6. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 43 straipsnio papildymo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 57-1678);

7. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 95-2968);

8. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 72-3012);

9. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 71 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 38-1698).

50 straipsnis. Pasiūlymas

Vyriausybei Vyriausybė per 6 mėnesius nuo šio Įstatymo įsigaliojimo peržiūri galiojančius norminius teisės aktus, susijusius su šio Įstatymo nuostatų įgyvendinimu, ir prireikus juos pakeičia.

Skelbiu šį

Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.